VYRIŠKOS MALDOS 

Tau reikia Manęs? Esu Aš čia.
Tu negali Manęs matyti, tačiau tavo akių šviesa esu Aš.
Tu negali Manęs girdėti, tačiau per tave kalbu Aš.
Tu negali Manęs paliesti, bet tavo rankomis srūvanti galia esu Aš.
Aš veikiu, nors tu ir nesupranti mano kelių.
Nors tu nežinai, kad tai yra Manųjų darbų rezultatas, - Aš veikiu.
Aš esu ne keisti regesiai, bet slėpinys.
Tik visiškoje ramybėje, pamiršęs savąjį „aš“, tu gali pažinti Mane tokį, koks esu, tačiau tiktai jausmu ir tikėjimu.
Nepaisant to, esu Aš čia. Aš girdžiu ir atsakau.
Kai tau reikia Manęs, Aš esu čia. Net jeigu tu neigi Mane, esu Aš čia.
Ir kai tu jautiesi labai vienišas, esu Aš čia. Esu ir tavo baimėse, ir skausmuose. Esu tavo maldose ir darbuose. Tavyje Aš esu, o tu esi manyje. Tiktai protu savo tu gali jaustis atsiskyręs nuo Manęs, nes skirstančios sąvokos - „mano“ ir „tavo“ - kyla iš proto.
Vis tik ir savo protu gali suvokti bei pajusti Mane.
Išlaisvink savo širdį nuo tuščių baimių. Kai tu Man netrukdai, Aš esu čia.
Vien tik iš savęs tu negali padaryti nieko, o Aš galiu viską. Esu Aš visame ir visur.
Nors tu gali ir nematyti gėrio, gėris yra, nes Aš esu čia. Esu čia todėl, kad turiu būti, todėl, kad Aš esu.
Tiktai Manyje pasaulis turi prasmę: pasaulio formos kyla tik iš Manęs; dėka Manęs pasaulis esti ir gyvuoja.
Esu įstatymas, nubrėžiantis kelius žvaigždėms ir auginantis gyvas ląsteles.
Aš esu įstatymą išpildanti Meilė.
Esu pasitikėjimas. Aš Esu pasaulis. Aš – vienovė.
Esu tavo gyvenimą tvarkantis įstatymas.
Ir meilė, švelniai tave priglaudžianti, esu Aš.
Esu pasitikėjimas, tave palaikantis. Aš – tavo pasaulis. Esu vieningas su tavimi. Aš esu.
Tu gali Manęs ir nesurasti, tačiau Aš visada randu tave.
Nors ir netvirtas tavo tikėjimas Manimi, Aš nepajudinamai tikiu tavimi. Pažįstu tave ir myliu.
Mano mylimasis, Aš esu čia.

/James Dillet Friman „Esu Aš čia“; šios poemos kopiją kosminiu laivu „Apollo XV“ kosmonautai nuskraidino į mėnulį/

Viešpatie, Tu geriau už mane žinai, kad senstu ir ateis mano saulėlydžio diena.

Apsaugok mane nuo pasipūtimo - noro kiekviena proga ir tema kitus mokyti.

Išlaisvink mane nuo didelės silpnybės - poreikio tvarkyti kitų žmonių gyvenimą.

Išmokyk mane būti išmintingu, bet ne gudragalviu, išmokyk skubėti pagelbėti kitiems, bet nebūti jų atžvilgiu valdingu.

Man atrodo, kad esu sukaupęs daugybę išminties ir trokštu ją perteikti kitiems. Bet juk Tu, Visagali, žinai, kad man būtina išsaugoti bent kelis bičiulius...

Išmokyk mane tylėti apie savo vis daugėjančias ligas ir negales, nes noras apie jas kalbėti auga manyje kasmet. Nedrįstu prašyti Tavo malonės, kad sugebėčiau su atjauta išklausyti kitų pasakojimus apie tai, tačiau išmokyk mane bent jau kantriai tai atlikti.

Nedrįstu Tavęs prašyti geresnės atminties, bet prašau suteikti nors šiek tiek daugiau saikingumo ir mažiau pasitikėjimo savimi, nes manoji atmintis jau prasilenkia su kitų atmintimi.

Išmokyk mane tos įstabios išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti.

Išsaugok man sugebėjimą švelniai elgtis su kitais kiekvienoje situacijoje. Senas, moralizuojantis niurgzlys - tai geriausias šėtono kūrinys. Išmokyk mane pastebėti netikėtus kitų privalumus. Leisk man, Viešpatie, tuos privalumus iškelti ir puoselėti.

