Petras Plumpa

TAUTINĖ KULTŪRA – RELIGIJOS DUKTĖ

Naujųjų laikų pradžioje Europoje klestėjo Švietimo amžius ir švietimiečiai. Jie sukūrė deistinę filosofiją (nuo lot. Deus – ‘Dievas’), kurios esmė tokia: pasaulį sukūrė Kūrėjas. Tačiau jiems neatrodė, kad pasaulį valdo geras ir meilingas Dievas, Jis arba nėra geras, arba abejingas. Pasak deizmo išpažinėjų, religija yra natūrali žmonijos vystymosi pasekmė. Žmonija vystosi, kuria kultūrą, o vėliau ir religiją. Religija yra žmogaus kultūrinės veiklos produktas. Nesuprasdami gamtos reiškinių žmonės ėmė juos garbinti ir taip atsirado religiniai kultai.
Vokiečių etnologas J. Herderis vienas iš pirmųjų pastebėjo atvirkštinį reiškinį – pirminis žmogus buvo labai religingas, net ne religingas, o dvasingas, nes kai kurios religinės formos kartais užstoja Dievą. Religijų istorija rodo, kad žmogaus sukurtos religingumo formos nustelbia Dievą ir vystosi toliau kaip kultūriniai reiškiniai. Dažniausiai  žmonių polinkis įsikišti į Dievo nustatytą gyvenimo tvarką nesilpnėja, todėl žmogus savo egoistiniais ir savavališkais tikslais stengiasi savaip pertvarkyti pasaulį. Tam jis susikuria nuosavą religiją, o iš to – savitą elgesio ir gyvenimo kultūrą, kuri nebeturi pirmykštės, dangiškojo Tėvo nurodytos ir įdiegtos artimo meilės dvasios.
Europiečiams kolonizuojant pasaulį, paskui kolonizatorius patraukė ir mokslininkai. Jie netikėtai aptiko visiškai izoliuotų tautų, kurių kultūra visiškai skyrėsi nuo kitų tautų kultūrų. Tai pradinės arba pagrindo kultūros tautelės, kurios gyveno laikotarpyje dar prieš akmens amžių. Akmens amžius yra naujesnis, modernesnis, sakant šiuolaikiškai – yra didelių laimėjimų amžius. Tos kultūros, gyvavusios prieš akmens amžių, buvo išsimėtę po visą pasaulį: džiunglėse, šiaurėje, dykumose, salose, Centrinėjė Afrikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Tasmanijos saloje, Ceilono džiunglėse. Jos praktiškai gyvavo iki XIX amžiaus pabaigos, ir tik viena kita išliko iki šių dienų, bet jau smarkiai sudarkytos mūsų civilizacijos. Tačiau mokslininkai spėjo aprašyti jų gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą ir visa kita.
J. Herderis, V. Šmitas, O. Menginas, V. Solovjovas, N. Berdiajevas, A. Maceina ir šių dienų religijotyrininkas G. Beresnevičius teigė, kad visos kultūros, be jokios abejonės, yra kilusios iš religijos. Keletas citatų iš G. Beresnevičiaus darbų: Religija yra pagrindų pagrindas. Žmonių kitoniškumo pagrindas yra jų religija. Archajinis žmogus buvo tikrasis homo religiosus. Pats  jo gyvenimas buvo religinis aktas. Eskimo gyvenimą religija yra tiesiog persmelkusi – jo elgesys yra religinis, kitokio elgesio jis tiesiog nežino. Tikras gyvenimas yra religinis gyvenimas. Nereliginis gyvenimas yra nerealus – jo apskritai nėra.
Minėtas tauteles suradę mokslininkai pastebėjo labai įdomių savybių – tai, galima sakyti, vaikiškos kultūros žmonės. Su gamta, su aplinka jie elgiasi kaip vaikai. Jei turime mažų,  2-5 metų vaikų, galime pastebėti, kaip jie elgiasi palikti vieni. Vaikai susidomėję mielai imasi žaisti, jie tyrinėja žaislus, dėlioja, bet jie jų nesudievina. Jie naudoja žaislus savo džiaugsmui, bet jie visą laiką žino, kad žaislų negalima daužyti ar naikinti, kad yra šių žaislų šeimininkai – tėvai, kad negerai būtų tuos žaislus sunaikinti. Pažaidę viename kambaryje, jie eina į kitą kambarį, ieško kitų žaislų. Pažaidę su tais, ieško dar, lyg kokie klajokliai.
Centrinėje Afrikoje dar iki šiol yra išlikusi pigmėjų tautelė (apie 200 000 gyventojų), kuri buvo surasta XIX a. viduryje, kai dar nebuvo pažeista kitų kultūrų. Jų kultūros amžius yra gal 20-30 tūkstančių metų. Tiksliau apskaičiuoti amžiaus neįmanoma, nes šie žmonės nepalieka išorinių kultūros reliktų. Jie nekuria medžiaginės kultūros, kaip ir vaikai. Jie naudojasi gamta kaip Dievo dovana. Jie renka augalus, vabzdžius, vaisius, šaknis, – visa tai, ką duoda gamta, – ir iš to gyvena bei tuo džiaugiasi. Kai baigiasi resursai – keliauja į kitą vietą. Jie yra nomadai, kaip ir žaidžiantys vaikai. Bet svarbiausia, kad jų gyvenimo būdas, bendravimo kultūra gerokai viršija civilizuotų tautų kultūrą. Jų tarpusavio santykiai yra idealūs. Šeima yra monogaminė – vieno vyro ir vienos moters, lyčių lygybė irgi užtikrinta, vienas kito neengia, paprastai neišsiskiria. Didelė vertybė yra vaikai. Pati Dievybė yra visą laiką garbinama, bet ne religiniais aktais. Iš religinių aktų yra tik naujų resursų – pradmenų aukojimas, kai jie surandami naujoje vietoje.
Darbo įrankiai yra tik mediniai. Kai kurie naudoja kaulinius įrankius ir sraigių kriaukles. Akmens įrankių jie dar neturi. Etnologai apie jų kultūrą rašo taip: Mokytojų ar specialių auklėtojų pradinė kultūra (pigmėjų, australoidų, tasmanoidų, eskimoidų ir kitos) neturi. Ugdymo tikslai pradinėse kultūrose yra tokie: kūno išugdymas, įsigijimas gyvenimo praktikai reikalingų žinių ir sugebėjimų, klusnumas ir pagarba tėvams bei senesniesiems, tiesa, susivaldymas ir altruizmas. Pagrindinės ugdymo priemonės: pagyrimas, papeikimas ir bausmė. Ugdymo metodas yra savaimingas pasisavinimas arba asimiliacija. Ugdymo motyvai: vaiko ir bendruomenės gerovė bei Aukščiausios Būtybės reikalavimai.
Visos šitos tautelės išpažįsta Aukščiausiąją Būtybę. Kai kurios (tasmanoidai) ją vadina Dangaus Tėvu. Šiaip ji jaučiama esanti virš visko, tarsi koks apdangalas, kuris viską mato ir globoja. Panašiai tėvai, nors nebūna artumoje, bet jie vis vien vaikus prižiūri, tvarko jų gyvenimą, o  vaikai, nors jų nemato, bet jaučia, kad jie yra. Taip ir šitų kultūrų žmonės jaučia Aukščiausiąją Būtybę. Tarpusavyje jie skiriasi savo bendravimo būdu su Dangaus Tėvu: tradiciškai jie aukoja jam maisto pradmenis, surinktus naujoje vietoje, o antra – nuolat su juo bendrauja kalbėdami. Jeigu kambaryje paliekame vieną žaidžiantį vaiką, jis pradeda su kažkuo kalbėti: ne tiek su savimi, bet su žaislais ir su dar kažkuo. Jis kalba net ne savais žodžiais ar mintimis, o tai, ką kalba tėvai panašiais atvejais. Jis įsijaučia, įsigyvena į tėvų psichologiją, mąstymą, gyvenimą, mąstymo būdą ir savotiškai pamėgdžioja. Jis jaučiasi savo tėvų gyvenimo dalyvis – pats nori toks būti, jam tai patinka, o tas kalbėjimas jam yra malonus bendravimas su nematomais tėvų gyvenimo dalyviais. Toks yra ir pradinės kultūros žmonių bendravimas su Aukščiausiąją Būtybe. Jie visą laiką ją jaučia. Kitaip sakant, jų moralinis įstatymas yra ne tik viduje, bet jie psichologiškai jaučia lyg kokį globėjišką skėtį ar už debesų esančią ir šildančią saulę.
