Rimgaudas Sinkus
XVIII. ISTORIJA PAREINANT Į LIETUVĄ
Kultūriniu senosios Afrikos židiniu yra laikomas Egiptas. O apie tai, kas
buvo iki Pusiaujo ir už jo iki Antarktidos žinių labai mažai. Paslapties
šydą atskleidžia serijos Readers Digest mokslo knyga Tiesa apie istoriją
nauji faktai, keičiantys
praeitį (išvertė leid. Alma littera, Vilnius/2010). Platumomis aukščiau
už Egiptą yra žemės Pusiaujas ir už jo plytinti pietinė Afrika: kaip tik
ten žemės paviršiuje atsirado protingas žmogus
Homo sapiens. Jis skynė
vaisius, medžiojo žvėris, rūpinosi savo šeimomis ir gyveno bendruomenėmis.
Knygoje rašoma, kad 160 000 m. atgal Rodezijoje (dab. Zimbabvė, Zambija)
archeologai atkasė naują žmonių rūšį
Homo rhodesiensis, kitaip,
Homo sapiens. Tyrėjai A. Capon,
J. Ewing, J. Ferner ir kt. knygoje rašo: Mokslininkai, remdamiesi
genetiniais tyrimais, sugebėjo įrodyti tai, kuo kai kurie paleontologai
jau seniai buvo tikri: mūsų atsiradimas nebuvo vienos rūšies
evoliucionavimas į kitą. Homo
sapiens atsirado iš karto dvikojis, ką rodo knygoje įdėti
paveikslėliai, todėl nieko nėra verti vadovėliai, kuriuose rodoma, kaip
darbo ir sąmonėjimo procese beždžionė nuo keturių kojų kyla ant dviejų ir
taip tampa žmogumi. Tai,
kokia kalba kalbėjo Homo sapiens
baltieji žmones, sako 2016 m. japonų mokslininkų tyrėjų paskelbta
medžiaga, kurioje sakoma, jog 9-10 tūkst. metų atgal indoeuropiečiai
kalbėjo lietuviškai tai reiškia, jog nuo
Homo sapiens atsiradimo laikų
prigimtinė šviesios odos spalvos žmonių kalba buvo
lietuvių kalba. 160 tūkst. m.
atgal, gyvenant Afrikoje, ašigalius ir Europą buvo sukaustęs ledynmetis
(ledai buvo atėję prie Minsko), todėl Rodezijoje buvo vėsu, nors
pusiaujyje pliaupė lietūs, buvo drėgna ir perkūnavo. Vos atsiradusių
Homo sapiens žmonių tuomet buvo
mažai, gal šimtas kitas, kadangi prieš 10 tūkst. m. (JTO skaičiuotė)
žmonių pasaulyje tebuvo 2 milijonai. (Pav.
1. Kvartero ledynmečiai ir tarpledynmečiai, - LTE, t. 6, leid. Mokslas,
Vilnius/1980).
Hetitai, pareinant į šiaurę, Gizos piramidžių komplekse paliko tekstus,
kurie įskaitomi lietuviškai. (J. Šeimys Egiptas, skitai, lietuviai
runomis, leid. Piko valanda, Marijampolė/2006). Toks tekstas yra įrašytas
ir Heike Owusu knygoje Symbole
Ägyptens (Schirner Verlag, Darmstadt, Germany, 1998) pateiktame deivės
Maat paveiksle (Pav. 2. Deivė
Maat).
Šį simbolį Heike Owusu aiškina
kaip abstrakciją, perkeltine prasme susijusią su kosminės tvarkos Žemėje
palaikymu, tačiau, naudodamiesi J. Šeimio skaitymo Egipto užrašuose būdu,
tikrą užrašą paveiksle skaitome sekančiai::
-
krūties
pusapskritimis
p, ausies landa
urvas
u,
smakras
s, lankelio
ilgis
i,
akis
a,
ausies
urvas
u, lankelio
ilgis
i,
akis
a,
smakras
s ir surenkame žodį
pusiauias = pusiaujas
(ekvatorius). Pradedant plunksnos viršumi ir toliau nugara, renkame tokias
daiktų pavadinimų raides:
-
plunksna
p,
ilgis (brūkšnelis plunksnoje)
i,
akis
a, sėdmenys
s,
ilgis (brūkšnelis plunksnoje)
i,
audeklas
a ir susirenka tikras Maat
vardas piaisa
Pi Aisia, kur, atmetus
matematikoje žinomą konstantą Pi = 3,14, lieka gražus lietuviškas vardas
Aisia:
taip išaiškėja žodžio aisčiai
(lot. aestis) lietuviškasis imperatyvas.
