ŽENKLAI. ĮVAIZDINIAI. SIMBOLIAI

Mintis ar dvasia gali apsireikšti, įsižeminti įvairiai: žodžiais ir kalba, spalvomis, giesme, apeigomis.
Dievas yra gryna Esa. Jis neturi jokios skvarmos* [* Skvarma – tai forma, pavidalas, prietaisas norimo pavidalo daiktui padaryti, modelis, pavyzdys, pagal kurį kas dirbama. Tas pačias reikšmes turi ir senžodžiai kvarma, skvarmas, kvarmas. Skvarmingas – kuris tam tikros formos; skvarmuoti – dėti į formą, formuoti]. Tačiau Visata – tai ženklas, kažkurios „sklendenančios“ Jo minties – dvasios išraiška, medžiaginis pavidalas.
Visų tautų tautosaka paremta simboliais, įvaizdiniais** [**Lygiagrečiai vartosime simbolio ir įvaizdinio pavadinimus. I-ąjį – nes įprastas, II-ąjį – nes lietuviškas. Simbolis – įvaizdinys visad talpina daug prasmių, ne vieną reikšmių sluoksnį; jame visad slypi neatskleistų suvokimų gelmė. Todėl tarti, kad, pavyzdžiui, ratas simbolizuoja saulę reikštų labai susiaurinti apskritimo (skritulio) prasmes. Galbūt galima pasakyti, kad būtent šiuo atveju ratas ženklina saulę. Nes ženklas rodo, ženklina tik kažką aiškiai apibrėžto. O simboliu tapęs ženklas paslepia, užšifruoja atvirą posakio ar vaizdo prasmę. „Ženklas visuomet yra mažiau nei idėja, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visuomet išreiškia kažką daugiau, nei jo akivaizdi ir betarpiška reikšmė“ (K. G. Jungas)]. Pasakoje žaltys – ne roplys, o išmintis, gyvybinė jėga, dvasia ar net dievybė; ragas – ne galvijo kūno dalis, o jėga, galia, stiprybė; tėvelio dvarelis dainoje – ne tik ūkis, o gal net pasaulio vidurys ar pasakojimo apie Visatos kūrimą simbolis. Mūsų senosios dainos ir pasakos – ne senolių lakios vaizduotės vaisius, o meniniu, garsiniu, vaizdiniu būdu perduodamas mokymas, žinia apie praeitį, dabartį ir net ateitį, apie Pasaulio sutvėrimą ir Tvėrėjo įsakymus mums, apie Visatos tvarką ir blogio įveikimo galimybes.
Simbolių vartojimas – tai būdas nukreipti žmogaus pasąmonės galias reikiama linkme. Įvaizdinio suvokimo reikšmė mūsų gyvenime dar per menkai suvokiama. Simbolio nepaaiškinsi protu, jo prasmėms atskleisti nepakanka logikos, jis išsiveržia už mokslo, už materialaus dėsnio ribų. Tai greičiau poezijos, muzikos, pasakos, dailės ar vaizduotės sritis.
Pasak K. G. Jungo, proto viešpatavimas privedė prie to, kad senieji simboliai neteko savo magiškos galios, žmogus prarado jautrųjį, nesuvoktą tapatumą su gamtos reiškiniais, tuo pačiu išnyko ir jautrioji jėga, kurią šis įvaizdinis ryšys kūrė. Visa tai atgaivinti yra vienas pagrindinių uždavinių. Deja, materialistinės pasaulėžiūros sąlygomis tai įgyvendinti nelengva. Neįkainojamos senųjų žinių lobyno saugyklos, deja, kol kas užrakintos. Jų raktus seniai esame pametę. Antra vertus, prieš išdrįsdami perimti senąją išmintį, turėtume pasikeisti patys. O šiuolaikiniam žmogui tai, turbūt, ir yra sunkiausia. Pakeitus save, persikeitus, gal jau ir reikalo nebebūtų apie visus šiuos dalykus kalbėti. Viskas vėl taptų savaime aišku.
Tinkamo santykio tarp širdies ir proto praradimas – viena pagrindinių šiųdienio pasaulio bėdų ir ydų. Kažin, ar yra žemėje kas pavojingesnio už protingą beširdį. Kažin, ar atrakins tiesą tasai, kuris vien logiškai įvertina, apmąsto, apsvarsto kiekvieną reiškinį, įvykį, sąvoką ar ženklą. Tik širdies, jausmo, pasąmonės, pajautos pagalba įmanoma suvokti bent dalį senųjų simbolių prasmių.