Mano veidas jau raukšlėtas, o plaukai žili. Nenoriu skųstis, bet Tau, Viešpatie, prisipažinsiu. Bijau senatvės. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau atsisveikinti, negaliu sulaikyti plaukiančio gyvenimo ir tenka pripažinti, kad kas dieną mano jėgos senka ir išorinis grožis nyksta.

Taip didžiavausi, kad iki šiol galėjau varžytis su jaunais. Dabar jaučiu ir pripažįstu, kad to nebepajėgiu. Juokingas būčiau, jei norėčiau to. Bet Tu, Viešpatie, pasakei „Kas tiki manimi, tam išaugs sparnai kaip ereliui“.

Suteik mano širdžiai jėgų priimti gyvenimą taip, kaip Tu nori. Be niurzgėjimo, ne kaip išeinančiojo, be apgailėtinos vakaro nuotaikos, bet su dėkingumu ir pasiruošus viskam, ką Tu man skirsi. Duok mano širdžiai daug jėgų - kad pajėgčiau toks būti. Amen.

/Šv. Pranciškus Salezietis „Malda senatvėje“/

Esu dėkingas…
Už mokesčius, kuriuos moku, nes tai reiškia, kad turiu darbą.
Už betvarkę, kuri lieka po vakarėlių, nes tai reiškia, kad mane supa draugai.
Už pernelyg pilnas kūno formas, nes tai reiškia, kad turiu pakankamai maisto.
Už šešėlį, kuris seka kai aš dirbu, nes tai reiškia, kad esu lauke, saulėje.
Už veją, kurią reikia kirpti, langus, kuriuos reikia valyti, už nutekamuosius vamzdžius, kuriuos reikia taisyti, nes tai reiškia, kad turiu namus.
Už visus nusiskundimus dėl vyriausybės, nes tai reiškia, kad turiu žodžio laisvę.
Už paauglį, kuris neplauna indų, bet žiūri televizorių, nes tai reiškia, kad jis namuose ir nesibasto gatvėje.
Už automobilių stovėjimo aikštelę, kurią surandu tik toli toli, nes tai reiškia, kad pajėgiu vaikščioti ir turiu galimybę važiuoti.
Už didelę šildymo sąskaitą, nes tai reiškia, kad šiltai gyvenu.
Už moterį ar vyrą, stovintį bažnyčioje už nugaros ir „nusigiedantį“, nes tai reiškia, kad girdžiu.
Už neskalbtus skalbinius ir krūvą tų, kuriuos teks išlyginti, nes tai reiškia, kad turiu kuo apsirengti.
Už nuovargį ir vakare skaudančius raumenis, nes tai reiškia, kad pajėgiau sunkiai dirbti.
Už žadintuvą, skambantį ankstyvą rytą, nes tai reiškia, kad esu gyvas.
Už nepatenkintą žmoną, nes tai reiškia, kad ji manimi rūpinasi ir nuolat primena, kad aš dar nesu tobulas.
Už skausmą, kuris man primena, kad kažką darau ne taip.
Už ligą, kuri paguldė mane patalan, nes tai reiškia, kad galiu ramiai peržvelgti savo gyvenimo kelią ir daug ką pradėti iš naujo.
Už egoistus ir prisitaikėlius, nes jie parodo, kad tos ydos glūdi ir manyje; jie - mano gyvenimo veidrodis.
Už savo ligą, nes kančia skaidrina sielą.
Už pornografiją, nes jeigu aš vis dar ja piktinuosi, tai reiškia, kad man dar šitie dalykai rūpi.
Už kičą, nes išmokau pajusti tai, kas iš tikrųjų yra gražu.
Už nenatūralumą ir nesąžiningumą, žodžio nesilaikančius, vėluojančius žmones, nes tai man pačiam primena, kad reikia būti sąžiningesniu, natūralesniu, laikytis žodžio ir nevėluoti.
Už vėlavimus, nes jie moko mane neskubėti ir pamiršti laiką.
Už bezdalius, nes tai reiškia, kad dar sugebu užuosti.

Už chamus ir stuobrius, nes jeigu aš juos pastebiu, tai reiškia, kad sau reikalauju per daug dėmesio.

Už knarkiančius, nes žinau, kad mano artimo nekankina nemiga.

