Frederick Leboyer

GIMIMAS BE PRIEVARTOS

Tai garsaus prancūzų gydytojo-akušerio, naujo požiūrio į žmogaus gimimą šalininko knyga, įgalinanti pažvelgti į pirmąsias žmogaus gyvenimo akimirkas tarsi iš vidaus – gimstančiojo kūdikio akimis.

(Išleista 1993 m. Kaune)

PRATARMĖ LIETUVIŠKAM VERTIMUI

Girdėjau apie žmogų, gyvenusi tamsioje tamsoje. Jo akys niekada nebuvo regėjusios šviesos, lyg būtų jis gulėjęs giliausios prarajos dugne.

Girdėjau apie žmogų, gyvenusį tyloje, kurio ausų nepasiekdavo pasaulio garsai ir triukšmas.

Girdėjau apie šiltame vandenyje gyvenusį žmogų, kuris vienu ypu išniro į ledinį šaltį.

Jo iki tol subliuškę ir niekada nekvėpavę plaučiai išsiplėtė, o skausmas, juos nutvilkęs, buvo didesnis nei Tantalo kančios.

Tada žmogus garsiai suriko. Žemėje pasigirdo dar niekada negirdėtas balsas. Jį skleidė burna, iš kurios dar niekada neskambėjo joks garsas.

Tai tamsos ir tylumos karalystėje gyvenusio žmogaus balsas. Dabar... jis išeina: sužeistas ir apakintas šviesos bei garso, išsekęs iki paskutinės ląstelės, jis ima ant savo pečių visą žemiškojo būvio naštą Iš jo burnos pasigirsta riksmas ir nevilties skundas: „Kodėl tu mane apleidai?“

Tai pirmasis žmogiškosios būties įvykis, prilygstantis ir Kristaus mirčiai, ir Jo žengimui į dangų,

M. Montessori

PIRMASIS ŽINGSNIS – KOKS JIS?

Mūsų rankose neįprasta knygelė, pasakojanti apie pačias pirmąsias žmogaus gyvenimo minutes, ką tik palikus motinos įsčias, apie pirmąjį jo susidūrimą su mūsų erdvės ir laiko pasauliu. Nors ši knyga apie gimimą, ir ją parašė garsus prancūzų gydytojas akušeris Frederikas Lebojė (Frederick Leboyer), bet tai ne medicininė, o pasaulėžiūrinė knyga. Ji taip giliai atskleidžia nuostabų (tiesą sakant, ką mes apie jį žinome?) ir slėpiningą žmogaus atėjimą į šį pasaulį, jog sužadina vidinį pergyvenimą, priverčia žmogų iš naujo pažvelgti į pasaulį, į savo santykį su gamta, žmonėmis ir su viskuo, su kuo tik tenka susidurti.

Pirmųjų žmogaus gyvenimo minučių aprašymo skaitymas, jų pergyvenimas kartu su naujagimiu nuskaidrina sielą geriau nei storiausi filosofų veikalai. Tokia gili autoriaus mintis, drąsus ir atviras pažinimui stebintis žvilgsnis. Ir, jeigu pavyks sekti autoriaus mintį ir ne tik kartu su juo stebėti, bet ir pajausti naujagimio, patyrusio pirmąjį sąlytį su mūsų pasauliu, išgyvenimus, skaitytojas stipriau ar silpniau patirs prašviesėjimą, prabudimą ar kitokią neįprastą sielos būseną. Tam nereikia mėnesius ar metus trunkančio susikaupimo, meditacijos. Pakanka tik atidaus žvilgsnio ir imlios, atviros širdies.

Argi nekeistas paskutiniųjų amžių civilizuotas žmogus? Jis giliai prasiskverbė į gamtos ir materijos paslaptis. Jį domina žolelės ir menkiausi vabalėliai, kurių tyrinėjimui jis paskiria visą savo gyvenimą. Jam pavyko nusileisti į vandenyno gelmes ir pasiekti kitas planetas. Tačiau gyvybės pradžia ir žmogaus atėjimas į šį erdvės ir laiko pasaulį arba nepatraukia jo dėmesio, arba lieka neatskleista didžiąja slaptimi.

Kita vertus, apie žmogaus gimimą prirašyti storiausi akušerinių ir ginekologinių knygų tomai. Bet tai medicininės knygos, kur žmogus tėra bedvasis tyrimų objektas. Žmogaus, kaip gyvybės fenomeno, jose nėra. Yra tik atskiri organai, ligos, nenormalumai, patologijos.

Medicinos kryptį nulemia pasaulėžiūra. Materialistinės pasaulėvokos pasekmė yra taipogi materialistinė, bedvasė ir visiškai praradusi etiką šiuolaikinė medicina. Tokia medicina, kaip ir materialistinis gyvybės bei gamtos žmogaus suvokimas, be ateities. Panašios mintys, verčiančios mus iš esmės permąstyti savo santykį su medicina, vis dažnesnės. Neseniai JAV gydytojas pediatras S. Mendelsonas savo interviu pakartojo kito žymaus JAV specialisto O. Holmso žodžius apie šiuolaikinę, be saiko technologizuotą, medikamentinę mediciną: „Jeigu visa amerikiečių medicina būtų įmesta į vandenyną, nuo to blogiau būtų tik žuvims, o pacientams – geriau“. Pagrindinė tokios katastrofiškos padėties priežastis – medicinos beetiškumas. Ateities medicina, pasak S. Mendelsono, nuo šiuolaikinės skirsis dviem pagrindiniais bruožais: visa apimančiu žmogaus suvokimu ir etiškumu. Medicinos studijos bus pagrįstos etikos studijomis. Būsimieji studentai medikai savo mokslus pradės senųjų etinių tradicijų ir šventraščių studijomis.

Tokią tragišką medicinos ir jos pacientų padėtį suvokia dar labai nedaugelis. Mes gyvename savo susikurtų mentalinių vaizdinių nelaisvėje. Ypač priešiškai naujas mintis priima medikai. „Jie turi akis, bet nemato“ – tai seni, bet labai mūsų laikams tinkantys žodžiai. Iš karčios patirties šiuos žodžius autorius skiria daugeliui savo profesijos atstovų.

Pagrindiniai mūsų laikų racionalaus proto vaizdiniai, nulemiantys medicinos ir mūsų santykį su gimstančiu žmogumi, yra linijinis progresas ir biogenetinis dėsnis. Dogmatiškai ir mechaniškai taikydami šiuos mentalinius vaizdinius praktikoje, turime labai seklų, būdingą mūsų dienoms gyvybės ir žmogaus suvokimą. Pirmas klausimas, užduodamas skaitytojui, kaip tik ir nukreiptas prieš tokį suvokimą. Jis ne tik laužo esamus mentalinius vaizdinius, bet ir atveria gilesnį gyvybės ir jos atėjimo į šį pasaulį suvokimą.

Klausimas, ar naujagimis jaučia, ar jis mato, girdi, suvokia ir pagaliau, ar jis turi sąmonę, šiandien, galima sakyti, dar tik pradeda griauti esamas pažiūras. Maždaug iki 1960 metų visi civilizuoto pasaulio medikai manė, kad gimęs kūdikis nieko nejaučia, nesuvokia ir tiktai rėkia, o pirmieji sąmonės požymiai atsiranda maždaug po dviejų mėnesių, kai kūdikis pradeda šypsotis. Atsakymas į šį klausimą ne tik nulemia mūsų santykį su naujagimiu, bet ir apskritai keičia mūsų požiūrį į gyvybę, žmogų bei šiuolaikinę mediciną.

Nors šią knygą parašė medikas ir joje aprašomas kūdikio gimimas medicinos įstaigoje, vietoj įprastų medicininių sąvokų rasime kitus žodžius: „šiluma“, „tyla“, „ramybė“, „prietema“, „ritmas“, „šypsena“, „nuostaba“, „kantrybė“, „atida“, ... „meilė“. Pamažu į mediciną skverbiasi nauja pasaulėvoka, gilesnis gyvybės suvokimas, sugrįžta etika bei žmoniškumas, atgaivinami visų pamiršti senieji kūdikio laukimo ir sutikimo papročiai. Nuostabu matyti naujausių mokslininkų atradimų ir mąstytojų įžvalgų susitikimą su senąja išmintimi.

Pramoninių kraštų medicina natūralų ir slėpiningą žmogaus atėjimą į šį pasaulį pavertė ne tik liga, bet ir iki kraštutinumo nužmogintu, mechanizuotu, dirbtinai valdomu procesu. Autorius labai vaizdingai aprašo gimdymo palatos vaizdus. Mūsų moterys prie šio aprašymo galėtų dar daug ką pridėti. Paklauskime jų. Vyraujantį gimstančio žmogaus sutikimo būdą F.  Lebojė pavadina nusikaltimu. Tai vienas iš daugelio medicinos nusikaltimų, kurie „pridengiami mokslinio respektabilumo skraiste“.

Šioje knygelėje kalbama apie kūdikio kančias. Gal ir nebūtų taip svarbu kalbėti apie naujagimio kančias, jei viskas tuo ir pasibaigtų. Kas gi šioje žemėje nepatiria skausmo: kentėme mes, pakentės ir mūsų vaikai, juo labiau, kad lyg ir nieko neprisimename apie gimimo kančias.

Ar iš tiesų mes „neprisimename“ gimimo kančių? Kūdikio kančios – tai tik maža tų mokslinio respektabilumo skraiste pridengiamų nežmoniškumų dalis. F. Lebojė knygelės pabaigoje pamini kai kurias naujagimio vargų ir kančių, atsispaudusių pasąmonėje, pasekmes tolimesniam žmogaus gyvenimui. O baimė, kuri neretai žmogų persekioja visą gyvenimą, o pyktis, agresija, kurią mes jaučiame vieni kitiems? Ar tai ne gimimo traumos, pasak JAV psichiatro S. Grofo, ne perinatalinių matricų pasekmės? Gaila, kad negalėjome įdėti nuotraukų, iškalbingai parodančių, kaip gali skirtis naujagimių veidai. Nuo mūsų priklauso, koks bus kūdikio veidas – nustebęs ir susidomėjęs ar siaubo ir baimės iškreiptas. Šypsosis jis ką tik gimęs, ar tik po keleto mėnesių?

JAV gyvenantis Č. Pirsas dar giliau analizuoja tokio nužmoginto gimimo ir sužalotos kūdikystės pasekmes. Jis yra humanitarinių mokslų profesorius ir šia sritimi susidomėjo bėdos verčiamas, kai mirė jo žmona, palikusi keturis mažus vaikus. „Jų motiną, – pasakoja Č. Pirsas duodamas interviu JAV leidžiamam žurnalui „Motinystė“ (Mothering), – kaip ir visas tuo metu, pripumpuodavo vaistų ir pririšdavo diržais. Mes manėme, kad tai visiškai normalu, nes buvome profesionalų amžiaus vaikai. Žmona, grįžusi iš ligoninės, raudodavo: kažkas turėjo atsitikti, bet neatsitiko. Pirmąsias dvi savaites po sugrįžimo ji būdavo pasimetusi ir fantazuodavo, kad jai davė ne jos kūdikį arba kad kūdikis gydytojo“. Pats augindamas vaikus jis susidūrė su akušerijos ir kūdikių priežiūros klausimais. „Morališkai buvo labai sunku, – prisipažįsta jis, – matyti, kaip žalojami mūsų vaikai“. Vėliau Č. Pirsas jau vesdavo seminarus ne tik motinoms ir tėvams, bet ir akušeriams. Kalbėdamas akušeriams, jis leisdavo suprasti, kad jie yra įtraukti į nusikalstamą veiklą.

Šiuolaikinė akušerijos praktika nutraukia vaiko ir motinos ryšį. Nutrūkus šiam esminiam ryšiui, irsta visi kiti ryšiai. Nuo to priklauso vaiko santykis su tėvais, su visuomene, vėliau – su sutuoktiniu, su gamta ir visu pasauliu.

Vaiko ir motinos ryšys gali būti nutrauktas nėštumo pradžioje arba pirmosiomis dienomis po gimimo. Nutrauktas vaiko ir motinos ryšys reiškia, kad naujagimis ateina į jam abejingą, neatsiliepiantį į jo būtiniausius poreikius ir net priešišką pasaulį. „Manęs niekas nelaukia“, „Aš niekam nereikalingas“, „Pasaulis man priešiškas“ – tokios ir panašios mintys nusėda į pasąmonę, „įrašomos“ biologiniame lygyje arba, paprastai sakant, ląstelėse. Vaiko psichika tampa prieraiši. Pasekmės labai liūdnos: susvetimėjimas, emocinis atsilikimas, nerimas, agresyvumas ir pyktis dėl bejėgiškumo ir noro užvaldyti jam svetimą ir priešišką pasaulį. Tokie žmonės nesugeba valdyti savo aukštesniųjų galių, jaučiasi esą išorinio pasaulio aukos ir yra savo juslinių poreikių vergai.

Yra aiškus ryšys (koreliacija) tarp gimdymo ligoninėse išplitimo ir tėvų-vaikų santykių blogėjimo bei paauglių ir vaikų nusikalstamumo augimo. Iki Antrojo pasaulinio karo tik 34% JAV motinų gimdydavo ligoninėse, o po karo virš 90%. Dauguma gimdymų yra dirbtinai skatinami, kad įvyktų tarp 9 val. ryto ir 3 val. dienos, nes taip patogiausia aptarnaujančiam personalui. Dažnai motinos pririšamos ir gimdo gulėdamos. Tai labiausiai kūdikio išėjimą apsunkinanti padėtis. Pasekmės – agresyvių santykių epidemija. Č. Pirsas prieš keletą metų išleistoje knygoje „Stebuklingas vaikas auga“ pateikia tokius duomenis iš JAV. 1982 m. užregistruota 37000 atvejų, kai mokiniai sumušė mokytoją. Pažymėtina, kad tokie incidentai dažnai slepiami ir pranešami tik ypatingi atvejai. 1983 m. užregistruota daugiau kaip milijonas žvėriško vaikų sumušimo atvejų, nužudyta 5000 nuo 2 savaičių iki 2 metų vaikų. Vaikų lopšeliai ir darželiai toliau ardo vaiko ir motinos ryšį. 1989 m. JAV 70% visų jaunesnių kaip 4 metų vaikų būdavo atiduodamai dieninės priežiūros įstaigas. Vaikai nuo motinų atskiriami iki 12 valandų per dieną. Tyrimai parodė, kad tokie vaikai yra priešiškesni, o jų santykiai tarp savęs ir su aptarnaujančiu personalu yra agresyvesni ir žiauresni.

Kalifornijos valstija 1979 metais paskyrė 750000 dolerių, kad būtų moksliškai išaiškintos nusikalstamumo ir agresijos priežastys. Po dviejų metų išėjo pirmoji ataskaita, kurioje buvo nurodyta 10 pagrindinių priežasčių. Pirmoji priežastis šiame sąraše – žiaurus mūsų vaikų atėjimoj pasaulį būdas. Kitos penkios iš eilės išvardintos priežastys yra tiesioginės pirmosios pasekmės.

Ne ką geriau ir pas mus. Mes einame tuo pačiu keliu, tik šiek tiek atsilikdami. Sekam labiausiai industrializuotų šalių pėdomis ir patiriame tas pačias nelaimes. Štai dienraštis „Kauno laikas“ (1992-08-05), rašydamas apie paauglių nusikaltimus, atspausdina ir TASS'o agentūros pranešimą. Jame Maskvos vyriausias paauglių psichiatras B. Drabkinas sako: „Sparčiai daugėja vaikų, kurių psichika yra sutrikusi. Vaikų namuose tokių vaikų 90%. Daugėja jų ir įprastinėse mokyklose. Kiekviena mūsų vaikų karta degraduoja. Jų charakteris tampa liguistai bjaurus. Iš čia žiaurumas, melagingumas, pyktis, vertybių orientacijos sutrikimas. Todėl auga nepilnamečių nusikalstamumas“.

O priežastys? Tikriausiai vienaip ar kitaip buvo pažeistas pradinis psichikos vystymosi laikotarpis, nesudarytos net minimalios sąlygos normaliam naujagimio psichikos vystymuisi. Bet kam tos sąlygos, jei mes manome, kad naujagimis dar nieko nesupranta?

Teisės pažeidimai tampa mūsų civilizacijos liga. Mes dar tiktai pradedame matyti ryšį tarp antivisuomeninių poelgių ir to, kas vyksta žmogaus gyvenimo pradžioje, – gimties virsme.

Industrinėse šalyse vis labiau plinta vaikų autizmas. Autistiniai vaikai vengia bet kokio ryšio su kitais žmonėmis, taip pat ir su savo motinomis, nesidomi aplinkiniu pasauliu, nekalba, nors dažnai supranta, kas jiems sakoma, nuolat kartoja vienodus judesius, dažnai hiperaktyvūs ir blogai miega. H. ir E. Tinbergenai, tirdami vaikų autizmą, nustatė tokius pagrindinius rizikos veiksnius:

– gimstant naudotos replės,

– tuoj po gimimo vaikas buvo atskirtas nuo motinos,

– kūdikystėje gulėjo ligoninėje,

– iki 30 mėnesių amžiaus su vaiku buvo daug keliaujama ir dažnai susitinkama su svetimais,

– per anksti reikalaujama siekti aukštų rezultatų,

– dirbanti motina, ypač intelektualių profesijų, kuri, net ir būdama namuose, neturi laiko vaikui,

– staigus artimo žmogaus netekimas.

Šie ir kitų tyrimų duomenys rodo, kad vaikų autizmo, kaip ir „netikėtos kūdikio mirties lovutėje“, svarbiausios priežastys yra neleistini pažeidimai ankstyvajame laikotarpyje – gimties virsme.

„Netikėta kūdikio mirtis lovutėje“ – reiškinys, atsiradęs šalyse, kuriose medicina labiausiai technologizuota. Šis reiškinys plinta ir Lietuvoje. JAV iš 1000 naujagimių 1,6-2,3 miršta „netikėta kūdikio mirtimi lovutėje“, o Kauno zonoje – 0,45. Reikia pasakyti, kad šie skaičiai yra gerokai sumažinti. Gydytojai dažnai nurodo kitą priežastį, susijusią su kokia nors turėta vaiko liga, gerai žinodami (kaip aiškino Kauno klinikų pediatrė), kad, esant tokiam medicinos lygiui, ji negalėjo būti mirties priežastimi. Tokių atvejų nežino tos šalys, kur vaikai neatskiriami nuo motinų, pvz., Kinijoje kūdikiai iki metų miega kartu su motinomis. Reiškinio pavadinime esantis žodis „lovutėje“, M. Odeno nuomone, ir nurodo kūdikio mirties priežastį – mažylis buvo atskirtas nuo motinos. Netikėtai mirę kūdikiai randami susirietę embrioninėje pozoje. Tai vėlgi rodo vaiko protestą – grįžimą į įsčias arba motinos trūkumą.

Gydytojų ir mokslininkų mintys vis labiau krypsta į ankstyvąjį žmogaus gyvenimo laikotarpį. Pamažu suvokiama, kad gimimas yra kritiškas – jautrusis ir todėl labai svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis. Nuo to, kaip prabėga ankstyvasis laikotarpis, didžia dalimi priklauso tolesnio žmogaus gyvenimo sėkmė: jo sveikata, psichologinės bei dvasinės nuostatos, santykis su kitais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu.

Prancūzų gydytojas-praktikas M. Odenas, ieškodamas žmogaus sveikatos ištakų – pirminės sveikatos ir apibendrindamas eksperimentų bei ilgamečių stebėjimų rezultatus, savo knygoje „Pirminė sveikata“ daro išvadą, kad pagrindas pirminei sveikatai (turima galvoje psichosomatinė, t. y. kūno ir psichikos sveikata) dedamas gimties virsme – jautriajame laikotarpyje nuo pradėjimo iki nujunkymo (nuo krūties), kai formuojasi ir subręsta nervų sistema – pirminių smegenų struktūros, hormonų ir imuninė sistemos. Tuo metu, vaizdžiai tariant, vyksta biologinių žmogaus kompiuterių – gyvybinių procesų programavimas visam tolesniam žmogaus gyvenimui.

Civilizacijos ligų – depresijos, alkoholizmo, hipertonijos, šizofrenijos, nutukimo, reumatizmo, imuninės sistemos susilpnėjimo, alergijos, autoimuninių susirgimų, virusinių ligų, vėžio, senėjimo bei seksualinių nenormalybių – svarbiausia priežastis, M. Odeno nuomone, yra kritinio laikotarpio pažeidimai. Pasikliaudami etiką praradusia medicina, mes sudarkėme žmogaus gimimą, pažeidėme jo kūdikystę ir atėmėme iš jo vaikystę.

Vis labiau aiškėjant kritinio (jautriojo) – virsminio laikotarpio reikšmei, psichologai ir gydytojai vis dažniau vartoja sąvokas: gimimo trauma ir pradėjimo trauma. Kitaip jas vadina perinatalinėmis matricomis, kurios tuo kritiniu laikotarpiu nusėda į pasąmonę ir nulemia tolesnę žmogaus psichosomatinę sveikatą.

Šiuolaikinė medicina daugybe būdų gali parodyti, koks reikšmingas yra kritinis laikotarpis ir kaip labai kūdikiui reikalinga motina. Tačiau praktikoje tos žinios dar labai mažai pritaikomos. Kodėl?

Jeigu jas būtų galima pritaikyti pasitelkus technologinius įrengimus ir medikamentus, tai jos būtų greitai įgyvendintos. Bet, deja, jos susijusios su etika ir žmoniškumu. Visų pirma jų pritaikymui reikalinga šiluma, ramybė, dėmesys, atida, rūpestis, kantrybė ir meilė.

Sunku atspėti tikrąją mūsų protėvių pasaulėvoką, tačiau vis aiškiau matyti, kad šiuolaikinio mokslo žinios ir senųjų kultūrų papročiai kalba apie tuos pačius dalykus, tik skirtinga kalba. Jeigu, bandydamas parodyti tų kalbų skirtingumą, pasakysiu, kad 1973 m. buvo suteikta Nobelio premija „nužiūrėjimo“ arba „pagadinimo“ atradėjui, jūs tik pasijuoksite arba tiesiog nepatikėsite. Tuo tarpu turiu mintyse žymų austrų etologą K. Lorencą – imprintingo atradėją (apie jo atradimus vėliau).

Lyginant senuosius naujo žmogaus sutikimo papročius su šiuolaikine medicinine akušerija, visų pirma išaiškėja jų etiniai skirtumai. Senieji papročiai pagrindinį dėmesį skyrė etiškumui bei natūralumui, o medicininė akušerija remiasi medikamentais ir nekontroliuojamos technologijos laimėjimais. Natūralios krypties, naujos pasaulėvokos neprievartinė, galima sakyti, sugrįžtanti prie senųjų papročių akušerija, kurios atstovo knygelę mes skaitome, vėlgi visų pirma pagrįsta etiškumu, žmoniškumu.

