Rasą Ambraziejienę ir Algirdą Patacką
kalbina Jūratė Grabytė

RASOS ŠVENTĖ

Jūratė: Kaip šiandien turėtume ir galėtume švęsti RASOS šventę, – žinoma, jei to norėtume?

Rasa: Aš galiu pasakyti kaip išgyvenau šią šventę. Man ši senoji šventė tarsi šaknys ar pamatas, ant kurio stovime. O Kristus ir jo pirmtakas šventasis Jonas Krikštytojas su savo vandens krikštu yra tarsi tos šventės pražydėjimas, kaip iš kamieno išaugęs ir pražydęs žiedas. Tai įprasminimas, atbaigimas. Taip aš jaučiu.

Algirdas: Turbūt reiktų pradėti nuo to, kad ši šventė turi tris sluoksnius: sakralinį – šventąjį, profaninį – buitinį ir dar vienas lygmuo yra už ribos – orgialinis. Tai jau išvirkščia šventė, virtusi savo priešybe, antipodu. Taip yra buvę istorijoje, bet galioja ir dabarčiai.

Rasa: Pas mus to nebuvo.

Algirdas: Baltiškoji kultūra tuo ir unikali. Galbūt pats unikaliausias jos bruožas yra tai, kad joje nebuvo orgialikos net pėdsakų. Aišku, labai norint gal galima rasti, tik reikia itin prisispyrus ieškoti, reikia dirbtinių pastangų. Ir toji šventė perėjo į krikščionybę ir krikščionišką prasmę įgijo labai natūraliai tarsi išsiskleidė, pražydo.
Tie dalykai yra mažai tyrinėti. Pavyzdžiui, kodėl RASOS globėju pasirinktas būtent šventasis Jonas Krikštytojas. Galima juk buvo paskirti ir kokį nors kitą globėją. Bet buvo parinktas būtent šv. Jonas Krikštytojas – ir  pataikyta nepaprastai tiksliai. Tik reikia pasakyti, šitai atlikome ne mes, bet keltai. Tuo metu, kai ši šventė buvo įkrikščioninta, mes dar nebuvome krikščionys. Vargu, ar mes čia prisidėjome. Tačiau keltai yra indoeuropiečiai ir jų kultūra priklauso indoeuropietiškai senovei – tokia būtų pastaba.
Aptariant Joną Krikštytoją svarbūs du motyvai. Pirmiausiai, tai pats krikšto, t. y. pradžios motyvas, nes krikštas yra įšventinimas, įvesdinimas, pradžia. Antrasis motyvas atsiskleidžia prisiminus, dėl ko Jonas Krikštytojas buvo nužudytas: jis pasmerkė valdovą už netinkamą elgesį, už palaidumą. Rasos šventei tai labai reikšminga. Rasoje kaip tik ir yra svarbiausi prasidėjimo ir skaistos motyvai. Tie du dalykai susiję panašiai, kaip Kristus prasideda nuo pranokėjo – Jono Krikštytojo. Tos dvi priežastys, matyt, ir lėmė, kad Jonas buvo paskirtas Rasos šventės globėju. Ir taip turime Jonines.
Jeigu kalbėsime apie RASĄ, – tai mes turime lobį. Rasos šventė yra mūsų savastis, perlas, gal taip reikėtų pavadinti. Mes, mūsų aplinkos žmonės taip manome. Vadinkime, tai buvo kita kultūra, ne sovietine. Turiu galvoje ne mindaugus, ne katedras, ką sukūrė Marcinkevičius. Atstatyta Rasos šventė buvo mūsų sacrum tais laikais. Kas dalyvavo, žino. Bet šiais laikais, vietoj to, kad tą šventę dar pakylėtume, pagilintume, tai vietoj to ji nukrito į profaninį lygį. Netgi orgialikos motyvų jau galima rasti, jei skaitysime policijos suvestines.

Jūratė: Kai sakote, kad šventė buvo atkurta, kyla klausimas: ar iš tikrųjų ji buvo atkurta, ar ji buvo visuotinai priimta? Ar yra tik grupelės, kurios tuo domisi ir ją švenčia? Kiti, kurie laiko save krikščionimis, katalikais, tą šventę švenčia kaip nurodyta bažnytinėje liturgijoje. O didžioji tautos dalis laisto ją alumi. Ar dabartinėje tikrovėje ta atkurta šventė įgavo tikrąjį grožį ir prasmę?

