Jonas Misevičius 

BALTŲ PROTĖVYNĖ

„Mūsų tautos praeitis nėra tokia, kad jos gerbimas turėtų būti vadinamas romantika. Jos kalboje vis dar glūdo aiškiausia ariškų tautų sąmonė. Lietuvių tauta ir kraujo atžvilgiu vis dar yra išlikusi grynausia tauta; kitaip jos kalba seniai būtų tiek jau pakitusi, kaip kitų tautų“ (Vydūnas).

Iš tiesų, visa, kas yra praėję, atrodo jau baigęsi, tarsi nebereikalinga. Tačiau bet kokia praeitis - tai yra pamatas mūsų dabarčiai ir netgi ateičiai. Ir visai nesvarbu, ar mes jos veikimą suvokiame sąmoningai, ar nesuvokiame, - praeitis ir visa, kas jau yra atsitikę, veikia mus tiesiogiai. Dažnai esame veikiami per pasąmonę.

           TAUTA

Pradėdami gilintis į mūsų tautos slėpinį, pirmiausiai aptarkime tautų formavimąsi apskritai. Tautų radimesi, jų gimime nepaprastą reikšmę turėjo gamta, ypač senovėje. Pavyzdžiui, Eurazijos erdvėje galima kalbėti apie kalnų, girių ir - vėliau - stepių bei jūros tautas. Pirmasis, statinis, pats seniausias tautų radimosi laikotarpis - jų gimtis iš atitinkamos gamtinės aplinkos. Senojoje Europoje tai buvo pradžioje - girios, kiek vėliau - kalnų tautos. Stepė dar buvo beveik negyvenama. Šitai lėmė daugelis aplinkybių, bet svarbiausioji - biologinė, t. y. maisto, prasimaitinimo užduotis. Tam palankiausia terpė - iki žemdirbystės - yra giria (mokslininkai kalba apie biomasės kiekį vienam ploto vienetui, kuris girioje yra didžiausias). Antrasis etapas, - kai tautos gimsta skirtingų gamtinių erdvių sandūroje (čia daug nuveikęs yra rusų mokslininkas L. N. Gumiliovas [1]). Tokios sandūros, kaip stepė - miškas, kalnas - lyguma, jūra - krantas skatina naujų tautų radimąsi. Taip girios - stepės sandūra pagimdė klajoklius skitus, apgyvendinusius stepę, o jūros - kranto sandūra - vikingus, apgyvendinusius iki tol negyvenamas, nes nederlias šiaurės jūrų pakrantes.

             ŽIRGAS IR VALTIS

Stepių apgyvendinime nepaprastą vaidmenį atliko laukinio žirgo prijaukinimas. Beje, seniausias žirgo pavertimo naminiu gyvuliu židinys yra baltų žemių pietiniame pakraštyje - ties dabartiniu Kremenčiugu, būtent stepės ir girios sandūroje, kylyje (žr. žemėlapį). Prijaukintas, pabalnotas žirgas įgalino apgyvendinti stepes, atlikti trumpalaikius karo žygius. Atradus vežimą tapo įmanomu ištisų tautų kraustymasis. Istorijos ratas pajuda, statika virsta dinamika.
            Įstabu, jog žirgo vaidmenį šiaurės jūrų atveju suvaidino valtis. Valtis įgalino iki tol neįveikiamą jūrą (kaip ir stepę žirgo pagalba) paversti susisiekimo erdve: tai, kas skyrė, dabar jungė. Prie valties pritaisyta burė (atitinkamai - žirgas+vežimas) įgalino tautų kraustymąsi (pvz., Islandijos apgyvendinimas). Neveltui skitus ir vikingus, tokius tolimus, vienija taip vadinamas žvėrių stilius (vingiuotų linijų, vaizduojantis liūtus, erelius ir kitus, kartais fantastinius - grifonas - plėšrūnus, įtaigiai rodančius vyriškąjį aržumą, grobikiškumą, smurtiškumą, galų gale net iki savinaikos - gyvatė, ryjanti savo uodegą).
            Ir, pagaliau, trečiasis tautų radimosi laikotarpis - tai istoriniai įvykiai - tautų kelionės, karai, ištisų žemynų užkariavimai.
            Tačiau seniausios, pirminės yra gamtos tautos. Tai tos, kurios gyvena ten, kur gimė, kurių tėvynė yra ir jų protėvių žemė, protėvynė. Tokie esame ir mes, girių žmonės. Bet apie tai - vėliau.

             TĖVYNĖ

Ne tik aplinka bei ūkinė veikla žmogų formuoja. Pati Tėvynė, jos dvasia  turi didžiulę reikšmę. Nes Tėvynė - žmogaus pojūčių pradžia. Anot Vydūno, čia jis pirmąkart patiria pasiaukojančią motinos meilę, tėvo rūpestingą gerumą, jis čia pirmąsyk išvysta tekančią saulę, sulaukia atslenkančių sutemų. Būtent čia jis patiria visą gamtos alsavimą. Su Tėvyne jis yra surištas visa savo prigimtimi, pati Tėvynė veikia ir formuoja žmogų, jo būties sąmonę, nes Tėvynė sukuria geriausias sąlygas asmens prigimčiai pasireikšti. Tiktai Tėvynėje žmogus gali suprasti ir pajausti savo paties esmę ir savosios būties prasmę, nes tik čia jis pats gali geriausiai reikštis ir iš tiesų alsuoti savo dvasia. Ir geriausiai pajusti santykį su savo Kūrėju, su visa supančia aplinka bei su kitu žmogumi.
            Tautos dvasia geriausiai skleidžiasi ir auga šeimoje. “Šeima palaiko etninį tautos tipą (išryšk. aut), perteikdama jį iš kartos į kartą: ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus” [2]. Tik “šeimoje vaikas pradeda pasaulį matyti tėvų akimis, išgirsti jį tėvų ausimis, vertinti tėvų supratimu ir pamilti tėvų širdimi” [3].

             ERDVĖ IR LAIKAS

Ar teritorijoje, kur mes dabar gyvename, žmonės gyveno nuo seniausių laikų? Prabėgom apžvelgsime tas mokslo sritis, kurios bando spręsti šį klausimą. Kuri nors viena mokslo šaka nepajėgi pilnai į tai atsakyti. Turi bendradarbiauti archeologija, antropologija, istorija, kalbotyra, tautosaka, etnomuzikologija, geologija ir t. t. Pvz., nors archeologija ir labai svarbus mokslas, ji turi didelį trūkumą, - archeologas randa tik tuos objektus, daiktus ar žmogaus liekanas, kurie išlieka, kurie nesuyra. Tai, kas suirę, archeologas kartais bando atstatyti (rekonstruoti). Čia lieka didelė erdvė jo minčiai, o ir vaizduotei pasireikšti. Remiantis archeologiniais duomenimis, žmogus dabartinės Lietuvos žemėse gyvena labai seniai - nuo paskutinio apledėjimo (15-8 tūkst. m. pr. Kr.). Atrodo, kad ledynas visos Lietuvos niekada nėra dengęs, jis yra sustojęs ties dabartinių vidurio Lietuvos aukštumų riba. Paleogeografo K. Seibučio duomenimis pietinėje Lietuvoje, Krikštonių kaimo pievose yra išlikę  reliktinių ikiledynmečio augalų. Jei išliko gyvi šie augalai, tai tikėtina, kad tose vietose galėjo išgyventi ir žmogus. Suprantama, kad šalia ledyno gyventi nepaprastai sunku. Laikotarpis, kurį įmanoma datuoti pagal radinius, yra apie 13 tūkst. m. pr .Kr. Tai pirmieji Aistijos gyventojai, kuriuos galima "susekti" archeologiškai. Pastoviai čia žmonės apsigyvena antrojo atšilimo laikotarpiu. Tai maždaug 10 tūkst. m. pr. Kr. Tai, anot archeologės R. Rimantienės, “Svidrų” kultūra. Ji paplitusi daugiausia  pietų Lietuvoje, Prūsijoje ir Šiaurės Lenkijoje, - tose vietose, kur senovėje gyveno baltai. Tad iš tiesų galima teigti, kad ji - vietinių gyventojų padarinys. Šios kultūros vystėsi ir Mezolito laikotarpyje. 8-7 tūkst. m. pr. Kr. susikuria mezolitinė Nemuno kultūra, kuri apima buvusią Prūsiją (dabartinę Kaliningrado sritį), pietų Lietuvą (riba eina Nemuno - Neries baseinu) ir Šiaurinę Lenkijos dalį. Taipogi tuo pat laikotarpiu į šiaurę nuo šios ribos gyvavo mezolitinė Kundos kultūra.
            Neolite arba Naujajame Akmens amžiuje šios kultūros savaime perauga į taip vadinamą Nemuno ir Narvos kultūras. Yra paplitusi nuomonė, kad baltai arba mūsų protėviai pradėjo formuotis, tiems seniesiems gyventojams susimaišius su ateiviais indoeuropiečiais, virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjais (2,5 tūkst. m. pr. Kr.).
            “Prieš kokį 10 metų ir anksčiau buvo teigiama, kad baltai būtent ir yra virvelinės keramikos ir kovos kirvių III-iojo tūkst. pr. Kr. pabaigoj čia atsikėlusieji gyventojai. Apie vietinius nebuvo net kalbama. Tarsi jie vienu mostu būtų išnykę, ar vėjas būtų nupūtęs. Dabartiniai to laikmečio kultūrinių sluoksnių archeologiniai tyrinėjimai (prie Biržulio, Kretuono ežerų; Šventojoj, Užnemunėj, Šalčininkų, Pakruojo, Zarasų rajonuose, Latvijoje, Tukums rajone, Sarnates durpyne, Lubanos žemumoj ir kt.) atidengia labai daug tuomet buvusių vietinių (išryšk. aut.) žmonių gyvenviečių. Virvelininkai atėjo, to nuneigti, žinoma, negalima: atsiranda kitas žmonių antropologinis tipas, kitokia materialinė kultūra. (Visa tai sutampa su kitų to meto Europos sričių gyventojais bei kultūra). Bet kur dėjosi vietiniai? Užgožė juos? Išstūmė? Nė velnio! Archeologijos duomenimis - išstūmimo nematom. Vien pamario zonoje, Baltijos pakrantėje (Pamarių arba Tucevo kultūros srityse) virvelininkai vietinę sanklodą užgožė. Bet ir čia nepilnai: liko labai daug sena materialinėje kultūroje (puodų forma, dubenėliai). Ūkis pasiliko toks pat. (...) Tačiau ir pamaryje ateivių būta nelabai daug. O toliau nuo jūros (visa šiaurinė Baltarusija, rytinė Lietuva, rytinė Latvija - iki Msti upės baseino) - neturim aptikę nė vienos grynai virvelininkų gyvenvietės. Nėra. Matom tolimesnę tos pačios Narvos kultūros raidą (vėlyvąjį Narvos kultūros etapą). Niekas iš esmės nepakitę (tie patys kaulo, rago, titnago dirbiniai, keramika), pakitus nebent precizika. Todėl, mano supratimu, jokiu būdu negalima sakyti, kad baltai - virvelinės kultūros gyventojai. Galim tik kalbėti apie pastarųjų įtaką. Kapavietėse ateivių randama tik vienas septintadalis (išryšk. aut.). Ir - tik prie upių, pratekančių ežerų, t. y. prie tuometinių tranzitinių vietovių, netoliau kaip vieną - du kilometrus nuo jų ir - labai trumpą laikotarpį: 2400-1900/1800 m. pr. Kr. Toliau - jokių pėdsakų” [4]. Iš tiesų, tais senaisiais laikais pagrindiniai susisiekimo keliai buvo upės. Net dabartiniais laikais, pažvelgę į gyventojų tankumą vaizduojantį žemėlapį, pamatysime, kad bet kurioje pasaulio dalyje didžiausias tankumas yra prie upų (Europoje tai jau nebe taip ryšku, nes visas žemynas apgyventas labai tankiai).

