JOTVA  ISTORINIAIS  LAIKAIS

Apie istorinių laikų jotvingius kalbama, kad jie, priklausantys baltų (aisčių) genčių grupei, III t -mečio pr. Kr. pabaigos metu įsimaišė į giminingų jiems Nemuno kultūros žmonių tarpą ir atėjo čia iš pietų. Jotvingių gyventos teritorijos ribos nėra visiškai aiškios. XIII a. po Kr. jie gyveno Nemuno vidurio baseine ir baseino aukštupyje, šiaurėje – Šešupės vidurio baseine, vakaruose – iki Mozūrijos didžiųjų ežerų, o pietuose iki Narevo upės. Manoma, kad prieš XIII a. jotvingiai  gyveno Bugo upės vidurupyje, iš kur atėjo į žinomą baltų (aisčių) Nemuno kultūros prieglobstį. Naujausioje istoriografijoje (LTE, 5 t. 80 p.) vyrauja nuomonė, kad jotvingius sudarė keturios giminingos gentys: Šešupės aukštupio baseine gyveno sūduviai, į pietus nuo jų Juodosios Ančios baseine gyveno jotvingiai. Spėjama, kad vardas kilęs iš hidronimo Jotva. Nuo X amžiaus jotvingiai buvo žinomi rusų ir lenkų metraštininkams, o iš pastarųjų pateko į popiežių kurijos raštus (Jatvęgi, Jatwjagi, Jathwingi): jų vardu dažnai iki šiol vadinamos visos jotvingių gentys. Jotvingių teritorijos pietvakarinėje dalyje gyveno poleksėnų (lot. Poliexiani), rytinėje – dainavių gentys.

Spaudžiant slavams, dalis jotvingių buvo aplenkinta, dalis aprusinta, o kita dalis, nesutikusi su slavų kalbine ekspansija, traukėsi į šiaurę. Todėl išeitų, kad gudai (baltarusiai) galėtų būti laikomi gudų valstybine kalba komunikuojančiais jotvingiais, nors Gardino gubernijoje 1857 m. Rusijos centrinio statistikos komiteto duomenimis dar 30.927 gyventojai laikė save jotvingiais, o Kobrino apskrityje jotvingiais užsirašę net 22.725 žmones, t. y. 27,6 % apskrities gyventojų (LTE, 5 t. 81 p.). Kaip buvo vykdomas lietuvių jotvingių lenkinimas, dr. Kazimieras Garšva faktais pateikia leidinyje “Kalbų ryšiai ir sąveikos” (LTSR MA, Kalbotyros ir literatūros institutas, psl. 15 – 19, Vilnius, 1989): “…vyko lenkų kunigai, kurie nemokėjo ir dažniausiai nenorėjo išmokti lietuvių kalbos, dėl ko ketvirtasis Vilniaus vyskupas, Trakų Motiejus (1421 – 1453) buvo įsakęs kunigams išmokti žmonių kalbos. …. Iki 1569 m. (faktiškai iki 1697 m.) LDK vyriausybė lenkų kolonistus, kaip ir kitus svetimšalius, griežtai ribojo: įsileisdavo tik dvasininkų, kurie šeimų nekūrė, ir šiek tiek amatininkų. Į Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) IV skyrių buvo įrašytas specialus 9 straipsnis, kuris draudė giminaičiams, išleidžiantiems bajores už vyrų į Lenkiją, skirti kraitį dvarais, kad jie nepatektų į lenkų šlėktų nuosavybę.…. Ilgainiui polonizacija vis labiau smelkėsi į bažnyčias. 1737 – 1900 m. lietuvių kalba iš Vilniaus bažnyčių buvo išnykusi.…. Pradinėje mokykloje netyčia lietuviškai prabilusiems vaikams mokytojas ant kaklo užkabindavo specialią lentą, kuri rodė, jog nubaustasis vaikas lenkiškai blogai kalba. …. Natūrali ir prievartinė rytinių ir pietinių lietuvių kalbos ploto pakraščių asimiliacija dar suintensyvėjo po 1863 m. sukilimo, caro valdininkams sustiprinus lietuvių rusinimo ir stačiatikybės brukimo politiką.…. Svarbiausias lenkų tvarkytos bažnyčios uždavinys pasidarė platinti ne tikėjimą, o lenkystę.…. Vyskupas E. Ropas 1905 m. gruodžio mėn. įsteigė vad. Katalikų demokratų partiją, kuri “rūpinosi paversti lenkais lietuvius ir gudus”, leido lenkišką dienraštį ir du savaitraščius (VVLKB, 56). Prasidėjusi kova dėl įtakos tarp caro valdininkų, brukusių rusų kalbą bei stačiatikybę, ir lenkiškos orientacijos dvasininkų bei dvarinkų lietuvių valstiečius prislėgė dvigubai. Tokioje situacijoje daug lietuvių viešai vartoti pasirinko baltarusių kalbą, kuria kaip kontaktų kalba galėjo susikalbėti ir su lenkais kunigais, dvarininkais ir rusais valdininkais.…. Lietuvių kalba vadinta “pagoniška”, “barbarų, be kultūros”, “chamų”, kurios dievas neklausąs;”. Nežmoniško spaudimo išdavoje “Asavos parapijonys – 3.000 lietuviškai kalbančių ir 1000 subaltarusėjusių – prisiekė daugiau lietuviškai nebekalbėti net savo namuose (VVLKB, 100, 112).…. Buvusioje Vilniaus gubernijoje lietuvių skaičius vis mažėjo (1861 m. – 63 %, 1897 m. – 24 %, 1916 m. – 10 %, 1919 m. – 7 %, o “lenkų” – daugėjo (atitinkamai 12, 8, 30, 54 %).….Pilsudskininkai 1925 – 1938 m. (daugiausia 1927 – 1936 m.) uždarė 195 Vilnijos privačias mokyklas. …. 1942 – 1947 m. tarp Gervėčių ir Pelesos lietuvius plėšė, mušė ir žudė baltieji lenkų “partizanai” (“armija krajowa”). Už lietuvių kalbos palaikymą nužudytas ir buvęs Gervėčių kunigas A. Jakavonis. Apmaudu, tačiau persikelkime į senesnius ir Jotvos senovės laikus.

