Rimgaudas Sinkus  

XIV. UŽNEMUNĖS ASTRONOMIJOS OBSERVATORIJA

Mėnulis – kasdienis mūsų gyvenimo palydovas: nuo senų laikų buvo stebima jo fazių įtaka oro kaitai, vandenų potvyniams ar atoslūgiams, savijautai, gamtos procesams. Seniausi Mėnulio piešiniai, palikti ant kaulų, akmenų, uolų, žinomi iš paleolito laikų, t. y. 20–30 tūkst. m. atgal, ir, greičiausiai, jie buvo Mėnulio fazių sekimo atspindys. Dar XX a. pradžioje kai kur Pietų Lietuvoje ir kaimyninėje Baltarusijoje (apie Lydą, Rodūnią, Pelesą ir kt.) Mėnulį vadinta dzievaičiu, sakant: „Dzievaicis patekėjo, dzievaicis nusileido“, „Dzievaicis žibina“. Senovinis Mėnulio pavadinimas Mėnuo arba Mėnesis atitinka laiko tarpą, kai kur vadinamą „mėnesčiu“. Galima manyti, kad žodis Mėnulis kilęs nuo žodžio Mainulis, reiškiančio Mėnulio išvaizdos mainymąsi. Tiesiog, negalėjo būti, kad lietuviai, turėdami Saulės rato kalendorių, būtų galėję apsieiti be Mėnulio fazių kaitos kalendoriaus. Todėl pasistenkime jį, buvusį kur nors čia pat, susirasti.

Pirminis ūkis buvo susijęs su Mėnuliu, todėl žvilgsnis krypsta į ūkininkų Užnemunę: čia, prie Igliaukos, stebime esant miestelį su pavadinimu Menčtrakis (pav. 1). Vardo prasmė byloja, kad Menčtrakis gali būti susijęs su kelio aplink Mėnulio pilnaties ratą traku (trakas – kelias pagal ką nors, pvz. mišką). Juolab, kad kelias nuo Menčtrakio pro Ingavangį ir Rutkiškes turi lanko pavidalą. Kiek aukščiau stebime kaimą Dievogala, atitinkantį fazinę Mėnulio Dievogalą (metas, kai delčia pereina į priešpilnį). Kiek kairiau matome kitą Dievogalą, toliau Zapy‘škį (turi dalelytę Py = Pi – apskritimo funkcija), o žemyn į kairę ir Pi‘lviškes. Tuomet per visus keturis Pi taškus brėžiame apskritimą, kurio centras gaunasi Jūrės upės kyšulyje (pav. 1). Pakeliui kertame Ra'moniškes (Ra, sen. egipt. = saulė; monas, liet. = (saulės) apgaulė ir tai = Mėnulis) ir du į Mėnulio pilnatį sudėtus Puskepurius. Kaimas Balttrakis nusako, kad jis eina baltų Mėnulio skritulių, t. y. pilnačių, traku. Matome, jog visi pavadinimai yra susiję su Mėnulio fazėmis. Išvada – žemės paviršiuje aptikome Mėnulio fazių sekos kalendorių (pav. 1). Tačiau, kurgi jaunaties ženklai?

Prie Plutiškių yra kaimas Pi'nkaviškis, kuris dėl dalelytės Pi pavadinime prašosi kito, mažesnio, apskritimo. Brėžiame jį ir stebime, kad linijoje stovi „tamsus“, todėl jaunatyje prieš Saulę nematomas, šernų kaimas Paršeliai. Tolėliau – Smalinyčia. Mat apie tris dienas, kai Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės, jaunatis būna nematoma (žr. „Pastabos“). Sinodinis Mėnulio mėnuo trunka 29,53 d. ir didesniu apskritimu proporcingai žymime pilnačių, o mažesniu – jaunačių buvimo vietas: taip gauname 12 sudėliotų Mėnulio mėnesčių su 10, 89 d. tarpu prie Kačerginės.