            Iš esmės visi senieji protėviai tebegyveno senojoje teritorijoje, ne perkeisti indoeuropiečių, o tiesiog patyrę tam tikrą kultūrinę įtaką. Panašią įtaką šiek tiek vėliau jie patyrė ir iš šiaurės pusės - nuo atėjusių iš už Uralo finų genčių. Baltų protėvių kultūra apėmė ne tik Baltijos pajūrį, bet Volgos-Okos bei Dniepro-Dono baseinus. Ši baltiškų genčių sritis užima didžiulę teritoriją (7¸10 k. didesnę nei dabartinis Lietuvos Respublikos plotas). Šiaurėje šis plotas baigiasi kartu su tauriaisiais plačialapiais miškais. Rytinė jo riba eina maždaug iki Nižnij Novgorodo (buvęs Gorkio miestas),  pietinė - Dysnos ir Seimo upėmis (maždaug 50° lygiagretė prie Kijevo miesto), o vakaruose siekia Elbės upės baseiną. Tai sudaro tarsi savotišką ovalą. Šis ovalas (800 km pločio ir beveik 2000 km ilgio) yra beveik taisyklingas, jei neskaityti dviejų išimčių - tai įlinkis pietuose ir išlinkis, kylis) rytuose. Abu šie iškraipymai yra nepaprastai reikšmingi. Įlinkio priežastimi, kaip matyti iš žemėlapio, yra Karpatų kalnai, o išlinkio - Dniepro upė ir jo intakai ties Kijevu. Pirmuoju atveju ovalą “įlenkia” kalnai, antruoju - stepė, tiksliau, giria upių slėniais kiek “įsiveržia” į stepę. Taigi - išimtys tik patvirtina taisyklę.

             VANDENYS

Įdomu tai, kad šiuos seniausius davinius stipriai paremia kalbotyra, ypač vandenvardžiai, - pati archaiškiausia geografinių pavadinimų dalis. Pavartę Pietų bei Šiaurės Amerikų žemėlapius pamatysime, kad daugelis vandenų pavadinimų ten yra indėniškos kilmės, nors šiuose kraštuose jau seniai didžioji dauguma gyventojų - ne indėnai, o išeiviai iš Europos ir kitų kraštų. Lygiai taip pat yra ir senosiose baltų žemėse. Visur, kur ateina imigrantai, - karinio įsiveržimo ar taikaus persikraustymo būdu, - jie atsineša kažką savito. Tačiau senieji gyventojai be pėdsako niekur neišnyksta: jie palieka archeologinius davinius apie save - laidojimo kapus, piliakalnius, buities įnagius, papuošalus ir pan.; o ryškiausiai  išlieka senieji vandenų vardai. Persikėlėliai savo pastatytam miestui duoda naują pavadinimą, tačiau gana dažnai perima senąjį greta esančio ežero ar upės vardą. Šis palikimas kartu su medžiaginio gyvenimo liekanomis vadinamas substratu arba posluoksniu.
            Tuos nesunaikinamus senovės likučius galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu. Štai baigėsi rašalo buteliukas ir, norėdami jį kažkam pritaikyti, bandome išplauti vandeniu. Dažniausiai rašalo būna pridžiūvę kampučiuose ar sriegiuose, ir kiek beplautum - vanduo vis dar melsvas. O ir vėliau, kiek pastovėjus, jau nebematomi rašalo likučiai vis iš kažkur išlenda. Taip ir su žmonėmis, jau seniai nebegyvenančiais kažkuriose žemėse, - duomenys apie juos ir po tūkstantmečių "išplaukia" tai padavimu, tai kokia molio puodo šuke, tai upelio vardu ar kitu pavidalu.
            Tai, kad mūsų protėviai gyveno gerokai toliau į rytus, nei kad dabar gyvename mes, pastebėjo jau K. Būga. Jis buvo radęs nemažai baltiškų vandenvardžių Baltarusijos žemėse. Didelį indėlį į Lietuvos, baltų kultūros ir praeities tyrinėjimą įneša rusų mokslininkai - kalbininkai V. N. Toporovas, V. V. Ivanovas, O. N. Trubačiovas, archeologai B. Rybakovas, V. V. Sedovas ir kiti. Šioje srityje dirba ir kiti užsienio mokslininkai - vokiečiai H. Krahe, V. Šmitas, J. Udolfas ir kiti. Pasirodo, pats seniausias vandenvardžių sluoksnis, kurį įmanoma patikrinti bei įvertinti lingvistiškai, mūsų pažymėtojo baltiško ovalo ribose taipogi yra būtent baltiškas. 1962 m., apibendrindami savo tyrinėjimų medžiagą V. N. Toporovas ir O. N. Trubačiovas išleido veikalą "Analiz hidronimov verchovnovo Pridneprovja", kuriame jie teigia šiame didžiuliame plote radę daugiau kaip 800 baltiškų vandenvandžių. Vėliau V. Toporovas savo veikale “Balticum podmoskovja” teigia, jog apie Maskvą rasta ~300 baltiškų vandenvardžių. Ir ypač svarbu tai, kad šiais kalbiniais duomenimis nustatytas plotas visiškai sutampa su pagal archeologinius duomenis sudaryto baltiškos kultūros paplitimo (žr. 1-ą brėž.) duomenimis. Galima drąsiai sakyti, kad vandenvardžiai - tai dokumentas, pasas, parodantis mūsų protėvių ir mūsų pačių gyvenamąją vietą. Tai pirmasis poetinis mūsų tautos dokumentas, kuriame esantys vandenvardžių pavadinimai yra poetiškai įstabūs ir labai tikslūs fizinės geografijos požiūriu.
            K. Būgos, V. V. Toporovo, O. N. Trubačiovo tyrinėjimai ilgą laiką neturėjo atgarsio, kol vokiečio H. Krajės darbai neatskleidė vieno įdomaus dalyko: pasirodo, visoje Europoje yra paplitęs sluoksnis labai senoviškų vandenvardžių. Jie rasti nuo Islandijos, Norvegijos iki Italijos, bei nuo Britų salų iki Uralo ir net toliau. To sluoksnio vandenvardžių panašumas toks stulbinantis, kad mokslininkai negalėjo nesusidomėti, - ką gi tai reiškia?
            Įsiklausykime į šiuos pavadinimus:
            “... Sālantas (Lietuva) - Salantis (Šveicarija); Ālantas, Alanta (Lietuva) - Alenti (Italija), Alonta (Vokietija, Elbės intakas), Alantia (Vokietija, Nekaro intakas); Ālmenas, Almuonė, Elmė (Lietuva) - Elmone, Ilmena, Elme (Prūsija), Almos (Bulgarija), Alma (Italija, Norvegija, Nyderlandai), Almana (Vokietija,) Elmana (Vokietija) ir t. t.” [7].
            “Vokiečio lingvisto H. Šalio (H. Schall) Rytų Vokietijoje ištirti vietovardžiai vakarines baltų ribas nukėlė net į vakarus nuo Berlyno. Hafelio aukštupio baseine, pietryčių Maklenburge, jis identifikavo 27 baltiškus vandenvardžius. Čia baltiški upėvardžiai yra ankstyvų laikų, nes baltišką sluoksnį vėliau uždengė slaviški ir germaniški vardai. Studijoje “Baltų vandenvardžiai Hafelio aukštupio baseine” H. Šalis atskyrė germaniškus ir slaviškus vardus nuo baltiškųjų, jų baltiškumą grįsdamas gausiais atitikmenimis prūsų, lietuvių ir latvių kalbose. Vandenvardžiai surinkti iš XIII-XVIII a. istorijos dokumentų. Paimkime keletą pavyzdžių iš nagrinėtų vardų, sakysim, Balam(as), ežeras. Jo šaknis giminiška su žodžiais bālas, baltas, o priesaga kartojasi lietuvių ežerų pavadinimuose Aulamas, Taramas, Dotamas. Gertava, ežeras (Gartow ež. ir Gaerte upė į vakarus nuo Elbės), turi daug giminiškų žodžių Lietuvoje ir kitose baltų žemėse. pvz.: Gerupė, Gerupis, Gerdauja. Kukas, raistas (‘kukasbruch’) yra tos pačios šaknies, kaip prūsų kauks, lietuvių kaukas (mitinė būtybė), latvių kukas, vietovardis Kurše. Labus, ežeras. Visose baltų žemėse yra ežerų ir pievų vardų su šaknimi lab-: latvių - Labas purvs, Lietuvoje ežerai Labė, Labelis, Labunavas, prūsų vietovardžiai Labiau, Labuhn. Lietuvių žodis lobas ‘praraja’, ‘tarpeklis’ ”... [8].
            Baltų vandenvardžiai giminiški Vidurio Europos ankstyvajai ide hidronimikai. Pora pavyzdžių: 1) Vidurio Europos Filisa, Aura, Ala, Alsa, Sala, Arga, Apsos ir 2) bališkųjų žemių Pelesa, Aura, Ala, Alsa, Sala, Arga, Apsa [9].
            H. Krajės darbus vėliau papildė V. Šmitas, kuris tokio pobūdžio vandenvardžių rado visoje indoeuropiečių gyvenamoje teritorijoje. Net Persijoje ir Indijoje. Tad jie padarė išvadą, kad tasai senasis archainis sluoksnis būdingas ir bendras visai senajai Indoeuropai. “Mums svarbu ir įdomu, kad kuriant senųjų indoeuropiečių hidronimų teoriją ypatingas vaidmuo teko lietuvių ir apskritai baltų vandenvardžiams. Ypatingas ta prasme, kad baltų kraštai ir visas minėtas baltiškųjų vietovardžių arealas Rytų Europoje yra tikras senųjų indoeuropietiškų hidronimų koncentracijos židinys. Kad ir kur būtų aptinkamas senasis indoeuropiečių hidronimas - Indijoje, Italijoje, Britų salose ar Vakarų Europoje - bemaž visada jam atitikmuo atsiranda baltų vardyne (išryšk. aut.). Išsiaiškinta ir tai, kad senieji indoeuropiečių hidronimai baltiškų vietovardžių areale ne tik dažni, bet ir tolygiai pasiskirstę. Šie du baltų senųjų hidronimų požymiai dar kartą patvirtino, kokios senoviškos yra baltų kalbos ir kokie svarbūs jų duomenys indoeuropeistikos studijoms [10].

