KRENTAME?
Labai malonu, kad jūs čia atėjote. Gal
kartais geriau, jei neateitumėte. Nes kai ateinate, reikia kažką duoti,
o duoti nėra ko, nes viską, ko jūs ieškote, galite rasti pažiūrėję į
veidrodį. Žiūrėti reikia įdėmiai, galbūt ryte, ir klausti: O kas čia
stovi prieš mane? Tai ir viskas, ką mes darome.
Gyvenime turi būti kažkokia kančia, turi būti kažkokia netektis, turi
būti nelaimės, kažkas sukrečiančio, kad atsibustume ir sakytume: Kam
tos dvi rankos? Kam tos dvi kojos? Kam tas kūnelis? Kas man jį davė, ką
su juo reikia daryti? Gal šokti per langą?
Mes visi jau iššokome. Tiktai klausimas, iš kelinto aukšto? Gal nuo
milijoninio? Krentame 65 metus, krentame 75 metus, bet visi krentame ir
vieną dieną - baff.... ir nėra mūsų.
Bet krisdami kažko dar norime, dar į kišenes kemšame, dar graibome, dar
nesuvokiame savo kritimo. Aišku, kai krentame iš devinto aukšto, greitai
suvokiame: aaa... - ir nėra mūsų. Bet jeigu krentame iš
milijoninio aukšto... achch... - miegame, nes dar negreitai.
Kai šitai suvokiame, tada galvojame: Oi, greitai tėkšiuos.
Kaip čia yra? Kodėl mane mama išmetė per langą į šį pasaulį?
Nenorėdama, su meile, su didele meile, bet per langą (juokas salėje).
Tai tokie klausimai. Galbūt juokinga, galbūt ir ne, kai tai supranti.
Gal dabar atrodo kitaip. Bet kai ilgai pamedituoji, pasėdi kalnuose,
atrodo kitaip.
Atvykome iš Korėjos. Kai aš, lietuvis, nuvykau į Korėją, visi
korėjiečiai juokėsi iš manęs. Dabar atvažiavome į Lietuvą ir vėl visi
juokiasi, kad aš taip atrodau. Supranti, kad niekur nesi savas. Bet ir
gerai. Neturi nieko, ką galėtum turėti...
Dzen'o vienuolio iš Pietų Korėjos
(kauniečio) mintys; 2006 lapkritis |