Turime mįslę: „Laukinis arklys pro vartus žiūri. Kas?“. Atsakymas byloja, jog tai – Mėnulis. Arklys, iškišęs pavalkuose galvą pro medinius kamantų (juo skrieja Mėnulis) vartus, sprunka (Spruktai) pirmyn, dešine kanopa dėliodamas pilnatis, o kaire – jaunatis. Jis deda vieną koją Ramoniškiuose, kitą – Paršeliuose, vėl kitą – Puskepuriuose, o dar toliau – Smalinyčioje, ir virbalo kabliuku (Virbališkių piliakalnis) apmezga Žemę Mėnulio orbitos fazių mezginiu. Ties  Žaigėnais (Gaižėnais) arklys pamato sukrautą ant žaiginių šieną. Tada ėda jį keletą dienų iki pat Žaiginėlių (Gaižinėlių), bet painioja kojas, todėl iš Kačérginės pasirodo kačérga (žarsteklis) ir, užkabinusi Žaiginėlių jaunatį, patraukia apmegztą Žemės orbitos „kojinę“ su visa Mėnulio jaunačių – pilnačių tvarka iki Kuodiškių jaunaties kuodo  žemyn taip, kad galima būtų pradėti naują  jaunačių – pilnačių žingsniavimo tvarką vėlgi į koją. Išvada: paveiksle parodyta jaunačių – pilnačių eilė yra metinė, t. y. galiojanti tik vieniems metams rodyti, nes toliau ši tvarka negalioja.

 Pastabos:

1. Mėnulis skrieja aplinkui Žemę, bet jo orbita nėra apskrita, todėl regimasis jo Saulės apšviestas skersmuo nuolatos kinta ir atsiranda fazės: kai Mėnulis atsisuka prieš Saulę, pavyzdžiui, ši padėtis vadinama jaunatimi, kai nutolsta į priešingą pusę, tai ši fazė vadinama pilnatimi.  Fazių pasikartojimo periodas (lunacija) trunka 29,53 dienas ir  vadinamas sinodiniu mėnesiu. Dvylika sinodinių mėnesių apima 12 x 29,53 = 354,36 dienas ir jiems iki Žemės 365,25 dienų metuose trūksta 10,89 d. laiko tarpo.

2. Bet kurie Mėnulio užtemimai (visiški, žiediniai, daliniai) kartojasi kas 18,028 m. (arba kas 18,031 m., jeigu į tą laiko tarpą patenka 5 keliamieji metai), kai Saulė, Mėnulis ir Žemė užima tą pačią tarpusavio padėtį. Šis laiko tarpas vadinamas saru - raktu, juo plačiai buvo naudotasi senovėje, numatant Mėnulio užtemimus.

  Mėnulio fazių sekos apskritimo viduriu teka Jūrės upė, atsikišusius jaunačių – pilnačių „ragus“ rate simbolizuoja Jūrragių miestelio pavadinimas.

Atkreipiame dėmesį į Jūrės upės geografiją, kadangi jos kryptis rate labai primena Paukščių tako danguje krypties padėtį ir formą. Seniau, tikėtina, ji galėjo būti įstriža „normaliau“ ir gerai tiko Paukščių tako krypties danguje iliustravimui. Upės pavadinimas „Jūrė“, tikėtina, buvo parinktas dėl įsimintino Paukščių tako žvaigždžių jūrės nakties danguje efekto.

DIDELIS UŽNEMUNĖS PAVEIKSLAS

 Turime sakmę (Pr. Dundulienė), kurioje sakoma, kad „labai seniai Saulė ir Mėnulis gyvenę viename namelyje, įsimylėję vienas kitą ir pirmiausia susilaukę dukters Žemės. Po kurio laiko susipyko ir norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalyti dukters. Tada Dievas pasiuntė Griausmą, kuris taip patvarkęs: dieną į Žemę žiūrės Saulė, o naktį – Mėnuo. Taip jie iki šiol vykdo Dievo valią. O, kai jie abu nori žiūrėti į Žemę, tai Griausmas vieną kurį nuvaro“.