Dar vienas iš dvasinės raiškos veiksmų yra vaikų iniciacija į suaugusius. Iniciacijomis yra vadinamos ypatingos apeigos, kuriomis jaunimas yra įvedamas į suaugusiųjų gyvenimą, supažindinamas su jo principais bei paslaptimis. Kol vaikas auga, daugiau yra rūpinamasi jo kūnu. Tuo tarpu iniciacija yra tarsi dvasinis jo ugdymo atbaigimas. Pasirodo, kad pradinėje kultūroje buvo suprantama, jog vien tik kūno išauginimas dar nepadaro žmogaus suaugusio, kad reikia subrandinti ir jo dvasią tam tikra mistine įtaka. 
Pagrindinis iniciacijos tikslas yra padaryti iš kandidato į suaugusius gerą žmogų. Ar mūsų kultūroje dabar šituo rūpinamasi? Ar yra pagrindinė mūsų mintis, kad mano vaikas būtų geras žmogus? Ar yra tokia mintis tarp krikščionių? Kad turtingas būtų – taip, kad gabus būtų – taip, kad mokytas būtų – taip, kad sėkmė lydėtų – taip. Tokie patys ir šventiniai palinkėjimai (kiek prisiskaitome kvailiausių palinkėjimų Kalėdų ar Velykų proga!), bet kad linkėtų būti geru žmogumi ar ką nors panašaus, labai retai pasitaiko.Tuo tarpu pradinės kultūros tautelėse svarbiausi reikalavimai tampant suaugusiu yra tokie: 1. Neribotas altruizmas, tarpusavio pagalba, senelių, vaikų bei ligonių priežiūra. 2. Pagarba vyresniems ir gimdytojams. 3. Darbštumas ir ištikimybė. 4. Širdies gerumas ir draugiškumas. 5. Taikingas gyvenimas santuokoje.  
Penki reikalavimai. Jeigu vaikas jiems pasiruošęs, jis gali būti inicijuotas į suaugusius. Jeigu šitiems reikalavimams dar nepribrendęs – jis dar žalias, neišugdytas. Iniciacija priklauso ne nuo metų, bet nuo moralinio dvasinio subrendimo. (Ar taip yra mūsų kultūroje?).
 Jų moralės ir dvasinės kultūros pavyzdžiu gali būti šie pamokymai:
Jei tu netrukus vesi ir turėsi palapinę, – sakoma jaunavedžiui, – ir jei pas tave ateis kitas ir ims tavo sraigių ar žuvų, vėžlių, kurie yra ugnyje, tu neturi pykti; atvirkščiai, tu turi džiaugtis, jei svetimas valgo tavo palapinėje.
Jei esi lauke ir matai aklą žmogų, kuris nemato kelio, nuvesk jį ten, kur jis nori.
Jei girdi lauke verkiantį vaiką, kuris pasiklydo, paimk jį ant rankų ir nunešk gimdytojams atgal. Taip turi daryti net ir tada, jei tas vaikas būtų tavo priešo. Vaikas juk nekaltas, jei judu negalite sugyventi. Jei tu nuneši savo priešui vaiką, jis tai pastebės ir bus tau dėkingas. Jis sakys: tasai negali būti blogas žmogus. Ir jūs susitaikysite kaip pridera…
Negalima užmušti jokio žmogaus, nes ir tave nudės kaip šunį.
Jei negali sugyventi su žmona, nemušk jos, bet geriau pamesk.
Nevok, nes kas vagia, yra kitų nekenčiamas.
Kai kalba seni žmonės, klausykis dėmesingai, nors tau būtų ir nuobodu, nes ir tu būsi senas, ir tau bus nemalonu, kai jaunimas tavęs nesiklausys.
Altruizmas, pasiaukojimas dėl kitų yra pagrindinė visuomeninio gyvenimo taisyklė. Apie jokį homo homini lupus est, negali būti ir kalbos. Atvirkščiai – socialinė pagalba yra tokia, iš kurios galėtų daug pasimokyti ir mūsų dienų karitiečiai. Mūsų laikų įvairių šalpos organizacijų veikla būna formali: išdalinti, paskirstyti. Vyrauja ne dvasia, o mechanizmas.
Rūpinimasis vaikais, šeima, pasenusiais priimtas visose pradinės kultūros tautelėse. Apie jokį silpnų mergaičių ar berniukų išmetimą arba senių žudymą, kas sutinkama vėlesnėse kultūrose, pradinėje kultūroje visai negirdėti. Etnologai pasakoja tik apie socialinės meilės darbus, kurie parodo didelį visų silpniausiųjų gerbimą ir rūpinimąsi jais. Etnologas A. Hovitas, kuris geriausiai pažįsta Australijos primityviuosius, rašo, kad yra matęs, kaip Delebura giminėje vieną negalinčią paeiti senelę vyrai nešiojo iki pat jos mirties. Taip pat dažnai pasitaiko, kad grįžusieji iš medžioklės grobį pasidalina lygiomis dalimis, kad nebūtų skriaudos tiems, kuriems mažiau pasisekė.
Šeimos gyvenime abi lytys traktuojamos vienodai, lygiai rūpinamasi berniukų ir mergaičių ugdymu, vyrai ir moterys turi lygias teises, pareigas ir atsakomybę už moralines pražangas. Tai santvarka, kur vadas arba senesniųjų taryba vykdo Tėvo funkcijas ir turi Tėvo autoritetą, bet valdžią sujungia su tėviška meile bei rūpestingumu. Autoritetas reikalingas tam, kad Aukščiausioji Būtybė būtų gerbiama ir jos klausoma.
Iš kur jie sužino Aukščiausios Būtybės reikalavimus? Sužino iš mitų. Visos šios tautelės turi mitus apie pasaulio sukūrimą, jo sandarą, apie žmogų, apie tarpusavio elgesį. Krikščionybėje yra teologų, kurie sako, kad tai labai panašu į pirmųjų krikščionių bendruomenes. Taipogi teigiama, kad Evangelija, kurią paskelbė Kristus, yra antrinė. Pirmoji Evangelija – Protoevangelija – buvo ta, kurią gavo Adomas ir Ieva apleisdami Rojų. Jie gavo Atpirkėjo ir sugrįžimo į naują Antrojo Adomo rojų pažadą. Protoevangelija nebuvo užrašyta, bet ji buvo perduota žmonėms – toms pirminėms tautoms.
Pirminės kultūros žmones galima palyginti su žmonėmis, kurie išėjo iš prabangios pokylių salės ar iš prabangių namų į kažkokį mišką, į laukus. Jie visai negalvoja, kaip tuos laukus ar mišką pakeisti, nes tai tiesiog neįmanoma. Tai, ką jie matė, tai, ką jie paliko ar iš kur buvo išvaryti – atkurti naujomis sąlygomis nebuvo jokios vilties. Dabar jiems vienintelis svarbus dalykas – klausyti tos Būtybės, nuo kurios jie priklauso, kuriai priklausė tie buvusieji prabangūs rojaus namai. Jai priklauso ir dabartinis pasaulis bei pažadas, kad jie bus sugrąžinti į rojų, jei bus klusnūs. Todėl jie ir elgiasi kaip vaikai. Jie klusniai priima tą pasaulį, į kurį yra išvaryti, bet nebando jo keisti, nes tai neįmanoma. Svarbu yra klausyti Aukščiausios Būtybės arba dangaus Tėvo, kad būtų galima sugrįžti. O pagrindinis Jo įsakymas – mylėti vienas kitą.