             KALBA

Lietuvių kalba ir senoji kultūra ypač  svarbi tapo tada, kai žmonės, europiečiai, pradėjo ieškoti savo šaknų, savosios kilmės vietos.
            Praeito šimtmečio viduryje vokiečių kalbininkas A. Šleicheris (Schleicher) pateikė Indoeuropos kalbų sistemą, kurios schema “labai grubiai” pavaizduota 2-me brėžinyje. Pagal šį požiūrį, iš prokalbės išsirutuliojo visos kitos ide (indoeuropietiškos) kalbos.
            Šventa kalba Indijoje yra rašto ir religinių apeigų kalba - sanskritas. Tokios "sanskritų" tautos nėra, tačiau šia kalba dabar šneka apie  60 mln. žmonių; ją žino kiekvienas indas inteligentas. Ji studijuojama ir universitetuose. Mums įdomiausia tai, kad sanskritas ir lietuvių kalba yra labai artimos, nors pagal pateiktą schemą yra lyg ir visai skirtingose atšakose. Yra sakinių, kurie perskaityti, pvz., Žemaitijoje nesukeltų jokios nuostabos. Yra nemaža senųjų (archainių) žodžių, kurie yra išvis bendri tiek lietuvių kalbai, tiek sanskritui. Ką tai galėtų reikšti?

Tad Šleicherio pateiktoji schema pradėjo kalbininkų nebetenkinti. Tada 1978 m. buvo pasiūlyta V. Šmito (W. Schmidt) koncentrinių apskritimų schema (3-ias brėžinys). Čia aplink prokalbę išsidėstę 5 pagrindinės senosios kalbos: lotynų, senoji graikų (kuri nesutampa su dabartine graikų), gotų, sanskritas ir lietuvių. Ypač įdomu ir svarbu tai, kad lietuvių - vienintelė iš šių kalbų likusi gyva, ja tebešneka gyvi žmonės. Visos kitos senosios kalbos jau seniai nebenaudojamos kasdienoje, yra mirusios kalbos, neskaitant to, kad lotynų ir sen. graikų naudojamos moksle; lotynų kalba taip pat naudojama religinėse apeigose. Toliau apie šias kalbas išsidėstę iš jų kilę kalbos; ir taip - iki dabartinių, pačių “jauniausių” kalbų.
            Taigi V. Šmitas siūlo vietoj ide prokalbės tiesiog įrašyti lietuvių kalbą, kaip visų indoeuropietiškų kalbų motiną.

            Sanskrito ir lietuvių kalbų panašumą pastebėsime iš šių pavyzdžiui pateiktų žodžių: 

ir t. t.

            Lietuvių kalba - didžiulis lobis, kurio mes ligi šiol nesame nei įvertinę, nei ištyrę.
            Štai žodis ‘tėvynė’ labai įdomus: jo šaknis yra susijusi su žodžiu ‘tėvas’, o visas žodis - jau moteriškos giminės. Vadinasi, tėvynė - tokia vieta, kur dvasios ir materijos sąjungoje gimsta žmonės, t. y. mes, jos vaikai. Ištisą veikalą galima būtų parašyti vien apie šį žodį. Lietuvių kalbos svarbumo patvirtinimui paskaitykime, ką apie ją rašo žymūs pasaulio autoriai bei enciklopedijos.
            "Jei mums pasisektų susisteminti ir pasauliui perduoti tai, kas pasaulyje apie Lietuvą parašyta, tai greičiausiai jau pradėtų pildytis Oskaro Milašiaus pranašavimas, kad ateisiąs laikas, kada Lietuvos vardas ir garbė būsią išnešioti nuo saulėtekio iki saulėlydžio" [5].
            "Mūsų (t. y. anglų, - aut.) kalba priklauso didžiajai indoeuropiečių šeimai. Todėl ji gimininga daugumai kalbų, vartojamų Europoje ir Vidurinėje  Azijoje, nuo Indijos iki Islandijos. Visos šios kalbos artimiau ar tolimiau giminingos ir yra kilusios kaip iš motinos iš tos kalbos, kuria nomadai kalbėjo prieš 5000 metų, gyvendami lygumose, kur dabar yra Ukraina ir pietinė Rusija. Mes gana patikimai galime laikyti savo protėvių namais plačiai prasiplėtusią Lietuvą, kuri iš tikrųjų siekė nuo Baltijos jūros skersai Ukrainos iki Dniepro upės žemutinių vandenų (S. Poter “Language”) [5].
            "Nors seniausi lietuvių kalbos tekstai yra iš XVI šimtmečio, kai kurie lietuviški žodžiai yra artimesni pirminei indoeuropiečių lyčiai, negu atitinkami sanskrito arba graikų kalbos žodžiai, žinomi daugiau nei 2000 m. prieš Kristaus gimimą" (A. Millet) [6].
            "Lietuvių kalba yra senesnė už graikų, lotynų, keltų ir slavų kalbas. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei ir yra artimiausia sanskritui. Panašumas tarp lietuvių kalbos iš vienos pusės ir sanskrito iš kitos yra iš tikrųjų toks, kad lietuviai kaimiečiai gali suprasti sanskrito sakinius, ištariamus mokslininkų. Štai kodėl kalbininkai sutinka, kad lietuvių k. yra seniausia iš visų gyvųjų kalbų. Įsidėmėtinas lietuvių k. bruožas yra taip pat tas faktas, kad ji tiek pat turi panašumo su graikų ir lotynų kalbomis, kiek su sanskritu" [“The Encyclopedia Americana”, 1942 m. 17 t. 462 p.].
            1980 m., remdamasis hidronimikos duomenimis bei visos indoeuropeistikos patirtimi, V. Toporovas suformulavo tezę, kad baltų kalbos yra ne tik indoeuropiečių kalbos tolimas palikuonis ir pats tikriausias iš dabartinių kalbų jos tęsėjas bei liudytojas, bet tiesiog gyva indoeuropiečių kalba (išryšk. aut.) [10].
            Šia, vienintele gyva senąja kalba bendraujame mes!... Ir dažniausiai visiškai to nevertiname. Kažkodėl taip dažnai įvyksta su turtu, kurio turi daug. Sėdint ant savo lobių skrynios, dažnai daug menkesni dalykai atrodo svarbesni nei savasis kraitis...
            Iš tiesų, savosios kalbos įvertinti mes dar nesugebame, mes ją naudojame, tačiau visų jos plotmių, ypač dvasinių, suvokti nepajėgiame ir nenorime.