SENESNI  LAIKAI

Senesnis laikotarpis, kuris prasidėjo prieš 10 tūkst. metų, buvo kai mes, baltai, augome miškingose, turtingose ežerais žemėse. Gyvenome bendruomenėmis: žvejojome karnos tinklais su žievinėmis plūdėmis ir akmeniniais pasvarais, skobėme luotus su irklais, gaminome medinius dirbinius, turėjome prijaukintų šunų, tobulinome brūkšninį meną.

Siekiant pažvelgti į dar tolesnę pietų ir pietryčių Baltijos jūros žemių praeitį, atverskime bendro mūsų, kaip Homo sapiens ir išnykusių Homo neanderthalensis gyvenimo puslapius. Mokslinių tyrimų medžiaga (“Iliustruotoji istorija”, Nr. 9, 2013 m.) rodo, kad, būriais gyvenę ir prieš 200 tūkst. apėmę visą Europą, neandertaliečiai išnyko 25 tūkst. metų atgal. Tada slenkantys ledai buvo perėję Baltijos jūrą ir šiauriausia aptikta neandertaliečių gyvenama vieta tapo Neandertalio slėnis Vokietijoje. Homo neanderthalensis turėjo 165 cm ūgį, buvo kresni, tvirti, naudojo sumaniai pasigamintus akmens kirvius ir puikius antgalius ietims. Grožio reikaluose neandertaliečiai buvo ne tokie išmanūs kaip Homo sapiens (pvz. paišyboje ant urvo sienų), bet pasižymėjo schematiniu, išreiškiamu simboliais, menu. Dėl to, kad turėjo 5 - 10% didesnes smegenis už Homo sapiens, neandertaliečiai kalbėjo ir sudėtingesne, negu dabar, kalba, o, ištyrus palaikus, paaiškėjo, kad kiekvienas dabartinis ne su Afrikos kilme susijęs žmogus turi nuo 1% iki 4 % neandertaliečių DNR, kas liudija, jog mūsų protėviai su jais susilaukdavo vaikų.

25 – 27 tūkst. metų atgal (kn. II. IX d.) gyvenome šiaurėje prie ledų, todėl su nykstančiais neandertaliečiais buvome pažįstami. Ką galėjome iš jų pasiskolinti ir patobulinti? Pirma – kalbos sudėtingumą, antra – schematinį meną ir trečia – supratimą apie laiką. Perimtą kalbos sudėtingumą rodo storas 20 – ties tomų lietuvių kalbos žodynas, schematinio meno įtaka pasireiškia austų tautinių raštų (V. Kašinskas) ar iškaltų runų akmenyje (J. Šeimys) simbolika, o trečia – iš neandertaliečių perėmėme kalendorinio laiko sekimą pagal žvaigždes (žr. kn. II. XI d. Paleoastronominis lietuvių kalendorius). Patį kalendorių sugalvoti galėjo tik neandertaliečiai, nes, iki mums, kaip Homo sapiens, pasirodant prie Baltijos, neandertaliečiams žvaigždžių sukimąsi aplinkui šiaurinį dangaus polių reikėjo pradėti stebėti mažiausiai 25.000 metų atgal. Mes, eidami iš pietų, kryptingai žvaigždžių nestebėjome, tačiau, perėmę paleoastronominio kalendoriaus idėją, išplėtėme ją iki Metinio Saulės Laikrodžio ciferblato dideliame žemės plote, taip apibrėždami genties užimamą teritoriją. Neandertaliečiams, gi, šito daryti nereikėjo: jie žiupsniais buvo išsibarstę po visą ledyninę Europą. Ar turėjo sau žemę apsibrėžę jotvingiai? Paieškosime.

