XV dalis

 

Rimgaudas Sinkus  

 

XVI. SENIEJI  LIETUVIAI

 

PALANGOS ŽEMĖ

Grįžtant prie pirminės Palangos observatorijos, derėtų patikrinti ano meto Liūto (Vilko) žvaigždyno, kur priekinė žvaigždinė pėda Regulas tiksliai apsprendžia datavimą, padėties teisingumą. Žvaigždynus kartu su jiems būdingais vardais žemėlapyje rodo ratu išdėstytų kaimų, miestelių ir miestų pavadinimai (pav.1). Čia Vėžyje stovi Vėžaliai, Dvynius prie Smiltenės Latvijoje atspindi Dvynių žemė Vid‘zeme – Div‘zeme (divus, latv. – du asmenys), miestas Tukums – Dukūms, kas reikštų Du kūmus (krikštatėvius), miesteliai Geldėnai ir Kumpikai (abu susideda iš dviejų dalių); Jautyje yra miestelis Dursupe (nuo durti), o prie jūros stovi Rudė – Dūrė; Avine dunkso gyvenvietės Bukurags (avinas yra bukaragis) ir Aucugals – Autsu‘gals – Avigalis (auts, latv. – avinas), Žuvyse Gotlando salos žemėje teka gėlavandenės upės, šokinėja aukšlės ir stovi miestas Burgsvik: Burg, vok. – pilis, vik, latv. – aukšlė, todėl lietuviškai vardas Burgsvik skambėtų kaip „vikriosios žuvies žemės pilis Vikspilė“, ir pati žemė, tikėtina, anksčiau vadinosi Vikszeme su ten gyvenusiais vikingais.

„Ar tikite tuo, kas parašyta ar pavaizduota istorijos vadovėliuose? Gal nevertėtų. Istorikai nuolat diskutuoja dėl būtų ar nebūtų faktų iš istorijos pasaulio. Naujai išleistoje knygoje apie klaidingus istorinius faktus atskleidžiama, ko iš tikrųjų pasaulyje nebuvo, – rašoma laikraštyje „Daily Mail“. – Pavyzdžiui, nei vienoje vikingų archeologinių kasinėjimų vietoje rasti šalmai neturėjo ragų. Ragai ant jų šalmų atsirado tik XIX a. iliustracijose: taip istorinius karius pradėjo vaizduoti švedų menininkas Gustavas Malmstromas“. Viduramžių istorikė Janet Nelson BBC žurnalistams pasakė, kad nėra nei vieno fakto apie vikingų prievartavimus, labiau tikima, kad jie buvo teisingi ir kultūringi žmones (Istoriniai faktai, kurie, pasirodo yra melas, Istorija, Mokslas, 2012.08.31).

Tikriname Zodiako žvaigždynų išsidėstymą ano meto realybėje (pav. 1) toliau: vanduo lietuvių kalbos tarmėse vadinamas vundens ir undens vardu, todėl Vandenio poziciją tų laikų žvaigždynų išsidėstyme Švedijoje atspindi ežeras Unden. Buvusio Ožiaragio ženkle plyti jūra, Šaulį atstovauja miestelis Strzebielino – Strzelbieno (nuo lenk. strzelanie – šaudymas), Skorpioną žymi Kandyčiai ir Peršojys (įkandus, kūną peršti).