 Mituose mokslas randa tiesą

Kyla klausimas, kaip atsitiko, kad šios tautelės išplito po visą pasaulį su visa šita kultūra? Yra teorija, sakanti, kad  ši kultūra iš vienos vietos išplito po visus žemynus.  Tačiau ar tai įmanoma? Juk, pavyzdžiui, eskimus nuo pigmėjų skiria keliolika tūkstančių kilometrų, o kitas tauteles skiria milžiniški vandenynų atstumai.  Ar šitie pirminės kultūros žmonės sudaro vieną šeimą? Jei sudarytų vieną šeimą, tai jos turėtų būti kilusios iš vieno kamieno. Evoliucionistai nenori pripažinti, kad žmonija yra kilusi iš vienos šeimos ar vieno kamieno.
Tiems, kurie vertina modernųjį mokslą, galima pateikti informaciją iš žurnalo „Nature“. Amerikos mokslininkai biologai paskelbė studiją, kurioje įrodinėja, kad ne mažiau kaip prieš 140 000 metų ir ne daugiau kaip 280 000 metų gyveno viena moteris, kuri buvo visų šiandien gyvenančių žmonių prosenelė. Daugelis mokslininkų ją jau praminė IEVA. Studijos autoriai Kalifornijos valstijos Berklio miesto universiteto biologai A. Vilsonas (Alen Wilson) ir M. Stonkingas kartu su Havajų universiteto tyrinėtoja Rabeka Kan savo išvadas grindžia ląstelių komponentų mitochondrijų analize. Kaip žinia, mitochondrijos gamina ląstelei reikalingą energiją, jos randamos ne ląstelės branduolyje, o likusioje jos dalyje. Mokslininkai tyrinėjo mitochondrijų genetinės medžiagos DNR charakteristikas, bandydami nustatyti jos genealogiją.
Labai sunku būtų giminės medį nustatyti analizuojant ląstelių branduolio DNR, nes tai motinos ir tėvo genetinės medžiagos mišinys, o per kartų kartas įvyksta jau neatsekamos permainos. Tačiau to negalima pasakyti apie mitochondrijų DNR. Kaip žinia, per apvaisinimą vyro spermos mitochondrijos sunaikinamos, todėl naujagimis paveldi tik motinos mitochondrijas ir šių mitochondrijų DNR tegali pakisti tik mutacijos keliu. Mutacijų atsiradimo tempą mokslininkai jau yra nustatę, todėl galima apskaičiuoti, kiek laiko prabėgo, kol išsivystė šiandieninių mitochondrijų DNR variantai. Minėti tyrinėtojai lygino mitochondrijų nukleinines rūgštis, surinktas iš įvairiausių pasaulio sričių, viso iš 147 individų. Nuodugniai ištyrę jų sudėtį jie rado, kad skirtumas tarp jų buvo toks mažas, jog teliko vienas paaiškinimas: būtent, kad visos tyrinėtos mitochondrijos privalėjo turėti vieną bendrą mitochondriją – protėvį. Faktas, jog mitochondrijos paveldimos tik iš motinos, ir kad iki šių dienų išliko tik vadinamosios Ievos mitochondrijų rūšis, reiškia, kad tiktai jos palikuonių kiekvienoje kartoje buvo bent kiek moterų.
Mokslininkai taip pat nustatė, kad Ieva turėjo gyventi Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, kur pastebėtos didžiausios gyventojų mitochondrijų DNR variacijos. Tokie pasikeitimai galėjo įvykti tik mutacijos būdu per ilgesnį laikotarpį; tai reiškia, kad patys pirmieji protėviai ir moteris, vadinama Ieva, turėjo gyventi kaip tik toje srityje. („Amerikos balsas“, 1987 m.)
Neįmanoma nustatyti tikslesnio tų žmonijos raidos procesų laiko, nes yra pastebėta, kad prieš kažkiek tūkstančių metų laiko tėkmė buvo kitokia, kaip ir Žemės sukimasis bei laiko skaičiavimas.
Įdomiausia, kaip pradinė kultūra galėjo išplisti po visus žemynus?  Apie pasaulinio tvano buvimą liudija tiek geologija, tiek ir senovės tautų padavimai įvairiuose žemynuose. Pavyzdžiui, Šv. Raštas (Biblija) sako:  „Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, – tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme. Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva. Šitokią ją padirbsi: arkos ilgis bus trys šimtai uolekčių, jos plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių. (...) Tuomet VIEŠPATS tarė Nojui: Eik į arką su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje. (...) Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų. Vandenų daugėjo ir taip iškėlė arką, kad ji pakilo nuo žemės. Vandenys žemėje labai patvino ir padaugėjo, o arka plūduriavo ant vandenų. Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti“ (Pr 6-7).
Panašiai kalbėjo Dievas ir actekų padavime Amerikos žemyne: Nedaryk daugiau vyno iš agavos, o imk skaptuoti kamieną didžiulio kipariso ir įeik į jį, kai Torontli mėnesį vanduo pakils iki dangaus.
Apie gresiančią nelaimę Dievas žmones įspėjo ir Ramiojo vandenyno tautų legendose, taip pat elgėsi indų dievas Višna. Ramiojo vandenyno salose yra daugybė padavimų apie kažkokius atėjūnus, perspėjusius apie katastrofą. Tie, kurie pasigamino sielius, išsigelbėjo. Birmos metraščiai pasakojo apie žmogų, pasirodžiusį iš aukštybių, kuris juodai apsirengęs klaidžiojo visur, kur tik rinkosi žmonės, klaidžiojo gatvėmis ir sielvartingu balsu perspėjinėjo žmones apie tai, kas turi įvykti.
Biblijos pasakojimą primena ir kitas daugelio legendų teiginys, kad išsigelbėjo viena šeima: airių epe Bitas ir Biren; Velse – Diueivenas ir Diueivič; graikų legendose – Deukalijonas ir Pira. Kitoje Atlanto pusėje actekų, Brazilijos indėnų, šiaurės indėnų padavimai kartoja tą patį: nuo tvano išsigelbėjo vyras ir moteris.
Dar kitas bendras bruožas: perspėtieji žmonės ne tik patys gelbstisi, bet pasiima į laivus įvairių gyvūnų. Taip pasielgia šumerų herojus Ksisutras, Kanados indėnų atstovas Etsi, meksikiečių Nata ir indų Manu.
Čia suminėta tik dalelė mitų, jeigu surinktume visus – būtų žymiai daugiau. Jie liudija, kad visų tautų atmintyje išliko to baisaus tvano atminimas.  Tačiau tautų pasakojimai kai kuo skiriasi nuo Biblijos, kurioje rašoma, kad išsigelbėjo Nojus ir trys jo sūnūs su šeimomis. Iš išsigelbėjusių Nojaus laive išsivystė trys žmonių giminės: jafetitai, semitai ir chamitai. Semitai – tai žydai, arabai, Kanaano gyventojai; jafetitai – tai indoiranėnai arba indoeuropiečiai; chamitai – Afrikos, pietų Indijos gyventojai. Tos trys gentys ir yra pagrindinai Biblijos veikėjai. O iš kur atsirado kitos rasės: australoidai, mongoloidai, eskimai, indėnai, polineziečiai?
Kitų tautų legendos, kaip matėme, byloja, kad išsigelbėjo ne tik Nojus, bet ir daug kitų žmonių. Biblija apie tai nepasakoja, nes Biblija nėra pasaulio istorijos knyga, bet žmonijos dvasinio išgelbėjimo (atpirkimo) knyga. Ji pasakoja apie tuos žmones, kurie pagal pirminį Protoevangelijos planą turi dalyvauti antrojo Adomo atėjime ir žmonijos dvasiniame gelbėjime. Biblijoje minimi tik tie pavadinimai ar vardai tų, kurie susiję su atpirkimo istorija.
XIX amžiaus regėtojos Kotrynos Emerich knygos gali padėti susigaudyti tose Biblijos vietose, kur atrodo yra praleidimų. Kotryna Emerich labai tiksliai matė įvairias Kristaus gyvenimo vietas. Ji regėjo, kur Marija praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, matė, kaip atrodė jos namelis Efeze. Pagal šitas vizijas iš Italijos nuvyko vienuoliai, surado tą vietą ir atstatė namelį. Pasirodė, kad vietiniai gyventojai (krikščionys graikai) kasmet per Žolinę ateina ir pagerbia tą vietą. Dabar yra pripažinta, kad tame namelyje Marija gyveno kartu su Jonu apaštalu. Jonas tą namą ir pastatė. Šalia jo buvo pastatyta bažnytėlė. (Dabar – tai lankoma vieta, buvo atvykęs ir popiežius Jonas Paulius II ).
Kotryna Emerich regėjo ir kaip atrodė tvanas bei Nojaus laivas. Bet svarbiausia, kad Nojaus laive ji matė dar apie šimtą išsigelbėjusių žmonių, o taip pat vandenyje daug plaukiojančių pintinių (atrodo, senovėje laiveliai buvo pinami ir iš nendrių). Tokiu būdu galėjo išsigelbėti ir kitų tautų atstovai. Kur nusėdo kiekviena tautelė, dabar sunku pasakyti, bet etnologai pripažįsta, kad vienoda pradinė kultūra buvo išplitusi po visą žemę. Nesutaria tik, kokiu būdu tai galėjo įvykti. Kai kurie teologai mano, kad tai Dievo dvasios poveikis į įvairias tauteles, kad tuo rūpinosi angelai. Bet kai kurių tautų papročiai tokie panašūs, kad jie atrodo žmogišku būdu perduoti tradiciškai iš kartos į kartą.

