Aš nežinau, kada prasidėjo gilesnis mano bendravimas su tais, kurie išeina į Amžinybę. Galiu pasakyti tik viena – sapnuose lankydavo dažniausiai tik tie, kurie jau iškeliavo, labai retai – gyvieji.

Į sapnus nekreipdavau dėmesio, tai atrodė natūralu, nors ir savotiškai įdomu. Stebino neįprastas dalykas – ateidavo į sapną jie tuoj pat po išėjimo ir mažiau klausinėdavo, o daugiau ko nors prašydavo: pagalbos, paskolinti laiko, ką nors perduoti jų giminėms, kurie juos per greitai pamiršdavo.

Tokių sapnų net nebandžiau užrašyti. Net nemaniau, kad jie mane po truputį moko bendravimo su Amžinybe.

Nepaprasti ir neįprasti dalykai prasidėjo, kai į Amžinybę išėjo mano nuostabi draugė Nijolė, pažįstamas Vladas, vėliau Mama, pagaliau pilnas išminties mano bendradarbis Česlovas. Dabar gailiuosi, kad jų nepaprastas pamokas rašiau retai, nors širdyje jas tebenešioju.

Liūdni metai man buvo 1998-ieji, ligoninėse užrašų nerašiau.

Bet tie, kurie gyvena Amžinybėje, manęs vienatvėje nepaliko. Jie iki dabar guodžia, stiprina dvasią ir atveria Dievo pasaulį. Aš bendrauju su jais lyg su gyvais, nebijau jų atvirumo. Ir už visa, ką jie palieka mano sieloje, dėkoju jiems šia knyga.

Ta knyga – jų mintys, jų šviesa, mano – tik užrašai.

Žinau, kad skeptikai numos į tas mintis ranka, kiti gal giliau susimąstys, ir tik nedaugelis atpažins į žemę atneštą Aukščiausiojo išmintį.

Čia jau priklausys nuo supratimo, kam gyvename žemėje. Bet visus juos tegul aplanko Amžinybės šviesa.