|
Apie širdies
vietovę - tėviškę
2004
2004
Atmintis. Tėvų
jaunystė
Ant kalno kas rytą
saulėja,
Vėjo bangelė
nuslysta rugiais:
Jų mintys dausose
su vėju
Žydi varpos
baltais plaukais.
Liūlėjo tamsa
liūdna jaunystė
Ant rugienų
skausmu nukirsta:
Kuo turėjo jie
atžalas vystyt,
Kai siautė dvasios
neregiai,
Kai mirtis iš
eilės šienavo
Ir kaltus, ir
visai nekaltus...
Tada jie iš
skausmo dainavo
Ilgais neramiais
vakarais...
Ir tikėjo...
užaugs dar dorais
Jų vaikai liūno
sutemoj gimę...
Pageltusioj
nuotraukoj liūdi
Sujaukti ir
išduoti likimai...
Žvelgia liūdnom
gerom akim
Pro amžinybę
žvaigždėtą
Su šviesia šviesia
viltim:
Augs vaikaičiai be
rūpesčio,
Be vargo kantriai
kieto.
Ant kalno baltuoja
plaukai
Rugiais į nuokalnę
saulėtą
Lengvo rūko
apjuosti laukai
Jaukiausioj
pasaulyje vietoj.
2008
Motinos
žvilgsnis
Niekas taip
nesaugos,
Tik motinos švelni
ranka.
Niekas labiau
nelauks,
Kaip meilės
sklidina širdis
Ir miglose
sustingęs žvilgsnis.
Niekas o niekas
taip negedės
Numirusio mažo ar
jauno,
Tik kraujuojanti
jos siela.
Paukščio giesmė
skaidrės
Liūdnų akių
švytesy
Ar pirštu
vedžiojant knygą
Dūzgiant amžių
rateliui,
Atminty įsirėš į
kaulų smegenis.
Laimins kryžiumi
Ir stumtels
gyveniman
Eikit. Išeikit.
Pasikliauk jos
globa
Ir jos žvilgsnyje
jauskis saugus
Kaip amžinas
mylimas
Vaikas
2007
Šiek tiek žinių
1.
Gimiau tuoj po
vidurnakčio
Naujųjų keliant
varganas taures,
Baimei tvyrant
sunkmety,
Su svarstymais
išveš ar neišveš.
Galbūt dėl to
tamsos bijojau
Ir vakaro šešėlių
paslapčių,
Kai pūgai
siaučiant sutema klajojo,
Paslėpdama
vaiduoklius už kerčių.
Sena čigonė kartą
man išbūrė
Šlovingą ateitį, o
gal
ir ne
Aš gyvenau,
svajojau, kūriau
Lyg užburta
kankinamam sapne.
2.
Gimiau gražiausios
šalies
Nuostabiausioj
pasaulyje vietoj:
Lietuvos vidury
prie Obelies,
Piliakalnio
pašonėje už Šėtos.
Po vaikystės metų
šešerių
Braidžiau purvus
Papurviuos.
Gulė ant manęs iš
pakelių
Pasikėlę Liolių
kelio dulkės.
Blaškė vėjai
darganoj šalti,
Mokė būti akla ir
beteise.
Netikėjo bus
laikai kiti:
Eilėmis į gimtinę
pareisiu.
2001
Pro tėviškės
langą
zvimbčioja musė
į murziną stiklą
prasiveria laikas
***
puošiasi obelis
miglota suknia
žydės pavasaris
***
nerimauja varnėnas
už inkilo lango
katės akys
***
klegena gandras
ant lizdo krašto
nusileido vakaras
gurkšteliu iš
gilybės
dangaus šulinio
***
kliunkteli varlė
kūdros vandenin
neria mėnulio
delčia
***
aikčioja
žvaigždelė
padangės skreite
sūpuojasi naktis
2005
Žiemos vakaras
Susirenka kirviai
Į temstančią
gryčią,
Sustoja pasieniais
Vandens kibirai.
Ateina pailsę,
Darbų nuvaryti
Ilgi žiemos
vakarai.
Sustingsta
baidyklės
Iš pasakų grįžę,
Pasuolėj,
palangėj,
Tamsiam tarpdury
Kai uždega lempą
Ir uždega stiklą,
Tas šmėklas
išvaiko
Jaukus žiburys.