Algirdas: Man atrodo, kad tai vienas iš skaudžiausių pralaimėjimų. Ne tiek skaudu yra, kad nepasiekėme europietiško gerbūvio ar kitų panašių dalykų. Bet šioje srityje mes pralaimėjome labai skaudžiai ir netgi žeminančiai. Kas dėl to kaltas? Mes iš savo pusės, Rasa gali paliudyti, padarėme viską kas įmanoma.
Vienas iš išmanančių žmonių, jau amžiną atilsį norvegas Helgė Ringold, kalbininkas, vakarietiško jaunimo atstovas, kuris pas mus dažnai lankydavosi ir Ramuvos aplinkoje dažnai būdavo, yra sakęs, kad Ramuvos judėjimas yra vienas iš originaliausių jaunimo judėjimų Europoje. O šio judėjimo centras buvo Rasos šventė. Taigi turime paliudijimų ir iš šalies, kad taip tikrai būta. Bet nauji laikai padarė taip, kad šita šventė smuko, kaip dar niekad istorijoje nebuvo smukusi. Pasistengė mūsų vadinamieji verslininkai ir kultūros liumpenai. Tai yra ir bendras tautos nuopuolis. Po 20-ies metų laisvės paaiškėjo, kad yra ir tamsioji mėnulio pusė...

Rasa: Aš vis tiek manau, kad šita šventė su savo šventuoju sluoksniu dar išlikusi. Esmė, „druska“ tebėra, bet jos, kaip ir mūsų Bažnyčioje, yra mažai. Jeigu kalbėsime apie tikruosius dalykus, ne ritualinius, ne paviršinius, o apie gelmę, tai ir krikščioniškajame tikėjime visa tai patiria nedaugelis. Bet tai yra, tai tikra ir gyva. Lygiai taip pat tos gelmės ir dabar tikrai yra išlikę ir senojoje šventėje.
Galiu paliudyti iš savo patirties. Kai pirmą kartą, 1989 metais perskaičiau Algirdo „Rasą“ [savilaidos leidinyje „Ethos. Baltų kultūra ir lietuviška savimonė“, 1984 m.], mane ištiko toks sukrėtimas, kad jį vadinčiau atsivertimu, bet ne krikščioniška prasme. Tuo metu aš net nebuvau krikščionė. Pirmoji Rasos šventė 1989 metais man paliko tokį įspūdį, aš ją taip išgyvenau... Nors jau daug laiko praėjo, bet viską atsimenu. Aš, pavyzdžiui, negalėjau valgyti. O juk prieš šventę pasninkas reikalingas. Mes su vyru iš tiesų visais savimi buvome tuose ritualuose. Paskui mačiau, kaip kiti palapinėse traukė dešras, o aš negalėjau jokių sumuštinių valgyti, nes labai giliai vidiniai tame dalyvavau.
Po to atėjo ir atsivertimas į krikščionybę. Jokių prieštaravimų man nekilo. Man tai buvo gyvi ir tikri, tie patys dalykai. Net eidama tuos ritualus su folkloro ansamblių dalyviais ar dabartinais ramuviečiais, kurie nėra krikščionys, nepatiriu „susidvejinimo“. Jie ten garbina ąžuolą, o aš garbinu Viešpatį, kuris sutvėrė šitokį galingą medį, tokią pasakišką gamtą. Jie garbina šaltinį, o man vanduo primena besiliejančią ir gaivinančią Šventąją Dvasią. Aš viduje meldžiuosi ir kreipiuosi į tai, ką aš jaučiu ir pergyvenu, į Tą, kuriuo tikiu. Juk šventės ritualai nuostabiai gražūs. Jeigu paimsime žoleles ar vandenį, – man tai yra grožis. Tų senų dalykų Bažnyčia neturėtų atmesti. Mano akimis, Bažnyčia jų ir neatmeta. Juk velyknaktį bažnyčiose šventinama ugnis ir vanduo, velykinė žvakė nardinama į kubilą su vandeniu. Tai tie patys simboliai, kaip upe nuplaukiantys RASOS vainikai su žvakelėmis. Ta vandens ir ugnies sankirta... Šie dalykai mūsų Bažnyčioje yra. Kaip visa tai surišti, grįžtant prie Jono Krikštytojo šventės? Tai yra be galo įtaigūs ritualai, kurie įformina tuos pačius dalykus, kuriuos Bažnyčia turi. Ir tarsi uždeda ant anos labai vaizdingos formos aukščiausiąjį, dievišką matmenį. Tai gražu ir šventa.