 Kultūrinis vystymasis ir dvasinė degradacija

Pirminių žmonių kultūra ilgainiui pradėjo vystytis ir nykti. Išliko uždaros, izoliuotos tautelės. Pavyzdžiui, ligi šiol išliko jau minėtieji pigmėjai, kurių ūgis 1,40 cm. Su jais  mažai kas nori bendrauti. Jie turi takus per džiungles, bet tie takai yra nematomi – jie vaikšto šakomis ir lianomis iš vienos vietos į kitą. Sekti jų pėdomis tiesiog neįmanoma. Taip jie išsisaugojo nuo civilizacijos poveikio. Be to, nėra ką iš jų paimti, nes jie nekaupia turto, kaip ir vaikai. Netiko jie ir kolonizacijai, nebent gyvenančius pakraščiuose paimdavo į vergiją kaip juokdarius. Jų buvo senovės Egipte ir Graikijoje.
Pirminė kultūra yra dvasinė, o gyvenimas čia vyksta kaip didžiulėje šeimoje. Juk darni, gera šeima gyvena, galima sakyti, dvasiškai – čia vaikai tėvų specialiais ritualais negarbina, bet jų klauso ir su jais artimai bendrauja. Pagarbūs bei meilingi tėvų-vaikų santykiai ir yra jų dvasingumo išraiška. Toks buvo ir pradinės kultūros tautų santykis su Dievybe. 
Vėliau prasidėjo tolimas nuo dangaus Tėvo ir jo priesakų. To priežastis galėjo būti žmonių kultūrinė veikla: atsidūrę tam tikrose gamtinėse sąlygose, kai kurie žmonės pradėjo kurti įrankius, kurių pagalba  buvo galima daugiau sukaupti maisto ir buities atsargų. Kartu su turtine nelygybe pradėjo nykti šeimyniški bendruomenių santykiai, artimo meilė, o kartu ir sąmoningas buvimas Aukščiausiosios Būtybės artumoje.
Panteizmas yra kilęs iš pradinės kultūros, skirtumas tik tas, kad pagrindinis dėmesys nuo paties Dievo perkeliamas į Dievo pasaulį – kaip jo apraišką. Toks žmogaus žvilgsnio nukreipimas į Dievo kūrybą dalinai atitolina žmogų nuo paties Kūrėjo. Kai mes džiaugiamės kieno nors dovana, pradedame pamiršti davėją.
Kultūrinė veikla reiškia žmogaus dėmesio ir veiklos nukreipimą į šio pasaulio perkeitimą, patobulinimą, bandymą savomis jėgomis kompensuoti rojaus praradimą. Ši kūryba duoda tam tikrų apčiuopiamų rezultatų, tačiau ji sumažina žmonių dėmesį dangaus Tėvui ir vienas kitam. Kadangi senieji protėvių mitai yra perduodami iš kartos į kartą, tai Dievo buvimo idėja neišnyksta, bet pakinta žmonių santykis su juo: jie su juo ima bendrauti tik retkarčiais, tam tikromis dienomis ir tam tikromis priemonėmis. Tokių dienų pasirinkimui patogiausia buvo naudoti gamtos reiškinius, ypač Saulės ir  Mėnulio ciklus: dievybei pagarbinti arba melsti labai tiko vasaros ir žiemos saulėgrąžos dienos, pavasario ir rudens lygiadieniai, Mėnulio atmainų pradžia (kas septintoji diena). Tos ir daugelis kitų dienų tapo šventėmis, o dangaus šviesuliai arba įspūdingi gamtos reiškiniai – dievybėmis arba jų pasireiškimu. Tai ir buvo religija – žmonių sumanytos priemonės palaikyti arba atkurti ryšį su dievybe (lot. religare – iš naujo surišti, susieti).
Tokiu būdu iš tos pirminės kultūros pradėjo kurtis kitokios kultūros, kurios įvairiai garbino Saulę ir daiktus arba Mėnulį, gyvūnus ir augalus. Nutolus nuo pirminės kultūros mitų ir tarpusavio santykių, nebebuvo žmonių giminę jungiančio vieningo prado, todėl pradėjo rastis įvairios žmonių kuriamos religinės formos, kurios virsdavo papročiais, tradicijomis ir nauju gyvenimo būdu. Taip skirtingos religijos ugdė skirtingą gyvenimo būdą, o kartu formavo skirtingas gentis bei tautas.
Galima būtų pasakyti, kad žmonės savo atsigręžimu į šio medžiaginio pasaulio tobulinimą pradėjo tolti ne tik nuo  dangaus Tėvo, bet ir nuo meilingo tarpusavio bendravimo.

 Dvasingumą pakeičia religingumas

Apie tai liudija ir krikščionybės istorija. Kai kurie teologai teigė, kad Kristus nepaskelbė religijos. Jis paskelbė dvasinį mokymą ir davė žmonėms pats Save. Jis nori, kad jo vaikai būtų su juo kaip šeimoje – čia ir dabar. Štai aš lieku su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Jis pasilieka su mumis, todėl pagalbinių garbinimo daiktų nereikia. O religija kuria būtent daiktus ir trafaretines formas. Kai neturime tikro meilės ryšio, tada reikalingos tarpinės priemonės. Tai labai išryškėja būnant priverstinėje atskirtyje nuo artimų žmonių. Pavyzdžiui, lageryje esi atskirtas nuo šeimos ir tėvynės. Kaip tada bendraujama su artimaisiais ir tėviške? Nagi, per laiškus, siuntinius ir spaudą. Laiškai ir spauda tampa lyg asmenine religine forma, kuri mane jungia su šeima ir tėvyne. Tai žmogaus sukurta forma. Šiais laikais, kai mūsų žmonės išvažiuoja į kitus miestus ar į užsienį, tada telegramos, telefonai, internetas tampa lyg privati religija, kurios pagalba kompensuojama artimo bendravimo stoka. 
Kartą lageryje teko pastebėti, kaip pagyvenęs kalinys kiekvieną dieną pasiima knygutę su nuotrauka ir ją bučiuoja. Taip jis kasdien bendrauja su tėvynėje likusiu jam brangiu asmeniu. Jis negali su juo susitikti, todėl bučiuoja jo atvaizdą, t. y. savo meilę žmogui išreiškia per jo nuotraukos pabučiavimą. Tai ir yra privati religinė apeiga ar priemonė. Jeigu žiūrėsime šeimos atžvilgiu, kalinių šeimyniniai laiškai yra lyg tos šeimos šventasis raštas, o atskirtųjų asmenų nuotraukos yra lyg šeimyniniai šventi abrozdėliai. Per juos abi atskirtosios pusės bando suartėti ir išreikšti savąją meilę.
Taip ir tautos, kurios prarado dvasingumą, t. y. artimą nuolatinį ryšį su Dievu, pradeda kurti išorinius ženklus, statulas, paveikslus, apeigas. Religinės apeigos ir ritualai yra žmogaus kultūrinis veiksmas, bet jo tikslas ir prasmė yra dvasinio ryšio atkūrimas ir jo išlaikymas. Tačiau jeigu ilgainiui tos apeigos būna atliekamos be meilės, jausmas prapuola. Kaip ir minėtasis kalinys: jeigu jis išsitrauktų savo knygutę su nuotrauka tik iš įpročio, be meilės, tai tas ryšys silpnėtų ir visai prapultų. Panašiai ir religijoje: jeigu apsikarstysime kryžiais, namuose prikabinėsime paveikslų ir pramogaudami švęsime šventes, bet nebus meilės tarp manęs ir Dievo, – tai nebus ir dvasingumo. Religinis veiksmas yra, o dvasingumo nėra, kadangi nėra meilės tarp manęs ir Sutvėrėjo. Tokiu būdu religinė forma netenka savojo turinio, nes ji būna pamėgdžiojama kaip tradicija.
Liūdniausia yra tai, kad šitos žmogaus sukurtos religinės formos, nors dalinai kompensuoja gyvojo ryšio stoką, bet iš esmės žmogaus prie dievybės nebesugrąžina, pradinio meilės ryšio su Dievu nebeatstato. Iš to kyla polinkis ieškoti vis naujų formų ir pagalbinių priemonių, o senieji religiniai reliktai tampa papročiais – tautinės kultūros variantais. Todėl senąją tautinę kultūrą galima vadinti buvusių religijų aidu, kuriuo galima domėtis ir net gėrėtis, tačiau jis negali mūsų sugrąžinti į buvusį dvasinį gyvenimą, o kartu ir į buvusią tautos būseną.
Polinkis pereiti nuo asmeninio bendravimo su Dievu į religinius kultūrinius  pavidalus, ištisas tautas padarė stabmeldiškomis. Čia žmogus jau nebekalba su Aukščiausiąja Dievybe, bet atlieka atskirus proginius veiksmus. Čia Dievas reikalingas tam, kad žmonėms tarnautų, kad iš to garbinimo būtų nauda. Todėl pradėta užsiiminėti magija. Tai vyriškojo prado tautos, kurios garbina saulę ir kitus dangaus šviesulius bei užsiima magija, norėdamos iš dievybės gauti reikiamą pagalbą. Šitų stabmeldiškų tautų aidas atėjo ir į krikščionybę – kaip siekis Dievą padaryti priemone, o religiją naudoti kaip magiją: atlikau tam tikru būdu religinius veiksmus – ir turi kažkas įvykti pagal mano norą. Tai tarsi dievybės prievartavimas.
Ir vaikai kartais naudoja tokias ypatingas priemones, norėdami priversti tėvus – puola kniūpsti ant žemės, spardosi ir smarkiai rėkia. Tai yra jų malda, bet ji yra prievartaujanti, savotiškai magiška. Jeigu pavyksta vieną kartą taip iš tėvų ko nors išreikalauti, tuomet tai gali tapti įpročiu. Jeigu kai kurioms tautoms pavyko ką nors įsakmiu magijos būdu gauti, tuomet išsivystė atitinkama magiškai religinė tradicija.