Tautai, nepraradusiai ryšio su senove, su amžinai gyva savojo Medžio šaknimi, besiskleidžiančiai kartu su jo šakomis, lapeliais bei žiedais ir gebančiai regėti dvasios aukštybių Paukščius ant jo viršūnės, nereikėtų rūpintis dėl ateities. Sveikas Medis visuomet duos sveikus vaisius. Tokiai tautai nereikia didingų piramidžių, rūmų, bokštų, ji apsieina netgi be rašto. Vienintelės Dievo suvokimo, pasaulio ir savęs išraiškos – tai daina, pasaka, būtiniausių buities dirbinių raštai (ženklinantys greičiau būtį nei buitį), šventė, malda. Tokia tauta, toks žmogus – Dievo vaikas, jis gyvena pagal Jo dėsnius. O Aukščiausiojo dėsnis – esa, dvasia, kuri reikalinga kuo menkiausių išraiškos priemonių; ją be galo sunku įskvarminti.
Tačiau tokia Dievo (Medžio, Esos) tauta ir jos žmogus, kažkada, manau, iš tiesų buvęs, – šiandien praeitis. Medžio šakos nebejaučia šaknų gelmės ir viršūnės aukščio. Šaknys jų nebemaitina, aukštybių paukščių giesmių jos nebegirdi. Ir dėl to, bandydamas suvokti, įprasminti, įbūtinti, pateisinti save, šakų (nebe Medžio) žmogus kūrė skvarmas – ženklus, simbolius, įvaizdinius. Šiandien geras, tikslus pavidalas – daugeliui vienintelis būdas išsaugoti besislepiančią nuo mūsų ankančių dvasios akių dieviškąją Esą. Tačiau dingus esmei tuščia skvarma tampa saviapgaule ir galų gale veda tautos dvasios mirtin.
Kaip išlaikyti lygsvarą ant šių lemties ašmenų?

Pabandykime susirinkti tai, ką paliko mums protėviai. Perskaitykim jų išlikusius „laiškus“. Gal viskas jau pasakyta ir net skvarmuota – įžeminta įvairiais ženklais ir įvaizdiniais, – tereikia įžvelgti juose tebeglūdinčią esmę.
Žmonija tai daryti, žinoma, bando. Įvairių tikybų dvasininkai aiškinasi ir aiškina Dievo Žodį, bando šventraščių raidėje įžvelgti tikrąją Jo mintį, ginčijasi dėl pirminės kurios nors kalbos senžodžio prasmės, vargsta su senųjų raštų vertimais. Bandoma atspėti, atrakinti senuosius ženklus, aiškinti padavimus, pasakas, papročius ir apeigas.

Tautos – tai Medžiai Dievo sode arba Jo Medžio šakos. Mūsų tautos užduotis – padėti auginti savąjį medį, rasti ir palaikyti ryšį su maitinančiomis šaknimis ir stiebtis link dieviškoje šviesoje panirusios viršūnės. Ką turime ir ko ieškome mes, lietuviai – baltai – aisčiai?
Patikimiausiai tiria senovę, tiesos ieško ir takus ateitin grindžia tie, kurie gyvena pagal Dievo Žodį, pagal tūkstantmečių patikrintus dėsnius, kurie laikosi senųjų papročių ne tuščios apeigos vedini, o Dvasios šviesos šildomi, asmeniniu Esos suvokimu laiminami. Tokių mažai. O likusiems reikia kitų Tiesos perteikimo būdų, priklausomai nuo jų „imtuvų“. Vieniems priimtiniausia mokslo, loginiai įrodinėjimai, skaičiai, pavardės. Kiti patiki tikrais ar įsivaizduotais mokytojais, vadais, pranašais. Treti turi viską tikrinti „savu kailiu“ – eina klaidų ir bandymų keliu. Yra bandančių priimti ir suvokti Aukštybių balsus maldos, meditacijos, apeigos pagalba arba gebančių išgirsti medžio, debesies, paukščio ar šaltinio patarimą.

