Saulius Lipinskas  

SAVA KALĖDA (Per dvarelį ėjau)

Papasakosiu, kas buvo seniai ir seniai pamiršta, ką aš iš patyrusių žmonių girdėjau ir ką pats supratau. Ir ką verta papasakoti.
Tas ypatingas žinojimas, kad turi, kad turi savo, kad turi savo sau, kad turi savo kitam, kad turi savo ginti. Kad sava yra sava, o ne svetima.
Dangus – savas, žemė sava, kalba, žodžiai ir daina - kai jie suskamba - irgi savi. Tokie ir žmonės… Svetimi, bet vis tik savi kaip bebuvę!..
Savų ženklų daug ir tai yra mūsų LAIMĖ. Avyksta net savos Kalėdos, Kalėdų metas, ne laikas – metas.
Buvo metas, kai nieko nebuvo – gyvas ledas aplinkui. Bet buvo Dangus. VIEN DANGUS APLINKUI!
Ir tik pasakų Dangaus Žvaigždžių Žirgui susitikus ir pergalėjus Levą, ir iš dyko kelio įskėlus kibirkštį, radosi ženklas – nuo didžio Pasaulio medžio, nuo tos Grūšelės vidur lauko (tai yra nuo dangaus skliauto) nukrito kibirkštėlė ir pramušė tą ledą. Pasiliejo Marios mėlynos, o jose ir dabar mes plaukiame ir gromatas rašome, ir siunčiame. Siunčiame...
Kai tik šioje žemėje ištirpo ledai, radosi visko: tundra, samanos, kerpės, berželiai… – sako, taip tikrai jau būta!
O tai jau ir gyvybei vietelė – atbėgo džiaugtis elniai. Ne bet kaip atbėgo, o vedini Devyniaragio. Šis gi ant ragų Kalvelį (Teliavelį) atsinešė, šviesią svetlyčią, seklyčią, pilną šokančio jaunimo priragino.
Šokti Naujojon vieton, Saulę nusikalti, dangun pakabinti. Ir pažadėtąją žemę ginti... O iškeliavusiųjų senelių šviesiųjų akių žvaigždėmis dangų padabinti.
Ir dainuoti, ir pasakoti, ir nepamiršti:
Apie (žvaigždyną) Povą, vaikštantį ant Dvaro – gal stebintį, kaip čia visiems sekasi, ir Dievui naujienėlą nešantį?!
Apie (žvaigždyną) Mešką, katra ant to pat Dvaro karo – uodegą riečia, visus vaikus į save kviečia.
Apie visas seseles, kurios per Dvarelį ėjo, sidabrėlį žėrė, žiedo neregėjo, o gal „kitur“ žiedo neregėjo?!
O brolis Sietynėlis vakare miegantį nulydėjo, ryte bundantį pasitiko...
Nepamiršti, kad sava yra visur – ir ant Dangaus, ir danguje, ir Žemėje.
Savu džiaugtis, ginti, mylėti santuokos meile. Ir dalintis, kad Dievuliukui būtų kur tik užgimusiam dėtis.
Juk dabar dabar, jau jau Ano Meto Marija devintą, svarbiausią mėnesį, kuo atsargiausiai švelniausiais žingsniais eina ir SAVĄ naują gyvastį, save pačią - dievišką savo pačios dalį Atėjimui rengia.
KALĖDOS – dieviškumo Atėjimo atminimui, pasaulio sukūrimo atminimui ir Naujojo Pasaulio Sukūrimo atminimui.
Švęsti – širdžia jaučiant šventos Kalėdų šventės šventumą – kad ji būtų sava, verta ginti, džiugi – iškeliavus atgal ant Pasaulio medžio šakos paukšteliu – giesmėmis likusius smaginti (nuo „stiprinti“) ir žibiomis akimis dangų puošti.
Eglutės ženkle pamatykime siekį turėti kuo daugiau amžinumo visžalume, žiburėliuose – bent mažą mažą gabalėlį to gilaus, prasmingai mąslaus juodo ir kartu šviesaus, Dangaus.
Laiku, kai ir danguje, ir žemėje tamsu, pakelti akis iš juodos žemės į dangų, pamatyti ten žibią šviesą ir joje tyliai tyliai, nepakuždėtai, savo būdu išskaityti, suvokti Dievo vardą.