Palyginkime kaimo pribuvėjas ir jų veiksmus su technologinės medicinos akušeriu. Svarbiausias skirtumas – asmeninės žmogaus savybės. Kas gali būti akušeriu arba senoviškai – pribuvėja ? Tas, kuris turi akušerijos mokslų baigimo diplomą, atsakytų mums sveikatos apsaugos valdininkai. Toks, vien tik profesinio pasiruošimo reikalavimas senosios kultūros žmonių nepatenkintų. Kaimo pribuvėja galėjo būti toli gražu ne kiekviena moteris, o atitinkanti tam tikrus etinius reikalavimus. Štai kokių savybių dar ne taip seniai buvo reikalaujama iš pribuvėjų:

1. Pribuvėja galėjo būti tik ištekėjusi, turinti vaikų, jau menopauzėje, t. y. nebeserganti mėnesinėmis moteris. Netekėjusios, nors ir senyvo amžiaus, pribuvėjomis negalėjo būti.

2. Dora ir ištikima vyrui žmona. Kai kur reikalaudavo, kad būtų našlė arba su savo vyru vedybinio gyvenimo nebegyvenanti moteris.

3. Niekada pribuvėjomis nekviesdavo tų, kurios susitepdavo rankas žudydamos negimusią gyvybę ar mokėjo taip padaryti, kad kūdikis gimtų negyvas. Visas pribuvėjų menas buvo skirtas vien tik gyvybei išsaugoti ir palaikyti.

4. Nekviesdavo nesugyvenamo charakterio, juodų akių moterų.

5. Žiūrėdavo, ar jos priimti vaikai gyvena.

Alytaus rajone, Pivašiūnuose, gyvenanti Vitunskienė (Jaškevičiūtė) Katrė (gim. 1905), užklausta apie pribuvėjas, atsakė, kad kviesdavo doriausias, teisingiausias, dievobaimingas moteris, kurios išsiskirdavo savo laikysenos, šukuosenos ir drabužio padorumu.

Jeigu moteris neatitikdavo šių reikalavimų, ją laikydavo „nešvaria“. Ji negalėjo būti pribuvėja, nes tokių paprasčiausiai niekas nekviesdavo. Sakydavo, jeigu pribuvėja paleistuvauja, tai jos priimti vaikai neilgai gyvens arba bus ligoti. Svarbiausia buvo dorinės savybės ir žmoniškumas, nes būdavo manoma, kad visi pribuvėjos žodžiai ir veiksmai gali atsiliepti kūdikiui. Vėliau bandysime parodyti, kad taip yra iš tikrųjų. Tą patvirtina imprintingo reiškinys ir atidesnių gydytojų stebėjimai.

Pribuvėjai drausdavo apiplauti mirusįjį – taip buvo saugomas jos rankų „lengvumas“. Pažeidusi arba tik įtarta, kad pažeidė profesionalią etiką, pribuvėja netekdavo pasitikėjimo ir jos niekas nebekviesdavo.

Kad būtų lengvesnė ranka, ir kūdikis geriau eitų, pribuvėjos laikydavosi dar papildomų reikalavimų, pvz., be visiems privalomų pasninkų, pasninkavo ir pirmadieniais. Viename Kalugos gubernijos kaime senesnės moterys dar prisiminė dažnai kviečiamą pribuvėją, kuri tarp žmonių užsimiršusi pažeidė pirmadienio pasninką. Ir nuo to laiko jos jau niekas nebekvietė priimti kūdikio.

Ar svarbus tas rankos „lengvumas“? Dabar, kai turime tiek aparatūros, medikamentų ir kitokios medicininės technikos, gal tai jau nesvarbu? „Sunki“, vyriška ranka išrado reples, katastrofiškai padaugėjo Cezario pjūvių. JAV per paskutiniuosius 15 metų jų skaičius išaugo keturis kartus, o Kauno klinikose kas ketvirtas kūdikis išimamas perpjaunant įsčias. Nereikia nei skaičių. Gimdyme yra daug mistikos, – kartą prasitarė vienas akušeris. Eidamas į budėjimą, – sakė jis, – jau žinau ar bus šį kartą sunkių atvejų, nes pastebėjau, kad gimdymo lengvumas priklauso ir nuo to, su kokiais žmonėmis teks kartu budėti.

Galima pateikti daug tikrų įvykių, kaip vieno ar kito žmogaus dalyvavimas gali apsunkinti arba palengvinti gimdymą. M. Odenas, daugelį metų tyrinėjęs žmogaus gimimą bei motinystės problemas (jo 1984 m. išleista knyga „Gimdymo atgimimas“ tapo bestseleriu), pateikia tokį pavyzdį, kaip netinkamo asmens buvimas apsunkina gimdymo eigą.

Gimdyme dalyvauja moters vyras. Gimdymo eiga sunki ir labai lėta. Įsčios vartų (gimdos kaklelio) atsivėrimas per keletą valandų nė trupučio nepadidėja. Nutaręs, kad dar ilgai viskas truks, vyras nusprendžia neilgam išeiti iš kambario. Per tą trumpą valandėlę, tėvui išėjus, kūdikis gimsta.

Tėvo dalyvavimas gimdyme labiausiai pramoniniuose kraštuose – įprastas reiškinys. Kodėl taip atsitiko, kad moterys, kurios tūkstančius metų gimdydamos slėpdavosi nuo vyro akių, dabar panoro gimdyti dalyvaujant tėvui? Šitas nebūtas socialinis reiškinys sutapo su gimdymo koncentravimu ligoninėse ir medicinos technologizacija. Dabar sakoma, kad tėvo dalyvavimas yra gimdymo sužmoginimas. Iš tiesų gimdymo mechanizacija bei nužmoginimas ir buvo svarbiausia tėvo dalyvavimo gimdyme priežastis. Šis reiškinys – tai bandymas nors kiek sušvelninti nužmogintą gimdymą, nes akušeris virto tik techninių veiksnių atlikėju. Esant tokiai praktikai, neretai atsitinka, kad moteris gimdo dalyvaujant trims vyrams – gydytojui, akušeriui ir tėvui. Bet ar tokia vyriška aplinka veikia teigiamai? Kalbėdami apie naują tėvo vaidmenį gimdyme, teigia M. Odenas, dažnai pamirštame, kad žymiai geriau gimdančią motiną veikia moterų apsuptis: jos motina, sesuo, o ypač dora ir patyrusi akušerė.

Galimą neigiamą akušerio įtaką gimdymui pabrėžia ir šios knygos autorius. Akušeris pergyvena savo gimimą ir jį tarsi iš naujo pakartoja su gimstančiu kūdikiu. Jis savo gimimo metu išgyventą nesėkmę „projektuoja į gimstantį kūdikį“.

Panaši šiuo klausimu ir M. Odeno nuomonė. Jis mano, kad vyrai, kurie patys gimė lengvai, daro teigiamą įtaką gimdymo procesui ir, priešingai, sunkiai gimę vyrai daro neigiamą įtaką. Šis pastebėjimas, tenka pripažinti, liečia ne tik vyrus, bet apskritai visus gimdyme dalyvaujančius asmenis. Gimdymo trukmė tiesiog proporcinga dalyvaujančių žmonių skaičiui – tokia apibendrinanti M. Odeno išvada.

Čia mes susidursime su dar viena gimdančios moters ir kūdikio reikme – VIENUMA, kurios nemini F. Lebojė. Gimdančios motinos reikmėmis F. Lebojė jau pasirūpino anksčiau. Jo paruoštos motinos gimdo natūraliai, be skausmo ir su džiaugsmu. Čia nėra nieko iš esmės naujo ir nuostabaus. Panašų „metodą“ rasime ir didžiausiame mūsų kultūros lobyne – Lietuvių kalbos žodyne – „Džiaugsmo liga sirgti“, sakydavo apie gimdymą lietuvės moterys.

Visą dėmesį autorius šioje knygoje skiria kūdikiui. Moters reikmėms vietos nedaug. Mes bent šiek tiek šią spragą užpildysime. Vienuma, pasak M. Odeno, – tai žodis-raktas, leidžiantis iš esmės suprasti gimdančios moters poreikius. Gimdyvei reikia vienumos, tačiau viena ji neturi likti. Jai, kitaip tariant, reikia intymumo. Vienuma – tai tokia aplinka, kai išnyksta socialinė kontrolė – žmogų varžantys draudimai. Ji išnyksta susilpnėjus racionalaus proto (smegenų žievės – neokortekso) veiklai. Tada aktyviau ima reikštis senieji, pirminiai smegenys, tvarkantys visas gyvybines funkcijas. Nuo jų veiklos priklauso, ar bus išskirti visi gimdymui reikalingi hormonai. Taigi gimdyvei reikia ne skatinančių medikamentų, bet SĄLYGŲ, kurioms esant susilpnėja racionalaus proto – neokortekso ir suaktyvėja senųjų smegenų, tvarkančių visus gyvybinius procesus, veikla.

Pagal senuosius papročius vienuma – tai atsiskyrimas nuo išorinio pasaulio. Kuo mažiau žmonių žino, tuo lengvesnis gimdymas, sako senoji išmintis. Pažiūrėkime, kokios sąlygos būdavo sudaromos gimdyvei XIX a. Lietuvos kaime.

Dar prieš prasidedant gimdymo sąrėmiams vaikus išveždavo. Namuose likdavo tik ištekėjusios moterys ir tėvas, kuris būdavo antrame namo gale. Tėvo vaidmuo apsauginis – globoti motiną ir kūdikį. Kaimynai perspėdavo visus, net ir elgetas, kad aplenktų tuos namus.

Jau keliaudama į gimdyvės namus pribuvėja visą kelią melsdavosi kalbėdama „Sveika, Marija“. „Padėk, Dieve!' – įžengdama į namus, pasveikindavo besilaukiančiąja. Apžiūrėjusi gimdyvę, pribuvėja pirmiausia ją nuramindavo: „Viskas gerai, vaikelis jau eina, kad tik vandenys nubėgtų, toliau viskas eis savo tvarka“.

Medikamentinės medicinos požiūriu tokie pribuvėjos veiksmai nieko nereiškia. Jau minėjome, kad ši knyga išreiškia kitokią pasaulėvoką. Kitokius dėsningumus atspindi ir pribuvėjos veiksmai bei sąlygos.

Laikotarpis prieš ir po gimimo (perinatalinis) yra jautrusis. Besilaukianti motina yra ypač jautri ir imli aplinkos įspūdžiams. Saugojantis, pasak senosios kalbos, nuo nužiūrėjimo, pagadinimo, apkalbėjimų buvo išvengiama neigiamų įspūdžių tuo imliuoju laikotarpiu. Visi žodžiai, jausmai, vaizdai tuo metu lengvai įsispaudžia į pasąmonę ir tarsi lemia sėkmę arba nesėkmę.

Gydytojai, kalbėdami apie patologijas ir nenormalybes, programuoja nesėkmę, o pribuvėja programuoja sėkmę. Sėkmės ar nesėkmės programavimas šiuo jautriuoju laikotarpiu turi didelę reikšmę. Kaip tai veikia rodo jau minėtas katastrofiškas Cezario pjūvių skaičius bei kiti pavyzdžiai. Beveik nebėra moterų, kurios pagimdytų savais hormonais. Dauguma moterų gimdo veikiamos medikamentų, pririštos diržais, naudojant reples bei kitokias mechanines priemones. Pavyzdžiui, Omsko klinikoje natūralaus gimdymo šalininkams buvo leista paimti savo žinion Cezario pjūviui ruošiamą moterį. Jų pastangų dėka, programuojant sėkmę, gimdymas buvo natūralus, be prievartos. Visi natūralaus gimdymo šalininkai pabrėžia didžiulę minties ir vaizduotės reikšmę šiuo imliuoju laikotarpiu.

Pribuvėja, laukdama kūdikio, nuolat meldžiasi, prašo Dievo, Marijos bei šventųjų pagalbos ir ramina motiną: „Pakentėk, balandėle, truputėlį pakentėk, duos Dievas Ir viskas išeis į gera“. Ramindama ji glosto jos strėnas, sakydama: „Suminkštėkite, prasiskirkite, kauleliai“. Šiandien gimdyvei patariama įsivaizduoti, kaip minkštėja kaulai ir prasiskirdami atveria kelią kūdikiui. Gimimas – natūralus gyvybinis ir gilus kosminis procesas, kurio nereikia trikdyti, valdyti, bet tik natūraliai padėti.

F. Lebojė trečiojo skyriaus dvidešimt antrame skirsnyje aprašo socialinių draudimų arba racionalaus proto veiklos trikdymus kūdikiui gimstant. Ką tik išėjęs kūdikis guldomas ant motinos pilvo. Ten jam geriausia vieta. Jis visas šiltas ir lipnus. Dauguma moterų tuo metu nedrįsta paliesti savo rankomis mažylio, tarsi jos būtų suparalyžuotos ar vidinio draudimo prilaikomos. Taip yra todėl, kad vaikelis išėjo iš tos vietos, apie kurią mes nekalbame, nutylime, laikome ją gėdinga, kuriai galioja tam tikri draudimai. Iš tos vietos, kur kartu sugyvena gėris ir blogis, malonumas ir defekacija. „Neliesk – mes sakome mažam vaikui, kai jis liečia tas kūno vietas. – Ten nešvaru!“ Ir iš tiesų ten yra nešvaros. Taip mes atskiriame uždraustus dalykus nuo leistinų.

Mūsų gyvenime šie draudimai reikalingi, tačiau gimdyvei jie sukausto rankas, neleidžia joms prisiliesti prie kūdikio. Todėl visi draudimai ir dirbtinė mūsų nustatyta riba tarp gėrio ir blogio dabar turi išnykti. Kaip tik vienuma ir intymumas tuos draudimus slopina, leidžia pasijusti vienovėje su viskuo ir atsiduoti natūraliems gyvybiniams procesams.

Galime įsivaizduoti, kokios nepalankios tam yra sąlygos, kai moteris gimdo palatoje, apsupta įvairaus medicinos personalo, arba klinikose, stebint studentų būriui. Žinoma, įtaka nevienoda. Ji priklauso nuo moters jautrumo, tačiau kartais gali būti labai didelė. Viena moteriškė pasakojo, kad kai ją su pirmuoju kūdikiu, jau prasidėjus gimdymui nuvežė į ligoninę, procesas visiškai sustojo dviem paroms. Nuo to laiko jos santykiai su medicina pasikeitė. Ji tapo natūralaus gimdymo namuose šalininkė ir padeda kitoms išvengti tų nenatūralių, stresinių sąlygų, kurios tarsi tyčia sudaromos gimdymo palatoje.

Vienuma ir intymumas reikalingi ir svarbūs net žvėrims ir gyvuliams. Biologai kartais sako, kad žvėrys turi gėdos jausmą, o naminiai, išskyrus kates, ne. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Galbūt mes per mažai pastabūs. Štai viena moteriškė pasakojo, jog vaikystėje girdėjusi, kaip jos motina guodėsi kaimynui, kad pirmaveršė karvutė ilgai nesiveršiuoja. Jau ir prižiūrėti prailgo. „Pasitraukite nuo jos, jai gėda“, – atsakė kaimynas. Tie žodžiai įstrigo jai visam gyvenimui. Prisimenu ir aš tėvelio žodžius apie vieną mūsų karvutę: „Jos niekada nenudabosi, ji visada viena apsiveršiuoja“.

Visi gimdymo trikdymai ateina iš neokortekso. Nuo tada, kai galvos smegenų žievė – neokorteksas – tas sudėtingiausias kompiuteris, tapo ypač galingas ir prislopino pirminius-gyvybinius procesus reguliuojančias po žieve esančias smegenis, gyvybei ėmė grėsti pavojus. Neokorteksas tvarko per jusles gautą informaciją ir žino tik erdvės ir laiko apribotą visatą. Jis yra pasaulio skaldytojas, dalintojas, analizuotojas. Tuo tarpu pirminiai smegenys peržengia erdvės ir laiko – racionalaus pasaulio ribas. Iš pirminių smegenų kyla religinis ir visumos jausmas, gyvybinių ir kosminių procesų pajutimas, o gimdymas ir yra dalyvavimas galingame kosminiame-gyvybiniame procese.

Per daug nenustebkite sužinoję, kad anksčiau gretimoje patalpoje šalia gimdančiosios būdavo giedamos palankias vibracijas sukeliančios giesmės – mantros. Natūralaus gimdymo namuose šalininkai vėl naudoja šį seną natūralų gilaus gyvybinio proceso-gimdymo skatinimo metodą.

Juo daugiau žmonių supa gimdyvę, – juo veiklesnis neokorteksas. Padėti gimdančiajai – tai reiškia netrukdyti jai atsiskirti nuo viso išorinio pasaulio. Šiluma, prietema, tyla, tyliai tariami žodžiai stiprina intymumą, suteikia laisvumo jausmą ir palengvina moteriai pasirinkti teisingą padėtį. Bet koks įsikišimas į jos vienumą stabdo gimdymą. Patyrusi ir rūpestinga motina – dažniausiai vienintelis asmuo, kuris geriausiai gali patenkinti aiškiai nebendramates gimdyvės reikmes – tokią išvadą priėjo M. Odenas. Todėl jis paliko Pitivjerso miesto (netoli Paryžiaus) ligoninės vadovo postą ir nuo 1985 m., gyvendamas Londone, organizuoja perinatalinės priežiūros ir gimdymo namuose židinius bei organizacijas. Anglijoje tokių židinių yra apie 10, JAV – apie 30. Yra jų Prancūzijoje, Švedijoje, Olandijoje ir kitose Europos šalyse. Jas jungia Tarptautinė gimdymo namuose asociacija.

Kalbant apie kritinio laikotarpio jautrumą ypač reikia išskirti ypač jautrų jo tarpsnį – pirmųjų valandų po gimdymo įspūdžius. Prieš keletą dešimtmečių šį įspūdžiams ypatingai jautrų laikotarpį atrado etologai, tyrinėdami gyvūnus. K. Lorencas pastebėjo, kad ką tik išsiritę ančiukai visam gyvenimui prisirišdavo prie bet kurio gyvūno ar žmogaus, su kuriuo jie pirmiausia turėjo sąlytį. Taip atsirado įspūdingojo tarpsnio – imprintingo sąvoka.

Imprintingas (angl. imprint – atspaudas) – gyvūnų ir žmogaus ankstyvojo išmokimo forma. Per trumpą laiką smegenyse užfiksuojami biologiškai reikšmingų objektų (tėvų, kitų jauniklių, priešų, maisto) vaizdai ir su jais susijusios elgesio reakcijos. Fiksuojama tik tam tikrais labai trumpais, vadinamaisiais kritiniais arba jautriaisiais, gyvenimo periodais. Imprintingo būdu įgytos reakcijos išlieka visą gyvenimą. Stabilumu jos panašios į instinktus ir nesąlyginius refleksus (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija).

Tai be galo svarbus atradimas, atskleidžiantis nepaprastą kritinio-jautriojo tarpsnio reikšmę. K. Lorenco darbai buvo įvertinti Nobelio premija (1973 m.). O kaip šis atradimas pritaikomas žmonių gyvenimo kritiniais momentais – gimstant ir mirštant?

Civilizuotose šalyse, kur medicina yra praradusi etiką, imprintingo svarba, galima sakyti, dar ignoruojama. Gimdoma konvejeriu ir programuotai, visiškai nesirūpinant aplinka. Švara ir sterilumas palaikomi, tačiau ar to pakanka? Juk jautrųjį tarpsnį pergyvena ne tik kūdikis, bet ir motina. Tėvo dalyvavimo gimdyme šalininkai pabrėžia imprintingo reikšmę tėvui ir dažnai neužsimena apie jo reikšmę motinai. Iš tiesų yra atvirkščiai. Tėvas, nors ir pirmą kartą susiduria su kūdikiu, tačiau nėra kritiniame -jautriajame tarpsnyje, o motina labai jautri imprintingui.

Kad ne tik kūdikis, bet ir motina patiria imprintingą šiuolaikiniam mokslui dar teks įsitikinti. Tuo tarpu imprintingo reikšmę tiek kūdikiui, tiek ir motinai labai gerai suvokė senoji mūsų kaimo kultūra. Tik, kaip jau minėta, apie šį reiškinį buvo kalbama kitokia kalba, kurios mes jau nesuprantame.

Kritiniu jautriuoju tarpsniu bet koks žvilgsnis, žodis, įspūdis, vaizdas ar pojūtis sukelia imprintingą, t. y. palieka atspaudą visam gyvenimui.

Štai ir paaiškėjo, kodėl senieji papročiai reikalavo gimdyvę ir kūdikį tam tikrą laikotarpį po gimdymo ypatingai prižiūrėti – saugoti, kad nenužiūrėtų, nepagadintų. Kodėl iš pribuvėjos reikalaudavo tokios aukštos doros – etiškumo? Juk ji yra tas pirmasis, su kuriuo susiduria jautriajame tarpsnyje esantys kūdikis ir gimdyvė. Pribuvėja visam gyvenimui uždeda pirmąjį atspaudą – imprintingą. Prisiminkime, jog tikėta, kad visi pribuvėjos žodžiai ir veiksmai gali atsiliepti kūdikiui. O kokį atspaudą – imprintingą visam gyvenimui palieka gimstantiems kūdikiams etiką praradusios medicinos darbuotojai, medicinos nustatytų kūdikio priežiūros taisyklių laikymasis bei ligoninės aplinka, tegul sprendžia skaitytojai.

Kita vertus, pribuvėja turėjo profesionalių žinių ne tik kaip apsaugoti nuo blogo (nužiūrėjimo, pagadinimo) įspaudo, bet ir kaip palikti kuo geresnį imprintingą. Tik gaila, kad tos žinios liko neužrašytos, nes papročių užrašinėtojams pribuvėjos to nepasakodavo, laikydamos tai profesine paslaptimi. Tikriausiai todėl, kad ne kiekvienam galima pasakoti tai, ką blogas žmogus galėjo panaudoti piktam.

Štai kodėl senuose papročiuose tiek daug vietos buvo skiriama blogam žvilgsniui, žodžiui, įspūdžiui, vaizdui ar jausmui. Kūdikio ir gimdyvės saugojimas nuo nužiūrėjimo, pagadinimo ir buvo vienas pagrindinių pribuvėjos rūpesčių. Jeigu būdavo gimdymas ne pirmas, pasitaikydavo, kad pribuvėją kviesdavo jau kūdikiui gimus ir tik tam, kad apsaugotų gimdyvę ir kūdikį nuo blogo imprintingo – nužiūrėjimo ar kitokio pagadinimo.

Kita vertus, sakmės ir tikėjimai apie gerąsias ir blogąsias laumes – likimo lėmėjas yra gražus imprintingo įvaizdis.