Atkreipę dėmesį į tai, kad Saulė ir Mėnulis gyvenę namelyje, bandykime rasti namą, nuo kurio viskas prasideda, t. y. namelio lizdą: jį aptinkame Lizdeikių kaimo pavidalu. „Jeigu Jūrės „saulėje“ matome Saulės planetinės sistemos dedamąsias, tai Lizdeikiai turėtų rodyti kosmoso lizdo buvimą“, – galvojame ir Lizdeikius, patraukę juos aukštyn į Visatos erdves, prilyginame šiaurinės dangaus sferos Poliui. Apie jį sukas žvaigždynai. Tada šiaurinės dangaus sferos Polių žemėje projektuojame į Saulės rato kalendorių (kn. „Apie seniausiuosius laikus II“; XI; sk. Paleoastronominis baltų kalendorius): iš Lizdeikių pro Pi‘nkaviškį (dalelytė Pi) brėžiame ratą ir gauname didelį Saulės rato kalendorių. Nubrėžę liniją Jūrės „saulė“ – Lizdeikiai – Molinė matome, kad Molinėje kalendorius rodo balandžio mėnesio 4-tąją dieną, o Pažėrai stovi ties gruodžio mėnesio 25 dienos riba. Žinome, kad naujus metus senovės lietuviai skaičiudavo nuo balandžio mėn. 4-tos dienos (patižę, slidus molis - Molinė), o Kalėdas, matome, vadino Pažėrais. Tai diena, kai saulė spindulių saują žeria  dienų pailgėjimui ženklinti. Ties Pažėrais reikia ir antros „kačergos“ iš Kačerginės tam, kad nuo rato ja galėtų „nužerti“ 5,25 dienų perteklių (365,25 – 360° = 5,25). Žibintas su ugnimi tas dienas stovi vienoje vietoje. Taigi, turime dvi „kačergas“: viena – Mėnulio fazėmis apmegztos rankovės patraukimui (Spruktas – Žemė tada „sprunka“ į priekį), o antra – Saulės rato kalendoriaus 5,25 d. nužėrimui prieš Pažėrus. Pačiuose Lizdeikiuose, be abejo, turėjo būti įrengtas centrinis įprastas Saulės rato kalendorius. Kaip buvo vedama Žemės dienų ir Mėnulio fazių sekos apskaita?

Kadangi „dievas pasiuntė Griausmą, kuris taip patvarkęs: dieną į Žemę žiūrės Saulė, o naktį – Mėnuo“, Mėnulio fazių kaita žibinto ugnimis buvo rodoma naktį, o kalendorinių dienų eiga Saulės rate – dieną. Tiek Lizdeikiuose, tiek Jūrės „saulėje“ buvo sekami Mėnulio, Saulės užtemimai, o visą astronomijos kompleksą galima buvo apžvelgti tik iš aukštai. Antropomorfiniai Naskos dykumos piešiniai Čilėje yra matomi iš 300 m aukščio. Turistus taip skraidina. Jų dydis (pvz. „Voro“,  „Paukščio“ ir pan.) siekia iki 100 metrų, o atskiros geometrinės figūros (pvz. „Stačiakampis“) turi kilometrinius dydžius. Užnemunės komplekso apžvalgai ir suprojektavimui reikėjo kilti kur kas aukščiau ir nežinia, ar tai, Naskos gondolos pavyzdžiu (kn. I; XI d.), įmanoma buvo mums padaryti. Audeklų, turinčių pakankamą konstrukcinį tankį gondoloms siūti, juk, tikrai turėjome: vandenį laikė. O, gal ir topografinius žemėlapius turėjome, nes šiuolaikiniai archeologiniai kasinėjimai tvirtina, kad žemėlapių ir planų kūrimo samprata panašiu metu – gerokai anksčiau iki rašto sukūrimo – atsirado įvairiose tarpusavyje nesusijusiose pasaulio vietose.

