Renata Vanagaitė SSC

TEOLINGVISTIKA, ARBA ŽODŽIŲ ESATIES LINK

Ar pažįstame Žodį, po pilku kalbos kasdieniškumo rūbu saugantį senąją, per ilgus amžius laiko nudilintą prasmę. Tikrąją žodžių esatį. Pajautas, pagal kurias senkalbėse buvo kuriami žodžiai. Žodžio semantikos spalvą ir sąsajas, padedančias ištraukti gilesnės prasmės šaknį.
Antai prūsų kalbos žodis laimė - deiwūtisku - turi šaknį deiw, - taigi galbūt laimė susijusi su Dievu, Jo artybe... Prūsų kalbos būdvardį wargan, (kuris reiškia blogas) galime sieti su lietuvių kalbos būdvardžiu varganas, ir galop ištraukti bendrą semantinę šaknį: blogas daro žmogų varganą, skurdų savo būtimi.
Teologija (plačiąja prasme) apima Dievo ir žmonių būtį, ryšį, bendravimą... Lingvistika čia - kaip konkreti teologijos projekcija, glūdinti kalbinėje pasąmonėje... Tai - tartum kelionė prie senųjų Žodžių Pažinimo Medžio.
Visa tai galbūt kol kas tepriklausytų lingvistikos paraštėms, tačiau visa, kas nauja, atkeliauja iš paraščių, juolab kad tai nėra absoliuti naujiena. Ne tik kalbotyrininkai, bet ir filosofai yra pastebėję, jog lietuvių kalba (pasak A. Maceinos) yra atvira metafizikai. Ir ne tik lietuvių, bet ir kalbininkų restauruota, atkurta archajiškiausioji prūsų kalba (išlaikiusi daugiausia indoeuropiečių prokalbės bruožų) yra patikimas šaltinis teolingvistikos tyrinėjimams.
Senovinės kalbos, anot Makso Pikardo (Max Picard), buvo giliau įsisąmoninusios Kristaus atėjimo nuojautą, negu šiuolaikinės kalbos yra suvokusios faktą, kad Jis jau atėjo.
Prūsų ir lietuvių kalbų žodynų ir gramatikos turtingumas bei lankstumas geriausiai pasitarnaus ieškant archajinių prasmių. Antai prūsų kalboje vietininko linksnis paprastai nevartojamas, jį pakeičia kombinacija Dat. + en , - taigi naudininkas. Jei nori pasakyti „aš gyvenu Lietuvoje“, turi sakyti „as gīwa en Laītawan“, - pažodžiui išvertus - aš gyvenu Lietuvai. Taigi, galime išvesti kalbinėje pasąmonėje glūdinčią idėją: ne tiek svarbu, kur tu gyveni, o ką tu gyvendamas toje vietovėje duodi kitiems, šalia tavęs esantiems.
Ne tik gramatinės reikšmės, pats žodis, bet netgi jo tarimo eiga turi metafizinę prasmę. Tai - vadinamieji virsmažodžiai (žodžiai, kurių šaknį skaitant iš galo, atvirkščiai, siejasi arba kinta prasmės). Apie juos yra rašę A. Patackas ir A. Žarskus studijoje „Apie Žodį“.
Antai: mir-ti // rim-ti (rimties kaip kelio į mirtį nusakymas);
gyl-is // lyg-is (vertikalu-horizontalu);
Diev-as// veid-as (sukūrė mus pagal savo Paveikslą; Senojo Testamento Pradžios knyga).
Prie semantinės poros Diev-as - veid-as galime jungti ir vei-zėti (matyti), „Dievas matė, kad tai buvo gera“ (ST Pr. kn.).
Senkalbių priebalsiai ar jų junginiai taip pat kvepia paslaptimi. Antai pastebėta, jog lietuvių (ir ne tik) kalboje junginys ŠV turi šviesią pirmykštę semantiką: šventas, šviesus, švytintis, švarus švelnus, šviežias... (numanoma kilmė – sanskrito žodis svasti, reiškiantis dievišką palaimą. Pažvelkim į prūsų kalbą: swaikstan (šviesa), swintas (šventas),- šiai giminingai vakarų baltų kalbai taip pat nesvetimas priebalsių junginio SW semantikos teigiamumas.
Taigi praverkime girgždančius senovinius baltiškojo žodžio vartus ir rasime užmirštą lobį. Rasime tikrąją žodžio esatį.

Bernardinai.lt, 2007