Taigi bendrąja prasme bet kuris pavidalas yra simbolis. Ir Visata, ir Žemė, ir žmogus – Dievo minčių skvarmos – simboliai. Bet kuris kalbos darinys, žodis – tai išdava – pavidalas – ženklas juo apreikštos minties. Raštas trobos langinėje – šeimininko dvasios, grožio pajautos, dermės – darnos suvokimo išraiška. Arba net senojo kaimo žmogaus pasąmonėje tebeglūdintis pasakojimas įvaizdinių pagalba apie Visatos dėsnius, praeitį, ateitį.

Paimi seną juostą šimtaraštę, ir suvirpa širdis, užplūsta nuojauta, kad tai – ne vien tobulas grožis, spalvos ir skvarmos darni dermė, bet ir pasakojimas, užrakinta žinia, paslaptingais rašto ženklais įrašyta.
Tad ir pradėkime nuo paprasčiausio ženklo – geometrinio brėžinio plokštumoje. Aišku, įvardinimas „paprasčiausiu“ yra sąlyginis. Vėliau pamatysime, kad paprasta tik jį atvaizduoti – nubraižyti, iškalti, išpjaustyti, išausti. Tačiau kiekviename taške – neišsemiama gelmė. Neįtikinėju skaitytojo, kad tai, kas čia bus aiškinama apie simbolius, – visa tiesa, jų esmės atskleidimas ar pan. Tai galbūt tik mažutėlytė Tiesos dalelė ir bandymas parodyti, kad mus supančiuose daiktuose – daugybė visai nedaiktinių, nemedžiaginių dalykų – tikrų stebuklų. Tai pastanga paskatinti ieškoti, žvelgti į tai, kas mus supa, kitomis – vaizduotės – akimis ir patiems ieškoti atsakymų. Argi galima išaiškinti, kas tai yra, pavyzdžiui, rožė arba saulė? Kiekvienas žmogus šiuose įvaizdžiuose – žodžiuose įžvelgs, išgirs, pajus skirtingus atspalvius – atgarsius, suvoks vis kitas prasmes, kiekvieno jų sieloje suvirpės vis kita styga.

Jokio, net iš pirmo žvilgsnio paprasčiausio dalyko neįmanoma pilnai išaiškinti. Štai mes pilame vandenį į arbatinuką, plaukiojame ežere, čiuožinėjame ant užšalusios balutės, matome iš puodo kylantį garą ar virš slėnio besidraikantį rūką. Verkiame, krikštijamės, maudome naujagimį, mazgojame velionį, šlakstomės švęstu vandeniu, atgyjame nuo gyvybės vandens, laimės ieškome už jūrų – marių, o Anapus keliamės per Maros vandenis ar Letos upę. Žinome formulę H2O. Tačiau ar galime pasakyti tiksliai, aiškiai ir vienareikšmiai – kas tai yra vanduo?
Daugybei giluminių, dvasinių dalykų išreikšti žodžių – ženklų išvis neturime... Taigi tai, apie ką kalbėsime, – tik nedrąsus žvilgtelėjimas į begalybę.

Tad kas gi yra pradžia?

