MERGELĖ MARIJA IR DERLIUS: NUO PRAPJOVŲ IKI DAGOS

Senąjame Lietuvos kaime Žolinė buvo svarbiausia vasaros pabaigos ir rudens pradžios šventė. Tai - pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo, o kartu - ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis - šventė. Žiloje senovėje ji buvo skirta padėkoti Žemei gimdytojai ir atiduoti jai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina-Mergelė Marija. Senovės Latvijoje ši Marijos diena buvo vadinama Didžiosios Maros, arba Motinos diena (plg. Mara, Morė, Marė, Marija...).
Taigi - Žolinių neįmanoma atskirti nuo svarbiausio liepos ir rugpjūčio (priklausomai nuo oro ir mėnulio fazės) mėnesių darbo - rugiapjūtės, jos pradžios ir jos pabaigtuvių. Tuo labiau, kad ir šio darbo pradžia - Prapjovos, ir jo pabaiga - Žolinė simboliškai susiję ne tik su motina Žeme, bet ir su Motina Marija.
Dar šio amžiaus pradžioje pati rugiapjūtė būdavusi kaip graži šventė, darbas - kaip malda. Į laukus eidavę išsiprausę, baltais marškiniais, švariais drabužiais apsirėdę - kad kitąmet rugiai būtų švarūs ir svarūs. Nors vasarą basi vaikštinėdavę, rugiapjūtei nusinerdavę pakulnes, pasisiūdindavę audeklo naginaites, pasilopydavę tvirčiau padus ir drąsiai žengdavę į dygią rugieną.
Pjūties pradžia, vadinama prapjovomis, prapjautuvėmis ar pradėtuvėmis. Pagal liaudies kalendorių Prapjovos sutampa su Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės (liepos 16 d.) švente. Prapjovų apeigos prasidėdavo procesija į rugių lauką, kur šeimininkė, atėjusi su duona ir druska, prapjaudavo pirmąjį pėdą (pirmas tris saujas) ir surišusi parsinešdavo namo, pastatydama jį garbingiausioje vietoje - krikštasuolėje. Šis pirmasis rugių pėdelis buvo vadinamas Svečias. Parsinešus namo, reikėjo „svečią čestavoti“, t. y. vaišinti, kraunant ant stalo pyragus, kepant kiaušinienę. Svečias turi ir kitą vardą, jis - Gaspadorius. Tačiau bendras šio svečio vardas - tai Diedas, žodis, kuris reiškia maždaug „dvasia“, „mitinė, nežmogiška būtybė“, bet drauge ir „elgeta“. Beje, nuo pjūties pabaigos visą savaitę tęsis diedai, - duonos elgetoms dalijimo metas.
Pavaišintas Svečias išbūna kurį laiką gryčios kampe, iki rugių vežimo į kluoną: jis ten pastatomas šalinėje arba tiesiog kampe, ir ant jo kraunamas pirmasis javų vežimas.
Pjautuvais pjaudavusios moterys išeidavusios su aušra. Aukštaitės saulę pasitikdavusios sutartinėnus. Diena po dienos siaurėdavę rugių rėžiai, kol likdavęs mažas plotelis, dalyje Aukštaitijos, Dzūkijoje „barzda“ vadintas. Gink Dieve, jo nupjauti nederėdavę.
Nuobaigos, kitaip vadinamos dar pabaigtuvėmis, patalkiu, apjavomis, rengiamos tą pat dieną, baigus pjauti paskutinįjį rugių barą ir iš paskutiniųjų varpų supynus vainiką, vadinamą ievaru. Aplink paskutinę nenupjautą rugių saują susėdusios pjovėjos, išravėję jai atitinkantį žemės plotą ir užkasę tenai duonos su druska, nesupjautus rugius supindavo į kasą, vadinamą ievaru, ir tik tada jau nuskindavo nuo ievaro varpas ir įpindavo jas į pabaigtuvių vainiką. Ši senovinė apeiga padeda suprasti, kad ievaru vadinamas, visų pirma, ne pabaigtuvių vainikas, o paskutinė nenupjauta rugių sauja, kurią išauginusi Žemė nuravima, pagarbiai apšvarinama (ne plika ranka, o per prijuostę), kuriai aukų forma užkasama duona ir druska.
Baigiant pjauti, vengta paskutinio pradalgio, paskutinės saujos, Rytų Lietuvoje manyta, kad ją nupjovusioji nesantuokinio vaiko susilauksianti, suvalkiečiai tokį pjovėją Bobium vadindavę, vedybas jam pranašaudavę. Aukštaičiai pravardžiuodavę Bambarėža, o rinkėją - Bambariša. Vakarų Lietuvoje paskutinę rugių saują nupjaudavęs pats šeimininkas, padarydavęs pėdelį, iš jo - vainiką, kuriuo būdavęs vainikuojamas pats geriausias pjovėjas.
Žolėms pradžiūvus, skubėdavę rugius vežti. Vežiman baltą paklodę tiesdavę, kad pakeliui nė grūdelis nedingtų. Dzūkijoje veždami pirmąjį vežimą, bijodavę burną praverti, kad iš laukų pelės paskui nesektų. Šeimininkas iš prapjovų Diedą iškėlęs ir peržegnojęs, nešdavęs klojimo kertėn statyti, prie jo - kitus pėdus. Diedas rugius iki iškuliant nuo pelių saugodavęs.