Jūratė: Visgi, jei mes, krikščionys, tikime, kad Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo pilnatvė – pradžia ir pabaiga, alfa ir omega, – tai kodėl vis dar mums kažko trūksta? Arba kuo galėtų tą tikėjimą papildyti senieji papročiai, apeigos, ritualai? Kodėl jų reikia?

Algirdas: Krikščionybė gali būti universali, vadinkime, kosmopolitinė. Ji gali remtis pačia idėja ir Kristaus asmeniu, ir tuo, kas yra aplink Kristų. To turėtų užtekti. Bet yra dar prigimtis, kultūrinis paveldas, genetika. Jeigu žmogus yra be šaknų, krikščionimi būti jis gali – krikščionybė tai pajėgia. Bet stipresnis yra tas, kuris remiasi į žemę, į šaknis. Mūsų kultūra yra tas variantas iš Naujojo Testamento pasakojimo apie sėjėjo grūdus, kai grūdai krito ant kelio, ant uolos, į erškėčius ir tik dalis krito į palankią dirvą, – t. y. į etoso kultūros dirvą. Būtent Šiaurės Vakarų kryptimi, jei žiūrėsime iš Palestinos, suklestėjo krikščionybė. Visomis kitomis kryptimis ji užgeso arba tik vegetuoja. O toji yra etoso kultūrų sritis. Tų kultūrų, kurios remiasi dora, ką vadiname graikų k. žodžiu ethos. Būtent ši dirva buvo palankiausia terpė krikščionybei plisti. Mes esame klasikinis dėkingos dirvos pavyzdys. Tik istorinis paradoksas buvo tai, kad krikščionybę mums nešė kardu. Ir mes privalėjome į kardą atsakyti kardu. Tačiau pati krikščionybė kaip religija Lietuvoje nepaprastai lengvai prigijo.
Aš į ateitį žiūriu optimistiškai. Laisvės sąlygomis niekas netrukdo švęsti taip, kaip turi būti. Tiesą sakant, negalėjo sutrukdyti ir anais laikais. Tas žemasis sluoksnis – išvirkščiasis, matyt, bus, tik nereiktų jo skatinti. Valstybė neturėtų to daryti, – visokiais laisvadieniais ir visaip kitaip. Tai klaida.

Jūratė: Papasakokite apie indoeuropietiškos ir krikščioniškos šventės sąsajas ir apie tai, kodėl tokį sakralinį klodą turinti Rasos šventė praktiškai tapo visai profaniška?

Algirdas: Perspektyvoje matau štai ką – mes dar tik priartėjome prie paparčio žiedo slėpinio. O sąsajas su krikščionybe įžvelgiu ne per ką nors kitą, o per šventąjį Graalį, per senovinę viduramžių legendą. Kas tas Graalis, iki šiol tebėra neaišku.

Jūratė: Manoma, kad tai taurė, į kurią lašėjo Kristaus kraujo lašai.