Dejuoja ir verkia
Gal skundžiasi
tykiai,
Tarytum suošia
Po krosnim giria.
Dūzgena ratelis,
Ridenasi šnekos
Jaukiam žiemos
vakare
1972
Tėvų namai
Tėvų namai
palaimintas kampelis
Su vaikiškais
džiaugsmais,
Su nuoskaudų
kerčia.
Čionai prasideda
ir baigias kelias,
Čia skaudžiai
juntama būties delčia.
Kas kartą grįžta į
svajonių raistą
Rudens šalna
paženklinta galva.
Ir skausmą ryjam
tartum kartų vaistą,
Nes šitaip nyksta
Lietuva
1973
Motinos akys
Motinos akys per
visą dangų
Kiekvieną žingsnį
žemėje saugo.
Motinos meilė per
juodą naktį
Šviesia ramybe
tamsą praauga.
Motinos žvilgsnis
plačiau už jūrą
Kiekvieną dieną
mane paglosto.
Kiekvieną naktį
širdies skalsumą
Tiesia per dangų
žvaigždynų juosta.
Kiekvieną dieną
mano šaukimą
Ji tik viena
visatoj išgirsta.
Tik josios meilė
mano likimą
Saugo kaip šventą
dievišką pirštą.
Motinos akys per
visą dangų
Žiūri ir mano
žvilgsnį nušviečia.
Veja tamsumą,
viltį išrango
Šviesa visatoj
Sietyno spiečiaus.
Motinos akys per
visą dangų
Tarsi Marijos
globa virš marių.
Motinos siela
visatos langu
Dievišką šviesą į
žemę žeria.
2006
Artimiesiems
Mielieji, man vis
dar atrodo,
Kad sėdite visi ramiai už stalo.
Dar sėdite prieš naktį, tylite,
Kaip paskutinėj vakarienėj liūdite.
Mama ir tėvas vėl ramiai nekalbūs.
Nebuvo ne tarp mūs dviveidžio Judo,
Jo pabučiavimo nė vienas nesulaukėm
Tylu prie stalo, tuščia ir nyku taip,
Tik lanksto vėjas vyšnią geltonplaukę.
Mielieji mano, jūs čionai dar sėdite,
Dar atminty matau šiltus žvilgsnius
Ir žodį tariamą girdžiu tarsi palaiminimą jaukų
Prie vakarienės stalo prieš nakties duris.
Artėjate iš praeities, mintis sujaukę,
Vėl grįžtate į paslaptingai tolimą nežinomybę
Sėdėjote prie stalo šitaip, rodos, kaip sapne:
Iš ryto ir per pietus, vakare, pakol lemtis
Mįslingai pabučiavo. Ne Judo bučiniu, oi, ne.
Į kaktą. Kaip angis. Tyli mirtis.
Nebuvo šitie bučiniai kaip išdavystė,
Padėję slėpiniams staiga many sušvisti.
2005
Prie Kūčių
stalo
Susėsime prie
Kūčių stalo.
Plevens vėl žvakė
Mirusiems
lėkštelės
Maldas kalbės mama
Rauda užstrigs
kaip kąsnis
Paskui valgius
palaimins
(Dvylika toks
paprotys).
Sulaužys
paplotėlį,
Išdalys: linkėsim
laimės,
Sveikatos ir
stiprybės,
Svajonių
išsipildymo,
Gyvenimo
šviesesnio
Sėdėsime prie
Kūčių stalo
Tartum kažką
išdavę,
Nesupratę ar
pasmerkę
Kas metai vienas
nesugrįš
2003
Amžinas
paveikslas
Žvilgsnis iš seno
lango,
Iš baltos
užmaršties obels,
Iš nuotraukos
tarsi iš rūko
Širdyje atminimą
prikels.
Ir žodis, duris
pravėręs,
Atgal į skausmą
pareis,
Pirštai darbuos
sugrubę
Sapno atvirlaiškį
skleis.
Į viltį susupus
palaimink,
Sužvarbusių klysti
neleisk:
Sklaidysis
patirtos baimės,
Apšviestos rimties
spinduliais.
Ir šypsena ta, ir
tie žodžiai,
Minčių šviesuma
tikri.
Lieki minčių
vandenyno
Ūkuos kaip burė
skaidri.
