Eglė Plioplienė

KULTŪROS REIŠKINIŲ MISTERIJA VAKAR IR ŠIANDIEN

Kova už laisvę neapsiriboja gatvių ir politikos arenų kovomis. Atvėsus tiesmukos kovos įkarščiui, kovos už mąstymo struktūros išlaisvinimą iš ideologinės nelaisvės būtinumas darosi vis labiau akivaizdus. Mąstymo pančiams sutraukyti reikia ypatingos drąsos: nelengva suvokti, kuri ideologija mus stabdo, kur paslėptos akligatvių pinklės? Ar terminai, kuriuos vartojam, kuriuos randam žodynuose, atitinka aprašomą turinį, ar tą turinį slepia?
Tautiškumo tapatinimas su harmonizuotos liaudies kultūros reiškiniais, tokiais, kaip „Lietuvos“ ansamblio programa, į uniformą panašūs tautiniai drabužiai įrodo, kad tarybinis būdas uždengti tiesą veikia ir šiandien.
Kyla klausimas: KAS AŠ ESU? Ar aš esu kalba, kuria kalbu?
Kiekviena kalba yra struktūra, kuri atspindi tą kalbą vartojančių žmonių pasaulėžiūrą. Kiek sąmoningai – kas žino. Pavyzdžiui, žodžiai gėris ir blogis. Žodynas nurodo, kad gėris asocijuojasi su tuo, kas yra kaip atsigėręs, pilnas. Bet žodynas nenurodo, kad žodis „blogis“ asocijuojasi su žodžiais sublogęs, kūdas, tuščias, kas leistų suprasti žodį „blogis“ kaip tuštumą, nepritekliaus esmę. Kodėl taip yra? Juk lietuvių kalba yra išsaugojusi tyrą, nuostabią sampratą – tuštumą reikia užpildyti, jos negalima naikinti, lygiai taip pat, kaip nereikia naikinti mėnulio delčios. Tuštuma nesunaikinama. Ji tiesiog yra. Gėrio ir blogio kova netenka prasmės. Pilnuma ir tuštuma esti kiekviename reiškinyje. Štai tokia maža paprastų lietuvių kalbos žodžių paslaptis.
Yra verbalinė ir neverbalinė kalba. Kurios daugiau? Mito kalbą suprantam visi. Čiurlionis nekalbėjo lietuviškai, bet jo paveikslų ir muzikos turinys iškalbingas kiekvienam žiūrovui ir klausytojui. Mitologija: legendos, padavimai, sakmės yra žmogaus susitarimo su tvėrėju aktas, sutartis. Kiekviena tokia sutartis turi gilų ir platų turinį.
Kuo aš tikiu? Kuo ir kaip tikėti, mokydavo papročiai: kalendorinės šventės, šeimos tradicijos.
Deja, vartotojiška visuomenė gali ne duoti, o parduoti. Bet kiekviena lazda turi du galus. Blogai, kad etninės kultūros vertybės, o ypač pasaulėžiūros sistema devalvuojama, nes etninės kultūros renginiai vertinami ypač maža  pinigine išraiška. Vertas tiek, kiek kainuoji. Vertintojai yra užsakovai, kurie sumoka už meną pagal savo supratimą ir lyg netyčia įvyksta etninės kultūros devalvacija principu: kas pigu, tai prasta. Tuo būdu visa etninė kultūra tampa bevertė, nes čia nieko arba beveik nieko mokėti nereikia, kultūros reiškinys mažai arba nieko nekainuoja. Didžioji tautos mitologija tampa saviveiklos, laisvalaikio forma. Etninės kultūros naikinimas įgavo kitą formą ir kitą mastą. Kita vertus, taip etninės kultūros reiškiniai lyg netyčia yra prilyginti dvasiniam mokymui. Tik ar drįstam tai pripažinti? Kas dar moko gyvenimo kokybės, psichologijos pagrindų.
Ar Individuali patirtis keičia papročius? Keičia arba ne, priklauso nuo to, kiek žmogus sąmoningas.