Šiandien neretai iš nežinojimo tampama tarsi blogomis laumėmis ir „pagadiname“ (paliekame blogą imprintingą) savo vaikus. I. Čarkovskis pasakoja tokią istoriją iš savo praktikos. Viename gimdyme dalyvavo 22 metų mergina. Gimdoma buvo namuose, bet labai lėtai ir sunkiai. Pradėjus ieškoti priežasčių, paaiškėjo, kad toji 22 metų mergina dar neturėjusi mėnesinių. Kai ji pasišalino kūdikis greitai gimė. Netekėjusioms merginoms senieji papročiai drausdavo ne tik būti pribuvėjomis, bet ir dalyvauti gimdyme.

 Vėliau buvo aiškinamasi, kodėl mergina neturi mėnesinių. Pasirodė, kad ji labai sunkiai gimė (tokie žmonės, kaip minėta, savo buvimu visada labai apsunkina gimdyvę), ir jos daug kentėjusi motina palinkėjo, kad dukrai niekada netektų gimdyti ir tokių kančių kentėti. Taigi pati motina atliko laumės-lėmėjos vaidmenį, tą kritiškąją valandą įspausdama jai įspaudą-imprintingą.

Koks asmuo lemia ar linki, ne tiek svarbu. Svarbiausia – kada. Kuo kritiškesnė, kuo jautresnė žmogaus būsena, tuo linkėjimas ar nužiūrėjimas – imprintingas stipresnis. M. Odenas savo knygoje „Pirminė sveikata“ pažymi: „Iš savo praktikos žinau, kad tarp to, kaip gimė mergaitė, ir to, kaip ji pati gimdys, yra ryšys“.

F. Lebojė šioje knygoje nepabrėžia periodo kritiškumo, bet visi jo veiksmai ir samprotavimai pagrįsti pirmojo įspūdžio reikšme visam žmogaus gyvenimui. Vieną pirmojo įspūdžio įspaudą šiais laikais nešiojame, ko gero, beveik visi. Kaip jis uždedamas vaizdžiai aprašoma III skyriaus 12-e skirsnyje. Staigiai nupjovus virkštelę, kūdikis netenka deguonies. Staigus kvėpavimo per virkštelę nutraukimas ir prievartinis, neįprastas deginančio oro antplūdis į plaučius visam laikui kvėpavimą susieja su agresija. Šis vienkartinis veiksmas – skubus pulsuojančios virkštelės nupjovimas, atliktas kritinę valandą, sukelia besąlyginį refleksą, instinktą. Visam laikui į vieną mazgą susiriša kvėpavimas ir agresija. Tuo galite įsitikinti patys pasekite savo kvėpavimą pykčio metu. Jeigu sugebėsite valdyti kvėpavimą, pajėgsite nuslopinti ir pyktį. Šiuo ryšiu yra pagrįsti ir visi pykčio valdymo metodai.

Susipažinus su kritinio laikotarpio reikšme ir imprintingo mechanizmu, mums tikriausiai neatrodys, kad F. Lebojė per daug dėmesio skiria kūdikiui. Vienkartinis veiksmas, įspūdis, jausmas įgyja besąlyginio reflekso galią ir tartum instinktas lieka ilgam laikui ar net visam gyvenimui.

Kodėl jis toks gajus ir mes negalime jo sąmoningai atsikratyti? Imprintingas yra informacijos įrašymas emocijų ir net ląstelių lygiu. Mūsų sąmonė – neokorteksas jų nevaldo. Ar galima panaikinti tokį įrašą? Galima. Bet reikia sugrįžti į kritinį – jautrųjį periodą. Psichologai ir psichiatrai naudoja regresijos – grįžimo į perinatalinį laikotarpį – metodą. Reikia pabrėžti, kad tokio metodo galimybė yra labai svarus kritinio laikotarpio reikšmės įrodymas. Kitas metodas – ryšio tarp proto ir širdies užmezgimas ar atstatymas – dar sunkesnis, nors kartu ir tikresnis. Bet gydymas yra gydymas. Be to, kiekvienas metodas yra pavojingas ir turi neigiamybių. Ar ne geriau vietoj blogos informacijos įrašyti gerą?

Kaip tai padaryti, sužinosite perskaitę knygą „Gimimas be prievartos“.

Joje aprašyta tik labai maža, bet labai svarbi ankstyvojo – kritinio laikotarpio, trunkančio nuo pradėjimo iki nujunkymo (nuo krūties), dalis. Pamažu silpnėdamas jautrumo laikotarpis tęsiasi iki septynerių metų. Garsiosios italų pedagogės dr. M. Montessori sistema pagrįsta ankstyvosios vaikystės jautriojo periodo išnaudojimu. Jo reikšmę žmogaus auklėjimui savo knygose pabrėžia ir minėtasis Č. Pirsas. Atskirų kritinio – jautriojo periodo dalių aprašymai išbarstyti įvairiose ir sunkiai gaunamose knygose. Gerai būtų jas perskaityti, nors iš tikrųjų pakanka žinoti labai nedaug. Reikia tik atsiminti, KODĖL taip yra ir įsisąmoninti patį principą: kuo gyvybė arčiau savo pradžios, tuo ji liaunesnė, minkštesnė, imlesnė, tuo lengviau įspausti įspaudą – imprintingą, tuo lengviau auklėti arba pakenkti.

Žinodami esmę, kad prieš pradėjimą ir ypač pradėjimo, nėštumo metu bei ankstyvoje kūdikystėje mūsų mintys, emocijos, jausmai, matomi vaizdai, girdimi garsai bei kitokie įspūdžiai gali įspausti besirandančiai gyvybei įspaudą, mes kiekvienu atveju žinosime, kaip elgtis, kaip jautriuoju tarpsniu apsaugoti vaikus nuo „nužiūrėjimo“ ar „pagadinimo“. Žinoma, jei visada sugebėsime būti sąmoningi. Taip žmogus auga ir pats. Tėvai, kurie, jau turėdami paaugusius vaikus, ryžosi sąmoningai pakartoti gyvybės pradėjimą ir auklėti ją ankstyvuoju (perinataliniu) laikotarpiu, prisipažįsta, kad jie patys daug išmoko ir tapo geresni. Taigi mes dar kartą galime įsitikinti, kad kiekvienas geras darbas, žodis, mintis ar jausmas visų pirma reikšmingas mums patiems.

Tik pagalvokime – visos tos teigiamos emocijos ir įspūdžiai, kuriuos patirs naujagimis, jei jį sutiksime su meile, sušvelnindami jo perėjimą kaip aprašo F. Lebojė, pavirs teigiama informacija – įspaudu, bus gerosiomis kūdikio lemties lėmėjomis – laimėmis. Vietoj agresijos, baimės, nerimo į gimstančio kūdikio prigimtį bus įrašyta ramybė, pasitikėjimas, meilė.

Pirmasis motinos delnų prisilietimas ir nuostabus jos glostančių rankų ritmas, pirmoji glamonė yra suraminimas ką tik didžiausią išėjimo dramą iškentusiam kūdikiui. „Taip, – sako Lebojė, – jūs kūdikį mokote meilės“. Ši pirmoji pamoka palieka giliausią pėdsaką visam gyvenimui.

Visą dėmesį šioje knygelėje skirdamas kūdikiui, autorius tik retkarčiais prisimena motiną, kuri tuo metu būna ypač jautri. Neretai motinos apie tai pačios papasakoja. Pirmąją valandą po gimdymo moters būsena yra ypatinga: ji mažai kreipia dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui iki tol, kol niekas nenutraukia jos pirmojo sąlyčio su kūdikiu ir neapnuodija tos šventos atmosferos. Tai pats geriausias laikas pirmajam kūdikio žindymui. Šios ypatingos būsenos metu, užsimezgęs motinos ir vaiko ryšys, būna ypač stiprus.

Vaiko ir menininko akys retai apgaunamos. Baškirų rašytojas M. Karimas, prisimindamas vaikystės įspūdžius, aprašo jausmą, kurį jis patyrė slapčia pamatęs pirmąjį žindymą: „Kartą pro užuolaidos plyšį pamačiau, kaip jauna motina pirmą kartą žindė kūdikį. Vos ta raudona, dar akla būtybė lūpomis palietė raudoną spenelį, blyškus, išsikankinęs motinos veidas nutvisko, ir jie abu drauge su pūkiniais patalais pakilo į dangų, patalai tapo debesiu, ir tame debesyje palaimingai plaukia sau abu – motina ir kūdikis“ (Karimas M. Ilga ilga vaikystė, V., 1981, p. 17).

Šią valandą būtina išnaudoti. Tuo tarpu gimdymo namuose kūdikis būdavo atskiriamas nuo motinos, o dabar, kai tokie dalykai pasitaiko rečiau, dažnai motina ir kūdikis būna taip paveikti medikamentų ir kitokių prievartos priemonių, jog negali išnaudoti palankiausios valandos pirmajam žindymui. Pasekmė – motinos nebeturi pieno. O ką reiškia kūdikiui netekti motinos pieno ? Tai vienas sunkiausių kūdikystės pažeidimų, apie kurį reikėtų rašyti atskirai.

Su šiluma, kantrybe ir meile sulaukto kūdikio santykis su pasauliu yra susivienijusio, pasitikinčio žmogaus santykis. Jis laisvas nuo baimės, jis žino, kad yra mylimas, jis pasitiki, jis ramus ir, užuot gynęsis ir rodęs agresyvumą, priima naująjį pasaulį su visomis jo keistenybėmis. Kūdikis su pasauliu susivienija. Ir iš tiesų su meile laukti ir namuose natūraliai, be prievartos gimdyti vaikai auga kitokie, žymiai skiriasi nuo kitų vaikų. Jie neturi agresyvumo ir tiesiog nemoka nieko nuskriausti. Kartais taip sakoma apie „vandens vaikus“, t.y. vandenyje gimusius. Gimdymas vandenyje (vėliau šį metodą pradėjo taikyti ir F. Lebojė) yra labai sušvelninantis perėjimą veiksnys, bet ne pats svarbiausias.

Skaitant šią knygą, visada reikia turėti galvoje tą didžiulį, tiesiog siaubingą skirtumą tarp buvusios kūdikio aplinkos ir naujo pasaulio, į kurį jis atėjo. Prieš gimimą kūdikis gyveno suspaustas, susirietęs nors švelniame, bet motinos įsčių „kalėjime“, o dabar – tokia erdvė: tiesi rankutę – į nieką neatsiremia, ištiesi koją – ji, o siaube, „prasmenga“. Ankštai jį supusios sienos atsitraukė iki begalybės. Tokia permaina tik erdvės atžvilgiu, o kur dar šaltis, kūno svorio pasikeitimas, šviesa, triukšmas, kvėpavimas ir dar daug kitų gąsdinančių permainų.

Ateidamas iš ano pasaulio, kūdikis patenka į prieštarų karalystę. Ten nebuvo jokio skirtumo tarp savęs ir išorės (pasaulio). Jo kūno temperatūra buvo tokia pati kaip ir įsčių. O naujasis pasaulis – prieštarų pasaulis, kur viskas:

- gerai arba blogai,

- malonu arba nemalonu,

- sausa arba šlapia,

- šilta arba šalta,

- šviesu arba tamsu,

- vidus arba išorė,

- įkvėpimas arba iškvėpimas.

Ir visa tai tarsi lavina užgriūva naujagimį per vieną akimirką. Vanduo šitą laviną sušvelnina. Jei pirmasis perėjimo etapas vyksta iš vandens į vandenį, tai kūdikis pajėgia kontroliuoti jį užgriuvusius įspūdžius.

Atminkite, kad ši knyga – tai žiūrėjimas į gimimą ne tiek akušerio, kiek gimstančiojo akimis. Ir jeigu skaitytojas sugebės sekti autoriaus mintį, jis turės realią galimybę „gimti“ kartu su kūdikiu, naujai išgyventi savo santykį su pasauliu, vėl pasijus besimokantis, tyrinėjantis, ieškantis, atviras, imlus ir pagavus.

Svarbiausia yra mūsų pasaulėvoka, požiūris ir elgesys šiuo jautriuoju, kritiniu laikotarpiu. Svarbu, kaip jau minėta, ir aplinka. Labai negerai ir apgailėtina, kad beveik visi vaikai šiuo metu pirmuosius įspūdžius (labiausiai išliekančius!) patiria ligoninėje, kur visiškai niekas neprimena namų.

Apie šiandieninius mūsų vaikus, kalbant senąja kalba, galima pasakyti, kad jie yra „nužiūrėti“, „pagadinti“, o vartojant mokslines sąvokas – gavę neigiamą imprintingą arba perinatalines matricas, uždėjusias įspaudą visam gyvenimui.

Mokytojai ir tėvai labai dažnai skundžiasi, kad jiems tenka auklėti sunkius, nepaveikius vaikus, kad jų pastangos nieko arba labai mažai reiškia. Galbūt mes jau įtikinome skaitytoją, kad auklėjimas, apie kurį dažniausiai kalbame, gerokai pavėluotas. Kuo arčiau gyvybės pradžios, tuo ji liaunesnė, imlesnė, smarkiau paveikiama, tuo lengviau pagadinama arba pataisoma visam gyvenimui. Juo toliau nuo jautriojo laikotarpio, tuo medžiaga auklėjimui darosi kietesnė.

Jautriuoju laikotarpiu kūdikis auklėjimui yra tiek imlus (tikras ekstrasensas), kad

informaciją tiesiog gerte sugeria. Kūdikystėje ir vaikystėje žmogus seka kitų pavyzdžiu – mėgdžioja ir tik vėliau sugeba sąmoningai save auklėti. Taigi auklėjama trimis metodais, kurie skirtingais žmogaus amžiaus laikotarpiais turi tokią nevienodą reikšmę, kad galima juos vadinti etapais:

1) informacijos sugėrimas,

2) sekimas pavyzdžiu – mėgdžiojimas,

3) saviaukla.

Deja, pirmieji du, ypač pirmasis etapas, kada lengviausiai galima pasiekti geriausių rezultatų, yra ypač apleistas arba tuo metu mūsų vaikai gauna neigiamą auklėjimą-informaciją.

Pribuvėja buvo naujagimio „pirmas sutiktasis“, pirmasis, neskaitant motinos, auklėtojas, nuo kurio daug kas priklausė tolesniame žmogaus gyvenime. Tarp pribuvėjos ir jos priimtų vaikų senuoju papročiu užsimegzdavo tam tikri giminystės ryšiai.

Intymūs ir labai žmogiški santykiai tarp akušerio ir naujagimio nėra F. Leboje atradimas. Mes neturime pribuvėjos veiksmų aprašymo, tačiau užrašytų papročių nuotrupos leidžia tvirtinti, kad jos veiksmų pagrindiniai motyvai buvo etika ir žmoniškumas. Pribuvėjos ir jos priimtų vaikų ryšys išlikdavo visam laikui.

M. Karimas autobiografinėje apysakoje „Ilga ilga vaikystė“ aprašo savo motinos, buvusios kaimo pribuvėjos, mirtį. Jausdama artėjančią mirtį, ji sukvietė visus priimtus vaikus, juos apdovanojo, pamokė ir atsisveikino.

Baltų-slavų žemėse papročiai liudija, jog pribuvėja prie kūdikio išbūdavo 3-7 ar net 9 dienas. Dažniausiai sakydavo, kad iki krikšto. Priimti vaikai pribuvėją vadindavo senele, o ji juos anūkais. Kai kur net ir vaikų tėvus vadindavo anūkais. Kiekvienais metais būdavo švenčiama pribuvėjų diena (rugsėjo 8 d. arba gruodžio 26 d.). Visi jos priimti vaikai ateidavo su dovanomis, o ji suruošdavo jiems vaišes. Pribuvėjos būdavo labai gerbiamos, jas kviesdavo ir į jos anūkų vestuves, per palydas į kariuomenę ir kitomis progomis.

Iš to, kas pasakyta, seka svarbi, jau M. Montessori prieita išvada, kad auklėjimas ankstyvajame laikotarpyje yra palankiausių sąlygų ir aplinkos sudarymas. Jeigu valstybių vyriausybės, užuot gausinę kalėjimus ir ligonines, daugiau dėmesio skirtų nėščioms ir apskritai ankstyvajam, kritiniam žmogaus gyvenimo laikotarpiui, tai žymiai mažesnėmis sąnaudomis pasiektų daug geresnių rezultatų, gerindami biologinę ir psichinę žmonių sveikatą.

Toks atkaklus nenoras ką nors taisyti šiame svarbiame žmogaus gyvenimo tarpsnyje (žr. du prof. A. Venckausko straipsnius žurnale „Sveikata“: 1992, Nr.1 – „Alternatyvi gimdymo pagalba?“ ir 1992 m. Nr.7 – „Alternatyvi gimdymo pagalba?“ – atsakymai į skaitytojų laiškus) leidžia daryti prielaidą, jog tai ne vien nežinojimas, bet ir politika. M. Odenas dėl tokios katastrofiškos padėties daugiausia kaltina ne atskirus gydytojus, bet žinybas. Prieraišios psichikos, nerimastingus, nuolat instinktyvios baimės persekiojamus žmones, atėjusius nuo nužmoginto ir technologizuoto gimdymo konvejerio, lengviau valdyti ir kontroliuoti.

Kaip gelbėtis? Tiesiog ignoruoti etiką praradusią mediciną. Ignoruoti nepakanka, nes busime verčiami prievarta. Reikia, kad teisė į laisvą medicinos pasirinkimą būtų įrašyta į konstituciją.

Jeigu medicininės laisvės neįrašysime į konstituciją, tai ateis laikas, kai medicina taps pagrindiniu diktatoriumi. Mūsų respublikos konstitucijoje turi būti specialiai įrašyta medicininė laisvė, kaip ir religinė laisvė, – taip savo laiku sakė Bendžiaminas Rašas, vienas iš 56 delegatų pasirašiusių JAV Nepriklausomybės deklaraciją. Ir tie laikai jau atėjo. Ar pajėgsime išsireikalauti šitą teisę?

Tie, kurie jau suvokia, kas su jais daroma ir ką jie patys iš nežinojimo darė, buriasi į sveikos šeimos grupeles, židinius ar klubus ir bando kitaip gyventi. Judėjimai, iš esmės keičiantys žmoniją, visada prasideda nuo apačios – nuo silpnosios pusės.

Turbūt niekam nereikia daug įrodinėti, kad norėdama išlikti mūsų visuomenė turi patirti didžiules permainas. Visas mūsų gyvenimo būdas nuo gimimo iki mirties, švelniai tariant, yra labai abejotinas. Medikamentinės-technologinės medicinos kryptis yra verslinė –visus padaryti vartotojais, kitaip sakant – ligoniais.

Nekontroliuojamą technologijos ir mechaninės diagnostikos augimą M. Odenas iliustruoja tokiu faktu. Viename prestižiniame neonatalogijos skyriuje 42 dienų naujagimiui iki jo mirties suspėta padaryti 100 rentgeno nuotraukų ir 300 kraujo tyrimų.

Dauguma žmonių ne tik gimsta, bet ir miršta ligoninėse. Ligoninė šiuo metu laikoma normalia mirties vieta. Mirštantys ligoninėse patiria skausmingus trikdymus ir veltui kenčia. Bet mirties virsmas yra toks pat svarbus, kaip ir gimimo. Tai toks pat kritinis, jautrusis žmogaus gyvenimo tarpsnis, nuo kurio sąlygų ir įveikimo labai priklauso tolimesnis žmogaus likimas. Mums vėl reikia išmokti gimimo ir mirties meno. Nuo to priklausys mūsų civilizuotų kraštų likimas. Žūties pavojus mus verčia vėl išmokti svarbiausiojo žmogaus gyvenime meno – virsmo.

F. Lebojė knygą nepakanka perskaityti vieną kartą. Ji yra tiek gili, joje tiek daug naujo, netikėto, kitokio pasaulio suvokimo, kad pirmą kartą skaitydamas žmogus nepajėgia iš karto apimti visas jos gelmes, užsikrėsti autoriaus sąmonės šviesa ir sielos grožiu.

Tik taisydamas vertimo rankraštį suvokiau, kad kūdikio priėmimas – tai malda, atsinaujinimas, atgimimas. Tai veikli meditacija, prisilietimas prie slapčiausių būties gelmių. O kūdikiui? Jam gimimas – giliausioji meditacija. Argi galima ją trikdyti?

Atrodo neįtikėtina, bet ši knyga filosofinė-meditatyvinė. Jos skaitymas, jei pavyksta užsikrėsti autoriaus dvasia, sukelia meditacinę būseną ir atveria būties gelmes. Skaitant ją, savaime atėjo ilgai ieškotas atsakymas, kodėl žiūrint į tekantį vandenį, plaukiančius debesis ar banguojančią jūrą, apima ramybė. Iš vienos pusės – judėjimas, iš kitos – ramybės jausmas. Lyg ir prieštara. Raktas šiai prieštarai įminti – ritmas, darna, harmonija. Ritmas grąžina mus į pradžių Pradžią, suvienija su Amžinybe. Iš čia ramybės jausmas.

Ši knygelė, kurioje tiek daug gelmės, perteikia ne tiek žinias, kiek kitokį suvokimą apie slapčiausius gyvybinius procesus. Tai pačios svarbiausios žinios gyvenime, vienodai reikalingos visiems ir visada. Jos padeda suvokti esmę ir moko sąmoningai sutikti ir priimti visus gyvenimo reiškinius. Autoriaus sąmonės platumas mūsų išbarstytas žinias apie atskiras būties sritis jungia į visumą, nuostabų gyvybingumo pasaulį.

Atminkime, kad šios knygos ir apskritai naujos pasaulėvokos suvokimui trukdo ne tik kasdienybės triukšmas ir įprasta tvarka, bet ir mūsų sąmonėje esantys mentaliniai vaizdiniai. Priimkime pirmąjį Kristaus palaiminimą (Mt 5, 3), tapkime dvasios beturčiai, pasitikintys ir imlūs lyg gimstantys kūdikiai, tada suprasime šios knygos nepaprastą žinią.

Aleksandras Žarskus

GIMIMAS BE PRIEVARTOS

Nepaisant regimybės, niekas nesikeičia. O pažinimo šviesa visada ateina iš Rytų. Be Indijos ir Rytų šalių ši knyga niekada nebūtų parašyta. Man netgi tokia mintis nebūtų atėjusi į galvą. Su nuolankia pagarba skiriu joms šią knygą. Taip bandau grąžinti dalį savo skolos ir bent kiek užmokėti už visa tai, ką aš gavau.

I

Jie turi akis, bet nemato

1

– Kaip jūs manote, ar gimimas gali būti malonus?

– Gimimas... malonus?

– Taip. Ar jūs nemanote, kad vaikai, ateidami į šį pasaulį, turi būti laimingi?

