Pranciškonų ordino 800-osioms metinėms

Šventasis Pranciškus Asyžietis ir sesuo Lietuva

Laudoto si‘, mi` Signore, persona aqva
la quall é multo utile se humile et pretiosa et casta...

 (Būk pagarbintas mano Viešpatie, per brolį vandenį,
kuris yra labai naudingas ir nuolankus, brangus ir tyras)

 S. Francesco d‘Assisi, „Tvarinijos giesmė“

Gimti, gyventi ir mirti... Iš nenusakomos esmės per Dievą gimsta forma; paskui suyra, grįždama vėl į esmę, esatį, esą. Pasaulis yra amžinas esmės ir formos žaismas...
     Yra tačiau viena žmogaus, tiksliau – per žmogų sukurta forma, kuri nepavaldi šitam amžinajam ratui. Tai Kristaus Bažnyčia. Jos amžinumas stulbina ir yra tiesioginis jos dieviškumo įrodymas. Tačiau ir Bažnyčia savo istorijos amplitudėje kartoja tą patį ritmą, niekada betgi neperžengdama mirties brėžio. Kas tie stebuklingieji, per kuriuos Dievas neleido Bažnyčiai mirti? Juos reikėtų vadinti esõs vaikais. Kaip augalas, sudžiūvęs stagaras, atsigauna nuo rasos ar lietaus, taip esmė gaivina formą.
     Taip buvo ir XII-XIII amžiuje. Gerokai apvyto Bažnyčios kūnas – tiek dėl vidinių negalių, tiek nuo blėstančių kryžiaus žygių žaizdų bei epidemijų. Bergždybė, negyvas ritualas, forma užgožė dvasią, esmę.
     Bet apvaizda neapleidžia – atoslūgį vėl keičia potvynis. Viena po kitos kyla esmės atgaivinimo bangos, esmės atnaujinimo sąjūdžiai. Tai valdensai  ir daug kitų. Ši potvynio banga neša su savimi ir grėsmę – erezijos šmėklą. Dažnai klaidingai, per lengvai įsivaizduojama – štai atėjo šventasis ir perkeitė laiko dvasią. Sąjūdžiai gi kilo vienas po kito, nesuvaldomi kaip potvynio bangos, ardančios pasenusios formos mūrą. Ne viskas juose buvo patrauklu ir priimtina, nelengva buvo atskirti, kas iš Šventosios Dvasios, o kas iš piktojo. Ir ne be Šventosios Dvasios pagalbos Bažnyčia sugebėjo atsirinkti ir išvengti erezijų ar net suskilimo grėsmės, tinkamu būdu atsiduoti gaivinančios esmės antplūdžiui. Taip šv. Pranciškaus mokymas, mažiau radikalus ir darnesnis nei  valdensų, padėjo Bažnyčiai išvengti keistos, nuolat atsikartojančios manicheistinės  pagundos – šiuokart katarų (patarų) pavidalu, kur atgaivos ieškojimai tebuvo priedanga iš esmės antikristiniam mokymui.
     Kur pranciškoniškojo universalizmo šaknys? Kodėl Asyžiaus elgetėlė visų taip mylimas – netgi tų, kurie krikščionybei gan šalti? Kodėl jis taip mylimas Lietuvoje, kur tapęs beveik savu, neatskiriamu nuo lietuviškojo kraštovaizdžio, kur jo rudasis abitas taip primena lietuviškąją rudinę, o kapišonas – tą įgaubtą bulvių maišą, kuriuo vaikystėje piemenaudami dengdavomės nuo įkyraus rudeninio lietaus – pakrūmėje, prie smilkstančio laužo, kur buvo kepamos bulvės, o sušilti tegalėjai prigludęs prie motiniškai šilto karvės šono ar pamirkęs kojas dar šiltoje balutėje. Senose kapinaitėse radome šventojo statulą, žmogaus ūgio. Lynojo lietus, o pakumpus figūra buvo tarsi gyva, mąsliai šypsodama, ir net ant nosies galo kabojo vandens lašas...

*

Kai išvydau žaliąsias Umbrijos kalvas, jose dar tvyrojo tai, ką nujaučiau – tai senosios Indoeuropos pasaulis, kur tebeesti gilus, rojinis gamtos ir žmogaus ryšys. Kur slypi šitas rojiškumas? Sesuo saule, broli mėnuo, netgi broli vilke, – taip atsiskleidžia šv. Pranciškaus santykis su gamta – ne panteistiškai garbinantis gamtoje ištirpstantį Dievą vietoj paties Dievo, bet seseriškai broliškas, rojiškai nekaltas. Žmogus čia tebėra gamtos dalis, jos savotiškas sandas, Dievo tvarinijos elementas. Jis dar nėra už ar virš gamtos.
     Lygiai toks – seseriškai broliškas – yra lietuvio santykis su gamta, kur tautosakoje rasime ištisines paraleles tarp liepos ir ąžuolo, seselės ir brolelio, tik dar jautresnėje skalėje, su lietuviškąja lyrine, beveik vaikiška deminutyvų – mažybinių malonybinių žodelių gausa:

      Einu per dvarelį                                                         Einu per dvarelį
            Į viešų kelelį                                                              Į viešų kelelį
            Pakelėj pavieškelėj                                                   Pakelėj pavieškelėj
            Stov baltas berželis                                                   Stovi serbentėlė

      – Beržužėli baltas                                                      – Serbentėle žalia
            Beržužėli gražus                                                        Serbentėle graži
            Ar nebūtum, beržužėli,                                              Ar nebūtum, serbentėle,
            Man už brolužėlį?                                                      Man už seserėlę?

 Tad gal todėl šitoks savas lietuviškų kalvelių kloniams basakojis šventasis, sakęs pamokslus paukščiams ir žuvims, ugniai ir vandeniui, vėjui ir lietui – „Dievo ubagėlis“, kaip sakytų Lietuvos kaime. Todėl tokie savi, lietuviški yra Porciunkulės atlaidai, o net šešios bažnyčios mažoje Lietuvoje turi globėju šventąjį Pranciškų.
     Prieškario Lietuvoje pakumpusio, pančiu persijuosusio pranciškono figūra buvo neatskiriama kokios nors Kretingos ar Plungės dalis. Ypač įleidęs šaknis Lietuvos kaime buvo tretininkų – pasauliečių vienuolių – judėjimas. Mano paties senelis ir senelė buvo tretininkai, kaip ir daugelis jų „susiedų“. Žiūriu į griežtus, bet šviesiomis akimis, raukšlėtus jų veidus, į nudirbtas rankas, ir graudulys ima – ar sugrįš?..
     Ar sugrįš tie laikai? Jau grįžta... Atgimė Nepriklausoma Lietuva, atgimė Kretingoj ir kitur  pranciškonai. Amžinatilsį brolis Gabrielius, vienas tyliausių ir įdomiausių Lietuvos žmonių, kalė akmenis keistoj sodyboj – muziejuje, kur iš pirmykštės sumaišties, pirmapradžio ikikristinio chaoso formuojasi krikščioniškoji darnõs dvasia, apgaubta, vainikuota Rūpintojėlio rūpesčio. Tėvo Stanislovo, kapucino, buvusio politkalinio Paberžės klebonija buvo tarsi ašramas, dvasinės atgaivos sala sąstingio miegu miegančioje Lietuvoje. Darbuojasi Lietuvoj, semiasi patirties Romoje ir kitur jaunieji kunigai-pranciškonai. Sugrįžo, nes niekada ir nebuvo išėjęs iš Marijos žemės Lietuvos Asyžiaus šventasis.
     Ir pabaigai norėčiau papasakoti legendą, pasaką ar tikrą atsitikimą, kurį teko išgirsti pogrindžio laikų klajonėse po vakarinę Lietuvą – Žemaitiją. Tai vyko pokario metais, niūriaisiais. Plungės pakraštyje, tylioj gatvelėj apsigyveno vienuolis – mat Lietuvoje po karo buvo uždaryti visi vienuolynai ir daugelis bažnyčių. Kai jis išeidavo pasivaikščioti miestelio gatvėmis, atlėkdavo visi miestelio paukšteliai – kovai, varnėnai, strazdai giesmininkai, pačiauškos žvirbliai, burkuojantys balandžiai. Jie tūpdavę jam ant rankų, galvos, klegesingu tuntu lydėję po miestelį. Valdžia tuomet uždraudusi jam vaikščioti. Vienuolis tegalėjęs sėdėti savo lūšnelėje, bet ir ten pro atvirą langą priskrisdavę paukščių ir teikdavę žmonėms džiugesį. Tada piktieji žmonės iš grėsmingosios KGB išvarę vienuolį iš miestelio ar išvežę į Sibirą. Tuomet miestelį apleidę paukščiai – visi iki vieno. Miestelis ilgiems ilgiems laikams likęs tuščias ir liūdnas, kaip ir visa pokario Lietuva – „mėnulio Lietuva“, anot rašytojo.
     Tikėkimės, sugrįš į Lietuvą visiems laikams ir paukščiai giesmininkai, ir jų broliai tylieji, vienuoliai. Sugrįš skaistõs ir neturto dvasia, geroji sėkla iš tolimo Asyžiaus duos dar Lietuvos žemėje vaisių – taikos ir ramybės visoje žemėje vardan.

Kaunas – Roma
Algirdas Patackas