O Pasaulio kultūra ar keičia papročius? „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ programa įrodo, kad jau pakeitė. Kartais pažintis su pasaulio kultūra gali ir padėti: antai Venecijos karnavalas dėl Austrijos 1797 metais buvo uždarytas ir iki 1861 m. vyko tik rūmuose. Vėliau nėra minimas visai. 1979 metais Venecijos karnavalas vėl pradėtas rengti. Belieka priminti, kad jis rengiamas Užgavėnių laikotarpyje ir kad žodis karnavalas reiškia lot. carnis valeo – atsisveikinimas su mėsa, arba carrus navalis laivelių procesija, kurios metu atliekamos apsivalymo apeigos. Tad mūsų šalyje atgaivintos ir puoselėjamos tradicijos tikrai vertos pagarbos.
Vilniaus etninės veiklos centras įkurtas 1992 metais. Siūlymą teikė tuo metu pareigas ėję: Norbertas Vėlius – Lietuvos Etninės kultūros draugijos pirmininkas, Jonas Trinkūnas - Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerijos etninės kultūros skyriaus viršininkas, Libertas Klimka – Lietuvos Liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, Eugenijus Jovaiša – Vilniaus Pedagoginio instituto prorektorius mokymo reikalams, Vladas Turčinavičius – Vilniaus miesto tarybos kultūros reikalų komisijos pirmininkas. Centro programą sudarė, darbą organizavo nuo 1992 paskirta ir iki 2005 metų vidurio vedėjos pareigose dirbusi Eglė Plioplienė. Šiuo metu centrui vadovauja Milda Ričkutė.
Centre įsteigta etninės kultūros krypties biblioteka, fonoteka, videoteka, sudaryti aukštaitiškų juostų pavyzdžių, margučių, šiaudinių papuošalų eglutei, liaudies muzikos instrumentų rinkiniai. Kasmet vyksta edukacinis projektas „Saulės ratu – metų taku“, skirtas švietimo įstaigų darbuotojams, klubų, būrelių, ansamblių vadovams, visiems etnine kultūra besidomintiems vilniečiams. Teminės vasaros stovyklos siūlo nagrinėti lietuvių etninės kultūros reiškinius, pasitelkiant kokį nors vieną simbolį: medį, akmenį, vandenį, arklį, saulę... Šiuos projektus rengia Marija Liugienė. Centre veikia programa – ekskursija „Lino kelias“. Šio projekto autorė Vilma Kričenaitė.
1992 metais Rūta Lipštienė tarpininkavo centro materialios bazės tverties darbams. Rasa Miškinytė daug triūso įdėjo statant legendinį Ragučio aukuro akmenį prie Piatnickajos cerkvės, rengiantis Alborgo karnavalui. Nepamirštami Jūratės Janulevičiūtės, Žydrūnės Mažeikaitės stichijų vaidmenys teatralizuotose Rudens lygiadienio eitynėse.
9-ias vilko pėdas, Gedimino kalnu vedančias į Gedimino pilį, kūrė Gytis Umbrasas ir Zigmas Blekaitis.
1995 metais Vilniaus etninės veiklos centras inicijavo Bluko šventę Vilniaus mieste, atgaivino žemaitišką seno kelmo – „Bluko“ vilkimo ir sudeginimo paprotį stojus žiemos saulėgrįžai, t.y. dieną arba dvi prieš Kūčias. Ypač reikšminga šventė surengta 2000 metais, filmas apie ją parodytas per Nacionalinę Lietuvos televiziją. Šventė pritaikyta miesto erdvėms. 2001 metais trigalvį slibiną – „Bluką“ filmavo ir užsienio žiūrovams pristatė Šarūnas Bartas. Paskutinius dvejus metus Bluko šventė tapo kamerine - bluką valkiojo Vilniaus mokyklų moksleiviai savo mokyklų teritorijose, aplinkinių namų kiemuose.
Rasos-Joninių šventės laisvos dienos taip pat yra centro veiklos rezultatas. Joninių žolynų turgaus tradiciją centras tęsia iki šiol.
Pavasario ir rudens lygiadienių šventės įtvirtino teisingą kalendorinių švenčių ritmą. Ugnies skulptūrų misterijos Vilniaus Kalnų parko stadione sulaukė gausaus pritarimo, šis menų simbioze paremtas žanras paplito visoje Lietuvoje.
Jau 35 kartus surengtas tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Juo centre labiausiai rūpinasi Stanislovas Kavaliauskas. Prie festivalio šliejasi vaikams skirta folkloro šventė „Saulytė“.
Bet grįžkim prie šių dienų aktualijų.