– Vaikai... na, jie turbūt džiaugiasi galėdami ateiti į šį pasaulį! Ar galimas toks klausimas? Jūs nejuokaujate?

– Visiškai rimtai.

– Betgi tai – naujagimiai!

– Taip, taip, – naujagimiai!

– Naujagimis nemoka būti nei laimingas, nei nelaimingas.

– Štai kaip! O kodėl?

– Naujagimis nieko nejaučia.

– Ak, štai kaip?

– O jūs manote kitaip?

– Suprantama. Todėl aš ir klausiu.

– Jums visi atsakys taip pat, kaip ir aš.

– Tai menkas argumentas.

– Aš jums galų gale įrodysiu... Naujagimis... Juk jis nieko nemato, negirdi. Kaip jis gali būti nelaimingas?

– „Jis“ nemato, „jis“ negirdi..., tačiau visa tai nekliudo „jam“ labai garsiai rėkti.

– Naujagimiui reikia mankštinti plaučius.

– Mankštinti plaučius! Jūs mane nuvylėte.

– Aš sutinku, tai ne argumentas, bet taip sakoma.

– Kalbama, kaip jūs žinote, nemaža kvailysčių. O kodėl jūs manote, kad kūdikis gimdamas nieko nejaučia?

– Neabejokite, tai akivaizdu.

– Įdomu, bet aš tuo nesu įsitikinęs.

– Na, ką jūs! Juk tai naujagimis!

– Ką reiškia „Naujagimis“?

– Bet argi jums atrodo, kad tokiame amžiuje?..

– Jūs vis labiau mane apviliate. Argi jums reikia priminti, kad vaikų sielvartas neturi ribų, jauni, savo laimei ar nelaimei, jaučia tūkstantį kartų giliau negu mes!

– Teisingai, aš su jumis sutinku. Ir vis dėlto naujagimis toks mažas...

– Lyg ūgis galėtų ką nors nulemti!

– Su tuo taip pat galima sutikti.

– Ir dar, kaip šitas „padarėlis“ gali taip smarkiai rėkti ir nieko nejausti?

– Bet aš jums sakau, naujagimis nieko nejaučia.

– Vėl jūs savo! O kodėl?

– Naujagimis neturi sąmonės.

– A! Štai kur šuo pakastas. Neturi sąmonės... Jūs norite pasakyti – neturi sielos?

– Ne, ne! Siela... aš nežinau.

– O tada, kaip su sąmone?..

– Sąmonė visai kas kita.

– Ir jūs galite atskleisti man šią paslaptį? Nuostabu! Aš klausau jūsų sutelkęs visą dėmesį.

– Na, gerai. Vadinasi,... tiesą sakant, sąmonė...

2

Toliau netesime. Neklaidžiosime užburtame dialektikos miške. Atsisakysime įrodymų, nes greitai mus pabandys įtikinti, jog Achilas negali pavyti vėžio.

Viskas labai paprasta širdžiai, tik protui sudėtinga. Kai kūdikis gimsta, jis pradeda rėkti. Ir tas riksmas džiugina jo belaukiančius. „Jūs girdite, kaip jis rėkia!“– kalba laiminga motina, sužavėta tuo, kad tokia maža būtybė kelia tiek triukšmo. Naujagimio riksmas, ką jis mums sako!? Kad refleksai normalūs. Kad mechanizmas funkcionuoja. Žmogus tik mašina, tiesa?

O gal riksmas reiškia kančią?

O gal gimimas mažyliui suteikia tiek skausmo, kiek gimdymas motinai? Jeigu ir taip. Kam tai rūpi?

Bijau, kad niekam, kadangi matau, kaip mažai dėmesio skiriama gimstančiam kūdikiui.

Deja, mintis, tikriau, įsigalėjęs postulatas, kad „jis“ nieko nejaučia, „jis“ nieko negirdi, „jis“ nieko nemato, „jis“ – naujagimis, neleidžia mums su juo kitaip elgtis.

Kaip „jis“ gali liūdėti? „Jis“ tik rėkia, „jis“ klykia. Apskritai „jis“ – daiktas.

O jei iš tikrųjų yra kitaip?

Jei tas „padarėlis“ jau asmenybė?

3

Naujagimis – asmenybė?

Ką jūs! Knygose rašoma visai priešingai.

Knygos... Argi retai šios dienos „mokslinė“ tiesa rytoj tampa melu?

Tai kaip sužinoti?

Nesiremti nei tuo, ką „visi kalba“, nei mokslo darbais.

Tikėti tik tiesa, tik faktais.

Tikėti tik neabejingaisiais.

Jeigu koks kūdikis ir gimsta su dantuku, tai neteko girdėti, kad nors vienas mažylis gimęs ištartų: „Sveika, mama, sveikas, tėti“. Kaip gaila, kad mažasis keliautojas negali išreikšti savo jausmų žodžiais.

Tačiau mano šuo, katė taipogi nekalba. Vis dėlto aš gerai žinau, kada jie įsiutę,

pavyduliauja, pyksta.

Arba, jeigu nemokantis mano kalbos užsienietis nusidegins karštu skysčiu, aš tapsiu jo vaizdžios kalbos liudininku: jis sudrebės visu kūnu, energingai spjaudysis ir lyg apdujęs mojuos rankomis, vartys pilnas ašarų akis ir išraiškingai vaipysis.

Iš kur jis bebūtų – Kinijos, Afganistano ar Turkijos – aš jį gerai suprasiu.

Šis žmogus rėkte rėks: „Aš nusiplikiau! O kokia kančia!“

Bet ar šį skausmą galima prilyginti kūdikio skausmui?

Argi ateidamas į šį pasaulį vaikas nekalba?

Žiūrėkite!

4

Argi jūs nematote?

Stipriai suraukta kakta, rėkianti burna, užmerktos akys, suraukti antakiai, bejėgės, maldaujančios ir įtemptos, praradusios viltį rankos, įnirtingai besispiriančios pėdos, sulenktos kojos, bandančios apsaugoti švelnų pilvą: kūnas – vien traukuliai ir krūpčiojimai.

Naujagimis nemoka kalbėti?

Jis protestuoja visa savo esybe:

„Ne, nelieskite manęs, palikite ramybėje!“

Ir kartu maldauja:

„Padėkite man! Padėkite man!“

Ar dar kas nors šaukė tokiu sielą veriančiu balsu?

Tačiau kas girdi šį vaiko šauksmą, sklindantį iš amžių glūdumos?

Niekas.

Ar tai ne didžioji paslaptis?

5

– Vadinasi, jūs manote, kad... tas rėkiantis mažylis...? Jūs manote, kad šis padarėlis bando pasakyti...? Jūs mane gąsdinate. (Čia turėtų būti prancūziškame leidime esančios prievartiniu būdu gimusių kūdikių nuotraukos...)

– Jums baisu? Aš jus suprantu. Tada bet kuo galima pateisinti savo aklumą:

„Jūs čia mums rodote kankinamą vaiką“.

Deja, kaip žinome yra ir vaikų kankinių.

„Pabaisos! Ką jie daro su juo ? Jie jį muša ? Nardina į verdantį aliejų ? Guldo ant įkaitintų anglių? Juos reikia pasmerkti, atiduoti teismui“.

Išsigimę tėvai? Sadistai? Pabaisos?

Nieko panašaus. Paprasti žmonės, kaip jūs ir aš.

„Jie turi akis, bet nemato“. Viskas tam, kad nematytų.

Tačiau tai ne pasityčiojimas iš vaiko – tai gimimas.

Neregiai plačiai atvertomis akimis. Jūs tuo netikite? Taigi pažiūrėkite.

6

Ką tik gimė mažoji būtybė.

Tėvas ir motina susižavėję apžiūrinėja ją.

Ir jaunas akušeris džiaugiasi kartu.

Laimės ir nuostabos išraiška spindi visų veiduose. Visi švyti iš pasitenkinimo. Visi, išskyrus vaikelį.

 Vaikelis, koks vaikelis?

Tai begalinio liūdesio kaukė, rankos pakeltos prie galvos... Taip atrodo mirtinai sužeistas karys, kuris po akimirkos parkris ant žemės.

 Argi tai gimimas? Tai žudymas!

Ir šitokios kančios akivaizdoje – susižavėję tėvai!

Neįtikėtina!

 Taip, tai neįtikėtina.

Bet taip yra.

7

Neįtikėtinas aklumas. Ar tai ne stebuklas?

Ne.

Viskas kaip visada labai įprasta.

Pažiūrėkite.

Kuo džiaugiasi jaunas gydytojas?

Vaiko laime?

Ne.

Jam pavyko kūdikio priėmimas. O tai ne visada lengva. Motina jaučiasi gerai. Mažylis sveikas ir garsiai rėkia. Todėl šis žmogus patenkintas. Patenkintas savimi.

 O motina?

Susižavėjęs veidas. Ar šią moterį džiugina vaiko grožis? Žinoma, ne. Ji šypsosi todėl, kad viskas baigėsi.

Tas „neskausmingas“ gimdymas (ji nelabai tuo tikėjo) pavyko.

Ji jaučia palengvėjimą ar net pasididžiavimą.

 Kas galėtų jai dėl to priekaištauti? Gal tėvas?

Tas žmogus, kuris, be abejo, nenuveikė nieko nepaprasto, tiki, kad viskas gerai. Dabar jis turi įpėdinį.

Mažoji būtybė augs ir pati turės įpėdinių.

Natūralu, šis žmogus didžiuojasi.

Tokiu atveju visi patenkinti.

Patenkinti savimi.

 O pats vaikas?

8

Ar reikia verkti?

Taip.

Dėl tokio aklumo, nes tik aklumas kliudė suprasti tikrąją motinos kančių prasmę, paversdamas gimdymą Golgota.

 – „Gimdysi kančiose!“

       Garbė Dievui, senas prakeiksmas gyvuoja.

Ar ne laikas taip pasirūpinti vaiku, kaip anksčiau mes pasirūpinome jo motina?

Taip, taip, padarysime naują stebuklą.

Bet... kaip?

Gimdymui be skausmo galima pasiruošti.

 Tačiau kaip paruošti mažąjį belaisvį?

Galbūt pro motinos pilvo sienelę įvedę plonyčius elektrodus, prasiskverbsime iki kūdikio galvos?

Ne, dėl Dievo meilės!

Mes žinome dabartinės technologijos naujoves.

Bet mes užmirštame, kiek sadizmo kartais slypi žmogaus širdyje: įsiskverbti, ištirti, perplėšti, perpjauti, perskirti...

Kas įkvepia jaunąjį tyrinėtoją, būsimąjį Nobelio premijos laureatą, apsišarvavusį adatomis, zondais, besididžiuojantį savo elektroninėmis priemonėmis?

Meilė?

Ar ambicijos?

Kaip anksčiau religija, taip dabar mokslas, pridengia nusikaltimus ta pačia respektabilumo skraiste.

Inkvizicija kankino ir degino ant laužų, kryžiuočiai upėmis liejo kraują vien tik mūsų labui.

Kiti laikai, kiti papročiai, tačiau įkvėpimo ištakos tos pačios.

Maldauju, jokių elektrodų!

Pabandykime tiesiog suprasti, išdrįsę savęs paklausti:

Kodėl moteris gimdo kančiose?

Mes suprasime skausmo priežastį, baimės ištakas.

Išdrįskime atverti savo širdis.

Galbūt išgirsime, ką taip seniai, bet nesėkmingai stengiasi pasakyti gimstantis kūdikis.

II

„Gimimas – tai kančia“

Gautama

1

Kančia – ne tik gimdymas, bet ir gimimas. Ateiti į pasaulį taip pat sunku, kaip ir gimdyti.

Sakydamas: „Gimimas – tai kančia“, Buda turėjo mintyje ne motiną, bet naujagimį.

Kokie skausmai lydi žmogaus gimimą?..

2

Gimimo kančios – tai ne skausmas, o siaubas.

Mažyliui šis pasaulis svetimas. Jis jį baugina. Naujojo pasaulio įvairumas, neaprėpiamumas mažąjį keliauninką veda iš proto.

Manoma ir sakoma, kad naujagimis nieko nejaučia.

Jis jaučia viską! Absoliučiai viską, be atrankos, pasirinkimo, be skirtumo!

       Gimimas – tai audra, viesulas!

O kūdikis – tai skęstančio laivo keleivis, gniuždomas audringai jį užplūdusios patirties, kurios jis nepajėgia suvokti.

Labiausiai nusikalstame nežinodami naujagimio patiriamų įspūdžių aštrumo ir subtilumo.

Mes, „suaugę žmonės“, jau šito nejaučiame. Mūsų jausmai yra atbukę ir persisotinę.

Ne amžius, bet įpročiai taip sukietina mūsų odą, kad ji tampa grubi, bejausmė ir apmirusi, kaip krokodilo ar raganosio.

3

Naujagimis nemato.

Taip parašyta knygose. Taip ir mes manome. Antraip ar nukreiptume į naujagimį tokią šviesą, kurios neištvertų nė vienas chirurgas. Gal sumažinkime apšvietimą, kai į šį pasaulį ateina kūdikis.

Na, ką jūs! Koks skirtumas aklam?

Bet ar naujagimis aklas?

Praregėkime pagaliau ir mes. Ką pamatysime?

Galva jau pasirodė, kūnelis – dar ne, o kūdikis jau atsimerkia, bet tuoj pat surikęs jis vėl užsimerkia. Jo mažą veidelį apniaukia neapsakoma kančia.

Kas tai?

Jeigu norėtume pažymėti kūdikį kančios ir prievartos žyme, parodyti, kad jis atsidūrė tarp bepročių, geriausia tai padarytume apakindami jį prožektorių šviesa.

Kaip ruošiama gera korida? Kaip paklusnų jautį įsiutinti, apkvaišinti jį nuo skausmo ir įtūžio?

Uždarykite jį savaitei į tamsų aptvarą, po to išleiskite į akinančia šviesa apšviestą areną. Ir tuomet jis puola.

Riaumoki, minia!

Rėki, kūdiki!

Argi naujagimis aklas?

Jis apakintas.

O akli... mes.

4

O dabar – ausys.

Ar naujagimis kurčias?

Tiek pat, kiek aklas. Prieš ateidamas į šį pasaulį jis seniai viską girdi. Motinos kūne jis pažino daug įvairių balsų ir garsų: kaulų girgždėjimą, žarnyno gurgimą, tokį nuostabų, tiesiog stebuklingą būgną – širdies dūžius ir dar nuostabesnį garsą, kartais kaip vėjelio dvelkimą, kartais kaip viesulo ošimą – „jos“ kvėpavimą. O kur dar mamos žodis – jos balso tembras, moduliacijos, nuotaikos, – kurį vaikas nuolat girdi. O supančio pasaulio triukšmas? Savo tėvo balsą kūdikis atskiria dar gerokai prieš susitikdamas su juo.

Visi šie garsai – nuostabus koncertas!

Žinoma, juos sušvelnina, susilpnina, prislopina vaisiaus vandenys. Koks garsus ir griausmingas mūsų pasaulis naujagimiui!

Mūsų riksmai nelaimingam mažyliui atrodo lyg perkūno griausmas. Bet ar kas bando tyliai kalbėti gimdymo namuose?

– Stanginkitės! Na, dar! Stanginkitės pagaliau! – argi tokie riksmai nudžiugins mažylį.

5

O nelaimingas kūdiki, kaip baisu gimti ir akimirksniu atsidurti mūsų nežinojimo, nesąmoningo grubumo vandenyne.

O gal tavo oda mažiau jautri, mažyli?

Ką jūs, juk naujagimis nieko nejaučia!

Argi iš tiesų taip?

Ką jaučia ši virpanti oda, iš tolo atpažįstanti draugą ar priešą?

Kas palies naujagimio odą, iki šiol pažinusią tik ją supusios gleivinės švelnumą ir glamones?

Kas ją čia pasitiks? Higieninės servetėlės, grubus audinys, o kartais net ir šepetys.

O erškėčių vainike! Mažylis guldomas tiesiog ant tavo aštriųjų spyglių!

 Štai jis ir rėkia, o mes visu balsu kvatojame.

6

Matant tokias kančias, norisi sušukti: „Liaukitės! Užtenka!“

Taip, pragaras tikrai egzistuoja, tai ne pasaka. Ir ten dega tikra ugnis.

Bet šis pragaras laukia ne gyvenimo pabaigoje, po mirties. Jis čia – kelio pradžioje. Tai toji kančia, kuriai, patys to nenorėdami, mes pasmerkiame naujagimį, tai tie spygliai, ta ugnis, kuriais mes atsiribojame nuo nekalto kūdikio.

Bet ar tai kančių pabaiga? Ne, ne! Deginanti odą ir akis ugnis prasiskverbia į vidų ir svilina naujagimį iš vidaus. Įkvėptas oras nudegina plaučius, panašiai kaip dūmai užtraukus pirmąją cigaretę. Žagsėjimas, pilnos ašarų akys, raudonas veidas ir dusinantis kosulys. Tas nudegimas, kurį sukelia į plaučius įkvėptas oras, viršija visas kitas kančias.

Visas vaiko vidus susitraukia, protestuoja ir stengiasi išsivaduoti nuo priešo. Po to seka riksmas.

Pirmasis riksmas – pirmasis – „ne“!

Tai žudomo, prievartaujamo žmogaus riksmas, aistringas protestas, atsisakymas nuo to, ką mes vadiname gyvenimu!

7

Pagaliau jau viskas, tiesa?

Deja, ne! Naujagimis stveriamas už kojų ir kurį laiką kybo žemyn galva. Mažas kūnelis labai slidus, jis visas padengtas baltu tirštu tepalu, gali išsprūsti iš rankų ir nukristi. Tuo požiūriu ėmimas už kojų yra gerai. Gerai... bet tiktai mums.

O ką jaučia tokioje padėtyje kūdikis? Žinoma, jam sukasi galva. Vėliau šita baimė aplanko mus keliantis liftu. Mes bijome, kad liftas nepramuštų namo stogo arba nenukristų iš šešto aukšto žemyn.

Šlykštus jausmas, kai atrodo, jog grindys slysta iš po kojų.

Sukasi galva, baisu. Pergyvename tai, ką jau kartą patyrėme ateidami į šį pasaulį. Priežastis labai paprasta, o pasekmės mus lydi visą gyvenimą. Tai suvokti mums padeda atvirkščias procesas.

Sugrįžkime atgal į motinos įsčias ir pasekime mažos nugarėlės negandas.

Iš tikrųjų jėga „inkstuose“, baimė „tarp menčių“, o dvasinę būseną nulemia „mano

nugaros būklė“.

8

Motinos įsčiose kūdikis praleido du tarpsnius, du sezonus, besiskiriančius kaip vasara ir žiema.

Iš pradžių buvo „aukso amžius“. Embrionas – tai mažas, nejudrus, bet greitai augantis daigelis. Vieną gražią dieną jis tampa vaisiumi. Augalas virsta gyviu, jį užvaldo judėjimas. Vaisius juda ir mėgaujasi motinos įsčiose kaip medis vėjyje. Svaiginanti laisvė. Taip – tai „aukso amžius“. Mažoji būtybė neturi svorio ir nejaučia jokių ribų. Vandenys jam suteikia paukščio laisvę ir žuvies judrumą.

Jo karalystė bekraštė, jo laisvė beribė, nes pirmąją nėštumo pusę placenta ir vandens pūslė, apgaubiančios mažąją gyvybę, auga greičiau už patį mažylį. Vaikui gera augti, gera mėgautis aplinka: jo būstas didėja greičiau nei jis. Jeigu jis lengvai prisiliečia prie būsto sienų, jos atsitraukia.

Mes turime šio amžiaus laimingų mažylių atvaizdų – jų veiduose vien nerūpestingumas ir žavesys. Kodėl vieną dieną visa tai turi pavirsti priešingybe? Kodėl nei princo, nei elgetos neaplenkia šis įstatymas?

Prakeikta gyvenimo švytuoklė!

Antrąją nėštumo pusę viskas pasikeičia: mažylis auga greičiau nei jo būstas. Sienos priartėja. Jis daužosi į jas.

Visata susitraukia apglėbdama savo auką.

Kur jūs, saulėtos jaunystės dienos, nenusakomas lengvumas ir laisvė? Bekraštę, beribę imperiją valdęs princas tampa kaliniu. Kalėjimas ir dar koks!

Kokia ankšta vienutė! Vienu metu galima prisiglausti prie visų sienų, žemos lubos trukdo pakelti aukštyn galvą.

Abuojas, nepermaldaujamas, nenuolaidžiaujantis likimas.

Ką gi daryti? Susitaikyti. Vaikas prisitaiko. Palenkęs galvą jis stengiasi būti mažesnis. Jis ir nežino, kad auga pats.

Negali būti didesnio nuolankumo, romumo ir susitaikymo.

Bet štai kalėjimas atgyja ir kaip aštuonkojis suspaudžia savo auką.

Taip suspaustas jis gyvena visą mėnesį, paskutinį nėštumo mėnesį, kuris švelniai paruošia mažylį paskutiniam išbandymui.

Iš pradžių mažasis kalinys baiminasi. Vėliau, pasibaigus pirmajam išgąsčiui, pripranta. Jam net patinka tos glamonės, tas apkabinimas. Kas anksčiau vertė baimintis, dabar tik vargina. Spaudžiamas jis paklūsta, glaudžiasi nugara, palenkia galvą.

Dabar dar tik glamonės.

9

Tačiau vieną kartą žaidimas baigiasi. Glamonių banga virsta uraganu, draugiškos glamonės – furija.

Vis labiau šėlsta vaiką spaudžianti jėga. Dabar ji ne glamonėja, bet traiško. Malonus žaidimas tampa prievartaujančiu.

„Mane veja, manęs daugiau nemyli!

Mane mylėjusi galia dabar traiško, stumia žemyn. Ji nori, kad aš būčiau išstumtas į tą nebūties bedugnę.“

Visa savo esybe vaikas priešinasi.

„Turiu likti, kad tik nebūčiau išstumtas. Aš priimu viską, išskyrus šitą tuštumą.“

 O apkvaišusi galinga jėga vis stiprėja.

Jau suspausti pečiai, įtraukta galva, o širdis vos neplyšta iš baimės. Vaikas virsta siaubo kamuoliuku. Sienos dar labiau susispaudžia.

Kalėjimas pavirsta piltuvo formos tuneliu. Neturinti ribų baimė virsta šėlstančiu siaubu. Apsvaigęs nuo įniršio belaisvis metasi į ataką. Jis – vienas įniršis.

Aš pramušiu tą sieną, kuri spaudžia man galvą. Ji geidžia mano mirties!

O juk ši siena ... tai mano motina, kuri mane nešiojo ir mylėjo!..

Pabaisa suspaudžia dar stipriau.

O! Mano galva! Ar sveika ji? Ant jos griūva visi sunkumai!