 Gamtos sureliginimas

Matriarchatinės tautos – joms priklausė lietuviai – linkę garbinti gamtos ciklus, ypač atsižvelgiant į Mėnulį. Žmonės pastebėjo, kad Mėnulio atmainos veikia augaliją, jos turi poveikį ir žmogaus organizmo ciklams. Tokiems žmonėms visa gyvoji gamta atrodo kaip motina, su kuria reikia palaikyti nuolankų ryšį. Tokio tikėjimo išpažinėjai skiriasi iš kitų tuo, kad noras susijungti su deive-motina buvo ne per prievartinius aktus, bet per gyvūnų, augalų pagarbinimą, o ypač per mistinio ryšio užmezgimą transo metu. Matriarchatinės tautos nori su dievais ar deivėmis bendrauti intymiai, šiltai, karštai. Tokiam įėjimui į transą reikalingos pagalbinės priemonės. Šios  tautos turėjo tokias priemones, ypač naudojo įvairius augalus, kurie sukelia ekstazę. (Lietuvoje šitie augalai dar buvo žinomi ir XX amžiuje, tik juos vartojo jau nebe maldos praktikai, o kaip vaistus).
Iš pagonybės laikų turime išlikusių įvairių reliktų, kurie buvo pritaikyti ir krikščioniškam religingumui. Pavyzdžiui, ąžuolas yra  vyro sielos įsikūnijimo medis (šalia beržo ir uosio), o moters sielų įsikūnijimo medžiai yra eglė ir liepa. Todėl dar XX amžiuje kryžius vyrams statydavo iš ąžuolo, beržo ar uosio, o moterims – iš eglės ar liepos. Ir koplytėles su Marijos statulėlėmis keldavo tik į liepas. Apie bažnyčias sodindavo tik liepas visoje Lietuvoje. Ant kapų nepjaudavo žolės ir medžių, nes iš tų medžių ir žolės „mūsų kraujas teka“. Buvo tikima, kad į kapų medžius ir žolę pereina mirusiųjų sielos.
Jeigu tuos reliktus pagerbtume taip, kaip darė pagonys, bet be tikėjimo ir meilės, tai šitokia praktika būtų mūsų kultūrinė raiška – kaip buvusios religijos duktė. Tarp gyvos religijos ir jos reliktinių apeigų yra toks pat skirtumas, kaip tarp turinio ir formos. Tai, ką lietuviai daro su kryžiais, koplytėlėmis, saviveiklinėmis pamaldomis – yra senųjų religijų aidas, atsispindintis mūsų sielose ir nuspalvinantis dabartinį krikščionišką turinį. Bet jeigu visa tai pradėtume praktikuoti dirbtinai, be gyvo tikėjimo, tai ta forma taptų tik buvusios religijos aidu – kultūrine dukra arba podukra.
Kad bendravimas su Dievu būtų gyvas ir netaptų tik religiniu-kultūriniu reiškiniu, reikalingos bent trys sąlygos: a) tikėjimas dievybe, b) tikėjimas dievybės galia ir įtaka žmogaus bei aplinkos gyvenimui, c) pasitikėjimas religinio kulto veiksmingumu ir jo praktikavimas.   
Jeigu nors vieno iš šitų komponentų nėra, tai nėra ir gyvos religijos. Tuomet apeigų formalus atlikinėjimas tėra pseudoreliginė vaidyba arba  buvusios religijos kultūrinis reliktas. Vien protinis dievybės suvokimas dar nėra religija, kurios gyvybingumui reikalingas visas žmogus – jo tikėjimas, žodžiai ir veiksmai. Jeigu norime atkurti, pavyzdžiui, senąją pagoniškąją religiją, mes turime tikėti į tas dievybes, į tuos žalčius, į tą sielų įsikūnijimą ąžuoluose, eglėse ir kapinių žolėse bei į pranašiškus burtų ženklus.
Jeigu išpažįstame krikščionybę, tai reiškia, kad mes tikime Jėzų Kristų ir su juo nuolat artimai bendraujame, panašiai kaip nuolat Dievybės akivaizdoje buvo pirminės kultūros žmonės. Jėzus juk mokė: Visą laiką budėkite ir melskitės (Lk 21, 36). Iš religinių veiksmų savo mokiniams nurodė tik „Tėve mūsų“ maldos pavyzdį, priminė krikšto būtinybę ir Komunijos svarbą. Tik vėliau krikščionys pradėjo kurti pagalbines formas – priiminėjo sprendimus, kaip rengti pamaldas, kaip nuodėmes išpažinti, kaip visą bendruomenę organizuoti. Ir kuo toliau, tuo labiau krikščionybė buvo plečiama naujais religiniais pavidalais. Tokia kūryba galėjo reikšti tikinčiųjų uolumą, bet dažniausiai liudijo tikėjimo silpnėjimą. Jeigu tos formos būna praktikuojamos nuoširdžiai, tuomet jos tampa sielai pagalbininkėmis. Tačiau kiekvienoje religinėje formoje slypi stabmeldybės pavojus: savo regimu pavidalu užstoti neregimąjį Dievą. Taip naujaisiais laikais per Kalėdas Kristų užstoja Kalėdų senis, dovanos, eglutė, žaislai ir vaišės. Dievą dažnai užstoja ir kitoks lengvabūdiškas religinis šurmulys per kitas šventes – per atlaidus, per sakramentų teikimą, net per Pirmąją Komuniją… Jeigu po pirmosios Komunijos vaikai nebesidomi sakramentais, tai reiškia, kad priimant Komuniją nebuvo noro susitikti su Jėzumi, gal nebuvo net tikėjimo. Bet buvo iškilminga religinė apeiga – su gražiais rūbais, filmavimais ir vaišėmis. Panašiai vyksta per krikštynas, per sutvirtinimo apeigas, per vestuves ir net per laidotuves. Dedama daug pastangų religinei apeigai atlikti, o ne su Dievu susitikti.