Algirdas: Galutinis jos variantas yra Eucharistijos taurė. Aš manau, kad tarp paparčio žiedo ir Eucharistijos taurės yra sąsaja. Gal per tarpines formas ar slėpinius, bet ta sąsaja yra.* Tai visai netyrinėta sritis. Manau, jei Eucharstijos taurė yra krikščionybėje, kur rasime duoną ir vyną, kūną ir kraują, tai Rasos slėpinyje dar slypi senasis, ikikristinis lygmuo. Bet turėjo būti ėjimas į tai, turėjo būti tarpinės stotelės, nuojauta, kas turėtų įvykti. Ir mūsų kultūra vienintelė, galinti tuos dalykus apčiuopti, nes pažinti senąją ikikristinę kultūrą, jos gelmes galime tik mes. Tam reikalingas autentiškas išgyvenimas, kurį taip giliai paliudijo Rasa. Netgi sakyčiau, kad ji savo asmeniniais biografiniais dalykais pakartojo visos mūsų tautos kelią. Per tai mes atradome krikščionybę. Iš tiesų, mums RASA padėjo įeiti į krikščionybę, giliai įeiti. Todėl mes esame šiauriausia katalikiška tauta. Sovietų Sąjungoje buvome vieninteliai katalikai.
Aš nenusiteikęs prieš folklorinį lygmenį. Jau ir laikraščiai paskelbia, kad švęsime, kad žoleles parankiosime, laužus kūrensime ir panašiai. Tai reikalinga. Bet jeigu mes nesiekiame, nejudame toliau, tai užsidarome uždarame rate, gamtiniame cikle, neprasimušdami į sacrum. Rasos šventė, ta šviesiausia naktis yra kažkas tokio, kada tu gali prasiveržti į anapus, į transcensą. Tuo tarpu Kalėdos yra antipodas – juodasis taškas (turiu omenyje ikikristines Kalėdas). Ten yra blogio proveržis, ten įmanomas žmogaus-žvėries radimasis ir t. t. Tie du taškai tarpusavyje susiję – jie padalija metus į dvi simetriškas dalis. Iki Rasos taško gelmių iki šiol neprasiveržėme. Tai gali padaryti tik lietuviška-baltiška kultūra. Tai yra sena užduotis naujiems laikams.
Mes šventę atstatėme. Nebuvo taip, kad pirma parašėme scenarijų, o paskui šventėme... Mes pradėjome švęsti ir tuo pačiu metu atsiminti, bet užsidarėme ritualo narve. Bandėme suprasti, o ką tai reiškia. Ir šitai vyko savaime. Tarp kitko, geriausiai tai pajuto vaikai. Kas buvo pirmose Rasos šventėse, tas jau yra epoptas (graikų – pašvęstasis, lietuvių – vydūnas), t. y. tas, kuris žino. Tik jis nemoka perduoti, bet to ir neįmanoma perduoti. Galima bandyti. Kai prisimenu RASOS jauseną, man iškyla šilto pieno įvaizdis – tarsi būtum atsigėręs ką tik pamelžto pieno.

Rasa: Man labai svarbu santykis tarp esmės ir formos. Čia kalbama apie esminį dalyką, apie išsiveržimą, apie vertikalų matmenį, ėjimą aukštyn. Bet ir ritualas, formos dalykas labai reikalingas. Žiūrėkite, – vaikai, pavyzdžiui, kad ir piligriminėje kelionėje ar stovykloje būnant. Jiems norisi žygiuoti, giedoti, jie eina su tom vėliavom prie koplytstulpių. Ir Rasos šventėje panašiai. Bažnyčia šito šv. Jono Krikštytojo šventės šventime neturi, o aš norėčiau, kad jis būtų.

 Aleksandras: Vaikų ir suaugusiųjų sąmonė skiriasi panašiai, kaip skiriasi senųjų kultūrų sąmonė nuo civilizuoto žmogaus sąmonės. Vaikai dar nemąsto abstrakčiai, t. y. atitrauktai, kaip jau gali civilizuotas žmogus. Vaikas mąsto ir veikia vienu metu. Pasidalijimo tarp veiksmo ir minties jame dar nėra. Jam nereikia paaiškinimo, kodėl taip daroma. Ritualas jam savaime yra prasmingas. Vaikas, kaip ir senųjų kultūrų žmonės, dar tebėra vientisas.
Paaiškinimas reikalingas mums, mentalinės (suskilusios) sąmonės žmonėms. Bet kai paaiškinimas yra tik minties lygyje, tada ritualas darosi lyg ir nebereikalingas. Kol dar nesi suskilęs ir išgyveni ritualą vidiniai, paaiškinimas tau nereikalingas. Tu jį žinai, bet negali paaiškinti, nes negali skirti formą ir esmę, panašiai kaip negalima atskirti senovinių dainų žodžių nuo melodijos. Tai toks keistas santykis tarp senovės ir dabartinio žmogaus, tarp formos ir esmės.

