Palyginimui, tą patį dėsningumą matome ir šachmatų žaidime. Valdovės pranašumas ir jos galia remiasi tik tuo, kad kitos figūros yra suvaržytos, kad jai duota daugiau už kitas, o kitoms duota mažiau.

Kai kas sako, kad demokratija turi būti tikra. Atseit, dabartinė netikra. Kas pasakysite, kokia demokratija yra tikra? Galima daug teoriškai kalbėti apie tai, kokia turėtų ji būti, tačiau tos teorijos pasirodo neįgyvendinamos arba, jei ir pritaikomos praktikoje, vėl demokratija tampa tokia, kokia buvusi, kokia ji yra dabar.

Kas yra demokratija? Tai galimybė įteisinti ir leisti bet ką. Tai teisė daryti neteisingą pasirinkimą. Tai laisvė naujoms vergijos formoms sukurti. Demokratija - tai mažumos valdžia, kai dauguma tiki, kad ji yra laisva ir pati laisvai tvarko savo gyvenimą. Demokratija – tai būdas priversti kitą elgtis taip, kaip norite jūs. Tai graži ir viliojanti iliuzija. Ir dauguma žmonių šia iliuzija tiki ir pasitiki. Begalybė būna dviejų rūšių: viena jų – kosminė, o kita – žmogiška kvailybė (Mark Twain). Kiek kartų reikia nusivilti, kad sudužtų toji iliuzija? 10, 20, 30 kartų? Ko gero, daug daugiau, nes tai iš tiesų graži iliuzija. Kada žmogus sudaužo šią gražią iliuziją?

Alan Keightley sako taip: Kartais žmonės staiga suvokia, kad jie neprivalo suvokti pasaulio taip, kaip jie yra išmokyti suvokti. Prisiminkime, kad tikrovė, kurioje gyvename, yra sutartinė, sąlyginė. Taigi mes esame išmokyti, kad demokratiškas pasaulis gali būti tas, kuriame žmonės yra laisvi, kuriame jie turi ir gali susigalvoti įvairiausių teisių.

Kartoju mūsų išmoktam suvokimui neįprastai skambančius žodžius: Dievas nesuteikė žmogui jokių teisių ir laisvių. Prieš keletą metų kalėdiniame pamoksle išgirdau berods arkivyskupo S. Tamkevičiaus pasakytus žodžius: Demokratija naudojama totalitarizmui įtvirtinti, mokslas – mirties kultūrai skleisti, o laisvė – naujoms vergijos formoms sukurti.

Suvokimas keičia lūkesčius, lūkesčiai keičia suvokimą. Kokie mūsų lūkesčiai? Daugumos lūkesčiai tokie, kokius mums įteigia žiniasklaida. Aš šiame pasaulyje nesu tam, kad pateisinčiau tavo lūkesčius, ir tu šiame pasaulyje esi ne tam, kad pateisintum mano, – sakė Bruce Lee. Tačiau kai tik pradedame kalbėti apie laisves ir teises, tai kažkodėl paaiškėja, kad mano laisvių ar teisių lūkesčius kažkas turi pateisinti, užtikrinti, aš kažką turiu apriboti ar net prievartauti, kad pasimėgaučiau savo laisvėmis ir teisėmis.

Tačiau visada tai vyksta kito ar kitų sąskaita. Ten, kur prasideda mano laisvė, baigiasi kito ar kitų laisvė. Stebimės, kur dingo teisingumas, – jį sunaikino laisvės ir teisės. Dėsningumas: kuo daugiau laisvių ir teisių, tuo mažiau teisingumo.

Kontracepcijos dienai skirtoje konferencijoje Seimo narė Marija Pavilionienė prabilo apie naują teisę ir iš to sekančią „problemą“: Jaunimas nežino kur pasikeisti lytį. Bet kontracepcija – tai bandymas tapti laisvu nuo savo veiksmų pasekmių ir teisės gimti kitiems suvaržymas.

Tokios ir panašios teisės yra beatodairiški norai ir užgaidos. Tačiau su tokiais ir panašiais neapgalvotais norais būkime atsargūs, nes jiems išsipildant išryškėja kita jų pusė.