JOTVA  SENOVĖJE

Kur galėjo būti jotvingių žemės vidurys? Apsidairę, šalia miestelio Jotva (Jatviež) Gudijoje (dab. Baltarusija), aptinkame kaimą Kréiviai (dab. Kryvičy). Iškodavę pavadinimo prasmę kaip daiktavardžio kréivis daugiskaitą (tada kréiviai – kreivai ratu pastatyti stulpai ar akmenys), manome čia buvus jų žemės vidurį fiksuojantį kalendorių. Tikėtina, kad nuo čia į visas puses “voratinkliu” (baltų kultūros artefaktas) buvo išdėstyta ir visa Jotvos žemė. To patvirtinimui žemėlapyje, įstačius skriestuvo adatą Kréivių vidurin, 95 km spinduliu randame apskritimo “kreivumą” liudijančius miestus, kaimus ir miestelius pavadinimais Kreivas (Krzywiec, Lenkija), Ratčiava (Racewo, Lenkija), Ratūnė (Radun – Ratūn, Baltarusija), Kreivyčiai (Kryvičy), Palankėlė (Palanečka), Kreivašoniai (Kryvošyn), Šventaratis (Святица, rus.- Sve(n)tyčia ant “rato” – Šventaratis), Lankas (Luka, лук, rus. - lankas).

Pav. 1.  Jotvos žemė nuo Druskininkų iki  Kobrino

Dabar suprantame, kad nuo Kréivių (kirtis ant é) miestelio į visas puses turėtų būti rastos žvaigždynų padėtis žemėje fiksuojančios kaimų, miestų ar miestelių su jotvingių pavadinimais vietos. Ieškodami, vertinkime tą aplinkybę, kad baltarusių kalba yra lietuvių kalbos pagrindu sukurtas interdialektas, kurį įtakojo rusų ir lenkų kalbų invazijos, todėl reikalinga atkurti lietuvišką interdialekto prasmę.

Ieškojimus pradėkime nuo kaimo Senoji Liūta (Stare Lewkowo) su netoliese aptikama Liūto žvaigždyno priekinės kojos žymą kaimu Kojelė (Kojly). Aptikę “koją”, kuri danguj pažymėta žvaigžde Regulas, 30º žingsniu “navomis” apeiname Zodiako juostos žvaigždynų padėtis, identifikuojant jų autentiškumą pagal kaimų, miestelių ar miestų pavadinimus. Tai, kad skritulį į dvylika skirsnių daliname teisingai, rodo kartotiniu 2 x 30º žingsniu nuo Kojlos esančio kaimo Kaupai (Kaupaki - rodo žymę) buvimas į vieną pusę, taip pat 1 x 30º ir 3 x 30º žingsniais stovintys kaimai Kaupčiai (Kupičy – Kaupičy) ir Tarprubežiai (Miževičy, межа, rus. – tarpas, rubežius) į kitą pusę. Toliau pateikiame kaimų (miestelių) pavadinimų atitikimą žvaigždynams, grąžinant jų prasmę pagal lietuvišką skambesį.

Jotvoj, be išorinio apskritimo, stebime vidinių apskritimų “voratinklį”, išdėstytą vietovių pavadinimais Lada (Liada) – apskrita saulė, Pičiukai (Pičiuki; Pi = 3,14 yra apskritimo funkcija) vidiniame apskritime, taipogi Ratkaičiai (Tarkačy – Ratkačy), Palankė (Palonka), Ratkūnai (Kalasy), Aliai (Aliekšycy), Skrituliai (Šajbaki) viduriniame apskritime. Didžiojo apskritimo žymes aptarėme anksčiau. Žemės priklausomybę voratinkliui (voras = varas) žymi kaimai Voreikiai (Viarejki), Vorėniškės (Varanilavičy), upelis Varulė (dab. Orlanka).

Žemės priklausymas jotvingiams atsispindi išmėtytuose vietovių Jotvingiai (dab. Papialiova), Jotva (Jatviež), Didieji Jotkai (Vialikija Jodkavičy), Jotvėnai (Jodčyky) pavadinimuose. Kaimai Laša (Laša), Lašiai (Lašavičy), Lietuva (Litva), miestas Lyda (Lyjta – nuo lyti) nusako prasminį gyventojų ryšį su kitais lietaus krašto žmonėmis.