             SĖSLUMAS

Būtina pažymėti mūsų protėvių sėslumą. Yra aiškinama, kad baltai atsiradę įtakojant užplūdusiems indoeuropiečiams, kurie atsinešė vyrišką kultūrą ir nustelbė buvusią moteriškąją. Norėtųsi šią mintį papildyti. Vis dėlto, senoji moteriška kultūra nebuvo nuslopinta visiškai. O vyriškoji labiausiai pradėjo reikštis tik kunigaikščių laikotarpiu, kuomet mums iš tiesų reikėjo gintis, priešintis slavų ir vakariečių veržimuisi, kuomet baltiška erdvė pradėjo trauktis, mažėti. Atkreipkime dėmesį, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštystė susikūrė būtent tose srityse, kuriose kadaise gyveno baltai. Išskyrus pietinę sritį - ten, kur plyti stepės. Čia labai aiški takoskyra - ten, kur baigiasi taurieji plačialapiai miškai ir prasideda stepės, baltiškų vandenvardžių neberandama. Šioje ribinėje srityje yra ir vadinamasis "Zmejinij val" - palei Kijevą kelis šimtus kilometrų besitęsiantys gynybiniai pylimai, kurių statusis krantas yra nukreiptas į stepės pusę (vadinasi, gintasi nuo stepės žmonių).
            Viena iš išvadų yra tai, kad mūsų protėviai šiose (dabartinės Lietuvos) žemėse, o ir gerokai toliau į rytus, gyveno nuo pačių seniausių laikų, nuo ledynų atsitraukimo iki šiol. Senosios kultūros perimamumas ir vystymasis vyko visą laiką ir vietiniai gyventojai niekada nebuvo užslopinti. Reikėtų kaip tik pabrėžti prabaltiškos, vėliau - baltiškos kultūrų vystymosi tolydumą ir nepertraukiamumą, pastebimą nuo gilios senovės iki pat istorinių laikų. Bet kuriuo atveju, protėvių kultūrinis ir kalbinis stuburas eina per visus amžius iki šių dienų; nesvarbu, kaip tuos protėvius bevadintume - aisčiais, baltais, prabaltais ar dar kuom. Tai rodo ir archeologiniai, ir kalbiniai duomenys. Tai, kad vystantis keitėsi tam tikra kultūrinė sankloda nereiškia, jog mūsų protėvius keisdavo ateiviai. Antraip ir krikščionybei atėjus reiktų sakyti, kad vietinius baltus pagonis pakeitė ateiviai krikščionys. Mes visad čia buvome nuo seniausių laikų, iš niekur patys neatsikėlėme ir kiti čia mūsų neatkėlė. Mūsų protėvynė ir dabartinė Tėvynė yra toje pačioje vietoje. Esame ypač sėsli senovinė tauta, - gyvenam ten, kur gimėm.

             DLK

Kita svarbi mintis yra tai, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštystė buvo gynybinis atsakas į slavų plėtimąsi senose baltų žemėse, o ne užkariavimas. Argi savų žemių atsiėmimas vadinamas ivazija? Gal vargšai kryžiuočiai irgi turėjo gintis nuo okupanto Vytauto, sakiusio, kad prūsų žemės yra taipogi jo tėvų žemės? O juk tada kryžiuočiai, nustebinti Vytauto įžūlumo, negalėjo atsakyti, kur gi yra kryžiuočių tėvų žemės!
            Didžioji Lietuvos kunigaikštystė laikėsi tol, kol turėjome jėgų priešintis slaviškam puolimui. Po to galutinai jų jūroje sutirpome, palikdami pavienes saleles: Pelesą, Zietelą, Apsą ir t. t. Kol kas sparčiai tirpdami, laikomės Lietuvos ir Latvijos žemėse. Ar ilgai? Gal Vytauto klaida yra ta, kad jis neugdė tautinės sąmonės, o išorinėmis priemonėmis bandė išlaikyti tai, kas slydo iš rankų dėl mūsų pačių dvasinio nuopuolio?

             GIRIA

Reiktų atskirai pakalbėti apie girią. Girioje brendo mūsų tauta. Tai esminė geografinė aplinkuma, kuri mus veikė ir saugojo, ji mus ir pagimdė.
            Mūsų baltiškasis ovalas ištisus tūkstantmečius buvo tarsi neliesta tvirtovė. Ten, kur augo Europos sengirė, ten gyveno baltai. Štai, pvz., prie Kijevo į Dnieprą įteka Pripetė ir Seimas bei Desna (pats šios upės pavadinimas reiškia – ‘dešinė’). Šioje vietoje yra tam tikras miško "kylys" į stepę; ir jame randame baltišką kultūrą.
            Iš tiesų, giria mūsų protėvių savimonę veikė ypatingai. Štai ką apie girią sako Česlovas Milošas (Czesław Milosz), iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos (1980 m.) laureatas knygoje "Gimtoji Europa": "Daug šimtmečių, kol karalijos kilo ir griuvo Viduržemio jūros krantuose ir karta po kartos dalijosi įmantriais smagumais bei ydomis, mano gimtinė buvo pirmykštė giria, kurios pakraštyje tik retkarčiais išmesdavo inkarą vikingų laivai. Nepažymėta žemėlapiuose, ji priklausė veikiau pasakų, o ne tikrovės sričiai... Toli nuo didžiųjų kelių liko viena iš atokiausių kertelių, kur pats laikas plaukė lėčiau negu kitur... Išorinės tamsos įvaizdis, vien stropiausių misionierių lankomos apygardos paveikslas taip įsišaknijo vokiečių teologų protuose, jog jie laikė deramu daiktu jį beveik priskirti prie tikėjimo tiesų” [13].
            Ptolomėjus, aprašydamas Europos tautas, jas gana tiksliai nurodo ir įvardina. Visas, esančias aplink mūsų baltiškąjį ovalą. O štai visą didžiulį mūsų girių plotą jis įvardina terra incognita - nežinoma žemė. Tai išties buvo nepereinamos girios, su kuriomis lyginant kiti Europos miškai tėra retmiškis. Paskaičius kryžiuočių metraščius, rašytus tada, kai tos girios dar nebuvo iškirstos, žinome, kad būta plotų, kuriuose augo šventgirės - kuriosna žmogus iš viso retai koją įkeldavo. O ir į kitus plotus įžengti nebuvę lengviau. Ši uždara girios aplinka savitai formavo ir mūsų žmogų, ugdė ypatingą jo pasaulėjautą. Tai turėjo ne menkesnę įtaką ir kalbos susidarymui. Šitokioje aplinkoje žmogus pirmiausia išgirsta. Girios žmogui svarbiausias organas - ne akis, bet ausis.
            Senovėje žmogus be medžioklės, žvejybos, žemdirbystės, pilnai galėjo verstis girių teikiamomis gėrybėmis, kitaip - maisto rinkimu. Baltiškose žemėse augo nuostabus augalas - agaras - vandeninis riešutas. Lietuvoje tebėra išlikę kelios jo radimvietės. Vien šis riešutas, iš kurio net duona būdavo kepama, galėjo išmaitinti nemažai žmonių. Jau nekalbant apie uogas, grybus, lazdyno riešutus, medų. Žinoma, visa tai papildydavo žvejyba bei medžioklė, vėliau - žemdirbystė.
            Lietuvių žodis ‘ginklas’ kilęs nuo žodžio ‘gintis’, bet ne nuo ‘pulti’. Todėl ir DLK laikais mes kariavome ir savas žemes laikėme gindamiesi, bet ne puldami. Nebūtų buvę DLK, būtume nušluoti į Baltijos jūrą. DLK sukūrimas buvo ne ekspansija, bet būtinoji gintis.
Istorijos tėkmėje giria mus savaime gana ilgą laiką saugojo, kol nebuvome slavų, o vėliau kryžiuočių įsukti istorijos ratan.