Jos vyras, suprantama, Aisius.
Aisiai atėjus į Europą, ji gauna europietišką vyrą su kepure vardu
Aita šis vardas lotyniškai
užrašytas paveiksle, kuris aptiktas Orko kape netoli Romos.
Aita čia vaizduojamas su Vilko
kauke (Pav. 3. Aita, jos vyras,
Europoje). Jei žvelgsi į dangų Afrikoje, Zodiako žvaigždyne dominuos
Liūtas, tačiau, pareinant į Lietuvą, Europoje vietoje Liūto tose pačiose
žvaigždėse gražiai atrodys Vilkas (Pav.
4. Vilkas Liūto žvaigždėse šiaurėje). Pėdas, parėjęs į Lietuvą, Aita
spaudžia akmenyse (Pav. 5.
Aitos pėda Migiškėse prie Alantos).
Dedame Aisios figūrą kaip
atitinkamo mastelio žemėlapį Afrikos žemyno viduryje (Pav.
6. Aisia Afrikoje) ir skaitome joje įrašytą tekstą toliau:
-
nosis
- n, lankelio
ilgis -
i,
lūpos,
akis
a,
smakras
s ir taip susirenka žodis
nilas
Nilas.
-
alkūnės
kampas
k,
ausis
a,
mėšlavabalis akyje
(skarabėjus) - m, krūties
pusapskritimis
p,
ausis
a,
smakras
s ir taip susirenka žodis
kampas;
-
peties
vingis
v,
ausis
a,
nosis
n, sėdmens
dubuo
d,
akis
a,
smakras
s ir taip susirenka žodis
Vandas.
Sujungę žodžius
Aisia,
Nilas,
kampas,
Vandas,
pusiaujas su Aisios vaizdu
žemėlapyje gauname, kad
AISIA,
apimanti Nilo kampus, pusiaują, Vando ežerą ir einanti tolyn į pietus,
galva su pėda kaktoje simbolizuoja
vietą,
kurioje buvo atrastas protingas
žmogus Homo sapiens
Rodezijoje. AISČIŲ AISIA IR LIETUVA
Mvanza,
stovintis Viktorijos ežero (Vandas) krante,
yra sukumų genties sostinė:
atstatome pirminį jo pavadinimą: (M)vanza (M)van(d)za (M)van(d)sa -
Van(d)sa -- sia Vand Vand Van.
Pusiaujyje aisčiai lietuviai galėjo gyventi arba jį tyrinėti galėjo tik
tuo metu, kai planetą buvo suspaudęs ledynmetis. Šylant, kaito ir
pusiaujas, todėl vieni aisčiai Afrikoje nuo jo pasitraukė link Gerosios
Vilties rago, o kiti apsistojo šiaurinės Afrikos plotuose: dykumose ten
tekėjo upės, buvo ežerų, priekalnėse augo lapuočiai miškai. Žmonių buvo
labai mažai pagal JTO skaičiuotę visame Žemės rutulyje prieš 10 tūkst.
m. gyveno 2 mln. gyventojų, ką bekalbėti apie jų, kartu ir mūsų, kiekį
dešimtis tūkstančių metų atgal. Maisto ir vietos tada užteko, tačiau
viskas esminiai pasikeitė, kai ėmė šilti orai: aisčiams (baltams) Afrikoje
greit pasidarė karšta ir, pareinant į Lietuvą, dėl maisto ir būsto reikėjo
kovoti su tundrų ir miškatundrių diktuojamomis gyvenimo sąlygomis. Ėjimo
procesą komplikavo ir tai, kad ledai du kartus grįžo atgal (F. Kavoliūtė,
Lietuvos gamtinis pamatas, VU,
2012) ir trintuko būdu trynė mus nuo žemės paviršiaus iš naujo.