 Išmintis kalba vaikų lūpomis

Jeigu dabarties krikščionims neužtenka Šventojo Rašto mokymo ir pirmųjų krikščionių pavyzdžio, tuomet gal vertėtų atsigręžti į protoevangelinius laikus, kai jau minėtieji pirmųjų žmonių palikuonys, netekę rojaus, stengėsi gyventi Dievo akivaizdoje? Tiesa, ten nedaug buvo medžiaginės kultūros, nes žmonėms tada rūpėjo ne savo rankomis kurti civilizacinį „rojų“, bet ištikimai išlikti su Dievu iki jo sugrįžimo į Žemę.
Toje pradinėje kultūroje viso gyvenimo dėmesys sukosi apie Dievybę, todėl visuomenės gyvenimas buvo savanoriškai teokratiškas. Iš Dievybės suvokimo kilo pirmieji pirminio žmogaus bendravimo principai: santykiai tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, tarp bendruomenės narių, o taip pat pirmienų aukojimas Dievybei bei religinių mitų perdavimas palikuonims. Tad ši pirminio žmogaus kultūra iš esmės yra dvasinės kilmės. Čia Aukščiausiosios Būtybės suvokimas eina pirma protinių ieškojimų ir atradimų. Pradinėje kultūroje Dievybė nėra atskiras dalykas ar objektas, bet lyg oras, kuriuo kvėpuojama. Iš to plaukia pradinio žmogaus gyvenimo vieningumas, nes apie antgamtinį centrą sukasi visas jo mąstymas ir veikimas. Todėl šiems žmonėms nekyla klausimas apie gyvenimo prasmę, nes gyvenimo prasmingumą jie jaučia visu savo buvimu.
Pradinė kultūra nėra nei vyriška, nei moteriška, bet tik žmogiška. Čia nematyti vienos lyties persvaros, panašiai kaip ir vaikų pasaulyje ankstyvoje vaikystėje. Čia lygiai rūpinamasi berniukais ir mergaitėmis, lygios vyrų ir moterų teisės, pareigos ir atsakomybė, o ištvirkavimo atveju lygiai atsakingi vyrai ir moterys. Labiau yra gerbiama motina, ja privalu pasirūpinti senatvėje. Čia žmoniškumas persveria kurios nors lyties reikšmę.
Šie žmonės – kaip Dievo paveikslas ir atspindys – visa savo būtimi jaučia savo dievišką kilmę ir artumą Dievybei daug stipriau, negu savavališko gyvenimo klystkeliuose nuo Dievo nutolęs dabartinis žmogus. Jam nekyla net toks klausimas „Ar yra Dievas?“, panašiai kaip mums dienos metu nekyla klausimas „Ar yra šviesa?“ Tik aklam gimusiam arba nuolat gyvenančiam naktyje gali kilti toks klausimas.
Rojų palikusių žmonių palikuonys saugojo gyvą padavimą apie Aukščiausiąją Būtybę, todėl mitas yra neatskiriama pradinės kultūros žymė. Mitai atspindi Dievo pasaulį panašiai, kaip kad Kristaus palyginimai atspindi Dangaus Karalystę. Po mitais yra paslėptos didžiausios dvasinio gyvenimo realybės ir pirminės šio gyvenimo apraiškos. Mitų kūryba tautose parodo realų dvasinį gyvenimą, daug realesnį nei abstrakčios sąvokos ir racionali mintis. Todėl, kaip rašoma Evangelijoje pagal Matą: Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus (Mt 13, 34-35).
Kaip Jėzus per palyginimus atskleidė nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus, taip pirminių žmonių mitai atspindi pirmines žmonijos žinias apie pasaulį. Pavyzdžiui, kaip Biblija pasakoja apie Tvaną, panašiai ir pirminių kultūrų mitai byloja apie didįjį tvaną. Akivaizdžius dalykus mitai tiesiog atpasakoja, o nesuprantamus pasaulio reiškinius išreiškia simboliškai. Tokiu būdu mitai tampa pirminio žmogaus nerašytu „šventuoju raštu“, kuriame užfiksuota visas pasaulėvaizdis ir gyvenimo filosofija.
Nykstant mitams nyksta ir žmonių artimas ryšys su angamtiniu pasauliu. Tai galioja ne tik pirminių žmonių atžvilgiu, bet ir krikščioniškajam pasauliui. Kai prasidėjo vadinamasis R. Bultmano „evangelijų numitinimas“, pajudėjo iš vidaus ir pačių krikščionybės pamatų klibinimas, kuris tęsiasi iki šių dienų. Kuomet suabejojama Apreiškimo autentiškumu, ar begali išlikti autentiškas ryšys su to Apreiškimo Autoriumi – Kristumi?
Kuomet pradedama kurti kultūrą, paremtą vien žmogaus protu ir pastangomis, tuomet nyksta ryšys su antgamtybe, o  pasaulio visuma tampa nesuvokiama paslaptimi. Taip žmogus atsiduria pasaulėžiūrinėje tamsoje, iš kurios bando išsiropšti savojo proto ir mokslo pagalba, o bendravimas su antgamtiniu pasauliu vyksta  susigalvotų religinių stabų ir prietarų lygmenyje.
