Alutinis

Gamtoje apie šį laiką įvyksta ryškūs rudeniniai pokyčiai. „Po Alutinio - kapeliušas už krosnies“, - žmogui tenka vasarinę šiaudinę skrybėlę slėpti ir pasiieškoti galvai jau ko nors šiltesnio. Jau nebegalima maudytis upėje ar ežere ir net vėžių gaudyti. XIX a. dar buvo gyvas paprotys pasigaminti pirmojo alaus iš tų metų miežių derliaus. Tai nebuvo paprastos kaimynų ir giminių vaišės. Šventės metu alumi apšlakstomos trobos durys, langai ir visos kertės - aukojama namų dievybėms. Alų šiai šventei darydavo ne įprastinį, bet apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį - trejų devynerių. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalinti į tris dalis. Iškūlus - sumaišyti su miežiais, tada sumalti ir daryti alų. Kiekvienam sambarių dalyviui jo pripildavo triskart po devynis kaušelius. Taigi apeigų vyksmą nusako Mėnulio kalendoriniai skaičiai: siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes, gaunamos trys devyniadienės savaitės. Alaus gėrimas senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės. Vien tai, kad šiam ritualui buvo naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais - elnių, žalčių, vandens paukščių atvaizdais - rodo jo svarbą. Senovės rašytojai įvardija dievą, kurio garbei būdavo daromas alus: M. Pretorijus mini Ragupatį, J. Lasickis - Raugužemapatį, M. Strijkovskis - Rugučį. Dievybės įvaizdžiui susiformuoti turėjo įtakos ir žvėrių, ir Mėnulio ragai. Žinoma, ir raugas, suteikiantis gėrimui stebuklingą galią prašnekinti kiekvieną.

etno.lt, 2003