 Kas išdrįsta pasakyti, kad tokios ir panašios teisės yra amoralios? Kai kas moralę atvirai atmeta, o dauguma nutyli, nes bijo būti apšaukti atgyvenomis ir atsilikėliais. Nebūsi sveikesnis, jei gerai prisitaikysi prie akivaizdžiai sergančios visuomenės (Krišnamurti). Jei bijai prieštarauti amoralumi, labai tikėtina, kaip netrukus bus parodyta, kad ir pats tokiu tampi.

Kodėl gi mes tikime ta nuolat nepasiteisinančia iliuzija? Priežasčių daug, bet, ko gero, pagrindinės yra trys:

1. Visų pirma, tai prieštaringa, dviguba žmogaus prigimtis. Žmogus yra sielos ir kūno jungtis: tai, kas tinka kūnui, netinka sielai, o tai, kas tinka sielai, to nemėgsta kūnas.

2. Pinigų iliuzija. Kitaip sakant, pinigų pavertimas stabu, aukščiausia gyvenimo vertybe.

3. Kalba, kuri, kaip ir žmogaus prigimtis, yra priešybių junginys.

Pirmoji priežastis žinoma nuo senų laikų. Apie ją įvairių tautų religijos ir kultūros pasakoja ir moko žmones simboliniais palyginimais.

Senas indėnas mokė savo anūką gyvenimo išminties: – Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į aršią dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas atstovauja blogio jėgas: egoizmą, pyktį, pavydą, agresiją, melą. Kitas vilkas įkūnija gėrį: taiką, teisingumą, meilę, pareigą, pasiaukojimą. Anūkas susimąstė ir tada paklausė: – O kuris vilkas laimi kovą? Senas indėnas nusišypsojo ir atsakė: – Atsimink: visada laimi tas, kurį tu maitini...

Daugelis pasakys, kad tai pasaka vaikams. Taip, tai pasaka, bet joje slypi tikroji išmintis. Kuo tiesa teisingesnė, tuo ji paprastesnė, prastesnė.

Šios gilios tiesos dažnai nebesuvokia ir tikintieji. Blogasis vilkas iš vidaus yra iškeltas į išorę ir pavadintas velniu, šėtonu. Tada reikia kovoti nebe su savimi, bet su tuo, kažin kur esančiu velniu.

Kai kalbame apie teises ir laisves, mes save, savo ego iškeliame virš kitų ir visuomenės. Pasak senojo indėno, taip maitiname blogąjį vilką. Ir to visai nesuvokiame. Taip mus apgaudinėja, o tiksliau, patys apsigauname ir todėl ta demokratijos iliuzija yra tokia gaji. Labai lengva ją palaikyti, nes mes patys to norime. Esame aukščiausiame pagundos lygyje – apžavėti. Pagunda mus taip sužavėjo, kad nepastebime joje slypinčio melo ir apgaulės. 

Orwell bijojo, kad tai, ko nekenčiame, mus sužlugdys. A. Huxley suprato, kad mus sužlugdys tai, ką mėgstame be saiko, – rašė Neil Potsman, kultūros ir žiniasklaidos kritikas, labiausiai pagarsėjęs savo knyga „Mes linksminamės mirdami“ („Amusing Ourselves to Death“), už kurią buvo apdovanotas Orvelo premija. Istorija patvirtina, kad iš tiesų mus sužlugdys ne tai, kas mus vargina, o tai, kas teikia malonumą.

Siekiantieji laisvių, trokšta lengvo gyvenimo. Tačiau ar tai pasiteisina? Žvelgiant plačiai, yra du pagrindinai elgimosi būdai: žmogus arba rieda, arba kopia. Paviršutiniškam žvilgsniui atrodo, kad riedėti žemyn lengva, o kopti sunku. Bet yra atvirkščiai. Riedantieji greitai pavargsta gyventi ir dažniausiai pirma laiko nueina nuo scenos, o kopiantieji, ir senatvės sulaukę, vis dar žvalūs. Per riedančiuosius, pasak Vydūno, reiškiasi senumas, o per kopiančius – jaunumas. Kinų patarlė sako: Tas, kas tau užtveria kelią, tas tave stumia pirmyn. Todėl tai, kas atrodo kliūtys, yra tik akmenys pasilypėti.