             MOTERYS

Senąją baltų kultūrą būtų galima vadinti matricentrine. Žinome, kad kalbai formuotis moteris turi ypatingą įtaką. Mergaitės paprastai kalbą įvaldo greičiau nei berniukai. Moteriška kalba tampriai susijusi su vidiniu jausmų pasauliu ir yra nepalyginti švelnesnė už vyrų kalbą. Paskaitykime J. Ereto surinktus mažybinius žodelius (deminutyvus), skirtus tik vienam žodžiui - motina: motinėlė, močiutė, močiutėlė, motulė, motulėlė, motušėlė, mama, mamytė, mamaitė, mamaitėlė, mamunė, mamunėlė, mamužė, mamužėlė, mamutė, mamutėlė. Galimi net penkiasluoksniai deminutyvai: mama, mamytė, mamytėlė, mamytėlytė, mamytėličiukė, mamytelyčiukytė. Ypač tarmėse šie "švelnybizmai" gausūs ir mėgiami [14].
            “Vyriškoms” kalboms būdingi silpnai išvystyti deminutyvai. Tai ryšku vokiečių kalboje, kurioje mažybinės formos sudaromos tik skiemenų lein ir chein pagalba, o jei reikia dar labiau sumažinti, jau turi pridėti būdvardį (pvz. mamytė - das teure Mutterlein)”.
            “Apskritai šiurkštumas lietuvių kalbai yra svetimas, todėl grubių žodžių žodynas yra labai nedidelis ir visi išsireiškimai yra daugmaž nuosaikūs. Blogiausiu atveju lietuvis pavadina priešą rupuže. O kas Rytų Europoje nori nusikeikti, naudoja išraiškingą rusų kalbos žodyną” [14].
            “Visi lietuvių liaudies dainų tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad jos yra išimtinai lyrinės. Lietuviai neturi epo tikrąja to žodžio prasme. Jie neapdainuoja savo didvyrių žygdarbių. Netgi karo žygiai, kuriais taip gausi Lietuvos istorija, neranda atgarsio dainose. Šitai pastebėjo jau prancūzų geografas El. Reclus: “Nors lietuviai buvo priversti dažnai kariauti, tačiau jie neapdainuoja savo žygių, neprisimena karžygių, nešlovina iškovotų pergalių; ši tauta pasitenkina apverkdama savo žuvusiuosius”[15]. Matricentrinė kultūra daugiau kūrybinės energijos kreipia į žmogų, į jo vidų o ne į išorę. Todėl ir valstybės kūrimas mums visais laikais buvo sudėtingas dalykas. Net ir dabartiniai valdžios vyrai, kaip ir senais “gerais” laikais, daugiausia savo energijos išnaudoja tarpusavio santykių aiškinimuisi, nei Valstybės vystymui ir jos vizijos kūrimui.
            Paskaitę senąjį Lietuvos teisyną (statutą), kuris savo laiku darė įtakos ir Europos teisei, matome, kad jei būdavo nuskriaudžiama moteris (prieš ją įvykdomas bet koks nusikaltimas), bausmė skriaudėjams būdavo skiriama dvigubai didesnė, nei kai taip būdavo nusikalsta vyro atžvilgiu. O statutas buvo sudarytas, remiantis senąja paprotine teise. Kitur Europoje nieko panašaus nebūta. Netgi atvirkščiai: pvz., vienoje iš pamatinių europietiškų demokratijų - Graikijos - piliečiai tebuvo vyrai.
            Lietuvių kalboje yra žodžiai žmona ir žmogus. Šeimyninėje padėtyje jie jau būtų moteris ir vyras. Šiuo metu žodžiai ‘moteris’ ir ‘žmona’ yra susikeitę vietomis. Nors kaime dar dažnai tebesakoma ‘mano moteris’. Kalbininkai teigia senovėje buvus žodį žmuo (lotynišką jo atitikmenį homo – ‘žmogus’ turbūt visi žinome). Šis žodis reiškia žmogų apskritai kaip biologinę būtybę. Įdomu tai, kad žmonija ir žmonės yra žmonos vediniai. Nesakome – ‘žmogai’, ‘žmogija’. Tai suprantama, nes vis dėlto būtent moteris yra vartai į šį pasaulį, ji yra visos žmonijos gimdytoja, gausintoja. Visa, ką žmogus bedarytų - gera ar bloga - yra žmogiška. Vyras yra aktyvus pradas; visa veikla, judesys yra susiję būtent su juo. Ir jis gali padaryti, nuveikti nepaprastai daug. Gali sukurti žmonėms galingas mašinas, pastatyti gražius miestus, ir taipogi gali kurti ginklus tai žmonijai naikinti. Taigi ne visa, kas žmogiška, yra verta žmogaus vardo. T. y. viskas yra žmogiška, tačiau toli gražu ne viskas yra žmoniška. Vyriška sąmonė gali veikti visomis kryptimis; jis gali daryti net tai, su kuo nesutinka. Moteriška sąmonė, kuri susijusi su gyvybės teikimu, taip elgtis negali. Moteris rūpinasi gyvybės išsaugojimu, vystymusi, tobulinimu, puoselėjimu. Todėl Vydūnas moterį laikė geresniąja žmonijos puse. Būtent ji verčia vyrą pasaulyje gyvent ne bet kaip. Tačiau ši moteriškoji kultūra ir Lietuvoje, ir kitur pasaulyje yra labai užslopinta. Ir akivaizdžiai matome, kas darosi, kuomet žmonija "plasnoja vienu sparnu".
            Lietuvių kalboje Šventoji Dvasia, saulė, o taipogi giria yra moteriškos giminės žodžiai. Aplinkinėse tautose yra kitaip. Todėl, kalbant apie Šv. Trejybę, turime pilnos šeimos vaizdą: yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šv. Dvasia.
            Europoje išlikę moteriškojo prado tautos - keltų palikuonys ir baltai - yra nedidelės. Kai kurios jau net praradę savo kalbą (pvz. austrai, škotai, airiai). Matyt, taip yra būtent dėl jų romumo. Beje, ginasi, nors kartais ir labai veiksmingai, šios tautos tik reikalo verčiamos, kai atsirada prievartautojai iš pašalies.
            Trumpai kalbant, reikėtų pažymėti, kad jau pats moteriškas kultūros pobūdis, tampriai susijęs su sėslumu, tik patvirtina archeologijos ir kalbotyros duomenis apie pačios tautos senumą ir glūdėjimą šiose žemėse nuo ikiistorinių laikų.
“Mokslininkai tautas skirsto į sėsliąsias ir klajokles. Atrodo, kad toks skirstymas tinka tik seniems laikams, nes šiandien kiekviena tauta turi savo tėvynę. Tačiau ir dabartiniu metu kiekvienoje tautoje ryškios sėslumo ar klajokliams būdingos savybės. Vienose vyrauja pastovumas, kitas valdo nerami dvasia. Šie pagrindiniai bruožai apima daugelį kitų savybių. Sėsliosios tautos gyvena didesnėje santarvėje su gamta. Klajoklės linkusios ardyti gamtos darną (kas dabar taip būdinga aktyviam vyriškam mąstymui - aut. past.). Kadangi nei vienas žmogus negali ištrūkti iš gamtos dėsnių, tokie tautų veiksmai sukelia ilgalaikes pasekmes. Sėsliosios tautos žmogus yra harmoningas, o klajoklis - ne. Sėslusis mažiau reiklus, jis santūrus, patenkintas ir taikingas, besidžiaugiąs savo dvasios turiniu. Klajoklis kupinas galimų ir negalimų norų, besaikis, amžinai nepatenkintas ir nuolat siekiantis naudos. Dėl šių savybių sėslusis žmogus laikomas atsilikusiu, o klajoklis - labiau išsivysčiusiu. Betgi pranašumas kurio nors atžvilgiu ar tam tikrų dalykų buvimas pabrėžia trūkumą kitų” [26].
            Paskaitykime, kaip apie Lietuvą kalbėjo O. Milašius: “Šioji šalis, kurios vardas užvaldė mano protą ir jausmus, tai Lietuva. Aš noriu jums atskleisti ją. Ateikite! Mintimis nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį... Štai ir pasienis lenkų žemių; žinia, jau šiauresnių, tačiau vis dar spalvingų. Dar mostelkim sparnais - aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą. Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai... Tai Lietuva, Lituanie, tai Gedimino ir Jogailos žemė. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos - subręsti” [16].
            O štai ką rašė apie girią Vaižgantas (kažin iš kur tasai ano laikmečio lietuvių šviesuolių žinojimas?): “Giliosios mūsų senovės tyrinėtojai, tiksliau - mėgintojai ją atspėti, sako, lietuvių tauta buvusi be galo plačiai išsiblaškiusi, siekusi net Okos upės sričių. Bet niekas nėra išsižodęs, jog lietuviai tų šalių buvę pasiekę, savo dvasios neramumo ar kurių geidulių varomi. Tikėkime Pogodinu: lietuvių būta arti Uralo; tik jų ten - glūdėta. Lietuvių augta ir tręšta tam tikruose geografijos padėjimo laipsniuose, kaip auga ir tręšta smalingieji medžiai iki tokio geografinio laipsnio, gi lapuotieji - iki tokio. Lietuviai - tikri savo gamtos vaikai, savo užpečkio mylėtojai (dabar pasakytume - patriotai): kur radosi, ten glūdi (išryšk. aut.) ... Lietuvių tautos branduolys yra čia pat, kur dabar mes gyvename. Čia mus randa daug anksčiau prieš krikščionybės erą. Seniau kai kas spėdavo, mus čia iš kažin kur atvarę; dabar taip niekas nebesako. Sako antraip: lietuvių tauta nuo amžių čia glūdėjusi, ramiai, nė pati nepajusdama, kaip nebtenka savo pakraščių. Niekas jos niekur nestūmė, tik pamažu apkarpė skystumas ir aiškiau parodė tirštumas” [17].
            Tad kokią įtaką Europos vystymuisi turėjo šis didžiulis baltiškų girių plotas? Jis buvo nepajudinamas beveik 3000 metų. Nuo  1200 m. čia jau pasirodo kryžiuočiai iš vakarų, o iš rytų - sustiprėję slavai. Kai kurie istorikai teigia, kad kalbėti apie to laikotarpio Europą (nuo 1500 m. prieš Kristų iki 1200 m. po Kristaus) ir nepaminėti baltiškojo veiksnio - tai tas pat, kas kalbėt apie XX a. Šiaurės Ameriką ir nepaminėti Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau mums ilgus šimtmečius kartu su nuolankumo jausmu buvo brukamas nepilnavertiškumo kompleksas. Mat esame "mažiukai"... Gaila, bet, matyt, mažos tautos kompleksas jau tampa mums gyvenimo būdu.