Kuo labiau su gamta bendraujama mokslo ir technikos pagalba, tuo labiau žmogus tolsta nuo pasaulio pirmapradžio pagrindo suvokimo. Taip prarandamas raktas ne tik pasaulio, bet ir paties savęs pažinimui. Žmogus pats sau tampa nesuprantama būtybe, lyg vaiduokliška siela – be gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimo. Panašiai chirurgai nesugeba žmoguje surasti sielos, smegenyse nesuranda proto, o širdyje – meilės. Bet ar tai reiškia, kad iš tiesų žmogus neturi nei realaus proto, nei meilės?  Jeigu mokslinės ar techninės priemonės nesugeba  atskleisti pasaulio ir žmogaus esminių savybių, tai tik parodo, kad tos savybės yra už mokslinio pažinimo ribų. Gamtos dėsnių esmę sudaro dvasia, kuri nėra pavaldi moksliniam pažinimui, todėl kuo intensyviau (moksliškiau) žmogus nagrinėja gamtą, tuo mažiau jis nusimano apie gamtos esmę arba jos pirmapradį pagrindą.
Kol vaikas jaučia tėvų globą, tol jis mažai rūpinasi savo buitimi; jam svarbiau žaisti gyvenimą pagal tėvų pavyzdį ir džiaugtis tuo gyvenimu. Kuomet vaikai ima kurti savo gyvenimo būdą, jie ne tik nutolsta nuo tėvų gyvenimo pavyzdžio, bet ir nuo pačių tėvų. Turint omenyje, kad Dangaus Tėvo teikiamas gyvenimo pavyzdys rodo kelią į dvasinę laimę, tai jo ignoravimas reiškia tolimą nuo Rojaus, ėjimą į erškėčiuotą ir bedvasį medžiaginį pasaulį. Tolstant nuo dvasios šaltinio – Dievo, atsiranda baimė ir neviltis, kuri verčia įnirtingai, veido prakaite kovoti su erškėčiais, kaip kad buvo pasakyta dar pirmiesiems žmonėms: Tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais (Pr 3, 17-18).
Žmogaus laikysena gamtos atžvilgiu apsprendžia tų žmonių kultūros pobūdį. Pradinio žmogaus požiūris į gamtą yra vaikiškas, todėl jis gamtos neperdirba, nepertvarko ir neniokoja. Jo pastangos yra nukreiptos ne į žūtbūtinę kovą už būvį, bet į ryšio išlaikymą su Dievu, todėl jis paklūsta paveldėtiems artimo meilės ir bendruomeninio gyvenimo nurodymams.
Pradiniam žmogui gamta yra ne tiek objektas, kiek jo paties išplėstinis laukas ir akiratis jam giminingoje aplinkoje. Jis gyvena gamtos ritme, todėl ją išgyvena lyg motinos prieglobstį, kuriame jaučiasi laimingas ir kurio darkymas jam atrodo nusižengimas.
Kol žmogus gamtą laiko Dievybės skėčiu, tol jis joje elgiasi vaikišku būdu: daugiau ieško ir ima gamtoje esančias dovanas. Jis, kaip geras vaikas, mielai naudojasi tėvų dovanomis, bet jų nepiktnaudoja ir negadina. Gamtą ir jos gėrybes jis gerbia ne kaip dievybę, bet kaip Tėvo dovaną. Todėl pirminės kultūros žmogus yra puikus gamtos žinovas: jis su vaikišku smalsumu išnarsto visą jos paviršių. Jis gamta naudojasi kaip bitė žiedu, tačiau to žiedo nesudarko. Todėl pradinis žmogus geriau už civilizuotą žmogų mato gamtos įvairovę, geriau girdi jos garsus, geriau užuodžia jos kvapus. Jis pažįsta kiekvieną gyvūną, medį ar žolyną, sugeba iš augalų lapų, žiedų ir uogų pasigaminti tinkamų vaistų ir prieskonių. Jam gamta yra pilnas įdomybių pasaulis, kuriame nėra kada nuobodžiauti ir nėra reikalo ką nors darkyti ar griauti. Pritrūkęs vietinių resursų, jis keliauja į kitą vietą, kuri jam atsiskleidžia kaip naujas ir įdomus Tėvo dovanotos knygos lapas. Dėl tokio nepastovumo ir neprisirišimo prie vienos vietos, pradinis žmogus išlaiko savo psichologinį gyvumą, išradingumą, fizinį judrumą ir žmogaus dvasios laisvumą. Jis tiesiog jaučia, kad sustojimas pastovioje vietoje jam būtų pražūtingas.
Vienoje vietoje gali gyventi toks žmogus, kuris pats susikuria sau aplinką ir gyvenimo būdą. Jis tampa savojo gyvenimo autoriumi ir viešpačiu, todėl jis praranda ryšį su globojančia Dievybe. Jam Dievas dar būna reikalingas tik atskirais atvejais: ištikus nelaimei, susirgus ar mirštant. Kadangi tokių grėsmių jis negali išvengti, todėl kreipiasi į dievus savo sugalvotų ritualų pagalba. Jam Dievas jau nebėra Tėvas, bet paslaptinga ir grėsminga jėga, kurią reikia pagarbinti ir jai įtikti aukomis. Taip atsiranda stabmeldystė, kaip nuolatinio buvimo su dangaus Tėvu karikatūra.
Būdingiausia stabmeldiškų religijų žymė yra ta, kad jos pamažu sunaikina pirminės kultūros mitus ir dangaus Tėvo nuostatus, sudarko pradiniam žmogui būdingą vaikišką sielą ir tarpusavio santykių nuoširdumą. Taip buvo atidaryta žmogiškųjų silpnybių Pandoros skrynia, iš kurios neigiamus savo būdo bruožus pasiėmė įvairios stabmeldiškos tautos, kurių tautinė kultūra vystėsi kaip pirminio altruizmo ir stabmeldiškojo egoizmo mozaika. 

