*

Yra toks keistas žodis – butšaknis [sm. (1) sūnus, kuriam atitenka ūkis po tėvo galvos: Šitai mano bùtšaknis paaugs Grg.– LKŽ]. Šiaip jis išlikęs tik Žemaitijoj, bet iš tikro tai labai senas baltiškas žodis, kurio prasmė yra žymiai gilesnė ir platesnė nei paveldėtojo. Pvz., prūsai turėjo Butsargs – namų sargas. Reikia žinoti, kad senovinė žodžio „butas (buta)“ reikšmė yra ir namas, troba, sodyba, ūkis, gyvenimas, būtuvė.

Taigi skleidžiant šį žodį, butšaknis reiškia ne tik paveldėtoją, bet ir būtuvės sargą, atsakingą už jos išlikimą, kitiems šeimos/kiemo/ kaimo nariams išsivaikščiojant pasviečiais.

Butšaknis, butsargis privalo žūtbūt likti, saugoti protėvių dvasią, ne tik buitį, namus. Jis yra sargas amžinų vertybių, jis vertikaliai surištas su žeme, su gimtine, jos buitim ir būtim, jis yra tas, kurio šaknis yra giliausia, tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Kai, užėjus sumaiščiai, silpsta genties ryšis su būtuve, jis privalo atlaikyti negandas ir nepalikti sargvietės. Jis yra vertikalės žmogus, gyvenąs trimatėje erdvėje, o tuo tarpu silpni jo gentainiai buvoja ir skursta dvimatėje plokštumoje. Kadaise ir jie gal turėjo šaknį, greičiau šaknelę, bet ji buvo per silpna išlaikyti ryšį su gimtine siaučiant istorijos skersvėjams. Gal jie nėra dėl to kalti, gal kalti yra jų tėvai ir protėviai, neįdiegę jiems genetiškai tvirtos sąsajos, gal juos paliko tėvas, gal juos pametė motina, gal jie buvo pragerti ar parduoti, arba atvirkščiai – buvo aprūpinti, bet nemylimi, gal jie, vežiojami po antalijas ir maljorkas, net nežinojo, kur yra Ladakalnis ir kas tebeauga Stelmužėj. Bet juk žmogus ir yra tam žmogus, kad pergalėtų lemtį, kurios vardas – prigimtis, o ne skrietų pavėjui kaip tas stepių ir tyrų augalas perekati-pole, nesugebąs niekur įleisti šaknies. Ir nekaltas noras pasidairyti „po svietą“ gali virsti liguistu smalsavimu ir tapti pavojingas, ypač kai šaknelė yra dar nesutvirtėjusi, kai smalsaujantis yra dar tik Jonelis kvailelis...

Atsimenu nakvynę Čikagoje, pas vienus dorus žmones, jau senokai gyvenančius Market-parko prieigose. Atrodė lyg ir pritapę – turėjo darbą saldainių fabrike, naktinėj pamainoj, namus, bet mums atsisveikinant vienas jų liūdnai tarė – „tai grįžtat... Jūs tai gyvenat, o mes...“. Tačiau išvažiavo juk savo noru, vieni pirmųjų, kai tik prasivėrė geležinė uždanga.

Butsargis yra kitoks. Niekas negali jo priversti palikti būtuvės, nes tai yra jo gyvenimas, o jos netekti jam yra negyventi. Jis žino – išrovus šaknį, jis mirs. Todėl gentis yra gyva butsargių dėka, gyva, kol jų yra. Ir čia nieko nereiškia skaičiai, arba tai, kas vadinama demografija, nes yra kai kas svarbesnio – tai tęstinumas. Ir gamtoje populiacija išlieka, jei užtikrinamas tęstinumas. Jos narių skaičius gali sumažėti, gali netgi peržengti pavojingą genties fizinio gyvybingumo ribą, bet gentis išliks, jei bus užtikrintas ir apsaugotas ontologinis tęstinumas, kuris yra svarbesnis už genetinį. Galima eiti ir dar toliau – šis gamtinis procesas turi ir savaip teigiamą pusę. Kalbant žiauriai, gentis, taupydama jai suteiktą gyvybinę energiją, tokiu būdu apsivalo, separuoja individus pagal jau minėtą tęstinumo kriterijų, atsiedama silpnuosius narius, palikdama tik tuos, kurie įstengia tęsti. Gal tokiu drastišku būdu, prarandant kiekybę, atitaisomas įprastinis ir būtinas genties išlikimui tautos ir liaudies santykis?.. Kam šitai per žiauru, gali prisiminti, kokiais laikais gyvename, kai viešpatauja atrankos jėgos, vadinamos konkurencija, kai nevaldomai siautėja prigimties gaivalai, perkelti į ūkio gyvenimą, valstybių bei tarpusavio santykius, kultūrą ir etikos likučius. Tokioje aplinkoje dvasinis gyvastingumas, kuris ir yra svarbiausias tęstinumo sandas, yra daug svarbesnis už fizinį išlikimą, kūniškąjį tęstinumą, nes tik jis, o ne demografiniai milijonai gali užtikrinti tautos esą ir būtį.