Tai, kad Palangos žemės ribos apeinamos teisingai, žymi kaimas Apiai, ir tai, kad apėjimas eina apskritimo lanku (krukiu), pasako Kruklankiai. Toliau į dešinę eina (aina) Aistiškiai, apskritimo esybę patvirtina Pi‘niava (π = 3,14 yra apskritimo funkcija), Rinkūnai (nuo „rinkė“), Vecsaule = Vec‘a saule, latv. –  Senoji Saulė. Miesteliai Burgsvik ir Sasnava –  Sašnava – sia Ašnava, esantys priešingose pusėse sako, jog čia per Palangą eina jos žemės ašis. Kybančias lėkštes Svarstyklėse atstovauja Kybyčiai, o bezmėnines svarstykles atstovauja Vartėnai su Šakūnais, Mergelę liudija Merkšiškiai – Mergšiškiai,  Liūtą (Vilką) atspindi piliakalnis Kačaičiai – Katšaičiai (liūtas yra katìnių šeimos žvėris), o jo priekinės kojos pėdos žvaigždė Regulas yra pažymėta akmeniu, kurio pavadinimas Balniaus kūlis. Balniaus kūlis, lyginant su dabartine Regulo padėtimi, sudaro 134° kampą (žr. XV d.), ir tai sako, jog Palangos observatorija buvo pastatyta 7632 m. pr. Kristų laiku. Gal Birutės kalnas tuomet buvo po vandeniu? Nėra taip, nes 8213 m. pr. Kr. Baltijos duburio vanduo prie Bilingeno kalno Švedijoje susisiekė su Atlanto vandenynu ir pavirto Baltijos jūra (Rimutė Rimantienė). Tada ir nusidriekė aplinkui ją lietuviškų genčių junginiais (patvirtina ir japonai) apgyvendintos žemės (kn. II, XV d. Post scriptum).

 

 LIETUVIŲ ŽEMĖ 7632 m. pr. Kr.

 Kadangi Div‘zeme – Vidzeme ir ežeras Undenas, esantis anapus Baltijos, stovi atokiau, tikėtina, kad lietuvių apgyvendinta žemė driekėsi dar toliau, todėl iš centro Palangoje brėžiame antrąjį apskritimą per Lova Suomijoje, Lukaŭcy Baltarusijoje (Gudijoje) ir Linie Vokietijoje (pav. 2). Čia Lovà (žr. žodyną) reiškia ežią, t. y. ribą, Lukaŭcy (luk rus. – lankas) reiškia ribinį lanką, o Linie (Linie vok. - linija) patvirtina apskritime esančią liniją (matematika: per tris taškus, esančius ne vienoje tiesėje, galima nubrėžti tik vieną apskritimą).

Žvelgdami dar toliau (pav. 2), Volgos aukštupyje matome lietuvišką Tverės (nuo tverti) miestą ir iš centro Palangoje per Vertnoe – Tvernoe, Lukaši (luk, slav. – lankas), Orativ – Ora tyv – tyvonijos oro riba (tyvas, liet. tarmiškai – tėvas), Pi‘styn (Pi – apskritimo funkcinis skaičius 3,14), Seini – Se einis – sia Einis – čia Einis (nuo einantis apskritimu), Vitis – Vijtis – apskritimo vijtis, Pi‘sek (Pi – apskritimo funkcinis skaičius), Esens  – Eisen‘sas (einantis apskritimu), Eiken – Eiken‘as (einantis tolyn; pvz. eik tu sau), Ore (orė – oro ribos  linija), Ringebu (nuo Ring, vok. – žiedas), Vingelen – Vingėlen –  apskritimo vingė, Ringsta – Ring‘sta (nuo Ring, vok, – žiedas), Ratan (nuo liet. „ratas“), Pi‘sa (Pi – apskritimo funkcinis skaičius) brėžiame apskritimą. Miestas Orusjarvi – Orus jarvi (oras, suom. – medžioklės plotai,  jarvi, suom. – ežeras), kaip aiškina vertimų firma, galėtų reikšti sąvoką bendras ežeras (nuo čia prasideda lietuviška riba). Rusijoje stebime „svyrantį“ apskritime miestelius Svirj su to paties pavadinimo upe ir Pikaliha – Pi‘kaliha ( Pi – apskritimo funkcinis skaičius). Prie Tverės, matome, dar stovi kaimas Orša – ša Ora, t. y. orinė lietuvių riba.

 Žiūrint į pavadinimus, čia panaudoti žemėlapiai Euro Atlas Marc o Polo, Vokietija; Latvija, Vilnius; Russia, Riga; Belarus, Riga; Eastern Europe, Riga; Polska, Kaunas; Suomi, Riga; Ukraine, leidėjas Gizi Map, Vengrija; Sverige Danmark, Tallinn; Атлас мира ir baltų erdvės senųjų miestų bei gyvenviečių pavadinimai.

