šILINĖ

Šilinė. Dievo Motinos gimtadienis. Kai koplytstulpiuos, palei Šiluvą, darbščios rankos merks jurginus, o danguj angelai pūs torto žvakutes, Evangelija, tartum pritrūkusi tekstų apie Mariją, pateiks kalėdinę – Jėzaus gimimo – istoriją.
Dievas šįkart ateis jau ne ugnies stulpu kaip Biblijos metraščiuose ir ne iš griaudžiančių debesų. Šįkart Jis nutars pašventinti pašaukimą būti žmogumi. Amžinai žmogumi. Šįkart mielesnė Jam bus žmogiško vargo, – vargo su kaupu – dalia. Netrūks nesusipratimų ne tik tarp išrinktosios tautos ir Mesijo, bet ir savoje šeimoje. Nuo pat Apreiškimo Marijai akimirkos. Ir savaime kyla klausimas: „Kodėl, Viešpatie, neapreiškei iškart ir Juozapui visos tiesos. Leidai jam blaškytis, nusivilti ir galop nuspręsti palikti Sužadėtinę bei kūdikį nesaugų ir pavojuj. Ir kaip anąsyk, – kai tik paskutinę akimirką sulaikei Abraomo ranką virš Izaoko, taip ir dabar,– tik Juozapui susikrovus lagaminus, – siųsi jo sapnan angelą. Taip, Viešpatie, Tu mėgsti tokius kelius. Trapius, kaip ištiestas lynas cirko arenoje. Nes norėjai savo kailiu patirti mūsų  pavojus, baimes, netektis, atstūmimus ir mirtį.
O Tu, Globėjau Juozapai, nenusimink, kad Evangelija įamžino tik tavo sutrikimą ir blaškymąsi. Verčiau džiaukis, nes mes remsimės į Tave, paklydę savo gyvenimų labirintuose. Nenusimink, kad nei Matas, nei kiti trys jo kolegos neužrašys nė vieno tavo žodžio. Nereikia žodžių, kai kalba gyvenimai. O tyli nuojauta mums papasakos, kaip už užvertų lentpjūvės durų pro pjuvenų pilnas garbanas mylinčios akys sekė mažo Jėzaus, rikiuojančio medinius asiliukus, žaidimą. Nes visa, kas tikra, yra labai paprasta. Kaip ir Dievo kelias pas žmones. Be vaško žvakių ir litanijų. Dievas mums bus tapęs mielu broliu.
Nes Pranašo žodžiai pildysis Betliejaus varge ir šaltyje. O dar vėliau, po Prisikėlimo, dvylika draugų jį prisimins kaip tą, „su kuriuo valgėme ir gėrėme“. Tokia yra Emanuelio biografija. Emanuelio, kuris yra Dievas su mumis. Kuriam mieliau už litanijas, giesmes bei maldavimus suskambėtų vargdienio hemingvėjiškas komplimentas: „Šventė, kuri visada su tavim“. Su tavim, Emanueli, varge, šalty ir ašaroj.

r.b.

Per šį Marijos gimimo minėjimą norėtųsi ir Evangeliją skaityti kaip Marijos gimimo istoriją. Kažkuo panašią į muilo operas, kaip Joakimas mylėjo Oną, kaip visi buvo nusiteikę prieš jų meilę ir apie nepaprastą jų dukters Marijos gimimą.
Tačiau Evangelija tyli. Nepasako nė žodžio, nė menkiausios užuominos, kaip ten viskas vyko. Kaip Marija gimė? Kokių buvo stebuklų ar ženklų jos gimimo istorijoje?
Tylėti nereiškia nekalbėti. Pati tyla irgi kažką mums bando pasakyti, juolab - Evangelinė tyla. Juk Dievas irgi dažnai kalba per tylą. Ir ši tyla man byloja ne tik apie Marijos kuklumą, bet man sako daug daugiau - kad ji buvo viena iš mūsų. Ji nebuvo įžymybė, nebuvo Mis Pasaulis ar Mis Izraelis, nebuvo kilminga ar  turtinga. Buvo tokia, kokias ir šiandien sutinkame gatvėse, namuose, darbovietėse. Mes tiesiog praeiname visai net nemąstydami kas tie sutikti žmonės, kokie jų gyvenimai, rūpesčiai, kur jie skuba, ką jie veikia... O juk taip pat buvo ir tada, Marija vaikščiojo kartu su mumis ir buvo viena iš mūsų.  Gyveno kasdieninį gyvenimą, rūpinosi paprasčiausiais dalykais.
Ir drįsčiau sakyti, kad ji žmonių akyse buvo niekas, viena iš daugelio, neturinti jokios įtakingos visuomeninės padėties, neužimanti aukštų pareigų, jos tiesiog nebuvo, ji nebuvo dar gimusi...
Jos gimimas būtent ir prasidėjo, /.../ kai Dievas per angelą praneša džiugiąją žinią. Ne tik po jos širdimi gimsta Jėzus, bet ir ji pati gimsta Evangelijos eilutėse, naujai gimsta ir savo aplinkai, gimsta naujam gyvenimui, kuris bus visai kitoks ir visas pašvęstas Sūnui Jėzui.
Ši šventė - dar  vienas Marijos rodymas į savo Sūnų Jėzų ir tylus raginimas priimti Jį ir pasakyti Jam TAIP. Tokiu būdu ir mes naujai gimsime savo ir  kitų žmonių rašomose jų gyvenimų Gerosiose Naujienose.

Kun. Deimantas Braziulis

Bernardinai.lt, 2008