 Dievas – pasaulio Viešpats

Kai žmogus nusprendžia gamtą valdyti, nuolat tvarkyti ir keisti, jis nebesugeba su ja darniai sugyventi. Valingas kūrybinis gamtos apvaldymas žmogų nuo gamtos atitolina, ir tai reiškia, kad žmogus nutolsta nuo gyvenimo darnos. Kad galėtų gamtą apvaldyti ir keisti neardant visos gyvenimo darnos, žmogus turi pakilti virš savo gamtinės prigimties iki aukštesnio dvasinio gyvenimo lygmens.
Žmogus gali gamtą valdyti ir tobulinti tik ją veikdamas dvasine galia, kuri reiškia meilės ir darnos viešpatavimą. Kai žmogus nori gamtą valdyti, pats būdamas pavergtas egoizmo dvasios, tuomet jis tampa gamtos priešu, siekiančiu ją pavergti. Tai išorinės kultūros ir civilizacijos reiškinys.
Mokslas ir technika, bei jų pagrindu kuriama kultūra, atitolina žmogų nuo dvasios, nuo Dievo, nuo gamtos esmės ir net nuo paties savęs. Kol vaikas žaidžia su lėle, tol jo žaismas yra prasmingas, bet kai jis lėlę išdrasko ir ištyrinėja – jo elgesio prasmingumas baigiasi: jis pažino tiesą, bet prarado džiaugsmą… Amerikiečių filosofo E. Hoferio žodžiais tariant, laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių. Ieškodamas laimės daiktuose, žmogus praranda vaikišką laisvę, o kartu įgimtą viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Tą praradimą jis bando kompensuoti įvairiais kvaišalais bei nuolatinio išorinio pasilinksminimo priemonėmis.
Liūdniausia yra tai, kad valios ir mokslo pastangomis sukūręs savąją kultūrą bei civilizaciją, žmogus nebeturi galimybių sugrįžti į pradinės kultūros pasaulėvaizdį bei išgyventi jos pasaulėjautą. Juk norint pamatyti pasaulį vaiko akimis, reikia susigrąžinti vaikišką sielą. Kitais žodžiais sakant, neįmanoma pažinti Dievo pasaulį ir prie jo priartėti, jeigu nėra vaiko dvasios. Kristus apie tai sako labai aiškiai: Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją (Mk 10,15). Šie Kristaus žodžiai galioja tiek atskiram žmogui, tiek ir visai žmonijai, kuri bando išpuikusio mokslo bei idiotiškos technikos pagalba pažinti pasaulio esmę ir tame rasti gyvenimo prasmę.
Reali galimybė sugrįžti į gyvenimo autentišką dvasinę pradžią priklauso nuo paties žmogaus valios. Ne Dievas atstūmė žmogų nuo savęs, ne Jis išvarė žmones iš Rojaus, ne Jis pamokė žmones atsigręžti tik į savo gerbūvį ir pradėti turto kaupimo gyvenimą, kuris sunaikina artimo meilę, supriešina žmones tarpusavyje ir atitolina nuo Dievo. Reikėtų sukaupti drąsą ir pagaliau viešai pripažinti, kad jau atėjome į išpranašautąjį laikotarpį, kuomet į Žemę atėjęs Žmogaus Sūnus neberas joje tikėjimo (plg. Lk 18, 8). Todėl šiems laikams, kaip niekada, yra aktualus Kristaus įspėjimas: Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti! (Jn 15,5). 

2007 m.