MUITININKAS matas IR jo PAšAUKIMAS

 

Šios pašaukimo istorijos struktūra labai primena žvejų pašaukimo pasakojimo sąrangą (Mt 4,18-20). Jėzus eina pro šalį ir pakviečia tuos, kurie dirba savo kasdieninį darbą. Pašauktieji tuoj pat seka jį. Skirtumas tarp jų yra pastarųjų profesija. Muitininkas nėra labai gerbiamas, jam dažnai tenka ir iš tų pačių žvejų reikalauti mokesčio.
Matas yra antrasis muitininko vardas šalia Levio. Jis reiškia „YHWH dovana“. Nors Evangelijoje neaiškinama, kodėl muitininkas turi du vardus, bet pagal Simono-Petro pavyzdį galima manyti, jog šis vardas yra jo pašaukimo vardas. Pamaldžiai galvojant galima manyti: tas, kuris savo sumanumu, apsukrumu ir jėgomis pelnydavosi, yra patsai Dievo dovana.
|Įdomu tai, kad Jėzus pats pakviečia Matą į namus. Ar tai dabar Jėzaus namai? 
Atviras vaišinimosi vakaras anuomet turėjo didelę religinę reikšmę. Ir jei Jėzus su muitininkais ir nusidėjėliais vaišinasi, tai reiškia, kad jis tarsi atlieka religines apeigas su tais, kurie neturi didelių teisių oficialioje religijoje. Kokia gi yra tada šio Jėzaus religija?
Tačiau netrukus čia pat atsiranda nusistovėjusios tvarkos saugotojai ir paleidžia savo kritiką į darbą, tik ne tiesiogiai Jėzui, bet jo mokiniams, kurie, atrodo, mielai seka savo mokytojo pavyzdžiu. Grynai žmogiškai tokia kritika labai žeidžia, nes ji pasakoma už akių. Bažnyčiai, ypač ankstyvajai, ši scena svarbi, nes ji taip pat susidūrė su kritika esą bažnyčioje drauge susimaišę žydų ir pagonių kilmės tikintieji. Tas mišinys ir dabar išlieka bažnyčioje: teisieji ir nusidėjėliai, aktyvieji ir proginiai.
Tuomet žodžio griebiasi Jėzus. Jo posakyje, kad ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams, pirmame plane atsiduria ne pats gydytojas, bet liga ir ligonis. Svarbiausia čia yra išgydymo ir išganymo būtinybė. Jėzus ateina kaip gydytojas ir ne bet koks, bet dieviškas gydytojas. Dievui buvo priskiriamos gydymo galios (plg. Iš 15,26) ir jo buvo šaukiamasi, kaip gydytojo (plg. Jer 8, 22). Jėzaus atsigręžimas į muitininkus ir nusidėjėlius rodo Dievo gydytojišką pagalbą.
Jėzus užbaigia savo mokymą su visu mokytojo (rabino) autoritetu: „Eikite ir pasimokykite“. Ir toliau paaiškina, kas Dievo akyse galioja ir yra pripažįstama ir kas ne. Pasakymas, jog Dievas nori pasigailėjimo, gailestingumo, o ne aukos, išreiškia teisingą ir ištikimą laikyseną Dievo su savo tauta sudarytos sandoros akivaizdoje. Taip Jėzus leidžiasi į gilumą, į gilumą religijos, į gilumą tikėjimo, kur jis ir kviečia ne vien savo mokinius, kuriuos, pasitelkiant paviršines religijos taisykles, bandoma atgrasinti nuo Jėzaus, bet ir muitininkus ir, nusidėjėlius, na ir pačius fariziejus. Kokia ta gelmė, į kurią veda Jėzus, galima suprasti iš to, kad tekste minima auka nėra gyvulinės kilmės, bet levitinis religinis švarumo idealas, nes po šventyklos nugriuvimo gyvulių aukojimo jau nebelikę. Jėzaus pašaukimas yra tad visiems vienodas - tiek „švariesiems“, tiek „nešvariesiems“.

Mindaugas Malinauskas SJ, Bernardinai.lt, 2007

Kitos rugsėjo šventės

Į puslapį VYDIJA