Ir mums, kurie ieškome, nušvinta dulkėse auksas

Močiutės skara, kurią jai mirus glaudžiau prie skruostų, ieškodama joje likusios šilumos...
Senos maldaknygės ir atminimui likę išėjusiųjų daiktai... Tai, kas lieka po mylimo, svarbaus žmogaus iškeliavimo. Ir... kadaise šventos moters Elenos atrastas kryžius, ant kurio kabojo Žmogaus Sūnus.
Tos pačios vinys ir medis Viešpaties kryžių atradusios moters rankose. Atminimo šiluma delnuose... Tartum susitikimo su Juo akimirka, nuo kurios drieksis tolimesnis kelias.
Ir mes savo gyvenimuose kaip Elena ieškome... Ieškome pabirusių kasdienybės dulkėse švytinčios amžinybės atspindžių, lyg vaižgantiškų deimančiukų. Ir mums vienąkart sušvinta šviesa. Geroji Dievo Šviesa. Tas švytėjimas - stiprus, nepamirštamas, apstulbinantis sielą. Kai nebegali atsilaikyti prieš tave keičiančią, Viešpaties link traukiančią jėgą.
Toji jėga ir glūdi Elenos atrastame kryžiuje,- mirusioje, prisikėlusioje ir gyvenančioje Meilėje. Ji sklinda iš žmonių tarno – Dievo Sūnaus, pakelto ant kryžiaus, Širdies.
Ir kai sutemose pavargsim irtis į priekį, kai silpnume nusvirs rankos, tas švytėjimas ties spindulį.
Kaip Mozės tautai dykumoje pakėlus akis į iškeltą žaltį, taip mums, pažvelgus į kryžiaus šviesą, sugrįš jėgos. Nes tas, kuris nesilaikė savo lygybės su Dievu, įprasmino mūsų silpnumą. Įprasmino kasdienę būtį.
Dievo artumas tartum kaip rentgeno spinduliai peršvies mūsų kasdienybę, nepalikdami joje nieko nereikšmingo. Net ligos, negalios ar ydos padės pažinti savo skurdą ir kristi į Jo artumą kaip į išsigelbėjimą. Todėl kryžius – veiksmingiausias, stipriausias vilties švyturys, nes čia dviem skersiniais sukaltas, sujungtas Dievo ir jo mylimo kiekvieno žmogaus likimas.
Ir kai pažvelgi į Dievo žmonių gyvenimus, pamatai, jog kančia nėra nelaimė.
Kad kryžius nėra liūdesys. Anaiptol, - tikrus krikščionis sunkumai ir kančios, užuot sugniuždę - apvalė, ištyrino, padarė dar laimingesnius ir imlesnius, gražiajai Dievo Šviesai. Padidino plyšį į Dievo troškimo bedugnę juose.
Tokia yra kasdienė šventųjų būtis, - įsišaknijęs Dievo jautimas, Prisikėlimu pakvipęs Kryžius, kurį jie brangina, kaip kadaise Elena - šildo savo delnuose.
Godžiai geria Jo šviesą, kuri juos apakina vidinėje maldoje, ištveria sutemas, neužtrokšta dykumose... Aistringai ieško Jo Šviesos savo gyvenimuos, kol galop nušvinta kitas horizontas.
Kita atrastojo Kryžiaus pusė...

Renata Vanagaitė SSC, Bernardinai.lt, 2006