 Algirdas: Kažkiek šito būta. Pavyzdžiui, tėvas Stanislovas leisdavo bažnyčioje atlikti kai kurias apeigas. Mane pastatė vos ne į amboną ir liepė pasakoti apie RASĄ. Baisiausiai išsigandau. O paskui upeliu leidome bažnyčioje šventintus vainikus. Bažnyčia turėtų kreipti dėmesį į Rasos šventę. Na, tiesiog sėdime ant lobių skrynios ir neleidžiame jos atidaryti.

Jūratė: O gal Bažnyčią baugina tas pseudo-pagoniškas lygmuo?

Algirdas: Jeigu baugina, – tai reikia su tuo tvarkytis. Jeigu apsimesi, kad nieko nėra, tai pagoniškumas ir įsiviešpataus. Nes kitaip užsiauginsime, o gal jau užsiauginome nuosavą sektą – primityvų variantą šitų dalykų. Aš nenoriu nieko įvardinti, nes ne visi ramuviečiai yra tokie. Bet yra labai daug nuosavos lietuviškos sektos požymių. Ten šventė yra visiškai supaprastinta, suprimityvinta ritualika, paversta Gamtos jėgų garbinimu. Ir iškart pastebimas labai ryškus antikrikščioniškas motyvas. Ne visur, tačiau to yra. Kažkas tai daro sąmoningai, kažkas nesąmoningai.

Jūratė: Kaip žmogui atsirinkti, susivokti, kur iš tikrųjų Rasos šventė, o ne tai, ką jūs paminėjote?

Algirdas: Tikroji Rasos šventė yra ta, apie kurią dabar šnekamės. Visa kita yra fragmentai, tie žemesnieji lygmenys. O sacrum lygmuo nesibaigia su ikikristiniu laiku. Jis tęsiasi ir toliau. Tačiau mūsų Bažnyčia, lietuviškoji teologinė mintis galėtų daugiau pasistengti, būti atidesnė šitam paveldui, nes mes šitai turime.

Rasa: Aš galvoju, ar mes sugebame kam nors kitam paaiškinti, kad RASOJE, o ir kitose senosiose mūsų šventėse yra dar ir šventasis lygmuo. Šiandien mums, krikščionims, tos šventybės išgyvenimas – tai Jėzus Kristus, kuris yra Viešpats ir Rasos, ir vandens, ir ugnies, ir vainikėlių, ir ko tik nori. Jis yra Viešpats. Suvokime, kad Jis ten yra, kad Jis gali su mumis kartu eiti...

Algirdas: Bet šitai turi daryti teologai, jie turi atrinkti, kas prie ko. Nes jeigu paliksi taip, kaip yra, tai galima nuplūduriuoti ir į įtartinus vandenis, tokius kaip New Age ar dar kur. Juk pasaulyje reiškiasi ir pseudopagoniškas judėjimas. Kartais jis įgyja labai negatyvias formas, kartais kiek priimtinesnes. Bažnyčia to prisibijo. Bet jeigu yra iššūkis, galima arba slėptis, arba drąsiai jį priimti. Manau, kad Bažnyčios pozicija turėtų būti tokia – priimti. Rasos šventėje man rūpi ne tiek jos dabartinis nuopuolis, kiek tai, kad nėra tęstinumo. Nėra kas šitai pratęsia. Nėra tiltininkų. Kultūroje, o ypač etoso kultūrose, tai yra svarbiausia. Tiltininkai, pratęsėjai, perveda mus iš vienos kartos į kitą, iš vienos epochos į kitą. Stato tiltus, ir tada kultūra tęsiasi. Šito tęstinumo šiandien trūksta, ir tai labai neramina.

Jūratė: Rasa pradžioje sakė, kad mes, krikščionys, ne visada norime ar ne visada mums sekasi ieškoti tikrosios tikėjimo gelmės, tos druskos savo tikėjime, kadangi plaukiame pavandeniui. Tai galbūt nėra svarbu ieškoti dar gilesnės prasmės ar savųjų šaknų. Nes apskritai toks sulėkštėjimas, subanalėjimas, suprofanėjimas matyti visose gyvenimo srityse.