 Mirtis neišvengiama, galas jau arti!

Nelaimingas kūdiki, iš kur tau žinoti, kad kuo labiau tirštėja tamsa, tuo arčiau šviesa, gyvenimo šviesa!

10

Na, pabaisa, dar kartą...

Sprogimas, blyksnis. Griūna kalėjimo sienos. Tegul!

Kas tai? Visatos sprogimas?

 Ne, tai aš gimiau.

Aplink tuštuma. Nepakeliama laisvė.

Kai mane traiškė ir spaudė, aš dar turėjau kūno formą! O dabar?

Mano mama, kur ji?

Be tavęs man svaigsta galva. Ateik, sugrįžk, grąžink mane, laikyk mane, spausk! Aš noriu jausti save.

11

Baimė visada atslenka iš užnugario. Ir priešas visuomet smogia į nugarą. Naujagimis apimtas baimės. Priežastis labai paprasta, jo nugara neteko atramos. Jo nugara, kuri buvo spaudžiama diena iš dienos, sulinko lanku. Ir štai dabar ji laisva.

Padėkime mažajai būtybei. Nuraminkime, įtikinkime, sutaikykime, surinkime, sudėkime jo mažąjį kūnelį. Apginkime jį nuo erdvės. Duokime jam tik tiek laisvės, kiek jis gali jos pakelti. Saugokime jį, kaip į vandens paviršių iš gelmės iškylantį narą.

Bet mes griebiame kūdikį už kojos, o jo galva, pakėlusi visus įvykusios dramos sunkumus, tabaluoja ir sukinėjasi erdvėje.

12

Ir kurgi šį mažąjį kankinį, atėjusį iš šilumos, iš švelnių įsčių, mes padedame?

 Ant svarstyklių lėkštės! Metalinių, grubių, šaltų, svilinančių kaip ledas svarstyklių.

Tai jau žiaurumas. Taip sugalvoti galėjo tik sadistas.

Vaiko riksmas stiprėja.

„Paklausykite, kaip jis rėkia!“-žiūrovai sužavėti, kad toks mažas kūnelis sukelia tiek daug triukšmo.

13

Ir vėl mažylį čiumpa už kojų, vėl sukasi galva. Deda jį ant stalo ir klykiantį neilgam palieka. Dabar lašai. Į šviesos sudirgintas akis lašinami lašai, saugantys nuo nežinia kada išnykusios infekcijos. Mažylis bando kovoti, ginasi kaip gali.

Kova nelygi. Mes stipresni. Atplėšiame švelnius vokelius ir keli deginantys lašai vainikuoja mūsų pergalę.

14

Pagaliau naujagimis vienas. Pasimetęs šioje priešiškoje ir nesuprantamoje visatoje jis dūsta iš baimės. Vos tik prisiartinus žmogui, dreba ir kukčiodamas išsiriečia lanku.

Reikia bėgti! Gelbėtis!

O stebukle! Visas apsiašarojęs ir nusilpęs jis bėga. Tačiau negali pabėgti: kojytės juda, bet negali panešti kūnelio. Ir kūdikis vėl grįžta į save. Jis susitraukia, susiriečia ir taip sulenkia rankutes ir kojytes, kad atsiduria tarsi motinos įsčiose.

Jis atmeta gimimą ir taip jį sutikusį pasaulį.

Dabar, sprendžiant iš susirietusiu kamuolėlio, jis vėl motinos įsčių kalinys, tiesa, simbolinis.

15

Jį vėl ima. Rengia. Reikia būti elegantiškam. Mama juo didžiuosis. Ir vardan jos reikia pakęsti iš visų pusių spaudžiančius, tempiančius mazgus ir drabužius.

16

Pagaliau kartybių taurė išgerta iki dugno. Vaiką apleidžia jėgos ir jis panyra į sapną. Sapnas – vienintelis jo draugas, vienintelis jo išsigelbėjimas.

17

Tai štai kas yra gimimas.

Tai nekaltų mušimas, tai kančia ir kankinimas.

Naivu būtų galvoti, kad visas tas košmaras praeina be pėdsakų.

Atvirkščiai, tuos pėdsakus matome visur: odoje, kauluose, nugaroje, košmaruose ir beprotystėje. Jų pilna ir mūsų gyvenime, tai – kalėjimai, kankinimai...

Mitai, legendos, Šventasis Raštas, ką gi perduoda mums, jei ne šią tragišką Odisėją?

III

Atsakymas slypi klausime

1

Klausėme, kaip paruošti vaiką, galbūt tiriančiais elektrodais? Esam pasimetę ir sutrikę.

Ne vaiką, bet save mums reikia ruošti. Tai mūsų akis reikia atverti. Tai mums reikia praregėti. Reikia truputį supratimo, atidumo ir viskas taps labai paprasta.

2

Apskritai viskas prasideda nuo paradokso.

Vaikas buvo kalėjime, ir štai jis laisvas, bet patekęs į laisvę jis klykia. Sakoma, kad šitaip nutinka ir kaliniams. Kai atidaromos kameros durys, jie apsvaigsta nuo laisvės. Vėl sugrįžta prie kalėjimo slenksčio, lyg jiems trūktų to, ką taip neseniai keikė.

Nuo laisvės apsvaigusiam naujagimiui norisi pasakyti: „Nustok klykti, nelaimingasis! Užuot džiaugęsis, tu liūdi. Suprask gi pagaliau, kas tau atsitiko, džiaukis laisve. Žiūrėk, tu gali išsitiesti, išdykauti, kodėl tu verki?“

Gėda!

Kaip nuraminti naujagimį?

Kaip suprasti mažylį?

Labai paprastai. Reikia su kūdikiu kalbėti jam suprantama kalba.

Meilės kalba, kurią be žodžių supranta visi.

       Kalbėti meilės kalba... su naujagimiu?

Be jokios abejonės. Reikia kalbėti su juo taip, kaip kalbasi įsimylėję.

Kaip kalbasi įsimylėję? Jie nesako žodžių, jie liečia vienas kitą.

Prieš tai jie užgesina šviesą arba užsimerkia. Jie paskęsta prieblandoje. Tamsoje jie kalbasi prisilietimų kalba. Apkabindami vienas kitą rankomis, jie atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio. Kalba jų rankos, o širdis supranta. Tik taip ir reikia kalbėtis su naujagimiu – dėmesingų, mylinčių rankų kalba, kurios ramiai ir iš lėto prisitaiko prie vaiko gyvenimo ritmo.

Tik neskubėkime!

Žingsnis po žingsnio, jausmas po jausmo.

3

Pradėkime nuo akių. Darykime kaip įsimylėjusieji, užgesinkime šviesą, nes meilė, apšviesta prožektorių, bejėgė.

Prieblanda ramina. Pati motina mėgaujasi prieblanda.

Ar mes neužsimerkiame, kad geriau girdėtume?

4

Dabar ausys.

Nieko nėra paprasčiau: sukurkime tylą.

Paprasta? Ne taip paprasta, kaip atrodo. Juk mes labai mėgstame plepėti! Būti dviese tyloje – per daug jaudinantis eksperimentas. Mažai kas gali jam ryžtis. Dėmesingai tylėti, išklausyti, pajusti be žodžių. Tam reikia ruoštis. Treniruotis. Suvokiant tylos būtinumą.

Pirmos tyloje gimdžiusios moterys buvo taip sujaudintos, kad apie tai būtina papasakoti.

Gimdymo pabaigoje, prieš pat kūdikio išėjimą mes, kad nepažeistume vaiko pasaulio vientisumo, kalbėjomės mažai ir pašnibždomis. Pasirodžius vaikui, neištardavome daugiau nei žodžio. Reikalingus nurodymus perduodavome beveik be garso, kad nejaudintume vaiko pirmomis jo gyvenimo minutėmis.

Tokia labai natūrali gimdymo eiga kai kurias moteris visai išmušdavo iš vėžių ir jas apimdavo panika.

Po 2-3 galingų riksmų vaikas nurimsta, ir motinos girdi..., kad jos negirdi verkiančio kūdikio! Jų akyse tuoj atsiranda pavojaus ir nustebimo išraiška. Motinų akys bėginėja nuo vieno gydytojo prie kito. Daugiau neturėdamos jėgų laukti motinos klausia: „Kodėl neverkia mano kūdikis?“

Tai buvo stulbinanti, širdį draskanti scena: „Kodėl neverkia mano mažylis?“

Šiame rėkiančiame klausime tiek nuostabos, apgailestavimo ir reikalavimo, kad mes lyg pritrenkti apstulbome.

Kaip giliai įrėžta mūsų smegenyse ir įrašyta mūsų sąmonėje, kad naujagimis turi verkti, kad „gimimas – tai kančia“.

Ką atsakyti? Ką pasakyti?

Tų moterų iš anksto niekas neperspėjo. Mums tyla buvo kaip savaime suprantamas dalykas.

Esam taip sugadinti, kad paprasti ir natūralūs dalykai mus stulbina, užklumpa nepasiruošusius.

– Ar mano vaikas negyvas?! – tęsia susijaudinęs balsas.

Buvo baisu ir gaila.

– Jūsų vaikas sveikutėlis, – sakėme, gestais rodydami, kad kalbėtų tyliau. Mums buvo gaila vaiko ausų. Tačiau mūsų šnabždesys dar labiau jaudindavo nelaimingąsias.

– Jis mirė! Mano mažylis negyvas!? – šaukė jos.

Numirė?! Jų krutantys ir judantys kūdikiai gulėjo joms ant pilvų.

– Na, ką jūs! – sakėme mes. Mirusieji nejuda. Jūs gerai jaučiate, kad jūsų vaikas spurda ant jūsų pilvo. Jis patenkintas. Visa tai sakoma pašnibždomis.

Kaip padaryti, kad jie abu – motina ir vaikas – būtų laimingi?

Žinoma, mes per vėlai pradėjome aiškinti motinoms tylos prasmę, būtinybę gerbti vaiką, apsaugoti jo ausis nuo mūsų balsų keliamo triukšmo. Mes bandėme aiškinti joms, kad visai nebūtina ateinant į šį pasaulį verkti ir kentėti, visai nebūtina gimti kančiose.

Bet buvo per vėlu.

Jos nesuprato mūsų aiškinimų, buvo nepasitikinčios ir apgailestaujančios. Pagaliau jos visos nusiramino.

– Jūsų vaikas jaučiasi nuostabiai gerai, – vis kartojome, norėdami pakelti jų nuotaiką.

– Jūs taip manote? – klausdavo motinos nepatikliu balsu.

Iš tikrųjų buvo truputį keista matyti vaiką, kuris po gimimo garsiai riktelėjęs pradeda vapėti, šliaužioti, judėti ir apsiprasti šiame pasaulyje, lyg būtų ką tik atbudęs po malonaus sapno.

Tai neįprasta, neturinčias patirties moteris tai gąsdina, panašiai kaip ir besišypsanti, švytinčiu veidu gimdanti motina.

Taigi norime pasakyti, kad moterys turi būti paruoštos iš anksto.

Būtina, kad jos gimdytų viską suprasdamos. Žinotų, jog vaikas girdi, kad jo ausys labai jautrios. Mokėtų iš pirmo žvilgsnio pamilti vaiką dėl jo paties, o ne dėl savęs.

Vaikas ne žaislas, ne papuošalas. Tai joms patikėta būtybė.

Tegul moterys pagaliau suvokia skirtumą tarp posakių: „Aš jo motina“ ir „Tai mano vaikas“.

5

Tyliai elgtis gimdymo metu reikia mokyti akušeres ir visus patarnaujančius. Gimdymo kambaryje daug ir garsiai kalbama. Raginimas: „Stanginkitės! Stanginkitės gi pagaliau!“-labai retai pasakomas pašnibždomis. O labai gaila. Stiprūs ir skardūs garsai ar šauksmai moteris daugiau gąsdina negu joms padeda. Kalbėdami tyliu balsu mes jas nuraminame.

Tegul padėjėjai taip pat išeina tylos mokyklą ir pasiruošia tinkamai sutikti naujagimį.

6

Tamsa arba prieblanda, tyla...

Įsiviešpatauja neįprasta ramuma. Ir pagarba, kurią parodome sutikdami atvykstantį mažąjį keliautoją.

Bažnyčioje niekas nešaukia, atvirkščiai – instinktyviai nutyla.

Ir čia tikrai ne mažiau šventa vieta kaip bažnyčioje.

Tyla, prietema, ko dar reikia? Kantrybės. Arba, tiksliau, nepaprasto lėtumo, vos pastebimų judesių.

Neturint vidinės ramybės tikėtis teigiamo rezultato beprasmiška.

Lėtumo įvaldymas, juo persisunkimas taip pat reikalauja išankstinio pasiruošimo, tiek iš motinos, tiek ir iš dalyvių.

Tikėdamiesi sėkmės, neužmirškime, iš kokio keisto pasaulio ateina kūdikis. Centimetras po centimetro jis artinasi prie pragaro vartų. Vis lėčiau judėdamas, jis kaupė jėgas ir sukaupė energiją.

Tik savo kailiu patyrus tą ypatingą lėtumą, galima suprasti gimimą ir naujagimio poreikius.

Tokiam suvokimui ir kūdikio sutikimui reikia „sustabdyti“ laiką. Išeiti iš „mūsų“ laiko, įpročių, asmeninių skonių, visos mūsų skubančios aplinkos.

Naujagimio ir mūsų laikas praktiškai nepalyginamos sąvokos: vieno esmę sudaro artimas nejudrumui lėtumas, kitų – besiribojanti su siautuliu sumaištis.

Mes niekuomet nebūname „čia“.

Mes visuomet kažkur „ten“...

Praeityje – savo prisiminimuose arba ateityje – savo planuose.

Mes visuomet gyvename arba „iki“, arba „po“, bet niekuomet „dabar“. Prieš sutinkant naujagimį, reikia atsisakyti savo beprotiškai greitai tekančio laiko. Štai kas yra neįmanoma! Kaip išeiti iš laiko, pasitraukti iš šio beprotiško skubėjimo?

Labai paprasta. Reikia būti „čia“. „Būti čia“, lyg daugiau nebūtų nei praeities, nei ateities.

„Būti čia“, lyg laiko daugiau nebūtų.

Tai laiko „pabaiga“ ir jo „pradžia“.

Viskas labai paprasta, bet atrodo neįmanoma.

Kaip suderinti priešybes, priversti greta gyventi nulį ir begalybę?

Reikia atidaus dėmesingumo.

Stebėtojas atranda naujagimį kiekvieną kartą iš naujo, lyg niekados anksčiau jo nebūtų matęs. Ir jaučia tokią nuostabą, kad viską užmiršta. Net ir save.

Mes jau nebeegzistuojame. Stebėtojo daugiau nebėra!

Lieka tik naujagimis.

Išnyksta senas ir amžinas iliuzinis skirstymas į stebinčius ir stebimus. Lieka tik kūdikis. Ne toks, kokį įsivaizduojame, apie kurį skaitėme, mokėmės, o toks, kokį matome. Mes jį stebime arba dar geriau – leidžiame jam būti savimi. Be pašalinių patarimų, be perspėjimų. Jausdami visą jo nekaltumą ir naujumą.

Visi tampa „juo“.

Akušeris vėl tapo naujagimiu. Jis pergyveno savąjį gimimą ir vėl tapo tyras. Nemokėdamas to, jis neišeina iš laiko tėkmės. Kartu su vaiku jis dabar stovi ant amžinybės slenksčio.

Aš taip pat skrendu, artindamasis prie šito.

Bet palaukime vaiko.

7

Viskas paruošta: prietema, tyla, susikaupimas. Laikas sustojo.

Kūdikis gali ateiti.

8

Štai ir jis.

Jis ateina... Iš pradžių galva, po to rankos, kurias išlaisviname pakišdami po pažastimis nykščius.

Prilaikydami vaiką už pažastų, keliame jį į viršų lyg trauktume iš šulinio. Svarbiausia – neliečiame galvos! Dabar dedame jį ant motinos pilvo. Ar yra tinkamesnė vieta kūdikiui priimti? Pagal formą ir dydį ji idealiausiai atitinka mažylį. Prieš minutę išsipūtęs, dabar subliuškęs, lyg jo laukiantis lizdas.

Nuostabi vieta naujagimiui – šilta, minkšta, švelni, ritmingai, motinai kvėpuojant, judanti. Ir svarbiausia, ji taip arti, kad nereikia nukirpti virkštelės.

9

Nukirpti virkštelę tuoj po gimimo yra labai žiauru. Šis mūsų veiksmas labai neigiamai paveikia kūdikį.

Nenukirpdami virkštelės, kol ji pulsuoja, palengviname perėjimą.

Visų pirma tai priverčia akušerį būti kantrų. Ir jis, ir motina turi gerbti vaiko ritmą.

Bet yra svarbesnė priežastis. Mes jau kalbėjome, kad oras, patekdamas į plaučius, juos nudegina. Dar daugiau. Iki gimimo kūdikis nežinojo nieko kito – tik save. Jis nepažino šalčio, nes jo ir motinos temperatūra buvo vienoda.

Nebuvo „šilumos – šalčio“, nebuvo „čia – ten“ suvokimo.

Ateidamas į šį pasaulį naujagimis patenka į karalystę, kur viskas gerai arba blogai, malonu arba nemalonu, sausa arba šlapia... Jis atranda šias priešybes, neperskiriamas kaip broliai-priešai.

Kaip kūdikis suvokia šį priešybių pasaulį? Jausmais? Ne, tai patirs kiek vėliau.

Būtent su pirmuoju įkvėpimu jis peržengia priešybių slenkstį. Štai kur įėjimas.

Naujagimis įkvepia. Su įkvėpimu ateina jo priešingybė – iškvėpimas, po kurio savo ruožtu...

Ir taip stumtelėta amžinoji švytuoklė, šio pasaulio egzistavimo principas, kur viskas atsiranda iš priešybių: diena iš nakties, vasara iš žiemos, turtingumas iš neturto, jėga iš nuolankumo.

Be pradžios ir be pabaigos.

10

Kvėpuoti reiškia eiti koja kojon kartu su pasauliu, su visa apimančiu ir amžinu pulsavimu. Paprasčiau sakant, kvėpuoti tai reiškia naudoti deguonį ir šalinti medžiagų apykaitos produktą – anglies dvideginį.

Čia susitinka, bando susiliesti ir susimaišyti dvi visatos – vidinis ir išorinis pasauliai.

Du dabar atskirti pasauliai – vidinis organizmo ir didžiulė išorinė visata – stengiasi atrasti vienas kitą. Plaučiuose susitinka iš gelmių kylantis kraujas ir iš viršaus ateinantis oras.

Oras ir kraujas veržiasi vienas prie kito ir trokšta susilieti. Bet negali, nes juos skiria plonytėlė alveolių sienelė.

Ir vienas, ir kitas „dūsauja“ dėl prarastos vienybės.

Kraujas į plaučius atiteka tamsus, be deguonies, apsunkintas medžiagų apykaitos produktų, senas, bejėgis, mirštantis. Plaučiuose jis atjaunės, pasipildys energijos.

Išsimaudęs jaunystės šaltinyje ir atgaivintas, kraujas teka atgal, gyvas, praturtėjęs, skaisčiai raudonas. Jis nyra į gelmes prarasdamas ten savo brangenybes, prisipildo atliekomis ir vėl grįžta į plaučius, kad atsinaujintų...

Begalinis nenutrūkstantis ratas.

Širdies pulsacija gaivina šį amžinąjį judėjimą varydama atnaujintą kraują ištroškusiems organizmo audiniams didžiuoju apytakos ratu. Tuo pat metu mažuoju kraujo apytakos ratu senas, išnaudotas kraujas teka į gyvybės šaltinį – plaučius.

Didžiuoju ratu tekančio kraujo kelias ilgas, nuo širdies iki visų kūno karalystės pakraščių: galūnių, pakaušio, vidaus organų.

Mažasis ratas trumpas. Juo teka kraujas iš širdies į plaučius ir vėl atgal.

O kaip teka kraujas vaisiaus, kurio plaučiai dar nedirba?

Vaisiaus kraujas, kaip ir mūsų, turi atsinaujinti. Atsinaujina jis placentoje, kuri atlieka ir plaučių funkciją.

Ten kraujas teka ir grįžta virkštele.

Placentoje jis atsinaujina susiliesdamas ne su oru, bet su motinos krauju, kuris savo ruožtu atsinaujina plaučiuose.

Motina kvėpuoja vaikui. Lygiai taip pat jinai jį maitina, nešioja, gina. Iki gimimo vaikas visiškai priklauso nuo motinos. O kas atsitinka, kai vaikas gimsta? Nepaprastas įvykis, sukrėtimas, revoliucija: kraujas, iki tol tekėjęs virkštele, pasuka į kūdikio plaučius.

Kraujui užkertamas kelias. Jis palieka senąją vagą. Vaikas ima kvėpuoti ir prisotina kraują deguonimi savo plaučiais. Jis sako:

– Moteriške, kas bendra tarp mūsų? Kodėl reikalingas tarpininkas tarp žemės ir manęs?

Štai ką „pasako“ naujagimis pradėdamas kvėpuoti.

Tai tik pirmas žingsnis. Išskyrus orą, visu kitu vaikas dar visiškai priklauso nuo motinos. Tačiau kvėpuodamas kūdikis pradeda eiti nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvės keliu ir tuo pat metu iš amžinybės jis patenka į laiko pasaulį, iš vientisumo į svyravimų, pulsacijos karalystę.

Labai svarbu, kaip kraujas palieka savo senąjį kelią: virkštelė-placenta. Jeigu tai įvyksta staigiai ir grubiai, kraujas lyg pašėlęs metasi į plaučius.

Būna įvairiai.

Koks bus šis perėjimas – lėtas ir švelnus, tarsi gimimas būtų prabudimas iš malonaus sapno ar staigus, sukeliantis baimę ir tampantis tragedija – priklauso nuo mūsų.

11

Sakoma, kad gamta nemėgsta šuolių. Nemėgsta, bet daro. Gimimas vienas iš jų. Tai virsmas – pasaulio, būsenos pakeitimas. Kaip sušvelninti šį perėjimą? Kaip pati gamta švelnina tokį staigų ir kritišką perėjimą?

Labai paprastai.

Mes nekreipiame dėmesio į jos perspėjimus, o paskui rūgojame.

Viskas gamtos paruošta taip, kad šuolis ir nusileidimas būtų švelnus.

Dažnai mes patys sukeliame hipoksiją, kurios kūdikis turėtų išvengti.

Hipoksija – tai deguonies trūkumas, kuriam ypač jautri nervų sistema.

Bent akimirką negavusios deguonies vaiko smegenys negrįžtamai pakinta. Štai ir rezultatas – prieš mus sužalotas kūdikis. Gimdamas kūdikis neturi kęsti deguonies bado nė akimirkos!