Dar vienas pavyzdys apie dvigubą žmogaus prigimtį, dėl kurios, kaip sakyta, tikime laisvių iliuzija. Yra tokia, neva egzistuojanti,  CŽV valdybos direktoriaus A. Daleso 1945 m. paruošta doktrina.  Jos esmė – žlugdyti žmones ir tautas, propaguojant amoralumą bei palaidumą visose gyvenimo srityse [ją galima rasti internete, pavyzdžiui, http://www.sarmatas.lt/06/dabartis-ir-a-daleso-doktrina-sutrumpinta/]. Įvairios nuomonės sklinda apie šią doktriną. Yra tas Daleso dokumentas ar ne? Tarkime, kad jo nėra, kad tai provokacija. Bet pažvelgę į tai, kas vyksta nuo II Pasaulinio karo pabaigos, regime gana tikslų Daleso doktrinos įgyvendinimą. Yra taip, kaip aprašyta doktrinoje, ir tas procesas, kaip koks vėžys, vis labiau plinta po visą pasaulį.

Galima įtarti, kad minėtoji, tikroji doktrina yra šiek tiek kitokia, nei pateiktoji. Ten gali būti aprašyta tik kaip į kitas šalis eksportuoti demokratiją. Ir to visai pakanka, kad atsirastų visa kita, kas aprašyta doktrinoje.

Jei būtų tik Daleso doktrina, tai dar nieko, bet yra kur kas blogiau. Reikalas tas, kad to, kas joje neva surašyta, mes patys norime. Taip, mes to norime. Ir tai labai lengva patikrinti. Tereikia paklausti: Jūs už demokratiją ar prieš? Jūs už draudimus ar už laisvę? Jūs už teises ar už jų suvaržymą?

Kiek atsirastų tokių, kurie pasakytų, kad jie prieš demokratiją, už draudimus ir už teisių suvaržymą? Manau, kad gerokai mažiau nei 10%.

Daugelis gali sakyti, kad nenori to besaikio palaidumo,  yra už padorumą bei nori, kad ir tauta būtų dora. Bet dažniausiai tai savęs apgaudinėjimas. Juk sakyti, kad aš nenoriu amoralumo ir paleistuvystės, tai tas pats, kas sakyti, kad aš neturiu kūno. Žmogus yra ir siela, ir kūnas, todėl jame visada yra du priešingi norai ar potraukiai. Pavyzdžiui, Gėtė rašė apie dvi sielas: Dvi sielos mano! koks gyvenimas! viena nuo antrosios nori atsiskirti, viena su gyvu gašlumu kabinasi prie žemiškų skanybių, antroji kyla su galingumu kilniu link protėvių aukštybių.

Todėl mes visi to norime, nes visi turime kūnus. Skirtumas tik tas, kad vieni tam pasiduodame, o kiti atsilaikome. Jeigu jums nekyla noras peržengti nors vieną iš Dievo įsakymų, reiškia kažkas jumyse netvarkoje, – sakė G. Chesterton. Gilių prieštarų buvimas iškelia asmenybę.  Kitaip sakant, žmogus vystosi, jei jame yra prieštaros (konfliktas). Pasak Lao Czė: Aukštai iškilęs remiasi gelme.

Mūsų santykis su laisvėmis ir teisėmis demokratinėje visuomenėje gali būti trejopas:

1. Aš galiu sakyti, kad to amoralumo, savęs paleidimo, tos tariamos „pažangos“ noriu ir esu už demokratiją ir laisves bei teises.

2. Galiu pripažinti, kad savęs paleidimo noriu, bet esu prieš demokratiją, prieš amoralias teises ir laisves.

3. Galiu sakyti, kad esu prieš palaidumą ir amoralumą, bet balsuoti [balsuoju] už demokratines teises bei laisves.

Akivaizdu, kad trečiajam atvejui pritartų dauguma, tačiau tai yra saviapgaulė, kurios nepastebime, o gal nenorime pastebėti. Ir todėl yra kaip yra. Tada nebėra svarbu, ar aukščiau minėtoji tariama doktrina yra, ar jos nėra.