Tūkstančius metų per aukštus Pirėnus, Balkanus ir Apeninus, Alpes, Dunojų,
Karpatus, Dnieprą ir Pripetę, Vyslą ir Valdajus mes ėjom į Lietuvą,
pasiuntę prieš tai forpostus prie Baltijos, ką puikiai atspindi 9,6 tūkst.
m. ir 9,3 tūkst. m. senumo struktūrinės astronomijos observatorijos
Palangoje ir Vilniuje, 8,4 tūkst. m. senumo žynio kapas Biržulio ežero
saloje (Donkalnis) Žemaitijoje.
Daugybės metų ėjimo link Baltijos pradžia yra išlikusi ir mitologijoje.
Mat, senasis Vano (dab.
Viktorija) ežeras yra pusiaujyje, kur, žiūrint į dešinę, į kairę, į priekį
arba atgal, žvilgsnis atsiremia į horizonto tuštumą. Išeina, kad čia buvo
stovima tuščiausioje (vanus,
lot. - tuščias), aukščiausioje ir šviesiausioje
Žemės rutulio vietoje kaip tik tokius šviesiausieji,
stovintys aukščiausioje ir
tuščiausioje žemės
vietoje vanų ir aisių
vardais mitologijoje
save prisimena iš aisčių kilę
germanai su skandinavais. Aisios vyras Afrikoje, suprantama, buvo
Aisius.
Nuo
Nilo šiaurinės Afrikos plotų aisčiai Europoje išsišakojo į
devynis po saule esančius
naujus pasaulius (šakas), kas atitinka lietuviuose išlikusį nusistebėjimą:
O žmonių?!
Devynios galybės!.
Po tris gentis kiekvienoje
iš galybių buvo ir tą lietuviams gyvenime primena medicininės užpiltinės
pavadinimas
Trejos Devynerios
saikingam pasisveikatinimui.
MEDŽIO
DEIVĖ
a)
grybas
g,
ilgis (padėklo brūkšnys)
i,
ranka
r,
urvas
u (pirmas apskritimas),
letena viršuje
l,
ilginis (dangtelio linija virš
ąsotėlio) i,
ąsotėlis
ą,
skliutas (segė)
s,
ilginis (padėklo linija po
skliutu) i,
urvas (antras apskritimas)
u,
letena viršuje
l,
ilginis
i,
ąsotėlis
ą,
kur, išskyrę raidžių seką
giruliąsyulią atskirais
žodžiais, gauname sakinį: girulią sy ulią girulią cy ulią
girulių čia ulionė, t.
y. girulių ėjimas;
b)
pylimo iš ąsočio viršuje
kompoziciją įvardiname sekančiai: vingiuota
takoskyra
t,
ąsotis
a,
kryžiokas
k,
ąsotis
a, ąsočio
snapelis
s, =
takas;
c)
ąsočio laikymą
su kitomis Medžio dalimis taip perskaitome:
keturi ąsotį laikantys pirštai
k, jie laiko
ąsotį
a, apsiaustas gaubia
medį
m, ranka laiko
padėklą
p, medį gaubia
apsiaustas
a, ištįsusi nosis, lyjant ir
esant šaltam orui, reiškia snarglį
s, =
kampas;
d)
žiūrint į visą simbolį, jame
matome medžio liemenį
l, padėklo
ilginius
i, spyglius šakų pradžioje,
kas rodo giriose esant eglių
e, viršuje yra
takoskyra
t, apsiaustas gaubia nuo
lietaus ir teikia užuovėją
u, ant padėklo yra teikiamas
valgis
v, padėklo
ilginis
i, teikia užuovėją
apsiaustas
a, padėklo kitas
ilginis
i, =
lietuviai;
e)
apsiausto viduje matome, kad
jis gaubia devynias sakas
(šakas) - s, kartu stebint,
kad padėklą laiko trys
pirštai, = devyni, trys;
Apjungę sakinio girulių čia ulionė
ir žodžių takas,
trys,
devyni reikšmes, gauname
loginę Medžio deivės išraiškos idėją
girulių čia ulionė trijų lietuvių
genčių liemens taku, kampais
išaugant į devynias
tautų šakas.