Taip sako mokslininkas ir jis teisus.

Gamta pati taip sutvarkė, kad to neatsitiktų, kad kūdikis gimdamas galėtų kvėpuoti ir per virkštelę, ir plaučiais. Ji paliko virkštelę, kuri turi išgelbėti vaiką nuo hipoksijos.

Dvi sistemos, plaučiai ir virkštelė, kurį laiką dirba kartu, perduodamos viena kitai estafetę.

Virkštelė maitina vaiką deguonimi tol, kol nauja sistema – plaučiai – visiškai ją pakeičia.

Gimęs kūdikis lieka susietas su motina virkštele, kuri pulsuoja dar mažiausiai 4-5 minutes.

Gaudamas deguonį per virkštelę, kūdikis yra apsaugomas nuo hipoksijos ir neskubėdamas, palaipsniui, savarankiškai pripranta kvėpuoti plaučiais. Tuo metu ir kraujas pamažu pradeda tekėti nauju ratu. Tų 4-5 minučių metu kūdikis gyvena dviejų pasaulių kryžkelėje. Gaudamas deguonį iš abiejų pusių, jis švelniai ir sėkmingai, vos vieną kitą kartą surikdamas, pereina į kitą kelią.

Kaip padaryti tokį stebuklą? Truputį kantrybės. Nieko neskubinkite. Mokėkite laukti ir stebėti. Sugebėkite duoti laiko naujagimiui priprasti.

Be mokymosi, treniruočių šito padaryti nesugebėsite. Juk mūsų įpročiai, išsiblaškymas, automatizmas verčia daryti priešingai. Kaipgi be veiklos pralauksi ilgas penkias minutes?! Tas keistas nervingumas – mūsų nerimo vaisius, užsimezga mums gimstant.

12

Mūsų geranoriškumas kūdikiui labai svarbus.

Nuo mūsų priklauso, kada perpjausime virkštelę: tuojau pat ar nebepulsuojančią. O nuo to priklauso ir pirmasis kūdikio pajustas gyvenimo skonis. Jis gali būti labai skirtingas. Nupjauti virkštelę tuoj pat, reiškia grubiai pažeisti smegenų aprūpinimą deguonimi. Kūdikis visa savo esybe šį įvykį reaguoja labai stipriai: panika, stiprus susijaudinimas ir širdį draskantys riksmai. Tai mes sukėlėme tokį stresą! Prieš mūsų agresiją nukreipta vaiko savigynos sistema.

Jeigu reikėtų patikrinti, kaip veikia organizmo avarinė sistema, tai šis pats geriausias būdas. Staigiai nupjaudami virkštelę, mes sukuriame sąlyginį refleksą, kurio gajumą pademonstravo I. Pavlovas. Toks mūsų veiksmas visam laikui sujungia sąvokas „kvėpavimas“ ir „agresija“.

Gyvenimas – tai toks dalykas, nuo kurio reikia gintis!

Mes į vieną mazgą surišome kvėpavimą ir mirtį, gyvenimą ir baimę.

Nuostabi pradžia!?

Taip prasideda neurozės. Pasirinkimas, prieš kurį mūsų dėka atsiduria kūdikis -neįmanomas: jeigu kvėpuosi giliai– pasmerksi save deginančiai ugniai.

Naujagimio riksmas iškalbingai liudija deginantį karštį.

O kvėpavimo sulaikymas – tai dalia, kuriai save pasmerkia skenduoliai.

Jaunam argonautui paliekama pasirinkimo teisė: žūti bangose arba ugnyje.

Kad pajustumėte tos panikos, nelaimės, išgąsčio skonį, užtenka paprašyti draugo, kad jis vienu metu stipriai užspaustų jums nosį ir burną. Užtenka 30 sekundžių ir pasigailėsite to prašęs.

13

Virkštelė labai palengvina vaiko įėjimą į mūsų aplinką. Smegenys nė akimirkai nepraranda deguonies. Atvirkščiai, jos jį gauna iš dviejų šaltinių.

Kam įjungti pavojaus signalą, jei nėra agresijos? Nėra streso. Nėra panikos. Harmoningas ir švelnus perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Kraujas savo ruožtu tolygiai, be šuolių pakeičia kelią. Ir plaučiai tokio perėjimo metu nepersipildo oro.

Vaikas, atsiskirdamas nuo motinos, surinka.

Iki tol buvusi stipriai suspausta, krūtinės ląsta staiga atsipalaiduoja ir išsiplečia. Atsiranda tuštuma. į ją veržiasi oras. Tai pirmas įkvėpimas. Jis yra pasyvus. Oras nudegina plaučius.

Sužeistas kūdikis atsako iškvėpimu. Jis energingai išstumia orą. Tai pirmasis riksmas.

Dažnai tuo viskas baigiasi.

Kūdikis, tartum skausmo apstulbintas, sulaiko kvėpavimą. Kartais prieš tą pauzę vaikas 2-3 kartus surinka.

Pauzės metu paprastai jaudinamės, einame iš proto. Ir iš įpročio tuoj – smūgis, pliaukšėjimas, krestelėjimas...

Bet mes susilaikome, nesikišame, nes esame daugiau pasiruošę, valdome savo emocijas, labiau pasitikime gamta ir galingai pulsuojančia virkštele. Ir matome..., kad vaiko kvėpavimas susireguliuoja savaime.

Kvėpavimas dar nedrąsus, lėtas, su pertrūkiais.

Gaudamas deguonį per virkštelę, vaikas neskuba ir ramiai pakenčia nudegimą. Dar kartą pauzė, ir vėl kvėpavimas. Jis pripranta ir ima giliau kvėpuoti. Matome, kad vaikui darosi malonu tai, kas iš pradžių skaudžiai žeidė. Po kiek laiko naujagimis ima kvėpuoti pilnai, giliai, laisvai ir džiaugsmingai.

Kūdikis porą kartų suriko. Be intensyvaus kvėpavimo ir silpnų riktelėjimų, kuriais vaikas išreiškia savo gyvybingumu pripildytą nuostabą, daugiau jūs nieko negirdite. Panašiai nustebę šūkteli medkirčiai ar kareiviai.

Į kvėpavimo garsus įsimaišo kiti garsai, kuriuos vaikas sukelia lūpomis, nosimi, gerkle.

Tai jau jo kalba.

Ir jau nebereikia klausytis siaubo, isterijos, nevilties riksmų.

Ar iš tikro kūdikis ateidamas į šį pasaulį turi surikti?

Žinoma. Bet ne rėkti ištisai.

14

Kūdikiui malonu patirti naujus nuotykius, jis, ragaudamas naujo gyvenimo skonį, užmiršta tą pasaulį, iš kurio atėjo. Nei vieno žvilgsnio atgal, jokios dvejonės.

Jis ateina į šį pasaulį, panašiai kaip mes prabundame iš gero, malonaus sapno, o ne nuo košmaro. Kam atsiminti praeitį, jei dabartis tokia maloni?!

Štai nustojo pulsuoti virkštelė. Tada nupjaukime ją, jokio riksmo.

Kūdikis nesusijaudina, net nesudreba. Nutraukiamas jau negyvas ryšys.

Kūdikio niekas „neatplėšė“ nuo motinos.

Jie vienas nuo kito atsiskyrė savaime. Jaunam keliautojui, tvirtai stovinčiam ant kranto, nėra reikalo grįžti į praeitį.

Nuostabus ir išmintingai sutvarkytas toks gimimas. Motina, maitindama kūdikį ir toliau deguonimi per virkštelę, lydi jį ir padeda žengti jam pirmuosius žingsnius šiame priešybių pasaulyje.

Lygiai taip pat vėliau jis jaus motinos ranką – kaip atramą žengdamas pirmuosius žingsnius. Tai nuoširdžios rankos, kurių vaikas griebiasi arba kurios paleidžia – priklauso nuo to, kaip jis pasitiki savo jėgomis. Kokiai gi motinai ateis į galvą mintis atitraukti rankas nuo kūdikio, žengiančio pirmąjį žingsnį?

15

Mokykimės gerbti šią gimimo akimirką.

Akimirką trapią, nesugaunamą kaip rytmečio sapnas.

Mes stovime dviejų kelių, dviejų pasaulių kryžkelėje.

Prieš mus – kūdikis, jis nedrąsus.

Dėl Dievo meilės, nestumkime jo pirmyn.

Argi norite, kad jis pargriūtų?

Leiskite jam pačiam žengti pirmąjį žingsnį.

Jis turi savo tempą ir ritmą.

Neskubinkite jo.

Paukštis mokosi skraidyti.

Jis sunkus ir pamažu velka savo sparnus.

Jūs ką tik matėte jį nerangų,

žiūrėk – jis jau skrenda! Jis atsiplėšė nuo žemės

ir sklando ore. Oras suteikia jam grakštumo ir lengvumo.

Kaip perėjo jis iš vienos karalystės į kitą ?

Tai tokia subtili akimirka, kad akis jos nepagauna.

Ji nesugaunama, kaip sustojęs laikas

ar iškilusi banga, kuri nesulaikomai vėl nyra žemyn.

Kurią akimirką viskas pasikeitė?

Ar gali jūsų ausys išgirsti okeano kvėpavimą ?

Nelieskite grubiomis rankomis gimimo -

tos bangós, vilnijančios paskui kitas bangas,

gimusios jūroje ir niekada jos nepaliekančios.

Jūs niekuomet neperprasite šios paslapties.

Leiskite kūdikiui ateiti pačiam.

Jis žino kaip.

Palikite jį ir pamatysite, kaip viena banga svies jį į krantą,

o kita apglėbusi pakels kiek aukščiau,

trečia dar aukščiau ir pagaliau jis sausumoje.

Jis stovi ant žemės, žemė jį laiko.

Jį – atėjusį iš amžinybės gelmių, svaigina naujoji būtis.

Netrikdykite. Palaukite.

Tai pirmasis rytas.

Nedrumskite pirmosios aušros žavesio ir didingumo.

Palaukite ir leiskite gimti lėtai ir prideramai.

Kūdikis prabunda pirmąjį kartą.

Nelieskite jo, kol dar jis nepaliko miego karalystės.

Pažiūrėkite, viena kojelė bėga ir sustoja sapnų karalystėje,

o antra tik ką nusprūdo nuo lovelės krašto.

Jis įžengė į laiko tėkmę ir paliko amžinybę.

Kūdikis pradėjo kvėpuoti!

16

Visa kita – detalės.

Viskas pasakyta ir viskas padaryta, jeigu naujagimis jau kvėpuoja. Viskas pasiekta. Arba visam laikui prarasta.

Bet ir detalės, kaip visada, labai svarbios.

Kaip padėti vaikutį ant motinos pilvo? Paguldyti ant šono, ant pilvo ar ant nugaros?

Blogiausia ant nugaros. Tai reikštų vienu ypu ištiesinti daugelį mėnesių buvusį sulenktą stuburą. Taip be jokio atsargumo būtų išlaisvinta didžiulė paslėpta energija. Tokia prievarta sunkiai pakeliama. Tai tikras sprogimas.

Leiskite kūdikiui pačiam ištiesinti savo nugarą.

Juk kiekvienas naujagimis turi savo temperamentą ir būdą.

Kiekvienas jų į pasaulį įeina savuoju būdu.

Yra tarp jų tokių, kurie, vos tik pasirodę, išdidžiai išsitiesia, išsilenkia, ištiesdami priešais save rankas. Tai stiprūs vaikai. Į naują jiems aplinką jie įsiveržia kaip karaliai. Jų stuburas išsitiesia žaibiškai lyg lankas iššaunantis strėlę.

Pasitaiko, kad sukrėsti žiauraus šoko ir išsigandę savo drąsos, jie tuojau pat žengia žingsnį atgal. Arba iš pradžių susiriečia į kamuolėlį, o paskui greitai išsitiesia.

O kiti būna labai atsargūs.

Todėl geriausia paguldyti mažylį ant pilvuko, parietus po juo rankutes ir kojytes. Tokia jo gimtoji įprasta padėtis. Taip paguldytas naujagimis gali išsitiesti, skleistis savuoju tempu.

Paguldę kūdikį ant pilvuko, mes matysime jo nugarėlę ir galėsime stebėti jo kvėpavimą.

Sekame naujagimio kvėpavimą ir stebime, kaip oras pripildo mažylio kūnelį. Ne tik krūtinės ląstą, bet ir pilvuką. O ypač šonus. Šonus, kurie suaugusių žmonių jau visai nejuda.

Kūdikis – tai vien kvėpavimas. Jo nugarėle nuo viršugalvio iki stuburgalio ritasi galingos kvėpavimo bangos.

Galima įsivaizduoti bėgančias bangas, kurios išnešė šį kūdikį ir sudužo į krantą, bangas, gimusias motinos įsčiose.

Naujagimiui vis stipriau kvėpuojant, sunku net patikėti – mes matome, kad medelis auga!

Štai rankutė, dažniausiai dešinioji, ištrūksta iš po pilvuko.

Rankutė išsitiesia. Šliaužia, glosto motinos pilvą. Vėl sugrįžta.

Išdrįsta ir kita... Lėtai lyg stebėdamasi, kad niekas jai netrukdo, kad ji į nieką neatsiremia. Apstulbusi, kad erdvė apie ją gali būti tokia didelė. Atrodo, jog rankelės auga, gimsta iš kvėpavimo, įkūnydamos jėgos, gaivinančios šį augantį medelį, perteklių!

O dabar kojytės. Jos viena po kitos išsitiesia. Joms žymiai baisiau. Bet jos išsitiesia, juda, bėga, apsvaigusios nuo to, kad niekas jų nesulaiko ir nesustabdo.

Jos tiek iškentė, tiek kovojo, gimdamos, vengdamos baisumo!

Kad dingtų jų baimė ir nerimas, joms reikia atramos. Ja gali būti lengvai prilaikanti ranka, nuo kurios būtų galima atsispirti.

Taip mes apsaugosim naujagimį nuo siaubingo „prasmegusios kojos“ jausmo.

Pagaliau viskas suderinta, viskas vieningai juda. Juda visas vaiko kūnelis. Nėra nei vienos nejudančios kūno dalelytės.

Judesiai vis drąsesni, vis veržlesni. Miegantysis prabunda, sugrįžta iš sapnų karalystės. Dabar jau mažylį galima paguldyti ant šono. Jis jau surado savo rankeles bei kojeles ir laisvai jas judina. Stuburas – pačioje patogiausioje padėtyje. Atremkime jį ir mažylis pasijus daug drąsiau. Viena ranka apglėbkime užpakaliuką, kita švelniai prilaikykime nugarėlę. Labai jautri galva. Gimimo metu ji daugiausia nukentėjo. Ji praskindama kelią iškentė visus dramos sunkumus. Nelieskite jos. Mūsų prisilietimai primins jai tas sunkias akimirkas. Vaikas beveik jau prijaukintas. Virkštelė jau nepulsuoja, ją perrišame. Pasiruošiame kitam žingsniui, bet ir toliau neskubėkime.

17

Kokį sunkų kelio tarpą mes nuėjome!

Mes išlipome iš vandens, palikome tamsias žuvų valdas ir palietėme kojomis žemę.

Mus laiko žemė. Nuostabu.

Ji mus priima. Ji nešioja sunkų mūsų kūną.

Jis toks sunkus, kad tenka šliaužioti.

 O dangus šalia.

Jis mus šaukia, jo šviesa mus apšviečia, palaiko mūsų gyvybę ir suteikia stiprybės. Dangus kviečia mus kilti aukštyn.

Šitą ilgą, ilgą, ilgą kelią nuo mineralo iki žmogaus pakartoja kiekvienas gimstantis vaikas.

Taip būna ir kai žmogus meldžiasi. Jis nulenkia galvą arba palinksta visu kūnu, jis suklumpa, sudėjęs rankas ant krūtinės. Paskui nusilenkia, galva nulinksta ir kakta paliečia žemę.

Jis paklusnus, susitaikęs, nusižeminęs.

Žmogus bučiuoja žemę, jai atsiduodamas.

Ir šitaip lėtai, pasinerdamas į savo paties gelmes, žmogus miršta.

Ir štai jis dvasios beturtis (tuščias), nekvėpuoja, visai kaip kūdikis, dar nepajutęs gyvenimo skonio.

Bučiuodami tą, kuri mus nešioja, maitina ir paskutinę valandą priims į savo prieglobstį, mes atgimstame, atsinaujiname.

Ir pirmutinį savo gyvenimo rytą kūdikio nugara išsitiesia, atsiskleidžia.

Jį pripildo oras!

Kvėpavimo pagautas, apšviestas šviesos, jis, jausdamas per kraštus besiveržiantį džiaugsmą, virpa. Taip, tai malda, tai atgimimas.

Ar galima bėgant melstis?

Ar galima leisti, kad gimimas truktų tik akimirką?

18

Keletas žodžių apie kūdikį laikančias rankas. Jos pirmos šiame pasaulyje pasitinka kūdikį. Jos kalbasi su vaiku pirmąja kalba – odos kalba, lytėjimo ir glamonių kalba.

Tą kalbą kūdikis išmoko dar būdamas motinos prieglobstyje, kai įsčios švelniai glamonėjo jo nugarą, kada jiedu kalbėjosi prisilietimais. Bet štai mažylis išorėje, jo nugarėlė nuoga, pasimetusi. Dabar, deja, ją liečia nemeilingos rankos. Nei šilumos, nei lėtumo, nei ritmo. Gydytojo, akušerio, medicinos sesers rankos skubios, neatidžios.

Pirmasis sąlytis su šiuo pasauliu. Pirmoji nuostaba ir dažniausiai pirmas siaubas.

Ir mažylis maištauja.

Kad mažasis keliautojas pažintų mūsų pasaulio keistenybes ir šaltį – perėjimą reikia sušvelninti, padaryti taip, kad naujajame pasaulyje jis atrastų ir dalį senos patirties.

Tebūna rankos švelnios, bet stiprios ir būtinai atidžios. Judesiai lėti, nestaigūs, delsiantys. Tegu jos ne tik glamonėja, bet ir masažuoja naujagimį.

Visi gyvūnai tuojau pat imasi laižyti savo mažylius. Nuo to priklauso jų gyvybingumas. Kol dar pulsuoja virkštelė ir naujagimis guli ant motinos pilvo, teglamonėja jos rankos jo nugarėlę.

Teatranda rankos ritmą, glamonės stiprumą. Teprimena jos jam įsčių prisilietimą, jų ramumą ir gerai pažįstamą ritmą.

Ką turėtų šios rankos byloti?

Tai, ką pasakytų motina. Rami, neišgąsdinta, nepraradusi pusiausvyros. Nepanaši į viesulą, kuris užklumpa vaiką ir graso jį sunaikinti.

19

Ne. Tai turėtų būti ta motina, kurią jis pažino pirmomis nuostabių, meilingų glamonių dienomis; motina, kuri jį migdė ir mylavo.

 Tai buvo pati meilė.

Tegul rankos lėtai slenka nugarėle ir ritmingai glosto. Viena ranka pratęsia kitos glamonę, kaip be perstojo vilnijančios bangos.

Šį paprastą, bet slėpiningą ritmą instinktyviai jaučia mylintieji vienas kitą.

Betgi taip... jūs mokate šį kūdikį mylėti!

Parodyti jam meilę –

tai reiškia pabandyti išgydyti žaizdas

ir sušvelninti išsiskyrimo skausmą,

sugrąžinti jį į rojų.

Tai kelionė į ištakas, į pradžią,

pasinėrimas į visumos Okeaną,

iš kurio išteka ir į kurį vėl subėga visos upės bei upeliai,

kur išnyksta visi skirtumai, kur net laikas praranda savo prasmę,

nes čia niekas niekada nesibaigia ir neprasideda.

Štai kas slypi judesio ritme!

Bet rankos gali likti nejudrios ir tylėti.

Per rankas naujagimis jaučia viską: susierzinimą ir ramybę, abejonę ir pasitikėjimą, švelnumą ir prievartą. Jis žino, ar myli jį šitie delnai, ar jie jam abejingi arba, kas visų blogiausia, jie jo nenori, nelaukia.

Dėmesingose, mylinčiose rankose vaikas atviras ir patiklus. Grubiose ir priešiškose – uždaras ir nepasitikintis. Todėl geriau, jei rankos iš pradžių tik rymodamos liečia kūdikio nugarėlę, bet ne iš karto imasi energingai masažuoti.

Ne inertiškos, abejingos, bejausmės, bet atidžios, gyvos, stebinčios, jaučiančios mažiausią virpesį rankos. Tai lengvos rankos. Jos neįsakinėja. Ir neklausia. Jos tiesiog čia, greta. Lengvos ir kartu sunkios nuo jas užliejančio švelnumo ir ramybės.

20

Kieno rankos turėtų laikyti naujagimį? Akivaizdu, kad motinos. Žinoma, su sąlyga, kad jos turi visas anksčiau aprašytas savybes.

Bet kaip dažnai motinos tas savybes pamiršta: suduoda kūdikiui, purto jį galvodamos, kad supa ar netgi glamonėja... Nemaža moterų, kurių rankos grubios, nejaučiančios, mirusios. Kiek motinų veikiamos emocijų spaudžia, dusina savo glėbyje vaikelius!

Mūsų laimei moteris, gimdžiusi be skausmo, jau pažįsta savo kūno reakcijas. Tokia motina gali laikyti ir liesti savo mažylį. Ruošdamasi džiaugsmingam, beskausmiam gimdymui ji iš naujo pažino, „atrado“ savo kūną, išmoko valdyti net mažiausias nepageidautinas jo apraiškas.

Aš tikiu, kad, nepaisant ją užplūdusio džiaugsmo, tokia moteris sugebės nepakenkti savo kūdikiui. Liesdama rankomis ant jos pilvo gulintį naujagimį, ji prisimins:

jos išbandymas jau baigėsi,

o kūdikiui jis tik prasideda!

Vaikelis pabunda iš savo pirmojo sapno. Jis žengia pirmąjį savo beprotiško nuotykio žingsnį. Jis apimtas baimės. Aš pažįstu tą baimę, žinau kokia ji beprasmiška ir kiek blogo gali padaryti. Aš noriu, kad šis kūdikis nepatirtų baimės.

Nejudėkite. Nedidinkite vaiką apėmusios panikos. Tiesiog būkite kartu su juo. Nejudėkite, neklausinėkite, nerodykite savo nekantrumo. Svarbiausia yra negąsdinti mažylio, nedidinti jo susijaudinimo.

O paskui, iš tikros meilės, bet ne egoizmo skatinama, motina teuždeda rankas ant mažylio nugarėlės. Lėtas rankas. Ne egzaltuotas, drebančias iš susijaudinimo, bet ramias ir lengvas. Taikos rankos. Jos perduos kūdikiui meilę, suteiks jam ramybę, nuramins jo sąžinės priekaištus.