 Brėždami per Tverę (centras Palangoje) apskritimą, taipogi stebime ir pavadinimų su šaknimi Lit aplinkui jį gausą (pav. 2): Litky Ukrainoje, Litschau Austrijoje, Litice Čekijoje, Littel Vokietijoje, Litlana Norvegijoje, Lit Švedijoje ir su šaknimi liete – Lieteniemi Suomijoje. Ribinio miestelio Preussischer Oldenburg (Prūsų Senkaimis) žmones, pasirodo, prieš tūkstančius metų irgi kalbejo lietuviškai: į pietryčius nuo ten stovi bažnytkaimis Kirchheide (Kirche, vok. – bažnyčia, pamaldos, Heide, vok. – pagonis) ir viskas lietuviškai skambėjo kaip Pagoniškų Maldų Vieta (Šventvietė). Yra dar kaimelis Heide – Pagoniškiai ir nėra abejonių, kad visur stovėjo ten lietuviški Saulės rato kalendoriai. Kalendoriai buvo ir dabartiniuose miestuose Čagoda [Ča goda – čia godá (godá,.rus. daugisk. – metai) – тут года], Medyn‘ – Metynj – Metynė – Metainė. Šaknis Lit gyvenviečių pavadinimuose sako, kad senuoju metu čia gyveno Lituvos –  Lyjtuvos gyventojų bendruomenės, kurių vijčiai – vytčiai – vyčiai (nuo miestelio Vitis dab. Austrijoje) buvo atsakingi už sienos, žengiant į lietuvių žemę, apsaugą. Pavadinimas Lieteniemi – liete niemi (liete, daniškai – lietaus merkiama žemė, dumblynė; niemi, suom. – pusiasalis) byloja, kad žemės merkimas lietumi, tirpstant ledynui, buvo įprastas to meto reiškinys: iš čia ir kilo vardas Lietuva. Krikščionybė Kijevo Rūsioje buvo įvesta anksčiau negu Lietuvoje, todėl, jeigu Kijevo Rūsios ir Lietuvos pasienyje ty Nemeras – Netymeras iš Nemyryntsių priėmė ją su džiaugsmu, tai paminklą iš Klaipėdos reikėtų perkelti į naują vietą Nemyryntšiuose.

Miestas Čerepovec – če Perovec (rus. Perovec – Perkūnas) – тут Перовец Rusijoje Perkūno miesto pavadinimą yra išlaikęs iki šiol. Lietuvių Perkūno statulos anksčiau stovėjo ir Kijeve, Pskove, o kontaktui su juo megzti skirtų šventviečių pėdsakai tebėra išlikę daugelyje baltiškos erdvės vietų. Žodis Perkūnas turėtų būti kirčiuojamas pirmajame skiemenyje, kaip kad latviuose – Pérkons. Pérkūnas yra energinė jėga agregore, matomų ir nematomų žaibų pagalba pérkūnijanti energinius antįtampius į stabilią jų būseną žemės paviršiaus ir oro aplinkose. Tai, kad lietuviškos Palangos žemės kartu su observatorija datavimas tinka 7632 m. pr. Kr. visos lietuvių žemės įkūrimo datavimui, rodo nustatomoji Palanga – Balniaus kūlis – Kutnia netoli Briansko linija. Liūtas prie galvos turi gaurų kutą ir to taško pažymėjimui ano meto Liūto žvaigždyne vienam kaimui buvo duotas vardas Kut‘nia.

Lietuvių žemės apskritime Vokietijoje stovi to meto Liūto žvaigždyno padėtį menantis miestelis Katinų Pirkia – Katzenhütte (liūtas yra katìnių šeimos žvėris), o karališkojo Liūto pėdos Regulas jojimą Laiko balnu Vengrijoje žymi karališkas miestas Egeras – Reg‘e‘ras – Reg‘ej‘ras.