Kamieno šaknys maitinasi hieroglifo, kurį riboja ilgos linijos su viduryje
žydinčių viksvų (papirusai pluoštinis viksvos augalas) skėčiais, jų
sėklomis . Skaitome hieroglifo užrašą iš apačios į viršų:
-
ilginis
i, sėklos
akutė a,
viksvinis skėtis
v, sėklos
akutė
a,
ilginis
i ir gauname žodį
iavai
= javai.
Išvada: šiaurinė Afrika aisčiams (baltams) anksčiau buvo neišsemiamas
aprūpinimo javais (grūdinės sėklos), žuvimi, audeklo pluoštu, apranga ir
apavu (žvėrių oda) šaltinis.
DOVINĖS
AKMUO Dėl
piramidžių senumo, kuriose yra įrašų lietuviškai, vyksta ginčai, bet
akmenys tyli. Istorikai krikščionys pasaulietinę chronografiją padarė
šventosios istorijos tarnaite, - apgailestauja Amerikiečių chronografas
E. Bikermanas sako, kad datas istorikai dėjo, atsižvelgdami į bažnytinės
istorijos poreikius. O Wikipedija,
pavyzdžiui, rašo, kad piramidės
statytos 4000 m. atgal. Kaipgi, tada, savo ženklus ten galėjo palikti
baltai? Kitaip dėl datos mano arabų istorikas Abu Zeidas el-Balchis,
cituodamas seną įrašą, kur sakoma, jog Didžioji piramidė buvo pastatyta
laiku, kai Lyros žvaigždynas buvo užėmęs Vėžio žvaigždyno vietą ir tai
buvo nutikę 73.000 m. atgal.
Egiptologas Bezilas Stiuardas knygoje Didžiosios piramidės paslaptys
rašo, kad nėra įsitikinimo, kad piramidę statė tie, kurie dabar gyvena
Egipte išanalizavus ir blaiviai pasvėrus įrodymus, derėtų teigti, jog
egiptiečiams sėklą pasėjo keli kolonistai, taikiai atėję į šalį ir pastatę
Didžiosios Konstrukcijos statinį. Kolonistai išėjo, kartu išsinešdami ir
žinias. Bezilas Stiuardas mano, kad Didžiosios piramidės statybą sumanė
Išminčius, kuris buvo baltųjų žmonių rasės civilizacijos atstovas,
apdovanotas moralinėmis, mokslo ir
kultūros vertybėmis, kurios išsivystymo lygiu toli lenkė visas kitas
civilizacijas. Arabų legendos tvirtina, kad Didžioji piramidė slepia
praeities istoriją su ateities laikų vizija, kolonistų baltų, taikiai
atėjusių į šalį, ateities laikų viziją matome aisčių Aisios ir Medžio
deivės simboliuose. Pėda
Migiškių akmenyje prie
Alantos yra daiktinis, parpėdinus į
Lietuvą, aisčių dalyvavimo Egipto civilizacijoje įrodymas. Ir tai neskaitant
daugybės vardinių įrodymų, tokių kaip ežeras Aisetas Aisiatas
Aisiatas, gyvenvietė Naisiai
N. Aisiai Naujieji Aisiai, miestelis Ei(k)šiškės ir t. t.
Priedai:
Pav. 3. Aita, jos vyras, Europoje
Pav.
4. Vilkas Liūto žvaigždėse šiaurėje
Pav. 6. Aisia Afrikoje.
Vėsaus klimato juostoje lietuviški pavadinimai
Pav. 7. Medžio deivė
Pav. 8. Dovinės akmuo Marijampolėje
Pav. 9. Aisia Afrikoje su
Aita Europoje pareinant į Lietuvą
|
Į
puslapį VYDIJA