Už gydytojus, nes jie parodo man, kaip menkai rūpinuosi savo sveikata.

Už kritikuojančius mane, nes tai moko neprisirišti prie kitų vertinimo.

Už pagyrimus ir papeikimus, nes jie moko mane matyti, kaip greitai keičiasi žmonių nuomonės ir atrasti savyje atramos tašką.

Už apkalbas ir „pletkorius“, nes galiu kontroliuoti save, žinodamas, kad ir man tai nesvetima.

Už vorus, nes jie parodo, kur reikia daugiau tvarkos ir yra mano draugai, nes gaudo muses, kurių aš dar labiau nemėgstu.

Už intrigas ir intrigantus, nes per tokius tipus esame išbandomi.

Už kurtumą, nes tai primena man, kad reikia būti jautresniam kitų atžvilgiu.

Už standartus, nes jie supaprastina ir palengvina mano darbą.

Už ištižimą bei nerūpestingumą, nes turiu progos pagelbėti kitiems.

Už fanatizmą, nes jis parodo, kokie stiprūs gali būti žmogaus įsitikinimai ir kaip beatodairiškai jis gali veikti.

Už įkyrų smalsumą, nes tai verčia būti pakantesniam.

Už piktavališką smalsumą, nes tai padeda būti skaidriam ir nieko neslėpti.

Už prievartavimą daryti ko nenoriu, nes tai primena, kad negalima prievartauti kitų.

Už Bažnyčios tarnų orientavimąsi į vyresnio amžiaus žmones, nes tai verčia mane būti aktyvesniam.

Už tai, kad žmonės demonstruoja savo pranašumus, nes tai reiškia, kad jie yra aktyvūs ir kažko siekia.

Už kitų netvarką, nes tai reiškia, kad turiu galimybę jiems padėti.

Už tai, kad mane išnaudoja, nes tai reiškia, kad esu kitiems naudingas.

Už įkyrius girtuoklius, nes skirdamas jiems dėmesio įsigysiu jų pasitikėjimą.

Už nemėgstamas alyvuoges, kurias galiu atiduoti kitiems.

Už akivaizdų melą, nes jį lengva perprasti ir suprasti, kodėl žmogus meluoja.

Už beprasmį užsispyrimą, nes tai suteikia man galimybę nusileisti.

Už žodžio nesilaikymą, nes tai suteikia progą atleisti.

Už ilgą gulėjimą lovoje susirgus, nes tik tada suprantu, kaip svarbu yra judėti, sportuoti, keliauti.

Už cigarečių dūmų kvapą, nes jis ugdo manyje pakantumą ir primena apie rūkymo žalą.

Už tuos dalykus, kuriuos studijuoti man nepatinka, nes taip sužinau daug naujų dalykų.

Už tuos momentus, kai negaliu elgtis kaip man norisi, nes tokios situacijos primena, kad pasaulyje esu ne vienas.

Už tai, kad kiti žmonės kišasi į mano gyvenimą, nes tai įpučia naujų vėjų, idėjų, minčių, neleidžia užmigti, sustingti.

Už tai, kai iš manęs per daug tikimasi, nes tada turiu pasistengti, kartais net rodyti pavyzdį kitiems.

Už alkoholį, nes tai gera priemonė ir vaistams, ir dezinfekcijai.

Už vaikščiojimą po parduotuves, nes jose įsigyju tai, ko man reikia.

Už sugedusio kompiuterio tvarkymą, nes taip formuojasi mano įgūdžiai ir sužinau ką nors nauja.

Už laiką, sugaištą vykstant į paskaitas, nes tų „kelionių“ metu pamatau įdomių dalykų, susipažįstu su naujais žmonėmis, susitinku draugus, pabūnu lauke.                    

Už darbo netekimą, nes tai verčia mane susimąstyti, tapti gyvybingesniam, ieškoti naujų, labiau man tinkančių savęs realizavimo būdų ir moko pasitikėti Dievu.

Už skaudžius praradimus ir netektis, nes jie moko mane gyventi neprisirišus.

Už gausybę elektroninių laiškų, nes tai reiškia, kad turiu draugų, kurie mane prisimena.

Už pernelyg lėtą žmonių sąmonės augimą, nes tai reiškia, kad ir aš suspėsiu kartu su jais.

Ir galiausiai - už mirtį, kuri atvers man duris į dvasinį pasaulį.

/...Esu dėkingas/