21

Sąžinės priekaištus?

Taip, tikrai taip. Netikėta. Bet taip yra. Kad naujagimis jaučia baimę, liūdesį, su tuo galima sutikti. Bet sąžinės priekaištus?!

Tai jau per daug. Ir vis dėlto taip yra.

Paplitusi nuomonė, kad gimdyme vaikas asmeniškai nedalyvauja. Šiame procese jis lieka pasyvus, o visas krūvis tenka motinai, arba, dar paprasčiau, įsčių raumenų susitraukimams – sąrėmiams.

Nieko panašaus.

Graikai, tarp jų ir Hipokratas, manė, kad kūdikis pats stengiasi gimti. Nėštumo pabaigoje, aiškino jie, vaikelis jaučia, kad baigiasi gyvybiškai svarbios atsargos. Norint išsigelbėti, reikia bėgti iš iki šiol jį globojusio urvo. Stengdamasis išeiti vaikas pradeda spardytis ir kojomis skintis sau kelią į laisvę.

Senovės graikai spėjo teisingai. Dabar žinoma, kad būtent kūdikio kūne gaminasi įsčių sąrėmius sukeliantis hormonas. Atrodo, kad vaikelis pats sprendžia, kada jam gimti, arba bent jaučia būtinumą energingai kovoti už savo išėjimą.

Dramos esmė ta, kad gimęs vaikas negali džiaugtis pergale: „dingsta“ jo motina. O gal jis ją nužudė?

Begalinis skausmas ir kaltės jausmas.

Motinos rankų švelnumas jį nuramina. Jos jam šnabžda: „Aš čia, šalia. Nesijaudink. Mes abu išgelbėti. Aš ir tu“.

22

Dauguma motinų nežino, kaip prisiliesti prie savo kūdikio. Dažniausiai jos nedrįsta. Kažkas jas sulaiko. Jos atrodo tarsi suparalyžuotos. Vidinių draudimų prilaikomos, pagaliau ryžtasi prisiliesti prie kūdikio.

Taip yra todėl, kad vaikas ką tik išėjo iš tos vietos, kuri, švelniai tariant, vadinama „natūralia“. Tiek natūralia, kad apie ją net nekalbama. Ji nerodoma ir niekada neaptariama. Lyg jos ir nebūtų!

Taip, vaikas ateina iš „ten“. Iš tų kūno vietų, apie kurias, nekalbama, kurių gėdimąsi, iš ten, kur, kas įdomiausia, greta gyvena gėris ir blogis – seksas ir defekacija.

Nekaltas vaikas natūraliai liečia rankomis visas, o kartu ir tas kūno vietas. „Neliesk, – sakomajam, – taip negerai. Ten nešvaru!“

Žinoma, kad ten nešvaru.

Taip atskiriame gera nuo blogo, uždraustą nuo leistino.

Taigi kūdikis išėjo iš „ten“. Jis visas karštas ir lipnus. Su panieka tą kūno dalį mes vadiname „maža vietele“, „mažu kampeliu“. Arba jos neminime, nevardijame, paprasčiausiai jos neturėtų būti.

Prisiliesti... prie šito?

Neįmanoma! Moters veiksmai suparalyžuoti senų draudimų.

Neįprastai sutrikusi ir suglumusi, ji net nežino, ką jaučia tam mažam, ant jos pilvo gulinčiam padarėliui: begalinį susidomėjimą ar didelį pasišlykštėjimą.

Belieka tik paimti ir uždėti jos rankas ant naujagimio. Aiškiai juntamas pasipriešinimas, lyg nenugalimas drovumas.

Bet pirmas žingsnis žengtas. Sąlytis atstatytas ir, ach! Koks džiaugsmas!

Sugriuvo siena, skyrusi vaiką nuo motinos, išnyko riba tarp gero ir blogo, gėrio ir blogio.

Liesdama savo kūdikį, motina atranda save. Ji vėl švari, tobula, nekalta, skaisti ir nesutepta.

23

Sugrįžkime prie vaiko. Jis kvėpuoja. Virkštelė nupjauta. Visa tai jau praeitis.

Kaip greitai bėga laikas! Atrodo, praslinko visas amžius. O laikrodis? Jis rodo, kad praėjo tik 3,5 ar truputį daugiau minučių. Sutelkę visą dėmesį į kūdikį, mes kartu su juo užmiršome laiką.

Kur mes? Tokia tyla ir ramybė nebūdinga gimdymo palatoms... Mes lyg sutrikę ir vis dar nepasitikime džiaugsmingu, beskausmiu gimdymu. Tokio gimimo tyla ir ramybė mus užklumpa netikėtai. Ir dabar mes dar nedrįstame prabilti.

Kad ir kokia nuostabi būtų ši tyla ir ramybė – tai tik pradžia. Toliau mūsų laukia dar nuostabesni netikėtumai.

Vaikas palieka motiną. Dabar jau visam laikui. Jie susitiko, surado vienas kitą, o dabar vėl turi išsiskirti. Naujas kūdikio žingsnis į laisvę. Būkime atsargūs! Kur jį paguldyti? Kaip padaryti, kad atskyrimas nuo motinos kūno nesukeltų nei baimės, nei siaubo, bet būtų džiaugsmingas.

Ant svarstyklių – šaltų ir šiurkščių?

Jokiu būdu!

Suvystyti į vystyklus? Ne. Net patys švelniausi vystyklai bus šiurkštūs po švelnių motinos įsčių. Tai kurgi pagaliau jį dėti?

Motinos meilę ir švelnias glamones mažyliui gali priminti ... vanduo. Tikriau vėl patirti.

Vanduo jį liūliavo, glamonėjo ir išnešė į šį pasaulį. Jame vaikas lengvas, kaip paukštis ore.

Mažą vonelę pripildome šilto (38-39°C) vandens. Paėmę vaikelį, panardinkime jį į vandenį, vėlgi labai lėtai. Kai tik vaikelis atsiduria vandenyje, dingsta jo svoris, išnyksta kūnas, kuris dabar labai jį apsunkina.

Jis plaukia!? Vėl nematerialus ir lengvas. Ir laisvas, kaip motinos įsčiose – tame beribiame vandenyne, kuriame jis žaidė ir savo malonumui plaukiojo.

Jo nuostaba ir džiaugsmas neturi ribų. Sugrįžęs į savo stichiją kūdikis užmiršta netektį – tai, ką tik dabar paliko. Jis užmiršta motiną. Ne, jis į ją sugrįžo.

Šis pirmas išsiskyrimas virto džiaugsmingu žaidimu. Jokios baimės ir netekties. Jį laikančios rankos pajunta mažojo pasitikėjimą. Baimė ir įtampa dabar tirpsta kaip sniegas saulėje. Visa, kas dar mažylio kūnelyje buvo įtempta, sustingę, atgyja, pradeda judėti.

O stebukle! Vaikelis plačiai atsimerkia.

Šis pirmas žvilgsnis neužmirštamas.

Didelės, atidžios, gilios akys klausia:

– Kur aš ? Kas man atsitiko ?

Iš šių akių sklinda toks dėmesys, tokia nuostaba ir tiek klausimų, jog mus tiesiog pritrenkia.

Nėra abejonių – prieš mus asmenybė. Pirma ją slėpė baimės kaukė. Siaubas privertė užsimerkti. Mes įsitikiname (lyg tai nebūtų akivaizdu!), kad gimimas nėra pradžia, kad jis tik PERĖJIMAS. Ir toji klausiamai į mus žiūrinti būtybė jau seniai buvo asmenybė.

Visi, kas dalyvavo tokiame kūdikio gimime, kas matė atsiveriančias kūdikio akis, kas juto jo klausiantį žvilgsnį, su naiviu nepasitikėjimu ir nuostaba stebėjosi:

– Bet... betgi tai neįmanoma! Jis mato?!

Jis „mato“ ne todėl, kad mes to laukiame, ne. Naujagimis dar nemoka apsimetinėti. Su mumis jis elgiasi tik jam būdingu būdu, kurį mes jau, deja, pamiršome. Toks elgesys mums jau tik tolimas prisiminimas, tačiau kuriuo negalime suabejoti.

„Naujagimis aklas, jis negirdi ir nejaučia. Jis dar neturi sąmonės. Ir ko jūs norite, kad tokiame amžiuje...“ Taip sakyti šioms atidžiai žvelgiančioms ir klausiančioms akims tiesiog juokinga. Ir gėda!

24

Kas vyksta po to, prilygsta stebuklui.

Laisvas nuo baimės, priimdamas pasikeitimus lyg burtus, vandenyje kūdikis tyrinėja savo karalystę. Dabar visas mažylio dėmesys nukreiptas į judesį. Galva pasisuka į kairę, į dešinę. Lėtai, iki galo, kiek tik leidžia kaklas. Veidas į mus pasisuka profiliu.

Atgyja, atsigniaužia ir vėl susigniaužia vienas delniukas. Pamažu jis iškyla iš vandens. Ranka tiesiasi į viršų. Delnas glosto dangų, čiupinėja erdvę, vėl nugrimzta. Ir kita rankutė išnyra iš vandens, pakyla ir vėl grimzta į vandenį.

Dvi rankutės žaidžia kartu. Jos susitinka, apsikabina ir vėl išsiskiria. Viena bėga, kita vejasi. Ir vėl susitinka, apsikabina ir išsiskiria. Kartais viena rankutė sustoja pasvajoti. Ramiai tarsi marios atsigniaužia ir vėl susigniaužia delniukas. Tie delniukai tarsi gėlės, besiskleidžiančios mūsų akyse. Jūros anemonos, jos kvėpuoja lėtu ritmą jas glamonėja okeanas, siūbuoja nematomos srovės.

Kojos iš pradžių suriestos ir drovios, nedrįstančios tyrinėti naujojo pasaulio, staiga atgyja. Išsitiesia viena kojytė, po to kita, kuri paliečia vonios kraštą, ir visas mažylio kūnelis ima plaukti į priekį. Vaikutis pajuto malonumą nuo prisilietimo.

Jis žaidžia!

Tiktai dešimt minučių praėjo nuo jo gimimo!

Visas šis baletas vyksta didžioje tyloje, kurią tik retkarčiais pertraukia lengvi ir trumpi šūksniai, išreiškiantys džiaugsmą arba nuostabą.

Tai rimtas, tai žaismingas, pasinėręs į tyrinėjimą, kūdikis susipažįsta su jį supančios erdvės išore ir vidumi. Tai jis daro labai dėmesingai, dar nežinodamas kas yra išsiblaškymas.

Visas visutėlis „čia“, aistringas savo kūno tyrinėtojas tyrinėja jį, atrasdamas vis naujų galimybių.

Naujagimis – visiška vienybė. Nė viena ląstelė nelieka neveikli. Viskas jame juda, kruta, visas gyvena sutartinai ir darniai.

Koks pavydas apima stebint šį kūdikį. Mes jau praradome pradinę vienovę, susidedame iš atskirų gabalėlių ir dalių. Mes jau išsiblaškę, amžinai skubame ir visada esame „kažkur ten“ jau nebesugebame būti tiesiog „čia“.

Dabar atgyja veidas. Prasižioja burna ir vėl užsiveria. Susičiaupia lūpos. Išlenda ir vėl dingsta liežuvis.

Ir, kai pagaliau ranka lyg netyčia paliečia kūną, ji slysta juo ir atranda burną. Kūdikis įkiša į ją pirštą ir su pasitenkinimu čiulpia. Ranka vėl iškeliauja. Dar kartą apglėbia erdvę ir vėl atranda burną. Dabar ten patenka keli pirštukai. Ach, jeigu būtų ji didesnė, jis sukimštų į burną visą kumštį.

Taip, tai malonumų sodas. Naujas pasaulis – nuostabi vieta! Kodėl vaikas turi gailėtis praeities? Žinoma, šiame sode slepiasi ir piktas žvėris – Alkis, bet jis dar miega.

Pagaliau tai nesvarbu. Viskas taip gerai prasidėjo, kad vaikas visam laikui pajuto tyrinėjimo džiaugsmo skonį. Jo jau niekas negalės išgąsdinti. Teateinie baidyklės. Jis jas drąsiai sutiks.

Ar ilgai laikyti kūdikį vandenyje? Tenusprendžia jis pats. Reikia pagauti momentą, kai visai išnyks įtampa, kai šiame mažame kūnelyje neliks nė mažiausio pasipriešinimo, svyravimo, nebus netgi lengvo užsispyrimo, menkiausios abejonės.

Būtina suprasti, jog viskas juda, viskas laisva. Ir kad viskas gerai.

Dabar, kai išnyko baimė, o praeitis ir perėjimas užmiršti, atėjo metas palikti vandens karalystę ir jos viliones. Dar kartą paliekame jūrą. Ryžtingai lipame į krantą.

Ketvirtas žingsnis gimstant. Ketvirtoji stotis.

Kūdikis dar kartą išnirs, dar kartą gims. Šį kartą jau sąmoningai.

Išeidamas iš vandens kūdikis vėl įgyja šeimininką, pajunta savąjį tironą – svorį. Ir neįprastą kūno sunkumą.

Kad kūnas vaiko neapsunkintų, kad šiuos naujus pančius jis noriai priimtų, reikia tai paversti žaidimu. Reikia, kad pančiai suteiktų malonumą.

Iš vandens mažylį iškeliame lėtai, kaip ir panardinome. Pajutęs savo kūno svorį, vaikelis rikteli. Vėl panardiname į vandenį. Svoris dingsta. Ir vėl iškeliame.

Jausmas stiprus, bet jau pažįstamas. Jis tampa malonus, jeigu jau patirtas, atpažintas. Toks stiprus ir toks malonus, kad visi vaikai nori jį pakartoti. Visuotinai paplitęs, universalus slėpynių žaidimas – tas pats noras dingti ir vėl atsirasti.

Panašiai kaip sūpuoklės, kurios sūpuodamos kūną daro jį sunkų ir vėl lengvą. Tai žaidimas su svoriu, nuo kurio, kaip ir pirmąją dieną, išsilaisvinama, po to jis vėl jaučiamas...

Prijaukintas, besimėgaujantis naujais įspūdžiais, kūdikis mielai skiriasi su vonia. Dabar jį guldome ant pašildytų vystyklų, vystome į medvilnę ir vilną. Toks šaltas šitas pasaulis! Laisvas paliekame galvą ir rankutes – joms reikia žaisti.

Naujagimį guldome ant šono, bet ne ant nugaros. Mes jau žinome kodėl. Gulint ant šono rankos ir kojos juda laisvai. Pilvelis kvėpuoja. Galvutė be vargo sukiojasi.

Pasirūpinkime, kad mažylio nugarėlė turėtų atramą, kad jis savo nugarėle „kažką“ pajustų, prie ko galima prisišlieti, atsiremti.

Dabar mes jį paliekame.

Penktas žingsnis, penktoji stotis gimimo kelyje.

Pirmą kartą kūdikis liko vienas. Jis atranda ... nejudrumą.

Neįprasta patirtis! Gąsdinanti savo visišku naujumu.

Devynis mėnesius, kaip Alisa, kūdikis buvo jūroje. Jo visata nuolatos judėjo. Tai švelniai, tai bauginančiai. Juk jo motinos kūnas buvo judrus Kai ji nejudėdavo arba miegodavo, kūdikis jautė stiprų jos kvėpavimą, diafragmą.

Aplink kūdikį nuolatos viskas judėdavo. Kartais stipriai, o kartais silpnai. Dažniau tai būdavo uraganas ir tik rečiau vilnijantis ežeras.

O dabar – bauginanti permaina. Viskas sustojo! Pirmą kartą. Niekas nejuda. Visata žuvo, sustingo. Per visą savo kelionę kūdikis nieko panašaus nepatyrė.

Apimtas panikos, mažylis ima verkti.

Ir kiekvieną kartą pabudęs tyloje jis vėl patirs nejudrumą, pasaulio grubumą – ir verks. Šios ašaros praneša mums apie liūdesį, apie nenorą likti vienumoje, pasaulyje, kur niekas nejuda, kur viskas apmirė. Suledėjo.

Nieko panašaus neatsitiks mūsų keliautojui, nes jis neturi baimės.

Jis žengia nuo atradimo prie atradimo, taip atsargiai, taip lėtai, atidžiai ir protingai, kad niekas negali jo išgąsdinti.

Jis žino, kad mes supratome. Supratome jį.

Jis jaučia, kad mes supratome, jog jis jau čia

Nuo to laiko jis pasitiki mumis. Ir užuot ginęsis nuo naujo jis jį priima. Stebi,  tyrinėja, bando ir, žinoma, jaučia malonumą.

Jeigu kiti naujagimiai rėkia, tai mūsų keliautojas lieka ramus ir plačiai atvėręs akis. Retkarčiais jis surinka, išreikšdamas savo nuostabą, nusistebėjimą arba apmaudą ir protestą, kai iškeliame jį iš vandens

Nėra verksmo, nėra panikos, nėra isterijos Mūsų „mažylis žino ką jis mėgsta, o ko ne. Ir tą išreiškia. Ir, žinoma, protestuoja prieš maudymo pabaigą. Bet atrasdamas naują malonumą nurimsta: tyloje nustebęs tyrinėja nejudrumą, šitą naują pojūtį, kuris kitu atveju jį išgąsdintų.

Amžino judėjimo pasaulį, kurį jis jau ištyrinėjo, pakeitė nejudrus pasaulis.

Dieve mano, kaip šitai neįprasta!

Ir vis dėlto viskas juda. Bet juda pats kūdikis: jo rankutės, kojytės. Rankelės be perstojo liečia, susipažįsta. Neįprastai ramus, su giliu rimtumu mažylis tyrinėja naująją savo karalystę.

Šis tylus naujagimis spinduliuoja galią ir ramybę. Visiškai prabudęs, labai atidus, jis tiesiog švyti.

Šis vaikas – karalius, vaikas – šventasis. Apie kurį Šv. Raštas sako: „Jeigu jūs nepasidarysite kaip maži vaikai...“

Apie jį kalba ir Lao Czė: „Pripildytas neišsenkančios malonės, šventasis, tobulasis – panašus į naujagimį“.

Neišsenkanti palaima – tai galia, tai gyvybė, sklindanti iš ramaus kūdikio, spinduliuojanti ir nušviečianti viską aplink, mokanti jausti, suprasti, tylėti ir klausyti.

IV

Pažinimo kelyje

Mes diena iš dienos

Keliaujame vis tolyn.

Tame kelyje

Mes kasdien susiduriame

Su ramybės dorybe.

Kelias baigiasi,

Kai mes bet kokia kaina

Vengiame veiksmo.

Ir tik tuomet įvyksta stebuklas!

Taip, tik neardydami nieko savyje,

Viską grąžiname į savo vietas.

Tada išsipildo viskas.

                                    Dao de Czin

1

Laimingas kaip Alisa...

Didžioji kelionė artinasi prie pabaigos.

Išeidamas iš bangų, vėl gimęs, šį kartą sąmoningai, vaikas plačiai atveria akis ir suranda motiną.

Prieš tai jis nedrebėdamas sutiko pabaisą: vienatvę, kurios niekuomet nebijos. Ir visiškai prabudęs, suvokęs save, savo kūną, kupinas ramybės, vaikas sutinka motinos krūtį, kuri čia ne tam, kad nuramintų jo liūdesį.

Vaikas ne puola prie jos, kaip kad griebia skęstantysis pirmą pasitaikiusią šaką.

Ne, krūtis – tai gyvenimo išraiška.

Ji sako, kad gyvenimas geras ir šiltas, dosnus ir turtingas.

„Gyvenimo grožybe,

pieno sode, medaus sode,

mano mama, kokia tu gera ir nuostabi“.

Jis sugauna tą susižavėjusį juo motinos žvilgsnį.

Ir meilė užlieja jo širdį, o pienas pripildo pilvą.

Palikime juodu: kurie tiek kovėsi, dabar ekstazėje – negali atsidžiaugti vienas kitu.

Viskas įvyko, viskas nuostabu.

Na, ir mes visiškai patenkinti.

Mes norėjome pažinti gimimo kančios siaubą.

Sakėme: Ach, jei būtų galima sužinoti, kodėl rėkia ateinantis į pasaulį kūdikis?

Ką jis mums sako savo riksmu, kojomis, rankomis, pirštais. Jis sako: „Man bloga, aš kenčiu“.

Bet dar daugiau jis nori pasakyti: „Man baisu !“ Baimė ir skausmas – tai tas pats.

„Man baisu! Aš bijau! Aš bijau!“

Jie kalba, jie šaukia – tie nelaimingieji.

Jie šaukė tai, ką patyrė juos gimdanti mama.

Gal jos neišreiškė to žodžiais, bet apie tai bylojo jų kenčiantis kūnas, sukaustytas traukulių, sukrėtimų, įtampos, sustingimo, protesto.

 Argi tai ne panika, ne siaubas.

Tai moters gimdymo metu patirtas siaubas.

Tas siaubas, kurį moterys, sudarkydamos gimdymą, perduoda iš kartos į kartą, ateina iš amžių glūdumos.

Argi negalima elgtis su kūdikiais taip, kaip mes elgiamės su motinomis?

2

Baimė – tai, kas nežinoma, nepatirta... Ko negalima palyginti, atpažinti. Kad išgelbėtume naujagimį nuo baimės, duokime jam orientyrus.

Supažindinti naujagimį su aplinkiniu pasauliu, jo nauja karalyste, reikia be galo lėtai ir atsargiai. Iš visų naujų pojūčių parinkime tuos, kuriuos jis gali suvokti ir atskirti, kurie atgaivina jo praeities jausmus ir atsiminimus.

Pagaliau jis drąsėja. Atsiranda pasitikėjimas savimi. Jis eis pirmyn tik tuomet, kai nežinomoje ir priešiškoje visatoje aptiks kažką artima, įprasta.

Dar kartą įsivaizduokime, ką reiškia „gimti“. Ką matome mes, suaugę? Nieko arba beveik nieko. Mūsų jausmai atbukę. Mes praradome jų gaivumą ir subtilumą. Mūsų jausmai persisotinę. Mes nemokame nei stebėtis, nei žavėtis. Užsidarėme savo pačių sąlygiškumuose, kuriems suteikiame tiek daug reikšmės.

Kaip tai suprasti? Pasekite mano mintį.

Ką mes matome aplinkui? Žemdirbys mato žemę, kuri augina derlių. Finansininkas ją padalija į sklypus. Inžinierius mato kelius ir tiltus, kuriuos reikia nutiesti. Dailininkas – šešėlius, debesis, horizontą. Kiekvienas susikuria savo peizažą. Kas mato visą kraštovaizdį? Ačiū Dievui, niekas. Tas nelaimingasis tą pačią akimirką išeitų iš proto. Taigi mūsų sąlygotumai, įpročiai slepia nuo mūsų pasaulį ir apsaugo mus nuo pritrenkiančios jo įvairovės. Visa tai nebūdinga ką tik gimusiems vaikams.

