Daga

Po rugsėjo, po sėjos, kai grūdas jau po žeme ir ima judėti bei leisti šaknis, švenčiama Dagos - dygimo šventė. Artėja žiema, kurią javas turės iškentėti. Daga - tai jo pašventinimas ir atidavimas globon Dievo, kurio žinioje yra visa tai, kas vyksta „po žeme“, ir kurio viešpatystė apgaubia visą žiemos ir patamsių pasaulį. Šaknys pagal plačiai žinomą pasaką priklauso Velinui ir tik jo stiebas - žmogui. J. Dlugošas šią šventę vadino rudens sambarėmis. Rudens darbų pabaigtuvėse svarbiausia pasirūpinti derliaus gyvybinės jėgos išsaugojimu.
Pavasario Lygėje užgesinta patalpoje ugnis rudens Lygėje vėl uždegama. Jotvingių žemėje žibintas būdavo „apvesdinamas“ - išpuošiamas žalumynais ir gėlėmis. Ugnis „pamaitinama“. Pasikeičia ir pati ugnis. Gabija šiuo metu vadinama Gabjauja ar Jagaubis, nes ji buvo kūrenama jaujoje. „Ankstyva žiema vertė žmones šventės ceremonijas atlikti, kaip tai Lasicijaus nurodyta, uždarame kluone. Tuo tarpu vėlyvas ruduo leisdavo normaliai organizuoti šventę nuošaliai, jau anapus kaimo erdvės - alkakalnyje, paupyje“.
Latviai šiuo metu švenčia Jumio šventę. Jumis - tai derliaus dievybė, užtikrinanti skalsą, laimę, gerovę. Taip pat Jumis - tai dvyniai, iš kurių prasidėjo žmonių giminė (senovės indų Yama).
Prūsai šventė Kurkio, derlingumo ir vaisingumo dievybės, šventę - derliaus pabaigtuves.
Vilniuje rugsėjo viduryje buvo švenčiama Atlaibo (Atlambos) šventė, kuri prasidėdavo Trakuose ir baigdavosi Vilniuje - Bokšto (Bastėjos) požeminėje šventykloje. Vilniaus vaito A.Rotundo užrašuose XVI a. sakoma, jog suvažiuodavę daugybė žmonių ir maldingai eidavę iš Trakų į Vilnių. Legendose minimas Bokšto baziliskas (siaubūnas-slibinas) primena ugnies dievaitį Gabjauja.
Rudeniui būdingos linamynio talkos, vykusios naktimis. Vakarienė buvo vadinama pusryčiais. Po vidurnakčio -jaunimo dūkimas, pasakojamos pasakos, baisūs nutikimai. Daug dainų apie liną. „Lino kančios“ tema dainose, pasakojimuose - labai svarbi ir prasminga. Nepaprastas lino kelias žmogui - kantrumo pamoka.

romuva.lt