Kada kaip teritorinis ir, kartu, socialinis vienetas buvo įkurta  Jotva? Jotva, “navomis” nuo Kréivių besipliečianti į šalis ir turinti pradinę “kojos” žymą Kojlos pavadinimu, buvo įkurta 25.920 m. – (4,5º x 72 m.) = 25.596 m. atgal (žr. pav. 1), t. y.  23.582 m. pr. Kr.

Uogų, grybų ir pan. tada buvo pakankamai, tačiau, dėl susidariusio šalto kontinentinio klimato įtakos, jotvingiams trūko maisto ir, palikę su apsauga “budinčiuosius”, jie pasitraukė į šiaurinę Afriką. Ten oro sąlygos buvo panašios į mūsų dabartines: augo miškai, žaliavo pievos, nebuvo dykumos. Kai 20 tūkst. metų atgal ledai sustojo prieš Gardiną ir atšilo,  aplinka ėmė keistis ir per Italiją (etruskai), Dunojų (dakai) jotvingiai sugrįžo į “budinčių” saugomas žemes atgal. Čia dėl  patvinusių upių ir išsiliejusių ežerų buvo pilna vandens, žemė kuokštais, kutais buvo išmėtyta salomis tarp pelkių, todėl visą šį žemą kraštą, esantį į pietryčius nuo ledo krašto, imta vadinti Kutija – Gudija, o gyventojus, garsui k nuslydus į skambesį g, - gudais. Lietuviuose yra išlikęs mitas apie polaidį, kai vanduo buvo paplūdęs net iki Juodmarių kranto.

Grįžusieji atgal, Afrikos priminimui šalia Kréivių įkūrė Ramavos kaimą (Samaravičy – sa ramaviečiai; Ra, sen. egipt. - saulė). Grįžę gyventojai (viskas ištęsta laike) gerai pažinojo liūtą, skorpioną, krabą. Apskritimo charakteristiką Pi = 3,14 žinojo senieji, nes, kitaip, nebūtų gebėję kurti “voratinklį”. todėl, greta senų, įvedė naujus pradinę žvaigždynų padėtį atspindinčius kaimų pavadinimus Senoji Liūta, Čiupcynos, Krabiūnė. Apskritimo charakteristiką Pi = 3,14 žinojo dar senieji, nes, kitaip, nebūtų gebėję sukurti žemės plote „voratinklį“. Kaimas Pi’čiukai, taigi, priskirtinas ypač ankstyviems jotvingiams. Vėlesnieji žinojo gyvatę kobrą, įkurdami miestą pavadinimu Kobrin, kuris ”dengė” jotvingių kontroliuojamą perkėlą per Bugo upę ties Lietuvių Brasta (Брест Литовск, rus.). Tarp grįžusių buvo ir žmonių nuo Dunojaus: šalia Litva rytuose buvo įkurtas kaimas Dakai (Adakai – Daakai – Dakai). Dabar tokio kaimo nėra.

Amžių gausme Jotva buvo susijusi su baltiškoms gentims būdingu eisčių (aisčių) pavadinimu per upės Eisla (dab. Isa), kaimų Eisviečiai (dab. Dzieraũnaja), Toleistuva (dab. Zabiele), Didieji Eismantai (Vialikija Ejsmanty), Mažieji Eismantai (Malyja Ejasmanty) vardus. Vakaruose esantis kaimas Sūduviai (Szudzialowo) liudija buvus čia jotvingių sūduvių gentį. Kalbant apie eisčius, Estija iš konteksto iškrinta, kadangi jos vardas siejamas su Perkūno vardu: Estonija – se Tonija, kur Tonas, Toniukas yra lietuviško Perkūno sinonimas (J. Šeimys). Perkūno šalis – štai, kas yra Estonija.

Įdomi ir latviška sala rytuose: kaimas Latviai (Lotvičy) ir miestas Mol(in)s – Molns (dab. Slonim), kas latvių kalboje reiškia molą (uoste), paliudija buvus anksčiau čia uostą tarp vandenų.. Pažvelgę į fizinės geografijos vadovėlį matome, kad dabartinis miestas Slonim (Molns) yra tarp aukštumoje, tikusioje anksčiau uosto įrengimui. Miestelis Litva – Lietuva kalba pats už save – rodo jotvingių, t. y. dabartinių baltarusių, priklausomybę lietuviams.

Didinga, galinga jotvingių senovė ir dabartis, kurią šiandien derėtų tęsti. Mįslių, įspėtų ir neįspėtų, ji turi pakankamai ir norisi laukti kitų paslapčių atskleidimo.  

Pastaba: vietovardžiai paimti iš 1979 m. J. Andriaus žemėlapio JAV Lietuva – LITHUANIA ir  Latvijoje išleisto žemėlapio BELARUS (2011) turinio. 

tęsinys