             VIDUS

Tačiau nesuklyskime - dideli mes galime būti tik savo vidumi. Išorinis plėtimasis niekuomet nebuvo lietuviškosios bei baltiškosios esmės pamatas. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė savo laiku, be abejo, suvaidino teigiamą vaidmenį, išugdė mumyse istorinę sąmonę. Tačiau tautinės savimonės mes nesame atgaivinę ligi šiol. Tuo nesirūpino ir mūsų kunigaikščiai. Vis dėlto, žymiai svarbiau puoselėti savo vidų. Net ir šiandieninis labai suvienodėjęs pasaulis labiausiai domisi ir ieško būtent skirtybių ir savitumų. Valstybės galia ir tautos dvasios galia toli gražu ne visada sutampa. XX a. istorija neblogai parodė, kad tautos imperinė galia toli gražu nesutampa ir su tautos kultūrine branda bei galia (to pavyzdžiais gali būti ir fašistinė Vokietija, ir TSRS). O štai lietuviška - baltiška kultūra buvo nukreipta į vidų. Kultūra, anot Vydūno, ryškiausiai pastebima moksle, mene ir doroje. Mokslo ir meno dalykus mes galime, sunkiau ar lengviau, pamatyti iš karto - paliesti, paragauti, pauostyti. Tačiau dora - sunkiau apčiuopiamas dalykas. "Tas, kas neatskiria padirbto deimanto nuo tikro, praras tik pinigus, o tas, kas neatskirs nedoro žmogaus nuo doro, gali prarasti ne tik gyvybę, bet ir garbę".
            Kadangi lietuviai, ypač senaisiais laikais, visą savo veiklą buvo nukreipę į vidų (tai būtent moteriškosios kultūros išdava), jie kitataučių buvo laikomi laukiniais. Mes neturėjome jokių piramidžių, didelių tvirtovių ir rūmų. Nieko akivaizdaus ir apčiuopiamo, išoriškai didingo. Dabar pasaulio pažiūra jau keičiasi - ieškoma tikrųjų kultūros perlų, dvasios lobių. Būtent tai ir randama tokiose tautose kaip mūsų - vadinamosiose pamato ar pagrindo kultūrose. Pirminės (pamato) kultūros tautoms priskiriami Andamanų salų čiabuviai, Ugnies žemės indėnai, Australijos aborigenai, Afrikos pigmėjai. Jie taipogi savo energiją kreipia vidinės žmogaus kultūros išsaugojimui; todėl yra gana silpnai išsivystę technologiškai. Mes į juos labai panašūs, bet turime vieną pranašumą - sugebame prisitaikyti prie kintančio pasaulio.

             ESMĖ IR FORMA

Kadangi mūsų kultūra neturi stipriai apčiuopiamų formų, mes sugebame tarsi nuo jos atitolti, atsirasti šalia. O ateitin pernešame tiktai esmę. Tam tikrais laikotarpiais mūsų papročiai sugriūva (taip yra ir šiuo metu), bet po kažkiek laiko, pasąmonėje pernešę esmę (o kai kurie žmonės - ir sąmoningai), ją apvelka naujų laikų "rūbais". O štai pigmėjai ar aborigenai, susidūrę su europiečiais, virsta tarsi "atvirais konservais", - kol jie uždaryti, apsaugoti nuo išorės poveikio, gali laikytis labai ilgai, bet kai tik atidarai, jie tuoj pat sugenda. Tad Amerikos ar Afrikos čiabuviams atsivėrimas pasauliui tapo pražūtingu. Jų senoji kultūra išsivertė, žlugo. O štai baltiškoji esmė laiks nuo laiko vis sužydi naujais žiedais, tautos sąmoningumas vis ima ir prabunda tarsi iš nieko, iš visiškos užmaršties ir sunykimo. Nesenas laikas, kai praeito amžiaus gale mokslininkai ragino užrašyti gyvą lietuvių kalbą, nes ši tauta turėjusi išnykti. Šiandien dar mes kalbame, o tai teikia vilčių, kad esmė nesunaikinama.

             MUZIKA

Tautai proistorija yra tas pats, kaip žmogui vaikystė. Kur gimėme, kur gyvenome, ar esame ateiviai, ar senbuviai šitoje žemėje, ką pirmiausiai išvydo mūsų akys - girios tankmę, o gal kalnus ar lygumas, - visi šie klausimai yra esminiai mūsų savimonei. Nuostabiausia, kad baltų protėvyne buvus Europos lygumų sengirę patvirtina ne tik istorikų, archeologų, antropologų darbai, bet ir toks specialus mokslas kaip etnoinstrumentologija. Tai yra etnomuzikologijos sritis, tirianti senųjų tautinių muzikos instrumentų kilmę, paplitimą ir naudojimo papročius. Kruopščiai atlikti muzikologo Romualdo Apanavičiaus senųjų baltų muzikos instrumentų paplitimo tyrinėjimai parodo baltiškųjų šaknų gajumą. Ten, kur dabar gyvena jau kitos tautos, tebemuzikuojama baltiškos kilmės instrumentais. Tyrinėtasis etnoinstrumentarijus (kaip baltiškasis), taip pat ir senųjų prabaltų žemės R. Apanavičiaus darbuose siejamas su “… “pučiamųjų” kultūros rytine sritimi ir visa “kanklių” kultūra. “Pūtikai” laikomi rytų, o “kanklininkai” - vakarų baltais. Baltiškosios kilmės, kaip pagrindo, pėdsakų apstu ir milžiniškuose šiaurės rytų Europos plotuose susidūrusių finų ir slavų tautų etnokultūroje. Bene ryškiausiai tą rodo baltiškojo pavyzdžio šių tautų muzikos instrumentai. Jie abiejų etnoinstrumentologinių kultūrų žemėse labiausiai pritapo gyvulininkystėje. Ryški ir senoji signalinė bei maginė paskirtis. Tačiau būtent gyvulininkystės papročiuose randama daugiausia savitumų, sutampančių su etnoinstrumentarijaus paplitimo visoje šiaurės Europoje dėsningumais. Šito žymiai mažiau yra žemdirbystės, kalendorinių švenčių ir kitokiuose papročiuose. Pagal tai akivaizdu, kad senieji baltiški tautiniai muzikos instrumentai atsirado ankstyvaisiais Šiaurės Europos apgyvendinimo laikais, o jų vartojimui didelės reikšmės, be medžioklės, turėjo ir gyvulininkystė. Būtent šitokie instrumentai senosiose baltų žemėse išliko iki mūsų dienų. Turint galvoje, kad etnoinstrumentarijaus paplitimas ir jo papročiai nemažai kuo sutampa su šiaurės rytų Europos apgyvendinimu, tad ir jų vartotojus - senuosius baltus arba prabaltus reikia laikyti ne vėlesniais ateiviais, bet pirmųjų poledynmečio gyventojų palikuonimis. Virvelinė keramika, archeologų Šiaurės Europoje paprastai laikoma atneštine, galėjo būti ir vietinės raidos reiškiniu. Panaši vėlyvojo neolito virvelinė keramika Pietryčių Azijoje išsirutuliojo iš ankstesnių kultūrų. Abiejų sričių kilmės ryšys tikrai neįmanomas.
            Iš to, kas pasakyta aiškėja, kad senuosius tautinius instrumentus vartoję baltų protėviai savose žemėse, galimas daiktas, gyveno nuo pat poledynmečio. Būtent šitokiu nepaprastu pastovumu dvelkia ir visų senųjų baltų tautų etnokultūra. Tai pasakytina ne tik apie bene ankstyviausius ateivius finus, bet ir apie baltiškajame plote palyginti vėlai apsigyvenusius slavus” [18].
            L. N. Gumiliovo teigimu, pati rusų nacija iki galo dar nėra susiformavusi. Šiai slavų tautai įtakos turėjo ir baltai, ir finai, ir tiurkai. Rusai daugumai atrodo lyg ir vienalytė tauta. Tačiau miškinių rusų (šiaurėje) susidarymui didelės įtakos turėjo ankstyviausieji gyventojai čiabuviai baltai ir vėliau atėję finai, o stepėje paplitusiems rusams daugiau įtakos darė tiurkai. Ši takoskyra gana ryški ir naudojamame etnoinstrumentarijuje. Ji taipogi sutampa su skirtingų geografinių aplinkumų riba. Baltų ovalo ribose (žr. 1-ą brėž.), sutampančiose su baltiškų vandenvardžių paplitimo riba, yra nemažai bendrumų tiek rusų, tiek baltų instrumentarijuje, šokiuose, dainose, tautinių rūbų detalėse, apeigose ir t. t. Stepių srityje, kur baltai niekad negyveno, o DLK laikais didelės stepių sritys iki Juodosios jūros buvo užimtos tik Vytautui vadovaujant, skiriasi ir rusų naudojami instrumentai. Atsiranda tiurkų kilmės dombra ir balalaika, kurių ir pavadinimai susiję su tiurkų kalba.
             Jeigu būna abejonių dėl tos ar kitos kultūros paplitimo ribų remiantis kalbotyra ar archeologija, tai etnoinstrumentologiniai tyrimai gana svariai gali prisidėti tyrinėjant tautų senovę.