Mergelės žvaigždyno ribas matome pažymėtas Nemuno deltos atšakos upelio Skirvytė ir Kijiv (kij, ukr. – lazda) linija, taipogi Skirvytė (yra dar ir miestelis Skirava dab. Kaliningrado sr. Borovoje) ir Deliatyn (delitj, rus. – dalinti, skirti) perskyrimo lazda. O dar vieną skyrimo lazdą tarp Skorpiono ir Svarstyklių žvaigždynų žymi miesto Lodz – Lozd (lazda → lozd) pavadinimas Lenkijoje. Pavadinimas Čekija (če kija) savo prasme irgi byloja, kad per jos vidurį eina žvaigždynus perskiriančioji lazda kija. Miestelis Mečin – Metšin (žemiau Litice, ties vijčio – vyčio galva) stovi lietuvių žemės  ir žvaigždynų ribos sankirtos vietoje, o jo pavadinimas Met‘šin – ši Met‘en – čy Metenė sako, kad čia buvo Metinis Saulės rato kalendorius. Pastaba: Zodiako žvaigždynai pav. 2 yra sužymėti viduramžių piešiniais.

 

GALINDAI

 Miestelio Galanta, stovinčio prie Bratislavos pavadinimas sako, kad šis taškas ano meto Palangos žemėje buvo galinis, t. y. už jo ribų 9 – 10 tūkst. m. pr. Kr. baltiškosios gentys jau nebegyveno: čia egzistavo lietuviams paskuigalinės galindų gentys, kurių žemės vadinosi Galija, Cizalpine Galija (LTE, 3 t.). Prie nelietuviškų ano meto galų – galindų genčių galima būtų priskirti ir galičius pagal miestą Galič Rusijoje. Vertingą knygą apie galindus yra parašęs Arvydas Norkūnas (Galindai, Vilnius, 2008 (UDK 39(474.5) № 76).

Prof. Algirdas Girininkas apie senuosius lietuvius rašo: Baltų ištakos siekia mezolito laikus maždaug 8 tūkst. metų prieš Kristų. Vyko klimato atšilimas, miškų augimas. Žmones užsiėmė medžiokle. Gyvenimo būdas buvo susijęs su klajojančiais šiauriniais elniais. Mezgėsi sąlygos gyvulininkystei, žemdirbystei. Kai žmones klajojo bendroje teritorijoje, tai kalbėjo viena kalba.

Šiaurėje lietuvius, besitraukiančius dar nuo ledyno į pietus, aptinkame Vorutos 24520 m. pr. Kr. (kn. II; IX d.), Varaklani 24.483 m. pr. Kr. (kn. II; X d.), Vorutlės 23616 m. pr. Kr. (kn. II, X d.), Kauno 24623 m. pr. Kr. pagal Liūto žvaigždyno padą Batniava - Padniava datą (kn. II; I d.) žemių kunigaikštystėse ir šis laikas rodo į bendrą su neandertaliečiais gyvenimo būtį. Tikras nesusipratimas būtų manyti, jog esame aukštesnėje žmonijos raidos pakopoje negu akmens amžiaus medžiotojai, - rašo garsi archeologė Rimutė Rimantienė (Lietuva iki Kristaus, Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 1995). – Homo sapiens – protingasis žmogus, kurio giminei ir mes priklausome, jau prieš 35 tūkstančius metų buvo lygiai taip pat fiziškai, psichiškai ir protiškai išsivystęs kaip ir mes. Nuo tų žmonių mus skiria tiktai patirtis, kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą.

Senųjų lietuvių gyvenimo prie ledyno, traukimosi į pietus ir grįžimo į šiaurę kultūra atsispindi jų pačių dainose, pasakose, piešiniuose, pavardėse, rankdarbiuose, vietovardžiuose, mituose, dievų pavadinimų technologijose ir t. t., neskaitant iš lietuvių Europoje atsiradusių kitų indoeuropietiškų tautų kultūrinės medžiagos klodų.

 

Pav. 1  Palangos žemė 7632 m. pr. Kr.

 

 

Pav. 2  Lietuviai 7632 m. pr. Kr. 

 

          

Į puslapį VYDIJA