Amžinas tavo
paveikslas
Atminimų altoriuj
gilus.
Panirs į pojūčių
aikštę
Ir sklis pilnaties
sidabru.
2007
Mirusiai
seseriai
Kasmet sugrįši
potvyniu staigiu
Ir vyšnios
žiedlapiu rausvu, trapiu
Įbrisi vasara
žydėjiman rugių,
Plevensi pievoje
greitu drugiu
Medaus kvapu
pasklisi iš gėlių
Tik nepareisi
dulkinu keliu
.
2000
Varpo verksmas
Lyg gelmėse
nutrūkęs
Varpas dar
vaitotų,
Skausmingais
dūžiais
Ir atgalios į
bokštą
Rišamas prašytųs
Renku
kraujuojančias
Jo varines šukes
Ir aidą tolstantį
Bintuoju tartum
žaizdą,
Rūkų balzamais
Vis glaistau kas
rytą.
Juoda gelmė po
kojom,
Varpo gausmas
virpantis
Balton erdvėn
pakyla.
Dejuoja žemė,
Rudenio pilna
Minčių brūzgynuos
Nors ne.
Jis aidi
užmirštuos pasauliuos
Bet niekas jo
aidėjimo negirdi,
2004
Mirusiai Mamai
Senam sode skarelė
neboluoja
Ir šilto žvilgsnio
nebėra languos.
Takelį žiedlapiai
balti nuklojo
Gegutė tavo vardą
užkukuos.
Iš atlaidų basa tu
nepareisi
Po pažastim
bateliais nešina,
Namuos jaukios
ramybės nepaskleisi,
Širdis neverks
dainoj kaip aimana.
Skriaudų skausmu
vežimas nulingavo
Dausų kalnelin
stingstančia tyla.
Kai bus ilgu,
regėsiu veidą tavo,
Apgobtą lengvo
rūko skarele...
2001 05 06
Numirusių dienų dvasia
Mirusiam
broliui
Numirusių dienų dvasia
Sklando dangaus
Šviesulių labirintais
Įžiūrėjus vaikystės
Džiaugsmingą švytėjimą,
Sugrįžta į atmintį
Mažo
baltapūkio
Liūdnom akim,
Išklypusiais bateliais,
Nubrozdintais keliais,
Margais marškinėliais
.
Numirusių dienų dvasia
Plevena blankioj atminty
Laikino žemės praeivio,
Liūdesio piligrimo
Pasaulio rudens akyse
Baimė
apsigyveno
Šaltose akiduobėse
Su
viltimi nenumirti:
Pasklisti erdvės skaidulų
Begaliniuos keliuos
Paukščių Tako šviesybėj
Numirusių dienų
dvasia
Gyvena sustingus
Mano
akių atminty
2004
Vaitoja
Dejuoja vėjas,
ūkia kamine
Vėle paklydusia iš
skausmo rauda.
Rikiuojas mintys
darganon eile,
Kaip kartų riešutą
vienatvę gliaudo.
Kvatoja vėjas,
laipioja stogais,
Į skardą lietumi
šlapiai barbena.
Vėlės rauda šią
naktį nusileis
Į debesį, kurį tas
vėjas gena.
Pavirkdęs gailiai
epušės lapus,
Klebens duris
vidun įleisti.
Sulašins viltį,
padalys perpus
Vargų ar skausmo
tarsi vaisto.
Klos užmarštim
apgijusias žaizdas,
Aptvers
voratinkliu, užtrauks pelėsiu.
Tik to, ko niekas
kitas nesupras,
Nesugrąžins, nors
ir labai norėsi.
Nesugrąžins
brangių tau artimų
Ir tos jaukios
namų palaimos.
Sapnų, kuriuos vis
nuolat pareini
Į savo liūdintį ir
tuščią kaimą.
Vaitoja vėjas
sielvarto rauda,
Skreite senas
žaizdas užslėpęs.
Sušvis tavy kaip
nebaigta malda
Apgesus atmintis
minčių palėpėj.
2007
Prisiminimas
Mažos vaikų
kojytės
Prisimins
ražienas,
Subraižiusias
padus
Mažos vaikų
rankytės
Pasiilgs per dieną
Mamos šiltos
sterblės
Mažos vaikų akytės
Žvelgs į vyturėlį
Virpantį su
karščiu.
