Vytautas V. Landsbergis

PERSIKŪNIJIMAI

anuomet 

I
susapnavau keistoką pasaką:
kad Žemėje (kai dar nebuvo čia žmonių)
gyveno milžinai didžiuliai (Sarmatijoje ypač!)
nelyg banginiai, tiktai žmonių galvom
o rankos it pelekai: jie sugebėdavo
po vandeniu išbūt ilgai ir sausumoj
ropodavo nesunkiai: o daugindavos kaip!
tarsi žalčiai - riaumodami ir susiraizgę
galėdavo pavirst bet kuo:
net paukščiais arba medžiais.

 II
paskui atvyko atėjūnai (juodom liūdnom akim)
nei juoktis, nei mylėt, nei daugintis jie nemokėję
gyvendami kitam visatos pakrašty
mėgintuvėliuose, laboratorijose
užsisakydavo iš spermos bankų
berniuką kokį ar mergaitę. Tačiau netrukus šis
(kadais fantastiškas) metodas degradavo
ir vis daugiau vaikų
sudygdavo kolbelėse numirę, išsigimę. Sutrikę
juodaakiai išskrido paieškot kitos planetos, idant
susimaišytų su gyvūnais, kurie dar sugeba
bendrauti (santykiaut) kaip žmonės.

 III
tad nusileido Žemėn. Pradėjo
prievartaut bet ką, kas gyvas
(o varge!) ėmė gimt kentaurai
undinės, minotaurai bei pegasai

o milžinai (jų vardas – ram) 

pabėgo iš Sarmatijos: nugrimzdo vandenynan

(galbūt dėl to jis toks Ramusis?) pasislėpė lig Laiko

Pabaigos. Kiti pavirtę medžiais, nendrėm ar net paukščiais

jie laukia (turi laiko) ir neskuba jau niekur

šlamėdami: jie ramūs, amžini

kadangi žino: ateiviai greitai skris iš čia

ieškot kitų planetų:

taip jau ne kartą atsitikę buvo.

lokės 

I

atsimenu, kada raguotas vikingas, iš laivo vos išlipęs,

nė žemės nebučiavęs mums puolė pasakoti apie moteris lokes,

gyvenančias anapus jūros – sugavusios jos jį ir urgzdamos

mylėdavę kas naktį po kelias, paskui išsekusį bejėgį

paleidusios namo, nušliaužęs ligi jūros leisgyvis

(pasisekė nelaimėliui, kad laivas

nebuvo potvynio bangos į jūrą nuneštas)

jam nieko jau nesinorėję – nei žalvario, nei gintarų,

tikrai namo, o mums jo pasiklausius – atvirkščiai:

parūpo plaukti kuo greičiau per jūrą: nukariaut

niekingą laumių padermę, tiek iškankinusią mūs brolį

apsiginklavome  ir kitąryt jau kėlėme bures anapus

skanduodami: mes nugalėsim lokę, surišime mes lokę,

mes nešime ant karties lokę, parvešim namo lokę!

II

jos maudėsi Šventosios upėj netoli santakos,

jų nuogus kūnus

Mėnulio pilnatis išryškino gelsvai ir geidulingai

mes puolėm kaip patrakę, taškydami į šonus vandenį

jos pasibaidė it kurapkos - į kranto krūmus nėrė,

ir štai tada

įvyko tai, ko niekas niekada nesitikėjom –

pavirto stambiakrūtės meškomis ir puolė mus draskyti

nespėjome net ginklo išsitraukt (žiauri naktis), kai pabudau

žaizdas viena iš jų man laižė: randai

dar neprašvitus užsitraukė: aplink ginklai

ir sumaitoti brolių kūnai: sugirdė ji vandens rieškutę,

paskui burnoj atnešusi medaus

tarsi bučiuodama maitino, kol atgavau jėgas ir pajutau, kad tai

ką porino anuosyk grįžęs vikingas – tiktai graži pradžia

beprotiškos aistros, kuri netrukus mus sujungė.

III

- dabar jau eik, - išsišiepė jinai,

geltonos akys vėlei tapo lyg žvėries, - jau bėk

kad sesės grįžusios tavęs nerastų!

o tai pasakiusi -

grakščiai nubėgi skersai brastą

(paguodžiančio man nieko nesuurzgus)

dingsti gūdžioj tankmėj

neblėstančių prisiminimų. 

IV

sugrįžęs tėviškėn

(ne vieną tūkstantmetį ir ne du)

jaučiau ir nuoskaudą, ir liūdesį

tačiau žinau, kad vieną dieną

teks tempt bures ir plaukt

anapus jūros pirštis -

be ginklo, atvira širdim:

tegu suplėšo arba lai sutinka.

melagė motina

I

MOTINA

nepyk sūnau, prisiminiau:

buvau tavo motina

saugojau keturis svetimšalius

įkalintus pilies rūsy, nunešdavau jiems valgyt

iškuopdavau, pakreikdavau švaraus, šviežiai nupjauto šieno.

II

dažniausiai eidavau su dviem sūnum (o vienas jų

buvai būtent tu, Juozuk) žinojau: kitąryt

sudegintas bus vienas kalinių, dievams

ir dvasioms paaukotas (gi pats matei ir nevaidink,

kad neatsimeni) šį rytą pilies vyrai

kieme sakingų rąstų palapinę krovė.

III

sutemus paskutinįsyk į rūsį nusileidau

(nešiau sriubos su šerno mėsgaliais).

RITERIS

skaniai gamini, moterie,  - pasakė svetimšalis

(aš vos neatsisėdau) - imk drambliukus du,

pagaminau iš duonos,

tai dovana berniukams…

MOTERIS

tu, riteri, turi vaikų?

RITERIS

tris berniukus ir dvi mergaites Prancūzijoj, -

ir ėmė pasakoti, ką mėgsta

ir kaip žaidžia…

MOTERIS

va durys, riteri, bėk pamiške

pro ąžuolyną ligi pelkių, brisk

kūlgrinda palei lazdynus, berželius, o ten

jau nesuras…

IV

MOTERIS

tai aš paleidau kalinį, valdove,

kadangi sapnavau: jis ypatingas,

šį riterį paleidus baigsis karas,

sugrįš manasis vyras ir kiti…

PILIES VALDOVAS 

beprote moterie, kaip nesunku tave apgaut…

tačiau žinai juk mūsų papročius,

tavasis laužas jau sukrautas – eik,

jeigu mirties esi ištroškus (piktai nusiviepė)

drožk palapinėn su vaikais ir susiliek

su ugnimi šventa prieš tekant saulei -

dievai negali likti alkani!

V

MOTERIS

tada, Juozuli, paėmus jus abu už rankų,

nusivedžiau link smilkstančio sakingo rūmo:

jums nieko patikėkite nebus,

išeisim kitoj laužo pusėj

ir ten gyvensime toliau!

ir judu patikėjot, ėjot ramiai

tačiau liepsna

pradėjo kandžiotis, laižyti mūsų rūbus

o judu pažiūrėjot į mane (tiek laiko praėjo

tačiau tą žvilgsnį vis prisimenu)

VI

SŪNUS                                                   

mes nebijojome mirties,

tiktai nenorim, mama,

kad kada nors ir vėl

taip vaikiškai apgaudinėtum.

2009