            BALTAI IR SLAVAI

Reikėtų atskirai paliesti baltų - slavų santykius. Šiuo metu slavų etnosas - pats didžiausias Europoje. Nėra daug kultūrinių grupių, kurios savo dydžiu ar įtaka būtų tokios pat galingos (ne tik Europoje, bet ir pasaulyje). Ši tautinė grupė žymi ne tik teritorijų dydžiu ar žmonių skaičiumi, bet ir dvasinės, filosofinės bei mokslinės minties gausa. Galima paminėti tokius šviesulius kaip Vl. Solovjovas, L ..Gumiliovas, N. Berdiajevas, Ciolkovskis, D. Mendelejevas, A. Puškinas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis, P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas ir daug daug kitų. Šie žmonės darė ir tebedaro didžiulę įtaką viso pasaulio kultūrai.
            Kaip gi slavai susiformavo? Pirmiausiai svarbu nepamiršti, kad tai nepaprastai artima mums tautinė grupė - ir kalbiniu, ir kultūriniu požiūriu. Atkreipkime dėmesį į šį žodžių, kurių yra šimtai, sąrašą: 

 ir t. t. [19]. “Tai anaiptol nepilnas sąrašas žodžių, kurių visai neturi kitos ide  kalbos, o baltų ir slavų kalbose jie vartojami visiškai arba beveik tokiomis pat reikšmėmis. Be to, šiuos žodžius dažniausiai turi ne tiktai mūsų nurodytos rusų ir lenkų, bet ir visos kitos mirusios bei gyvos slavų kalbos: senovės slavų, baltarusių, ukrainiečių, bulgarų, makedonų, serbų-chorvatų, slovėnų, čekų, slovakų, kašubų, polabų, sorbų (lužičėnų). Ypač svarbu, kad šie žodžiai reiškia ne šiaip sau žodelius, o labai svarbias sąvokas, su kuriomis vos ne kasdien susiduria žmogus savo veikloje.
            Baltų ir slavų kalbos turi taip pat nemažai bendrų priesagų, vieną kitą bendrą linksniavimo, kirčiavimo, sintaksės ypatumą” [20].
            Garsusis rusų kalbininkas V. Toporovas netgi teigia, jog slavų prokalbė susiformavo iš pakraščio (periferinių) baltiškųjų tarmių (dialektų). Prūsų kalba čia bus suvaidinusi nepaskutinį vaidmenį, nes joje yra daug “tarpinių” žodžių tarp lietuvių ir, pvz., rusų kalbų.
            Ilgą laiką istorijoje slavai niekur nesireiškė, - todėl, kad jų nebuvo. Iš Uralo priekalnių ateina įdomi tautinė grupė - hunai. Dalis jų - džiungarai, tabgačiai, sianbi - pajuda į pietus, link Kinijos. O magiarai - į Europą. Šie hunai, ypač Atilos laikais, pasiekę savo galybę, sukrečia aplinkines tautas - įveikia germanus, gotus, "papurto" Romos imperiją. Tai tęsiasi visą amžių, kol Katalono laukuose 451 m. jie galų gale yra sumušami. Žinome, kad kur du mušasi, ten trečias laimi. Būtent apie tą laikotarpį slaviški vardai aptinkami Atilos vadų sąrašuose; IV a. ši tautinė grupė ima labai sparčiai ir veržliai plisti į visas keturias puses, o VI a. jau žinomi slavų etnonimu. Pradeda formuotis vakarų slavai (čekoslovakai, lenkai ir kt.), pietų slavai (jugoslavai-serbai-chrovatai, bulgarai ir kt.), rytų slavai (ukrainiečiai, rusai, baltarusiai). Slaviškasis veržimasis buvo labai stiprus; nesibaigė jis ir iki šiol.
            Pastaruoju metu formuojasi nuomonė, kad slavų protėvynės reikėtų ieškoti teritorijose į pietus nuo Pripetės ir šiaurės rytus nuo Karpatų. Nes ten aptinkami vandenvardžiai, kurie kilę iš archaiškų ide  tipo praformų ir gali būti laikomi praslaviškais. Pvz.: 1. Solučka (Dnestro aukštupys) - iš Salantia (*Salanta - O. Trubačiovo rekonstrukcija), plg. Salantas (Lietuva), Salantia (Šveicarija) ir pan. 2. Oluča ar Olučka - iš *Alantia, plg. liet. Alantas, Alanta. 3. Peresuta (Gorynės aukštupys) - iš Persanta ar pan. - plg. Persante upė į vakarus nuo Vyslos” [21]. Kaip matome, slavų protėvynė galėjo gana glaudžiai sietis su aukščiau minėtais prūsais.
            Pirmasis slavų kelias į baltų žemes galėjo būti toks - apie V a. jie Dniepru kilo aukštyn ir IX a. jau buvo prie Ladogos ir Onegos ežerų. Taip jie mūsų baltiškąjį ovalą tarsi perskėlė į dvi dalis. Įveikti prūsų, lietuvių ir latvių slavai nepajėgė, bet rytinius baltus visiškai "suvirškino". Rusijos metraščiuose yra minima prie Protvos (kairysis Okos intakas) upės gyvenusi galindų gentis, su kuria kovėsi rusai. Jie minimi 1057 m. ir 1147 m. Kaip matome iš datų, kovos vyko beveik 100 metų, ir tasai susidūrimas tarp slavų ir rytinių baltų galindų buvo žūtbūtinis.
            Po galindų pralaimėjimo praėjo ne tiek jau daug laiko, kai ten pasirodė Algirdas su savo pulkais. “Nėra abejonės, kad XIII a., Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje, o ir vėliau, lietuvių istorinė atmintis dar neklystamai liudijo, o baltų gyventos ar gyvenamos salos tai aiškiai patvirtino, kad lietuviai prie savo valstybės jungėsi ne rytų slavų, o dar neseniai buvusias baltiškas, lietuviškas žemes. Kitaip tariant, iki tam tikros ribos lietuvių ekspansija į rytus jiems patiems nebuvo svetimų žemių užėmimas, o prisijungimas savų, baltiškų ir lietuviškų plotų, kuriuose daug kur dar kalbėta baltų dialektais” [22].
            Minėjome, kad senaisiais laikais susisiekimui daugiausiai naudotos upės. Net šiais laikais paupiuose ir ežerų krantuose išlikęs didžiausias gyventojų tankumas. Ypač tai ryšku negausiai apgyventuose pasaulio kraštuose. Taip ir aptariamo laikotarpio baltų žemėse - paupiuose jau gyvena slavai, o slėniuose, tarpupiuose - baltai. Šitaip greta gyvenant, vyko savaimis nutautimas (natūrali asimiliacija). Svarbias mintis apie šį laikotarpį pateikia rusų istorikas ir archeologas akademikas Borisas Rybakovas 1987 m. išleistoje knygoje “Senovės Rusios pagonybė”:
             “Tęsiant temą apie baltų šventyklas tame rajone, kur vėliau vyko slavų kolonizatorių antplūdis ir kur vyko dviejų labai giminingų tautų susiliejimas, reikia paliesti taip pat Tušemlios tipo šventyklas. Tušemlios piliakalnis yra Sožo upės ištakose, į pietus nuo Smolensko. Etninė demarkacija čia taip pat sudėtinga, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad pati plačiausia slavų genčių sąjunga, susidariusi baltų apgyventoje teritorijoje, - krivičiai gavo savo vardą iš senovės lietuvių vyriausiojo žynio Krivių Krivaičio. Greičiausiai, kad religijos sferoje buvo kažkoks perimamumas tarp senųjų baltų ir ateivių slavų.
            Tai patvirtina ir archeologo V. Sedovo atlikti Dnepro aukštupio, t. y. pagrindinio krivičių branduolio, tyrimai. Jis randa genetinį ryšį tarp Dnepro-Dauguvos kultūros (Herodoto minėtieji androfagai) ir Tušemlios tipo V-VII mūsų eros amžių kultūros. Slavų infiltracija čia vyko palaipsniui. Iš pradžių slavai, apsigyvenę Dnepro baltų teritorijoje, savo gyvenviečių nekūrė, o įsikeldavo pas vietinius gyventojus” [23]. Ir nors slavai baltus ilgainiui "ištirpdė", tačiau išliko pastarųjų pėdsakai - baltiški vandenvardžiai dabartinėse slavų žemėse. Šis nutautinimo "malūnas" nesustojęs iki šiol - tai puikiai  matome  šiandieniniame  Vilniaus krašte. 
            Kodėl vis dėlto mes turime domėtis slavų reikalais? Poetas Adomas Mickevičius gerai nujautė visą Lietuvos bylos didingumą sakydamas: “Lietuva laiko raktą visoms slavų problemoms išspręsti. Lietuva yra mįslė, kuri turi būti atspėta ir atskleista pasauliui” [24].
            Dabar paskaitykime I. Kanto mintį: "Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, kuris padės atspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles" [25].
            Prof. Algirdo Greimo liudijimu, E. Benvenista, vienas žymiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbotyros specialistų, pokalbyje su Ž. Diumeziliu, lyginamosios mitologijos kūrėju, yra pasakęs, jog “visa tai, kas iki šiol nuveikta ir surasta ide kalbotyros ir mitologijos srityje, reikia pervertinti ir bent pusę teiginių teks atmesti, kai bus pažinta baltų mitologija ir kalbotyra” [27].
            Niekas geriau to nepadarys už mus pačius. Tik gaila, kad lietuviškas mįsles daugiausia mena užsieniečiai. Savi profesionalai istorikai seniai jau bijo pareikšti bet kokią naują drąsesnę mintį; mėgėjai (pats autorius tame tarpe) neapsaugoti nuo klaidų. Svetimos pasaulėžiūros kitos tautybės žmogui beveik neįmanoma perteikti ar perimti. Pažinti svetimą kultūrą iš vidaus yra nepaprastai sunku. O štai rusų pasaulėžiūra, papročiai (kalendorinės, šeimos šventės ir pan.) yra labai artimi mums. Tačiau yra vienas dalykas, kuris mus nuo slavų ryškiai skiria (tai buvo žymu senojoje kultūroje; o dabar, deja, jau dažnai nuo jų nebesiskiriame). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į slavų etnominus (tautų vardus). Pats žodis ‘slavas’ galbūt susijęs su žodžiu ‘šlyti’, ‘šleivas’ – t .y. tas, kuris yra pakrypęs. Latviai rusus vadina ‘krievi’ - tai kreivė, krypti ir t. t. Anot Toporovo ir Ivanovo, lietuvių virtimas rusais ar slavais yra natūralus procesas. Ar galime su tuo sutikti?..