Algirdas: Pačios sunkiausios nuodėmės yra intelektualinės. Jeigu buitiniame lygyje padarysi nuodėmę, tai lengviau išsikapstysi. Rasos šventės atveju mes darome intelektualinę, tingėjimo mąstyti nuodėmę.
Nežinau kodėl. Gal čia ne vien tingėjimas, gal nesupratimas ar dar kas nors. Aš vėl kartoju: esame lietuviai katalikai. Mūsų pareiga yra šituos dalykus tęsti, niekas kitas neturi tokio slėpinių lobyno – turiu galvoje visą Rasos kontekstą, – kokį turime mes. Ir ne tiktai tekstus ar knygas turime. Mes turime autentiškus dalykus, išgyvenimus. Vieną jų ką tik girdėjome iš Rasos. Ji nejaučia jokios vidinės priešpriešos tarp to, kad esu ir Rasos šventėjas, ir katalikas.

Jūratė: Bet Rasa yra viena iš nedaugelio, kuri sugebėjo tuos du dalykus per patirtį sulydyti. Ko gero, mąstymo lygmenyje mums yra aiškiau, kad tie du dalykai nesikerta, bet praktiškai mes to beveik neturime, išskyrus nedideles grupeles žmonių.

Algirdas: Visada šventi dalykai nėra labai vieši. Aišku, tikėjomės, kad tai išplis plačiau. Taip, iš to gana siauro rato išėjome į platumą, bet išėjome ir nusekome. To neturėtų būti. Reikia stengtis, kad sacrum būtų daugiau ir giliau. Ir ypač esame atsakingi, kad jo neprarastume iš viso.

Jūratė: Dabar apskritai toks įspūdis, kad iš Joninių likęs tik orgialinis lygmuo.

Algirdas: Taip nėra. Bet į Kernavę geriau nevažiuoti, nes bus daugiau narkomanų, nei šventėjų. Gal aš čia negerai kalbu... bet į Kernavę nebevažiuoju.

Jūratė: Tai kur tos tikrosios Rasos?

Algirdas: Keturias vietas tikrai žinau: Punske prie Seinų ežero, ant Padubysio piliakalnio, Kaune Panemunėje ir Molavėnuose. Yra dar tų vietų. Kas tikrai nori, suranda.

Rasa: Tai vietos, kurios yra paskelbtos. O šiaip, RASĄ švenčiantys ansambliai nenori viešintis.

Algirdas: Yra tokia problema: Lietuvoje pasidarė nebesaugu tokią šventę švęsti. Uždega laužus, – ir tuoj prisistato aplinkinis „kontingentas“. Prisimenu, kad jų netrūkdavo ir anais laikais, bet jie tada kažkaip ištirpdavo. Šventės aura buvo tokia stipri, kad jie arba pritapdavo, arba pasišalindavo. Netgi ir saugumiečiai, ir tie persikeisdavo. Bent jau sėdėdavo krūmuose. Aš manau, kad juos irgi veikdavo. Dabar yra kitaip. Pati saugiausia šventė yra, ko gero, Punske, nes tenykščiai lietuviai dar taip nesugedę ir labiau išlaikę lietuviškumą. Pas juos dūšia pailsi.

Šis tekstas – dešifruota 2008 m. birželio 24 d. LR laida „Mažoji studija“. Redaguojant jį jau kiek papildė Aleksandro Žarskaus mintys. Kviečiame ir Vydijos svečius išsakyti savo nuomonę šiuo ar panašiais klausimais. Jūsų mintys papildys šį tekstą, padės mums visiems susivokti, aptarti, kokios šiandien yra ir kokios turėtų būti senosios lietuviškos šventės. Kaip jos skleidžiasi šiandienos miestuose ir kaimuose? Koks jų santykis su krikščionybe? Kokia jų esmė, vertė ir reikšmė mums šiandien?

Pirmasis temos tęsinys - papildymas -  Apie Rasą ir šventąjį Gralį