*

Žinia, šitaip mąstyti – nekrikščioniška, gal netgi rasistiška. Be abejo, silpnuosius reikia ne smerkti, bet jų gailėtis, suprasti ir atjausti. Tačiau žinoti, kaip yra išties, žinoti kas yra kas – būtina. Silpnasis turi suvokti, kad labai daug ir nuo jo priklauso, stiprusis – įsikirsti sau, kad teisti silpnąjį – ne jo darbas. Jo darbas, jo pareiga, jo garbė – stovėti sargyboje. Būti butšakniu, butsargiu, o jei reikia – ir butšuniu, jei niekadėjai kėsintųsi į tavo būtuvę. Būti trimačiu, erdviniu. Nebūtinai Hermiu Trismegistu, triskart galinguoju, galima būti ir lietuviškuoju Mykoliuku iš vaižgantinių raštų, tariamai nuolankiu ir pasyviu, visuomenės nuomonės nublokštu į provincijas ir marginalijas, o išties galingu ir nenugalimu savo vidine nuostata bei jėga, atremta į šaknį, į virkštį, į tautos įsčias ir esą.

*

jie stato namus iš molio
dainuoja dainas senolių...

Jie jau vėl randasi, jie ir yra tikrieji naujalietuviai, jų jau yra, ypač tarp jaunų žmonių, sukūrusių net ir bendruomenes. Nes jų visada ir buvo, jie niekada nedingo, nes mes – to įrodymas. Jei mes dar esame, tai jų dėka, vadinasi, jų būta. Patys juos sau įsivardykime, pradėdami nuo gerai žinomų, kurių atvaizdai ant pašto ir kitų ženklų, ir baigdami žmonėmis iš mūsų aplinkos, iš mūsų biografijos, niekam nežinomais, bet kuriems esame dėkingi už tai, kad užaugome, išsiugdėme pilnaverčiais, trimačiais, lietõs vyrais ir moterimis. Tai jie, šaknies žmonės, yra Lietuvos sargybiniai, jos ateitis, jie atkurs bei sukurs Lietuvą – tą pačią, bet kaskart vis kitą, amžiną...

Priedas:
Devyni Butšaknio priesakai

Butšaknis – tai tas pats, kaip homo istoricus.

Butšaknis – tai tas pats, kaip lietõs vyras.

Butšaknis – tai tas pats kaip lietuvis – naujalietuvis ir senlietuvis vienu metu.

Butšaknis neturi bijoti nei kryžiaus, nei svastikos. Kryžius jį saugo nuo velnio, o svastika gaivina jo esą.

Butšaknis žino, kad jis yra ne tik Lietuvos, bet ir senosios Europos sargybinis.

Butšaknis moka goglinėti po girią, ir guglinėti nepasiklysdamas interneto tankmėse.

Butšaknis neišsigando caro žandarų, neišsigąs ir genderių.

Butšaknis neįsižeidžia genderistų pavadintas mammal, žinduoliu, bet jis nėra mėmė ir nesileidžia maustomas.

Butsargis yra tiesiog Žmogus – toks, kokiu jį sumąstė Dievas. Todėl jį dar galima vadinti Dievsargiu. Enchiridione, viename išsamiausių prūsistikos paminklų, yra citata iš Šv. Rašto prūsų kalba: „...turei niebwinūts būton, Ainassei gennas wijrs, Alkīns, Rāms, Aulāikings, Reidewaisines, Mukinewis, kai ains Butsargs Deiwas...“

Jei pritaikytume Butsargiui, tai:

„..turi būti nekaltas (neapkaltintas, neteistas), vienõs žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus, norvaišis (labai vaišingas), mokintojas (mokantis mokyti), Dievo namų sargas...“ (Leto Palmaičio rekonstrukcija).