Neseniai transliuotoje Lietuvos televizijos diskusijų laidoje lietuvis apibūdintas kaip darbštus žmogus, pavydus, niurzga. Jis save tapatinasi su kalbos vartojimu, Gedimino ir Trakų pilimis, krepšiniu. Buvo pasakyta, kad tautinė tapatybė yra romantizuota valstiečių samprata, suformuota Basanavičiaus ir Kudirkos, skystas dūmas... Buvo išsakyta ir gerų minčių: vartotojiška visuomenė ne duoda, o parduoda, turėta omeny mokytojų paslaugos. Tiesa, kad susitapatinimas su istorinėmis žaizdomis veda į neviltį, pamirštame, kad sužeista, prievartauta motina Tėvynė pasveiko, sugijo, o sergame mes.
Pastaruoju metu dažną šventę, netgi koncertą madinga vadinti misterija. Ar tai teisinga?
Jos pasipylė kaip iš gausybės rago: Jonavoje Joninių misterija „Esame baltai“, Zarasuose miuziklas misterija „Sėliai – Zarasų dvasia“, Kražių bažnyčioje „Šv. Pranciškaus kryžiaus paslaptys“. Internete puikuojasi „Žmogus – misterija“. Kaip atskirti harmonizuotą, bedvasę, tariamai šiuolaikišką kultūrą nuo tikros?
Visi kultūros reiškiniai turi  psichoterapinį poveikį. Vieni gydo, kiti sargdina. Eimunto Nekrošiaus pastatytas „Daktaras Faustas“ taip pat vadinamas misterija. Misterija yra neverbalinis sutarties sudarymo būdas savyje ir su savim, aplinkui supantį pasaulį atrandant savy kaip pilnatvę ir dar nepažintą šventumą.
Ar suvokiame, kur, kada ir kokį kanoną laužome? Kada laužydami kanoną nusidedame, o kada priartėjame prie Dievo?
Galime prisiminti, kad  misterija yra senovės graikų ir romėnų slaptas dievybės kultas, viduramžių dramos veikalai bibline tema, XX a. pradžioje simbolinė ar alegorinė drama tautos istorijos likimo tema, šiais laikais manoma, kad tai yra paslaptingas dalykas, paslaptis.
Kokios „paslaptys“ slypi šių dienų misterijų įvairovėje, sudėtinga atskleisti. Nors jos įvairios, dažnai banalios. Mūsų krašte kuriamos misterijos turėtų atsakyti į klausimą: koks pasaulio archetipų raiškos stilius Lietuvoje?
Misteriją suprantu kaip pilną įvairių simbolių talpą pagal užduotą temą. Etninėje kultūroje žinomi simboliai nepriklauso konkrečiai religijai, mokymui, bet atspindi tikėjimą, kaip supratimą. Pavyzdžiui, baisiai atrodantis pamario žvejų paprotys į žvejų tinklus rišti negyvėlio pirštelį rodo, kad žvejys supranta ir marioms pareiškia žinąs, jog marios yra mirusiųjų pasaulis, į kurį patenkama nebūtinai iš tikrųjų mirus. Šis pasaulis žymi ciklo pabaigą, kaip kad į marias nusileidžianti saulė užbaigia dieną. Todėl žvejui už išmintį pelnytai atlyginama gausia žuvimi.
Pasaulio gamtos elementai yra ryšio su kosmoso tvėrimu priemonė. Elementų įprasminimas simbolių kalba gali praskleisti uždangą, kuri lyg migla dengia kelius į platesnes pasaulio pažinimo erdves. Tad misterija scenoje, gatvėje bus tikra tik tuomet, kai ją patirti susirinkę žmonės iš tiesų patirs sukrėtimą – naujos pasaulio prasmės ir savęs joje gimtį.
Šių dienų kultūros darbuotojai, švietėjai gali ir turi būti dvasios įvykių kūrėjais, vyksmo autoriais. Jų autorystės tikslas – atnaujinti ir toliau kurti didžiąją tautos gyvenimo misteriją dideliais ir mažais kultūros įvykiais. Etninė kultūra yra tautos savastis ir vienintelis tikras kūrybos pagrindas. Joje slypi žinių gelmė, tikro ir darnaus žmonių pasaulio vartų raktai.
Būkim savimi. Sąjūdis galvose pranašauja naują laisvę.

Pranešimas, skaitytas Kaune, konferencijoje „Sąjūdis - kultūrinis virsmas“, 2008 06 06