             RAKTAS Į PASLAPTĮ?

Slavų ir baltų kalbose yra virš 20 žodžių, kurie etine prasme yra tarsi išvirkšti (inversiniai). Pvz., blago rusų kalboje reiškia gėrį, o lietuvių kalboje tai juk blogis. Mūsų kalboje žodžiai, kuriuose yra priebalsės ‘b’ ir ‘l’, yra prasmiškai susiję su blogiu: blogti, blūdas, blėdis, blykšti, blėsti, blankti. Tas pats žodis blahij pas baltarusius dar reiškia blogį. Ką gi tai reiškia?
            Rusų lgatj reiškia meluoti, o lietuvių senžodis lūgoti - melsti, prašyti; rusų trus (bailys) ir lietuvių drąsus; smelij (drąsus) ir smilus (įkyrus); durnoj (prastas, blogas) - darnus; griazj (purvas) - grožis; liutij (smarkus) - lėtas ir t. t. Tai labai svarbūs, esminiai prasmės išsivertimai. Iš psichologijos žinoma, kad kai daroma kas nors blogo, netinkamo, bet nenorima to prisipažinti, tai pasąmonėje ilgainiui tas dalykas virsta sau priešingu. Panašias prasmės inversijas galime rasti ir papročiuose: pvz., baltų Rasos šventė persmelkta skaistos dvasia, o štai slavų Jarila - gaivališka ir palaida (abiem atvejais kalbame apie dabar vadinamas Jonines). Dabar pažvelkime į darbo srities žodžius: rusų strada - darbymetis keistai rišasi su stradanije - kankynė; robota - darbas ir rabstvo - vergija; prazdnik - šventė ir prazdnyj - tas, kas nieko neveikia, yra tuščias; trud - darbas ir trudno - sunku. Lietuvių talka ir baltarusių toloka reiškia padėjimą vienas kitam, o rusų tolkatsia - stumdytis (plg. ‘talkučkė’). Matome, kad senovėje buvo išlaikytas tvirtas dorinis stuburas. Deja, šiais laikais jis jau ir pas mus "aplūžęs". Mes taipogi iš lėto savo pasaulėžiūra tampame slavais, nors iš inercijos dar vis kalbame lietuviškai. Slavai - tie, kurie jau tarsi "palinkę" dorovinėje srityje. Čia labai aiški takoskyra: žmonės gali šnekėti ta pačia kalba, tačiau visiškai nebesusikalbėti dėl esminių pasaulėžiūrinių dalykų. Šiandien taip neretai atsitinka net šeimose.
            Taigi vadinamasis Vilniaus - Maskvos kivirčas nėra nesenos istorijos padarinys; jis trunka jau daugiau nei 2000 metų. Ir kadangi etninėje plotmėje mes su slavais esame panašūs, tai slavėjame nepaprastai lengvai (užtenka prarasti dorą, skaistą, romumą - ir nebebūsim baltai). Tai tebėra svarbiausias iššūkis mums ir šiandien. Seniau, kunigaikščių laikais, buvo sprendžiamas mūsų išlikimo klausimas fizinėje plotmėje; o dabar tai tenka daryti vidiniame lygmeny. Jei mums nepavyks, tapsime dar vienu baltų virtimo slavais pavyzdžiu. Prūsai išnyko, latvių labai mažai ir jų padėtis šiandien ypač sudėtinga. O lietuviams galimybių dar yra. Tačiau pasaulį nustebinti, tapti jam reikalingais mes tegalime savo savita kultūra - tuo, ko kitur trūksta. Tai vidinės, dvasinės vertybės, dora, skaista, roma. Bet pirmiausiai išmokime patys savuosius lobius atrasti. Tik tada mūsų tautai nušvis paparčio žiedas.  

LITERATŪRA:
 *  A. Patackas. Paskaitos //  Kauno Lietuvių tautinės kultūros centro Sekmadieninė mokykla. 1988-1990
 1. L. N. Gumiliov // Etnogenez i biosfera zemli. Leningrad, 1989
 2. A. Maceina // Tautinis auklėjimas. - Kaunas, 1991, p.103
 3. S. Dzenkauskaitė. Mergaitės ugdymas krikščioniškoj šeimoj // Lietuvos šeima”-V. 1994-1995
 4. A. Girininkas. Žmogus yra žmogus // Liaudies kultūra. - 1991 Nr 6, p.2
 5. Prof. dr. A. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. - Torontas, 1967, p.27
 6. ten pat, p.30
 7. A. Vanagas // Lietuvių vandenvardžiai. - V. “Mokslas” 1988, p.70
 8. M. Gimbutas // Baltai priešistoriniais laikais. - V. “Mokslas” 1985, p.17
 9. ten pat, p.23
10. A. Vanagas // Lietuvių vandenvardžiai. - V. “Mokslas” 1988, p.71
11. Dr. A. Vanagas. Baltai ir rytų slavai viduramžiais // Mokslas ir gyvenimas. 1991, Nr 5, p.6
12. A. Girininkas. Žmogus yra žmogus // Liaudies kultūra. 1991/6, p.3
13. T. Venclova // Tekstai apie tekstus. - Chicago, 1985, p.11
14. J. Eretas. Europiečių Adomas // Kauno Aidas. 1991, Nr 3. p.2
15. A. Maceina. Liaudies daina kaip tautos sielos išraiška // Savilaida, Kaunas, “Ethos” 1984, p.10
16. O. Milašius // Savilaida, Kaunas, “Ethos” 1984, p.11-12
17. T. Vaižgantas. Glūdėjimo pajėga // 1919.IX.14 paskaita
18. R. Apanavičius // Baltų etnoinstrumentologija. - “Vydijos” priedas, Kaunas 1992, p.52
19. A. Sabaliauskas // Mes baltai. - Kaunas 1986, p. 16,17
20. ten pat, p.18
21. Dr. A.Vanagas. Baltai ir rytų slavai viduramžiais // Mokslas ir gyvenimas. - 1991 Nr 5, p.6
22. ten pat, p.7
23. Akad. B. Rybakovas. Baltų šventyklos prie Dnepro ir Desnos // Mokslas ir gyvenimas. - 1989 Nr 11, p.29
24. A. Ramūnas // Iš sutemų į aušrą. - Torontas. 1967, p.30
25. ten pat, p.31
26. Vydūnas. Vokiečių - lietuvių santykiai per septynis šimtmečius // Vydija Nr 4, Kaunas 1993
27. Cit. pagal K. Stoškus. Struktūralistinės kultūrologijos principai ir lietuvių mitologija // Problemos 1972, 2, p.118

 Iš „Vydija“ Nr. 8 (1998), p. 4.