XVI a. po rugiapjūtės svirne su apeigomis nugalabydavę ožį, į dubenėlį surinktu jo krauju laistydavę žemę, iškeptą mėsą valgydavę, kaip ir čia pat vyrų keptus paplotėlius, kuriais vienas kitam svaidydavęsi per židinio liepsnas. Šio amžiaus pradžioje po rugiapjūtės valgydavę sūrio, rūkytos ar sūdytos mėsos, prieš Velykas gaminto skilandžio.
 Na, o pabaigus visus darbus, rugpjūčio 15-ją - jau švenčiama Žolinė, katalikų Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, gėlių ir žolynų šventinimo diena. Krikščionims tai viena didžiausių Mergelės Marijos švenčių - jos paėmimo į dangų prisiminimas. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Šitaip apaštalas Jonas aprašo savo regėjimuose matytą Moterį - Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Padavimas byloja, kad po Išganytojo Motinos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras patyrė, kad Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, Marijos kūno neberado - karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių. Marijos dangun paėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis to įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.
Kaip jau pastebėjome, papročiai ir tikėjimai rodo, kad Mergelės Marijos į dangų paėmimo bažnytinė šventė priglobė nemaža to paties metų laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų baigtimi, su vasaros ir rudens sandūra. Tą patvirtintų ir lietuviškas šventės pavadinimas - Žolinė, Dzūkijoje dar Kopūstinė. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis bažnyčion pašventinti įvairių vaistingųjų žolynų, darželio gėlių, rugių vainikų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, žirnių, buroką, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.
Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams apsaugai nuo ligų. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatėlę. Žolinių puokštę net mirusiam karstan dėjo.
Senieji Žąslių apylinkių valstiečiai dar šio amžiaus pradžioje buvo įsitikinę, kad iš dirvos usnis galima pašalinti taip: reikia vieną usnį išsirovus drauge su kitais žolynais per Žolinę pasišventinti bažnyčioje, o parnešus vėl ton pačion vieton įsodinti.
Aukštaitijoje mažą ar didelį vaiką palaidojusi mama iki Žolinės obuolių neragaudavusi, o jei nusižengdavusi šiam papročiui, senolių smerkiama buvusi, nes tikėta, kad Mergelė Marija vaikeliams obuolius dalinsianti, sakysianti - „tavo obuolį tavoji motina suvalgė“ - ir nieko neduosianti. Taip vaikelis sužinosiantis, kad jau užmirštas, nemylimas. Obuoliai - tarsi nematomi saitai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Matyt, iš gilios senovės ėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Tverečėnai net sakydavę: „Kas neateina per Žolinę, tai bus neturtingas“. Vadinasi, būta pareigos bendruomenės šventėje dalyvauti, nes nedalyvavimas užtraukia nelaimę. Galimas dalykas, kad šis liaudies tikėjimas atspindi senovinį rudeninių sambarių, arba Dagos šventės, paprotį: rudenį, „kada jau visi javai nuimti ir suvežti į klojimus“, rengiamos keleto kaimų bendros vaišės. Joms alui grūdai iš anksto suberiami. Šventės dieną ritualiniu būdu aukojama ir puotai nuduriama gyvulių, jie čia pat verdami ir suvalgomi. Vaišėms reikalinga duona taip pat išsikepama rituališkai: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepa.
Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aišku, kad nedalyvaujantis visuotinėje padėkos aukoje žmogus turėjo jausti pats save pasmerkiąs nepalaimai, nes Dievo palaima lydi tik tą, kas santarvėje sugyvena su gentainiais ir elgiasi pagal bendrijos priimtas tradicines elgesio normas. Tad ir Žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atsispindi giminės solidarumas.
Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente, dargi nesusimąstydamas dėl liaudiškojo jos vardo kilmės. O juk gražu, kad taip darniai šioje vasaros pabaigos šventėje sutaria mūsų kūnų maitintoja - Motina Žemė ir mūsų sielų gaivintoja - Atpirkėjo Motina Marija.

Rasa Ambraziejienė

Naudota Reginos Merkienės, Algirdo Juliaus Greimo, Angelės Vyšniauskaitės ir kt. rašiniai.