 OBSERVATORIJA

 Mėnulis ir Saulė yra glaudžiai tarpusavyje susiję objektai ir, visų pirma, užtemimų forma. Norint juos numatyti, reikia sekti padangę, rezultatus registruoti ir sudaryti užtemimų grafikus. Astronomai kalendoriuose žymi keturias Mėnulio fazės: jaunatį, priešpilnį, pilnatį ir delčią. Tačiau, nors kalendoriuose ir nurodoma, kad vienokia ar kitokia Mėnulio fazė trunka apie septynias dienas, akyliau pažiūrėję matytume, kad šio dangaus kūno vaizdas kinta kasdien (L. Stražnickas, Savaitė, Nr. 47/2014). „Senovės lietuviai, stebėdami Mėnulį, įžvelgė net šešias jo fazes, - rašo astronomas S. Lovčikas. – Mėnuliui kas vakarą judant į rytus ir dangaus skliaute tolstant nuo Saulės,vis labiau įsižiebia dešinioji jo pusė. Tokia Mėnulio fazė, kai matomas visas dešinysis jo pusskritulis, vadinama priešpilniu. Pamažu judėdamas dangumi Mėnulis galiausiai sudaro 180 laipsnių kampą Saulės atžvilgiu, ir Saulė apšviečia visą į mus atsuktą Mėnulio pusę. Toks spindintis skritulys vadinamas pilnatimi. Iš tikrųjų tikroji pilnatis, kai mėnulis būna tarp Saulės ir žemės, trunka akimirksnį. O tas laikotarpis, kai mėnulis žmonėms atrodo beveik pilnas, apskritas, trunka tik tris dienas. Paskui, akylai pažiūrėję, dešinėje Mėnulio pusėje jau galėtume įžvelgti, kad trūksta mažos dalelės. Nors kasdien toji dalelė darosi vis akivaizdesnė, pagal susitarimą toks mėnulis vis dar laikomas pilnaties fazės. Penktoji Mėnulio fazė, kai Saulė apšviečia kairįjį jo pusskritulį, vadinama delčia. Šiai fazei gerokai susiaurėjus, pagal senovės lietuvių supratimą, atsirasdavo ir šeštoji Mėnulio fazė – siaurutis senagalys, galadelčius, senas, senutis“. Paaiškinsime ir Saulės užtemimų esmę.

Mėnulis yra daug kartų mažesnis už Saulę, bet skrieja arčiau Žemės, ir dėl to danguje atrodo tokio pat dydžio kaip Saulė. Šis sutapimas yra lemiamas – kai visi trys kūnai išsirikiuoja vienoje linijoje, Mėnulis gali visiškai uždengti švytinčią Saulės fotosferą. Šis reiškinys trunka neilgai, nes Mėnulio šešėlis palyginti mažas ir jis greitai bėga Žemės paviršiumi. Taip pat galimi daliniai Saulės užtemimai, kada Mėnulis uždengia ne visą Saulės skritulį, o tik jo dalį. Žmonės stebėjo ir aprašinėjo Saulės užtemimus labai seniai: kinų metraščiuose aprašomas užtemimas, įvykęs 2136 m. pr. Kr. Būna ir žiediniai Saulės užtemimai. Pastabose (žr. anksčiau) minėjome, kad bet kurie Mėnulio užtemimai kartojasi kas 18,028 metų ir tai vadinama saraku. Tai kad 18,028 m. dydis buvo žinomas ir senolių Užnemunės astronomijos observatorijoje, rodo kaimo pavadinimas Sarakai. Nėra abejonių, kad ir Jūrės upės kyšulyje lietuviai buvo nubraižę sumažintą didelio Užnemunės paveikslo kopiją ir ten įrengę astronomijos observatoriją dangaus šviesulių keliams stebėti.