Nebuvo Nieko arba buvo Viskas. Tuštuma arba Visuotinybė – Absoliutas. Dievo sprendimas Tame padėjo tašką. Tai buvo tvėrimo pradžia, Visatos ašis, pirminis grūdas, Visko vidurys, taigi – pirmasis Dievo simbolis. Taškas plėtėsi – daigas skėlė grūdą, prasidėjo Didysis sprogimas, Visatos radimasis. Tuštumoje atsirado apskritimas, ratas – pirmo Dievo kūrinio simbolis, Tvėrinijos, Visatos pradžios žymė. Naujai sukurtąją visumą – grūdą, kiaušinį – dalijo statmena (vertikali) linija – dvasinis, vyriškasis pradmuo ir gulsčia (horizontali) linija – medžiaginis (materialus, žemiškas), moteriškasis pradmuo. Dievas Visa Tai (Visatą), pirmapradį kryžių „įsuko“, įkvėpė gyvybę, kuri yra virpesys, sukimasis, bangavimas, plėtimasis, traukimasis. Besisukančiam kryžiui judesys „užlaužė galus“; judanti, gyva kryžma – svastika vėl braižė ratą, sujungdama jau įvairiais kampais padalintą Visatą su pirmine Begalybe – Amžinybe – apskritimu ir jo centru – tašku. Pirminio Postūmio įsukta Visata – galaktikos, ūkai, pasauliai ir antipasauliai skleidėsi į išorę vijomis, sūkuriais (kylanti, išsiranganti gyvatė; išorinė, atsidaranti svastika ir jos judesio brėžiamas skaičius 9). Skleidimasis – vyriško postūmio judesys. Pirminių sūkurių išsklaidytos atplaišos jungėsi, sukosi į savas galaktikas, žvaigždynus ir planetų gaublius, žemes ir Žemę (kryptis vidun – gyvatė susisuka poilsiui ar susikaupimui; vidinė, užsidaranti svastika braižo skaičių 6). Judesys vidun, gilyn, į save – moteriško prado veiksmas. Kūrėją ir kūrinį, skleidimąsi ir jungimąsi, gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir medžiagą, vyriškumą ir moteriškumą apjungia rytietiškasis jin/jan arba lietuviškų juostų žalčiukas saulės rate.
Sąlyginai sustabdyta svastika (požiūris į ją iš vidaus, esant joje) apriboja tobulą kvadratą – tveria tvorą tarp Tvėrėjo ir tvėrinijos – Tėvo Dvarą (t. y. saugią, patikimą erdvę; plg. tverti, tvirtas, tvarka ir dvaras, rus. dvor, dverj***) [*** Dauguma senųjų kalbų žodžių yra simboliai. Jie – nevienareikšmiai, jie – ne terminai. Tuo pačiu (ar labai panašiu) žodžiu gali būti pavadinti iš pirmo žvilgsnio net priešingi dalykai: pavyzdžiui, švęsti ir švaistyti; sviestas ir svastika; dvasia, dvėsuoti ir dvėsti; maitinti ir maitoti. Tik gilinantis pastebima, kuo ir kaip senas Žodis gali su mumis „žaisti“ – vartytis, keisti priebalses vietomis, siūlytis skaitomas iš galo ir pan. Kadangi, mano akimis, nei pasakai, nei simboliui paaiškinti nėra privaloma šiuolaikinė mokslinė logika, leidžiu sau nemažai dėmesio skirti žodžiams – įvaizdiniams, leistis jų vedžiojamai, t. y. žaisti...].

Iš šios pradžių pradžios išsisuka, išnyra visi kiti ženklai ir įvaizdiniai – suspindi saulutės , subanguoja vandenys , pasiskirsto įtakos lygmenimis dangiška Trejybė–trejetas–trikampis ir grubokas, žemiškas, pasaulio šalimis padalintas ketvirtainiškumas–ketvertas–kvadratas. O požemį – žemę – dangų, praeitį – dabartį – ateitį sujungia Pažinimo, Gėrio ir Blogio, Esmės, Gyvybės Medis – Pasaulio ašis – jau ne vien Tvėrimo, bet ir žemiškas bei atperkantis Kryžius.
Tai senųjų tautų žmonės žinojo (prisiminė?). Šie dalykai išliko įvairiais skirtingais pavidalais, bet visų esmė – bendra. Tai ir dagonų grūdas Po, ir Bramos kiaušinis Vedose, ir lietuvių dainos Tėvelio dvarelis marių saloje. Ir paslaptingieji „pirmąją dieną“ sutverti dangus ir žemė Biblijos Pradžios knygoje: juk ir tvirtuma – Dangus, ir Žemė, ir Jūros, ir žvaigždės buvo sutverti vėlesnėmis „dienomis“. Vadinasi, „trečiosios dienos“ Žemė ir „antrosios dienos“ Dangus – visai ne tie patys dangus ir žemė, kuriuos Senojo Testamento Dievas sutvėrė „pirmąją dieną“.

Patyrinėkime kiekvieną paminėtą įvaizdinį. Tik nepamirškim, kad nė vieno jų negalima aiškintis ir suvokti skyrium. Jau pastebėjome, kad visi seniausieji simboliai susiję tarpusavyje. Visus medžius, žalčius, žiedus, saules ir galaktikas galima „susukti“ į vienintelį tašką. O iš to Vieno Taško išskleisti Visatą.

Rasa Ambraziejienė, 1990