Jų jausmai visapusiški, jie nesurūšiuoti, nesutvarkyti.

Kokios švelnios, patiklios turi būti rankos, iškeliančios mažąją būtybę į naująjį krantą.

Vienas neatsargus gestas, neatidumo akimirka, staigus judesys – ir siūlas nutrūksta.

Mes iš naujo klausiame:

– Kas mums kliudo pamatyti, įsijausti į kito gyvenimą ?

Dabar jau žinome – tai mūsų mažasis „aš“, miglota mūsų norų, įpročių, apetitų, o labiausiai – baimių sankaupa.

Mūsų aklumą gerai iliustruoja-virkštelės nupjovimo epizodas.

Nei šunys, nei katės, nei arkliai, nei karvės neliečia dar pulsuojančios virkštelės.

Žmogus elgiasi priešingai.

Gimdymo namuose stačiai puolama prie virkštelės – ją nupjauna vos kūdikiui gimus.

Gal žmogus tuo nori parodyti, kad nutraukia ryšį su savo kilme? Ar taip pasireiškia jo išgirtasis sąmoningumas?

 Sugrįžkime į gimdymo skyrių. Įdėmiai pasekime, kas ten vyksta. Gimdymo metu atmosfera, galima sakyti, įsielektrina, o įtampa, artėjant atomazgai, vis didėja.

Akušeriai jaudinasi ne mažiau, nors tai jų kasdienybė.

Jie neatsitiktinai pasirinko tokią specialybę. Galima lažintis, – jie turi savo legendą apie gimimą.

Visa tai jie patyrė patys. Aišku, ir sunkumus. Ir juose kažkas yra, kas jiems primena senąją patirtį. Sustiprėjus įtampai, pakilus emocijoms, darosi sunku kvėpuoti. Nepaisant mūsų norų. Artėjant gimdymo pabaigai, įtampa pasiekia ribą. Emocijos užkrečiamos. Jos stiprėja kaip aido rezonansas.

– Gimk greičiau, vaike!

Kiekvienas iš mūsų, sulaikydamas kvėpavimą, to net neįtardamas, prilygsta naujagimiui.

Ar pradės jis kvėpuoti?

Atrodo, kad akušeris tuoj uždus: užgniaužta gerklė, suspausta krūtinės ląsta, pats to neįtardamas, jis dar kartą pergyvena savo gimimą.

Šios moterys ir vyrai, deja, neturi juos deguonimi maitinančios virkštelės, todėl įtampa greitai tampa nepakeliama.

Reikia kažką daryti!

Pakanka tik ... kvėpuoti, išsižioti ir įkvėpti oro.

Rezultatas žaibiškas: vaikas verkia.

– Jis kvėpuoja! – šaukia padrąsintas žmogus.

– Aš kvėpuoju!– taip turėtų pasakyti, jei matytų save iš šalies. Tai jo gerklė plyšta nuo riksmo. Žmogus įkvėpė, nes pats duso, bet ne naujagimis, kuriam kvėpuoti padeda virkštelė.

Savo nuosavą siaubą žmogus projektuoja į naujagimį.

O iš tikrųjų verkia nelaimingas mažylis, aukojamas už mūsų nuodėmes avinėlis.

Ne – už mūsų baimes!

Beprasmė, pasigailėjimo verta tragedija!

Tačiau toks keistas elgesys turi rimtą pagrindą.

Pagrindą? Visa tai pagrįsta?

Šitas žmogus prieš savo norą sekė savo emocijas.

Jis atliko tokį paprastą, bet jam pačiam nesuvokiamą perėjimą, kurio pagrindas yra tai, ką mes nekaltai vadiname auklėjimu.

4

Ko dar trūksta?

Kad nieko nepraleistume, grįžkime dar kartą prie riksmo.

Riksmas – tai atskaitos taškas. Ar reikia, kad vaikas verktų?

Labai svarbus klausimas. Mes rizikuojame būti nesuprasti.

Atsakymas aiškus ir paprastas.

Taip, reikia!

Svarbu dar, kad riksmas būtų geras. Skardus ir stiprus.

Laisvas riksmas, apimantis visą vaiko kūną.

Šis riksmas viso kūno atsakymas, gero tonuso liudininkas.

Gimęs silpnas vaikas verkia silpnai, jis niekuomet per kelias minutes nesuriks laisvai ir stipriai.

Viskas, kas yra aišku, neturi kelti mums abejonių.

Aišku ir tai, kad, jei vaikas gimsta pridusęs nuo apsivyniojusios apie kaklą virkštelės, ją reikia tuoj pat nupjauti ir vaiką išlaisvint.

Argi nereikia ruošti moters neskausmingam gimdymui, esant beveik tikriems, kad jos laukia Cezario pjūvis?

Gali pasirodyti, kad čia mes prieštaraujame patys sau, keliais žodžiais paneigdami anksčiau pasakytas mintis.

Anaiptol. Reikia, kad vaikas gimimo metu rėktų. Suriktų vieną arba du kartus. To visiškai pakanka. Toliau tegul jis kvėpuoja arba rėkia jausdamas savo gyvenimą, jėgas, malonumą.

Tik ne iš baimės, liūdesio, skausmo, kančių.

Nereikia verksmo, kūkčiojimų. Šiems garsams atskirti nebūtina labai gerai išlavinta klausa. Pakanka atidumo ir suvoksime, koks platus ir įvairus naujagimio balso diapazonas. Ir kiek daug jis gali pasakyti, netaręs nė vieno žodžio.

Niekas negali sumaišyti gyvenimo pergalės ir nusivylimo, skausmo ir baimės riksmų.

Ar visiems vaikams lemta lengvai gimti? Taip ir ne.

Nepaisant to, kas yra rašoma ir ko mokoma, kiekvienas vaikas iš karto parodo savo charakterį, asmenybę. Tai paliudys visos motinos.

Mes galime taip tvirtinti neprieštaraudami psichologams ir psichofiziologams.

Kiekvienas vaikas gimsta savaip. Tačiau visi vaikai greičiau ar lėčiau pereina tuos pačius etapus išlaikydami savo ritmą, be jokios abejonės pabrėžiantį jų charakterį, temperamentą, liudijantį vaikų supratimą.

Supratimą..?!

Taip Atidžiai sekdami vaiko veidelį mes pastebėsime, kad jis nesuvokia ir todėl kovoja, protestuoja.

– Nesuvokia?!

– Ko?!

– Savo gimimo. Kas stebi vaiko veido išraišką gimimo metu, tas supranta. Kai naujagimis pagaliau atsimerkia, jo žvilgsnyje tik du klausimai:

– Kur aš ? Kas su manim atsitiko ?

Ir kova pasibaigia, kai kūdikis pagaliau pajaučia ir suvokia:

 „Bet... aš jau gimiau!“

Argi dar galima abejoti tuo, kad suvokimas jau yra?

Suvokimas? Sąmonė?

O gal paprasčiausiai drąsa?

Tai tikriausiai vienas ir tas pats. Niekas nežino, kaip tokiu atveju atsiskleidžia skirtingos žmogaus savybės.

Motinos balsas paguos, nuramins, sutramdys audrą. Jei mama dar neprabudo po narkozės, tai tebūna šalia tėvas, jo balsas vaikui taip pat artimas.

Kaip ten bebūtų, net po traumuoto gimdymo vonia daro stebuklus.

Reikia mokėti laukti, nejudėti, nieko negreitinti ir neskubėti, duoti laiko vaikui, kad jis „rastų save“.

Dešimt, o kartais ir daugiau minučių praeina, kol pajuntama, kad vaiko kūnelis pradeda atsipalaiduoti, baimė jį palieka.

Jei tuo laiku nepadėsime naujagimiui užmiršti pergyventų nemalonumų, emocinis randas liks visam gyvenimui. Tokius vaikus nesuvoktos baimės persekios visą gyvenimą.

Kas mums pasakys, kad viską atlikome be priekaištų?

Labai paprasta: plačiai atvertos ir daugiau nebeužsimerkiančios akys. Po sunkaus gimimo kad kūdikis tam ryžtųsi, tenka laukti ypač ilgai. Jis praveria akis ir vėl užsimerkia. Jam taip baisu. Jis nesiryžta. Vaikas čia, visai arti. Nejudėkite, nedarykite nieko, kas sustiprintų jo baimę. Kaip tik dabar turite būti didelis žmogaus dvasios žinovas. Pagaliau atsimerkia, plačiai atsiveria akys.

– Kur aš ? Kas su manimi atsitiko ?

Tam suvokti reikia nežmoniškų pastangų. Pagaliau mes matome, jaučiame, kad vaikas suvokia!

– Na. taip... aš gimiau!

Taip... jau viskas. Kūdikis čia. Jis pasilieka.

Dar viena staigmena!

Nėra bjaurių vaikų. Yra tik baimės subjaurotų. Ką tik gimę vaikai dažniausiai būna išsigandę. Ir kaip nuo jų neatšlyti? O juk tas bjaurumas tik kaukė. Baimės kaukė. Ji nukrinta, kai tik praeina baimė. Ir pasirodo žmogus.

Pasikeitimas neįtikėtinas. Net pats bjauriausias mažylis tampa gražus Ne, nėra negražių vaikų. Tie, kuriuos mes vadiname likimo nuskriaustais, tik prisidengę kaukėmis. Meilė gali priversti tą kaukę nusimesti.

5

– Tebūnie taip, – pasakys kai kurie žmonės, galbūt gimimas kūdikiui nemalonus. O gal net siaubingas. Bet naujagimiai neturi atminties. Savo gimimo niekas neprisimena. Tai tiesiog nemalonus praeities epizodas.

– Neprisimena ? Atleiskite!..

– Bet kaip mažylis prisimins, kas užregistruos tai, kas vyksta ? Visi žino, kad smegenys, bent jau didžioji jų dalis, po gimimo dar nedirba.

– Jūs vėl savo! Galbūt smegenys dar ir nėra funkcionalios, tačiau jose vyksta viskas, kas atsispindi veidelyje

– Taip, be abejo. Bet niekas neprisimena to, kas vyko gimimo metu.

– Štai kur jūsų klaida! Priešingai. Gimimas – kiekvieno atmintyje. Bet įvykis buvo toks skausmingas, kad prisiminimai apie jį glūdi giliai pasąmonėje, retkarčiais mėgindami iš ten išsiveržti. Pranašo Jonos ir bangžuvės bei ištraukto iš vandens Mozės įvaizdžiai gana aiškūs. Kalbama apie tą skandinimą, tą mirtį, kurios vargiai pavyko išvengti.

– Sutinku, matyt, taip ir yra. Bet šie simboliai niekada man nekliudė miegoti.

– Tikrai? Ar jūsų niekada nekamavo košmarai? Ar jūs vaikystėje niekada nepabusdavote apsipylęs šaltu prakaitu, ar mirtinai išsigandęs neieškodavote prieglobsčio po antklode?

– Na taip, šitaip buvo.

– O ar praeityje neturėjote problemų su kvėpavimu?

– Kvėpavimu?

– Ar įtampos akimirką nenutrūkdavo jūsų balsas?

– Turiu prisipažinti, kad taip atsitikdavo.

– Negi ir toks paprastas dalykas kaip kvėpavimas įrodo, kad yra apribotas jūsų valios veikimas. Jūsų balsas neklauso šeimininko. Galima sakyti – jis išduoda jus.

– Sutinku ir su tuo.

– Bet ar kvėpavimas neprasideda nuo gimimo?

– Akivaizdu. Žinote ...jūs mane įtikinot.

Gimti – reiškia pereiti į visa apimantį virpėjimą ir pulsaciją. Tai ir yra gyvenimas, ir kvėpavimas mumyse jį įtvirtina. Atsiverti kvėpavimui, atsiduoti jam – tai leistis į kelionę trapioje eldijoje, kuri dabar mus neša nuo kranto prie kranto. Tai dalyvavimas didžiajame vyksme, visame tame, ką užpildo kvėpavimas.

Pasaulio sutvėrimas – dienos, naktys, metų laikų kaita, saulės ciklai – visa tai – tik kvėpavimas. Ir mūsų gyvenimas priklauso nuo to, kaip kvėpuojame – sunkiai ar lengvai.

Ar neteko jums ištarti: „Man reikėtų pasimokyti kvėpuoti?!“

       Lyg šito būtų galima išmokti!

Kokia siaubinga būsena, kai neįmanoma nuoširdžiai juoktis. Arba net įkvėpti.

Ar žinote, kad psichiniai ligoniai nesugeba giliai kvėpuoti?

Nelaimingiesiems tarsi korsetu suveržta krūtinė. Jie negali pilnai įkvėpti. Laisvas kvėpavimas priklauso nuo jūsų nugaros, taigi nuo stuburo.

Mažiausias blokavimas, mažiausia įtampa – kvėpuoti darosi sunku. Ir jūsų gyvenimas sugriautas. Jūs sužalotas amžinai.

 Kada tai įvyksta?

Pirmomis akimirkomis po gimimo. Taip, mano bičiuli, šį įvykį prisimena ne galvos, o nugaros smegenys. Čia mūsų baimės ir nusivylimai. Būtent nugarą reikia pirmiausia išlaisvinti po gimimo. Antraip...

6

– Pagaliau pasakykime tai, kas svarbiausia.

– Gerai.

– Galbūt gimimas paliko pėdsaką, ir nuo šio įvykio baigties priklauso tolimesnis elgesys, kūdikio reakcijos ir tai, kaip jis suvoks savo egzistavimą. Tačiau jis gyvens prievartos, pykčio, melo pasaulyje, jis gyvens džiunglėse. Tad tegul iš karto supranta, į kokį širšių lizdą pakliuvo, kur arba tu turi suėsti, arba tave suės.

Tikrai, mūsų visuomenė – džiunglės. Apsidairius plaukai šiaušiasi nuo siaubo.

Prieš atsakant į šį priekaištą, reikia paaiškinti, kad gimę be prievartos, apsaugoti nuo pirmojo smūgio į galvą vaikai nėra nei bevaliai, nei atbukę.

Atvirkščiai, jie yra atsparūs, sugebantys atsispirti negandoms.

Jie nėra agresyvūs?

 Žinoma.

Juk agresija – tai baimė, kaukė, po kuria slepiasi silpnumas.

Jėga pasitiki savimi. Ji rami, besišypsanti ir atsipalaidavusi.

Mes daug reikšmės teikiame agresyvumui, nepastebėdami, jog tai rykštė, kuri provokuoja, pritraukia smūgius. Jei jūs bijote šuns, jis jums įkąs.

Laimingi neagresyvūs – pasaulis jiems nusilenkia (plg. Kristaus palaiminimą: „Palaiminti romieji, – jie paveldės žemę“). Ne tam, kad pasistiprintų iš jų silpnybės, bet patrauktas jų spindesio.

Grįžkime į džiungles.

Nesupraskime pažodžiui – mūsų gatvėse nėra tigrų ir lokių – baimė negyvena mūsų miestuose. Vadinasi, mes pažinome ją seniau, kai dar gyvenome miške. Bet kam ją tempti su savimi?

O žmonės dar šiandien tebemedžioja ir tebežvejoja.

Bet tai anachronizmas.

Gal jau metas prabusti ir pamatyti, kad diplodokai ir dinozaurai išnyko, o akmeninis kirvukas beviltiškai paseno.

Senojoje Spartoje naujagimius mesdavo žemėn. Taip auklėjo spartiečiai.

Ar MUMS reikia karų?

Taip, atsakytų kai kas. Paslapčia mes dar puoselėjam prievartą.

Atėjo metas išsilaisvinti nuo šitos slegiančios praeities.

 O tie, kurie irzliai ginasi nuo naujo gimimo suvokimo, bijau, kad širdies gilumoje sau sako:

„Gyvenimas man buvo žiaurus. Aš patyriau jo smūgius. Jie mane suformavo. Tegul formuoja ir mano vaikus.“

Jie kalba:

„Aš kentėjau ir patyriau apmaudą. Tepatiria tai ir vaikai. – Akis už akį, dantis už dantį“.

Abuojas keršto dėsnis, grąžina kiekvieną smūgį, nesugeba atleisti nei mažiausios skolos, priverčia mūsų vaikus mokėti už tai, už ką mes patys turėjome sumokėti – už mūsų gimdytojų skausmus.

„Tėvai valgė žalias vynuoges, o vaikams atšipo dantys“.

Kas nemato čia baisaus uždaro rato, kančios kelio?

Kas nenorėtų to rato pertraukti.

Kerštingieji užsispyrėliai ir pavargusieji nuo kančių ir blogio kalbėjo: „Moteris kenčia nuo gimdymo skausmų. Vadinasi, taip reikia. Dievas to nori“.

Žodžiai „taip reikia“ pridengia nusidėjėlį ir išperka nuodėmes skausmu.

Užteks kančios kulto!

Gimdymas be skausmo, tiksliau – be baimės, atvėrė mums akis.

Beprasmė kančia nereikalinga Dievui, tai tikras aklumas, nesusipratimas. Ir supratimo nebuvimas.

O agresyvumas – tai protestas dėl nepakankamos meilės.

Į smūgį atsakyti smūgiu – reiškia gilinti žaizdą.

Tiems sustabarėjusiems žmonėms, kurie nenori suprasti, reiktų pakartoti Lao Czė žodžius:

Ateidamas į šį pasaulį

Žmogus lankstus ir bejėgis.

Kai tampa grubus ir sustabarėjęs,

Jis miršta.

Jauna nendrė

Ar medis linksta – jie liauni.

Užaugę jie išdžiūsta,

Tampa trapūs ir negyvi.

Reiškia jėga ir kietumas

Ateina kartu su mirtimi.

Nuolankumas ir liaunumas -

Gyvenimo draugai.

Jėga niekada nieko dar nepasiekė.

Bet štai čia ir aš klystu:

Aš ieškau argumentų, įrodymų!

Kokia beprotybė!

Įrodymai niekada neįtikina. Ypač skeptikų ir pikčiurnų.

7

Savo pasakojimo arba pasakos pabaigoje aš galiu pasakyti:

– Bandykite!

Visa, kas čia buvo pasakyta, paprasta.

       Taip paprasta, kad net gėda reikalauti.

Tiek mažai daiktų tereikia.

Nereikalingos jokios mokslo naujovės, technikos stebuklai ir kiti laimėjimai, technologijos pasididžiavimai, tiksliau – madingi žaisliukai silpnai išsivysčiusiems vaikams.

Nieko nereikia.

Tik kantrybės.

Ir kuklumo.

Ramybės širdyje.

Tylos.

Dėmesio – neįkyraus, bet atidaus.

Šiek tiek suvokimo ir atidos „kitam“.

Tiesa, aš užmiršau.

Reikia meilės.

Todėl, kad be meilės jūs būsite tik vikrus profesionalas.

Gimdymo kambarys bus puikiai apšviestas, iki blizgesio nuvalytos sienos, reikiamos temperatūros vonia, o kūdikis nepaliaus klykęs.

Prašau, nekaltinkit knygos. Pasiklauskit sąžinės. Jumyse, matyt, dar yra nervingumo, prastos nuotaikos, pykčio.

Kūdikis neklysta. Jis jus teisia nuostabiu ir siaubingu tikrumu.

Jis prasiskverbia į širdį ir mato jūsų minčių spalvą.

Naujagimis – tai veidrodis.

Jis atspindi jūsų atvaizdą. Nuo jūsų priklauso, ar jis pravirks.

8

– Jūs dar kažką užmiršote!

– Ką gi?

– Kas nutiks vaikams, gimusiems tyloje ir meilėje? Ar jie skiriasi nuo kitų?

– O taip.

– Kokie jie?

– Sunku paaiškinti. Jie yra kitokie. Pakanka juos pamatyti.

– O dar kas?

– Prisiminkite, mes kalbėjome, kad gimdamas kūdikis užsideda kaukę, kuri jį subjauroja, paslepia jo tikrąjį veidą.

– Tragedijos kaukė, suraukti antakiai, nuleisti lūpų kampučiai? Siaubo ir graudulio

kaukė?

– Būtent.

– Ar gali būti kitokia – džiaugsmo, komedijos kaukė?

– Žinoma.

– Besišypsanti burna, pakelti antakiai, akys primerktos iš pasitenkinimo?

– Kaip tik taip.

– Tokios naujagimio kaukės niekas nematė. Tai neįmanoma...

– Neįmanoma ? Jums taip atrodo ? Tada pažvelkit. (Nėra originale esančių nuotraukų).

– Pamanykit! Šis mažylis ne tik kad šypsosi. Jis juokiasi! Net visa gerkle.

– Aš neverčiau jūsų taip sakyti.

– Šis vaikas – tiesiog stebuklingas! Bet... tai neturi nieko bendra su tuo, apie ką mes čia kalbėjome.

– Kodėl?

– Mes kalbėjome apie naujagimius, gimimą. O jūs man rodote pusės metų mažylį.

– Pusės metų?

– Visi žino, kad žindomi kūdikiai pradeda juoktis tik dviejų mėnesių. Geriausiu atveju – pusantro.   Bet šitaip juoktis..!

– Pusantro, du mėnesiai, taip rašo knygose, bet vaikui, kurį jūs čia matote, nėra nė dvidešimt keturių valandų.

– Tai neįmanoma!

– O vis dėlto taip yra.

– Neįtikėtina!

– Sakykim, neįprasta. Kol kas. Tai ir yra kita kaukė.

– Kita kaukė?

– Ne, net ne kaukė. Tikrasis veidas.

– Aš jūsų nesuprantu.

– Kas yra mus taip pakeičiančios emocijos ? Dvi vieno medalio pusės. Vienos jų mus džiugina, kitų mes bijomės, nuo ašarų iki juoko taip netoli.

– Žinoma. Koks būtų gyvenimas be emocijų? Kas būtų vaikas be šių kaukių? Įkūnyta nuobodybė.

– Nuobodybė ? O ne. Emocijos – bangos, kurios kyla ir leidžiasi, nešdamos viena kitą. Nuotaikos keičiasi kaip vėjo gūsiai, nesutrikdydamos okeano gelmių. Koks nuostabus vaikas be kaukės. Tai taikos ir pasitikėjimo įkūnijimas.

– Jis spinduliuoja romumą. Ir rimtį.

Tekstas – be originale esančių kūdikių nuotraukų ir iliustracijų-karpinių

Iš knygos: 

Frederick Leboyer GIMIMAS BE PRIEVARTOS, Kaunas, 1993, LPS Kauno sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, Kauno šeimos centras

Frederick Leboyer, Pour une naissance sans viole, Paris 1984

Versta iš rusų kalbos; iš prancūzų į rusų kalbą vertė M. Razenkovas; karpiniai Albinos Žiupsnytės; korektorė Violeta Micevičiūtė