KAI DIEVAS SAKO: NE!

 
...Aš prašiau sveikatos, kad galėčiau nuveikti didesnius darbus;
man buvo duota negalia, kad galėčiau liudyti šį tą vertingesnio...
Aš prašiau turtų, kad būčiau laimingas;
bet tapau skurdžius, kad būčiau išmintingas...
Aš prašiau galios, kad pelnyčiau žmonių pagarbą;
bet tapau silpnas, kad pajusčiau, jog man reikia Dievo...
Aš nieko negavau, ko prašiau,
tačiau gavau viską, ko tikėjausi.
Vos ne prieš mano valią visos neišsakytos mano maldos buvo išklausytos.
Aš esu tarp labiausiai palaimintų žmonių“....

...Aš prašiau Dievą panaikinti mano išdidumą,
ir Dievas tarė: „Ne“.
Jis manąs, kad ne jis, o aš pati turiu įveikti savo išdidumą.
Aš prašiau Dievą pagydyti mano neįgalų vaiką,
ir Dievas tarė: „Ne. Jo dvasia yra sveika, jo kūnas yra laikinas“.
Aš prašiau Dievą suteikti man kantrybės,
ir Dievas tarė: „Ne“.
Jis manąs, kad kantrybė įgyjama per išmėginimus.
Ji nėra dovanojama, ji nusipelnoma.
Aš prašiau Dievą laimės, ir Dievas tarė: „Ne“.
Jis sakė, duodąs man palaimą, o laimė priklauso nuo manęs.
Aš prašiau Dievą sumažinti mano skausmus,
ir Dievas tarė: „Ne. Kančia atitolina tave nuo pasaulio rūpesčių ir priartina prie manęs“.
Aš prašiau Dievą padėti man mylėti kitus taip, kaip jis myli mane, ir Dievas tarė:
„Pagaliau tau atėjo į galvą gera mintis“...

Iš Mark Link, SJ „Kvietimas“

KAI DIEVAS ŠNABŽDA

 
...Girdėjau istoriją apie jaunuolį ir seną pamokslininką.
Susitikę jie ėmė kalbėtis apie jauną žmogų kamuojančias problemas.
Jaunuolis, abejojęs Dievo egzistavimu, paklausė : „Kodėl Dievas neatsako? Aš meldžiuosi, prašau patarimo, bet jis tyli...“
Senolis, sėdėjęs kitame kambario gale, atsakė jam labai tyliu, vos girdimu balsu. Jaunuolis priėjo ir vėl sušuko: „Ką sakėte? Negirdėjau!“
Senolis pakartojo, tačiau ne garsiau. Taip jaunuolis slinko per kambarį žingsnis po žingsnį, kol visiškai pasilenkė prie pamokslininko kėdės: „Atleiskite. Vis dar jūsų negirdžiu“.
Abu, palenkę galvas vienas prie kito, pažvelgė vienas kitam į akis, ir senolis tarė: „Dievas šnabžda. Šnabžda, kad priartėtume taip arti Jo, jog girdėtume tyliausiai pasakytus Jo žodžius. Tik pakankamai priartėję, galime suprasti, ką Jis sako“.
Jaunuolis atsakymą išgirdo. Pats įsitikino jo tikrumu.
Mes visi laukiame Dievo balso tarsi griaustinio, su atsakymu į visas mūsų bėdas. Tačiau Dievo balsas tylus. Jis tyliai šnabžda, - kad mes stengtumės priartėti. Niekas taip neatkreipia paprasto žmogaus dėmesio, kaip šnabždesys. Dievo šnabždesys reiškia, kad turime nustoti rėkti, vietoj to derėtų stengtis prieiti kuo arčiau Jo.
Kol klausysi Jo žodžių, tyloje, pasilenkęs prie Jo lūpų, girdėsi visus atsakymus į tave kankinančius klausimus. Atrask savo vietą šalia Jo...