Mažos vaikų
ausytės
Vakarais
klausysis,
Kaip kurkia varlės
Baloj prie namų
Mažos vaikų
lūpytės
Vakare šnabždės:
Mama, norim
miego
2000
***
Atsišaukia balso
aidas
Iš vaikystės
šulinio:
Nelįskit,
veršiukas įtrauks!
Baugino namiškiai
visi
Iš jo sėmė
džiaugsmą
Ir skausmą
skandino
Raibuliuoja
bangelės
Skamba dugno
gilybėj
Balso nutrūkęs
aidas
Išsilygins gelmė
Ir ramybė sustings
šuliny
2002
Vaikystė
Vėjas pakluonėj
gano
Didį pulką purių
ėriukų.
Avinėliai danguj
mekena -
Lietų šaukia
perkūno ožiukai.
Žvelgiu į tą
pasakų šalį,
Užburtą svajų
karalystę,
Kur saulė baltais
takeliais
Nusivedė mano
vaikystę.
2000
Iš vaikystės
aidų
Sapnuose nuolat
bėgu maža
Per rasotą
atvėsusią žolę,
Vėl atklydus
vaikystė basa
Vingiuojas daina
be žodžių.
Tie takeliai
vilčių kupini
Atboluoja iš
vakaro tolių
Ir nugrimzta lyg
vandenin
Vaizdinys seno
sodžiaus.
Atminty glosto
rūko vėsa
Nušalnojusius
motinos plaukus,
Obelis su
žvaigždynų rasa
Jos pareinančios
vieškeliu laukia.
Užsiskliaudžia
mintis ir jausmai
Gimto namo jaukioj
palaimoj.
Laksto stogu
lietaus lašai,
Veja tolin
šiurpstančią baimę.
Prie vartelių
seniai užvertų
Išdejuota giesmė
suspengia,
Kai takelyje
žingsnių šiltų
Aidą skausmas gėla
aprengia.
Gegute suvaitoja
miškuos
Baltas laikas
paklydęs, saulėtas
Vėl skrajoju
vaikystės sapnuos
Debesim virš
nasturtų ir mėtų.
2008
Tėviškei
Tu mano laisvė,
Tu mana vergovė.
Tu mano
skausmas,
Tu tyli kančia.
Po kryžium pakelės
Apmirus stovi,
Drebule virpi
Apleistam raiste.
Tu duonos
trupinys
Nuo kasdienybės
stalo,
Nukritęs dulkėsna
Nešluotos
pastalės
Dažnai pavargusi,
Rami be galo,
Tiek daug
iškentusi,
Įpratusi tylėt.
Pakelk akis,
Kukliai nuleistas,
Tvirtai ištiesk
Sugrubusias
rankas.
Ramybė dvasios
Tegu šviesą
skleidžia
Maldoj, darbe
Ir šventės
verpete.
2000
Pakelės kryžiui
Ką saugai vėjų
pagairėj?
Kokią paslaptį
griovio slepi?
Ar pražuvusią
viltį meilės,
Ar numirusį
skausmą širdy?
Ar sugėrė žemės
krūtinė
Šūvių aidą ir
liepė tylėt?
Ar atlėkus kulka
sidabrinė
Paliko prie
griovio gulėt?
Ką slepi šitoj
kryžkelėj vėjų?
Kieno kančią neši
ant pečių?
Dievas žino, kad
dar turėjai
Atgimimo sulaukti
vilčių
2000
Sena svirtis
Girgžda svirtis,
siekianti vandens,
Kaip ištroškęs
pakeleivis gerti.
Kiek ji matė
darganų rudens!
Kiek pūgų jai
prireikė ištverti
Kiek gyvenimų
nubėgusių tolyn
Gal į nebūtį, o
gal į naują būtį
Palydėjo žvelgdama
gilyn,
Slėpdama lemtingą
laiko griūtį.
Buvo ji
sodybvietės pradžia
Ir viltim
ištroškusio budėjo
Suposi joje tyli
kančia,
Kai į kelią
skubančius lydėjo.
Girgžda svirtis,
vėjo supama,
Palikta viena prie
seno klevo.
Žvelgia vis į
kelią kaip mama,
Nes vaikai į
miestą išvažiavo.
2000
Praeitis.