Kada ji buvo įrengta? Atsakyti gali Lizdeikių Saulės rato kalendorius, nes jame reikia ieškoti Liūto (Vilko) žvaigždyno ryškiosios žvaigždės Regulas „pėdą“, ir akys sustoja ties Ingavangio akmens žyma. Iškodavę šį pavadinimą į ingavangis – agnivangis – agni‘vingas gauname, kad Ingavangis reiškia ugnį, stovinčią vingyje (agni – ugnis). Na, jis ir stovi Lizdeikių rato vingyje ir, tuo pačiu, rodo  laiką, kada šis akmuo buvo pastatytas: kampas tarp dabartinės ir buvusios Regulo padėties (pav. 1) yra 89,5°, todėl sakome, kad Užnemunės astronomijos kompleksas (1° = 72 m.) buvo įrengtas 89,5 x 72 = 6444 m. atgal, tai yra 6444 – 2016 = 4428 m. pr. Kr.  

Pati Jūrės „saulėje“ pastatyta astronomijos observatorija turėjo savo „Lizdeikius“, todėl, imant centru Jūrės „saulę“, dideliame Mėnulio fazių rate randame kitą žymę. Tai – kaimas Gabiai. Gabija yra spindinti lietuvių Ugnies deivė ir Regulo spindesys čia žymimas „ugninio“ kaimo Gabiai spindesiu. Išmatavę (centras – Jūrės „saulė“) kampą tarp esamos Regulo padėties danguje su buvusia jo ankstesne padėtimi (Gabiai), gauname tą patį  89,5° kampą ir konstatuojame, kad abudu – Lizdeikių ir Jūrės „saulės“ ratų – kalendoriai  rodo tą patį: Užnemunės astronomijos observatoriją lietuviai pastatė 4.428 m. pr. Kr.; žynio vardas buvo Lizdeika.

Patikrinkime, ar teisingai aplinkui Jūrės „saulę“ yra sudėliotos ano meto Zodiako žvaigždynų padėtys. Tad, eidami pagal laikrodžio rodyklę, žemėlapyje randame kaimų ir miestelių, susijusių su žvaigždynų išsidėstymo tvarka, priklausomybinius vardus: Jautis – Mauručiai, Dvyniai – Keklys (Lėlkys – Lėlkiai), Vėžys –  Žarsta, Liūtas – Gudiškiai (Kutiškiai) ir kaimas Ingavangiai, Mergelė – Mergašilis, Svarstyklės – Oželiai (senovinių svarstyklių „oželiai“), Skorpionas – Kirsnokiškė (nuo „kirsti“), Šaulys – Stūgučiai (kaunantis staugiama), Ožiaragis – Bliuviškiai (ožiai, stirnos bliūva), Vandenis – Vandeniai, Žuvys – Kūja (Kuoja), Avinas – Virbališkiai (Avino žvaigždyno piešinyje ragai pavaizduoti dviem žvaigždėmis – bumbulais, uždėtais ant nematomų „virbalų“ galų).

Išdėstyta medžiaga rodo, kad senieji lietuviai turėjo gerai sumanytą astronomijos observatoriją. Tai – rašytinė medžiaga su rašytiniais miestelių, kaimų, akmenų, upių pavadinimais, taip pat rašytiniu brėžiniu, todėl istorikams, senos lietuvių kultūros gerbėjams, fizikams, astronomams, kraštotyrininkams ir archeologams nuo šiol atsiranda nauja erdvė kruopštiems tyrimams atlikti. Juolab, kad seniausi observatorijos statiniai, aptikti Babilonijoje, nesiekia 2000 m. pr. Kr. datos, o tai, kad Žemė sukasi aplinkui Saulę, o ne atvirkščiai, pirmasis darbe „Mažieji komentarai“ tik 1515 m. po Kr. aprašė lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas. Mes, tuo tarpu, šį faktą žinojome kur kas anksčiau.

Pav. 1

Tęsinys - XV dalis