Rudenė nuotaika
Per naktį žemėn bumbsi obuoliai,
Kai sapnas verčiasi ant kito šono.
Svirpliai įrašo aitriai, atkakliai
Rudens plokštelėn jaudulį geltoną.
Lašais kapsena rūko graudulys:
Palangėj džiūsta drėgstanti rankovė.
Sugirgžda durys, grįžta praeitis
Ir įsisiautus atminiman stovi.
Atplaukia vėl priblėsus tikruma:
Migloj ratelį suka žilstanti mama
Ir pasaką lyg rausvą kūdikį suvysto.
Vėl skleidžiasi regėta nykuma
Apie užburtą baltą karalystę.
Banguoja vėjas audžiamus raštus,
Šerkšnoja medžiai lino drobėm.
Diena nušvitus blausias pilkuma:
Tamsa iš žemės šviesą grobia.
Drėgmė išvarsto kūną šiurpuliais,
Geismus ir troškimus blėsina.
Ruduo į žemę žengia išdidžiai:
Prislėgęs sielą, ilgesį brandina.
Užsidega užgesęs žiburys
Troboj, kur užmarštis įmigus.
Minčių nutįsta klimpstantis korys
Ir jaudulys... su atmintim sulygęs...
Barbena lietumi į langą praeitis:
Dienų praėjusių skaidrumas nebegrįš.
2008
Senos obelys
Sugirgžda sode senos obelys
Lyg moterys lino skarom:
Vakarais migdosi poteriais,
Rytais prausias rūko aušrom.
Laiko rato išlinkintos kojos,
Ligų ir skausmingų šalnų...
Dejuoja naktim senos obelys,
Išlankstytos vakarių audrų.
Rytą budina žydinčios obelys
Kaip vienuolės abitais baltais,
Stingstančios vėjo šokyje
Veidais iškankintais, kaltais.
Gelia prieš lietų kaip moterims
Žievę seną rievėto liemens:
Saulėj maudosi rymančios obelys,
Skausmą beria į tylą rudens.
Paplaikstykit prieš aušrą vėjyje
Iškerojusias skausmo šakas.
Sulinguosit labiau suvešėjusios,
Jei gręžiosit į saulę rankas.
Nebejaudins jūs, senos moterys,
Atminimų skubrių šnaresys:
Sumurmėję bitelių poterius,
Lenksit galvas tyliam liūdesy...
2008
Vakaro melodija
Vilgo šuorais vakaro tolumas
Atšnarėjęs skalsokas lietus.
Virpesiais nuvilnija melodiją
Skaidrumu sušvytėjęs dangus.
Plaka pasagą žirgui lakštingala,
Kinko rūką, treliuoja žvaigždynams.
Įbanguoja melodijos ritmiką
Į sujudintą gamą žolynų.
Ima virpčiot žiogų ciksėjimu
Mėnesienoj rasa ant žolės.
Svaigią tylą braukia girgždėjimas
Pievas grėbstys užkimus griežlė.
Širdimi jaukiai šaukia tolumą
Į vienatvę įaugus rimtis.
Vakarinė liūdna melodija
Glosto aitrą, ramina mintis.
Ir junti tartum bustų rytmetis
Pačiame nakties vidury...
Skausmu sudilgsėjusią atmintį
Glamonėja rūkų sūkurys.
2008
Pro mano langą
Pro mano langą kaime žiūri miškas,
Rytinis čiulbesys prasiskverbia pro stiklą,
Bitelių mormorando nuramina mintį.
Pro mano langą debesų kaimenės
Nugano dangų iki pat žydrumo,
Kad šauktų lietų lyk lyk lyk paukštelis.
Pro mano langą žvalgosi kregždutės,
Į lizdą nešdamos šapus ir maistą
Vaikeliams savo stogo šelmeny.
Apstulbusios suvirpa drebulinės šerdys
Į mano langą žvilgsniams sudūrus
Obels viršūnėj seno varno... ir katės.
Už kelio klevas glumdamas nežiūri,
Kai prieš nakties saldybę panyru
Į nėrinius ir patalan įspraudžiu kūną.
Praeis kiek metų ir pro mano langą
Žiūrės tik laikas erdvėje paklydęs:
Žiūrės, stebėsis nieko nematys...
Taip keista, kad neklausk...
2008
|