TU,
kursai ateini,
kai mano širdis skęsta
nevilties jūroje
nusiminusi ir dejuojanti,
arba palinkusi prie nakties upės
linguoja nebylų skausmą,
arba kai, ašaroms išdžiūvus,
kiekviename reiškiny mato vien
klausimą
Ir tik Tu, tik Tu žinai atsaką,
bet tyli, laukdamas,
kol aš pati jį sušnibždėsiu

 

Kas Tu esi?
Kursai savo spindesiu
nustelbi viską?
Troškimas mano besotis
išvysti Tave -
praregėti -
Tampa viskas šioj žemėj man be prasmės,
kol neišvydau aš Tavo veido
Kaip tapti vertai?
Kaip priartinti tą akimirką?
Nes aš nebegaliu, nebegaliu, nebenoriu
Vis skęsti savo aklumo lukšte,
aš nebegaliu priklausyti nuo savo
jausmų, norų, beprasmių minčių
Kodėl taip sunku surasti duris,
už kurių lauki Tu?
Kaip sapno košmare
aš lakstau užkeiktais labirintais
ir be garso šaukiu, šaukiu, šaukiu...
Vienintelis mano džiaugsmas -
žinojimas, jautimas,
kad Tu esi,
Bet kartu tas žinojimas
drąsko mane dabar,
nes kol aš nerasiu Tavęs, tol
visi darbai kris man iš rankų,
o mano meilė,
meilė, kuri atrodo didžiulė,
tebus tik menkas pūkelis, nes many
dar tiek daug neapykantos,
pykčio ir nepasitenkinimo.

Kas Tu esi?
Kursai vedi mane
paskui save,
kurs neleidi man
visiškai paklysti
Kas Tu?
Kurs priverti mane
galvoti,
mąstyti,
kurti?
Kurti dėl Tavęs,
kurti kaip maldą Tau,
arba kaip ilgesį
Tau,
arba kaip išpažintį.
Aš jaučiu Tave kaip
savo tvirtovę
ir man baisu, kai aš
nuklystu toliau, ir dar
baisiau, kai sutemsta
ir aš neberandu takelio.
Tu - mano nežinia
ir mano stebuklas,
mano amžina paslaptis,
ilgesys, gyvybė,
mano tikslas.

STEBUKLĄ prieš mano akis
Tveria Kūrėjo ranka
Už ką tokia dovana
Mano akims ir sielai?
Neišsenkanti tavo jėga ir fantazija,
Tavo mintis,
Tobulybės apraiškoms nėra dugno
Tavo aruode.
Laikas - tavo pagalbininkas
Mano protas - bejėgis
Ir rankos per silpnos net atkartoti.
Atveriu širdį -
Ji dabar mano akys
Ir mano protas
Nulenkiu galvą prieš tavo
Spindintį Grožį
Ir savo susižavėjimą
Dainuoju tyla.

TU tyli,
Bet kokia muzika liejas iš tavo tylėjimo!
Tu sėdi ramus,
Bet kokia galybė tavo tobulo gerumo!
Tavo žvilgsnis nežiūri į niekieno akis,
Bet kaip gera mums, kad tu matai mus visus.
Tu - pati poezija,
Grožio sūnus,
Skaistybės brolis,
Nemirtingasis, paliestas dangaus,
Apdovanotas šventumu.
Tavo dienos - gyvybės lašas
Ištroškusiems kelyje piligrimams,
Aklųjų praregėjimas,
Kurčiųjų daina,
Vaiko stebuklas,
Pagalbos ranka šaukiantiems...
Tu tyli,
Tu sėdi ramus.
Nereikalingi tau mano
Gražieji žodžiai.
Tavo grožis -
Ne juose,
Bet taip aš mokausi,
pajutus jį,
suprasti.
Nepyk, kad regiu tave ištisomis dienomis,
kad tavo skaistumu kvėpuoju,
kad glaudžiuosi prie tavo gerumo,
Atleisk man liūdesį mano, ilgesį, netobulumą,
mintį nešvarią,
ištartą žodį besparnį,
paliktą ašarą.
Atleisk man meilę mano, vaikišką džiaugsmą,
skausmą,
nežinojimą,
      klaidą,
            ATLEISK.

TAIP laukiau, taip laukiau,
taip troškau ošimo tylos,
vandenio lašo
skaustaus palietimo.
Per dugną eisiu -
svaigus nustebimas.
Kaip ačiū, Dangau,
už likimo kelius,
už klajonę paskirtą.
Svaigus pabudimas
į kitą sapną spalvų neregėtų,
vaizdų nematytų -
Kur jūs visi?
Ilgo kelio svajonė irgi ilga, samanota.
Drugių žiedai barsto laukus baltai.
Aš palauksiu tavęs ir nueisim į vakar - šiandieną
Be tavęs negaliu.
Į kalvą pakilsiu,
Kad aprėpčiau visą tave.
Viduj būdama nematau,
Bet myliu skaudančia širdimi.
Nepasveikinau tavo ryto. Atleisk.
Bet žvelgiau į tave lango atvirumu.
Į tave - iš tolo, tik iš tolo.
Per įprotį prisiartinti tenka
Ir artinies, žmogau, kol nudegi.
Būk
žemės kantrybės dukteria,
kai vėl skaudės, eik glostyti
kitų rasą.
Kam gi davėt man tiek daug ašarų,
kurių aš nemoku išverkt.
Nebemoku.
Tokia bevaisė mano meilė, tokia bevaisė.
Kaip užmirštas voratinklis užmirštam kambary
ir dieną ir naktį - liūdesys.
Žydras siūlas ieško aukų - karoliukų
vienatvei papuošti.

TĄ šventąją naktį
Budėjom abudu
prie žiedo paparčio
mūsų širdy.
Tylėdami,
kvapą sulaikę,
gėrėjomės
tuo stebuklu.
Nebuvo nakties,
Nieko nebuvo.
Tik šviesa
Iš žiedo paparčio.
Iš mūsų širdžių
ir rankų.

TAI, ką norėjau Tau pasakyti,
liko tuose senuose saulėtekiuose,
kurių mes niekada nesutikome kartu.
Saulė tekėjo tiek daug kartų
ir spinduliai bučiavo jų veidus.
Jie ėjo.
Daugelis šaukė juos vardu
ir daugelis sėdėjo kartu už stalo,
bet ČIA nebuvo Tavęs,
bet TEN nebuvo manęs.
Daug kartų nusileido saulė
ir nemigo naktys
regėjo jų sielas, besiglaudžiančias
prie žvaigždžių,
ir daug kartų ten buvo
jų namai ir poilsis.
Aš jau tiek daug pasakiau.
Dar daugiau liko po medžių žieve
ir nuo šalnos palinkusioje žolėje,
bet dar daugiau yra nepasakyta, neįvardinta.
Kažkas žinojo, kad tai, kas įvardijama,
gali dingti.
Ir man dabar tai -
skambanti tyla,
tai vis nauji saulėtekiai
ir rūkas, besisklaidantis virš miško,
pavasario kvapas,
visaapimantis gaivumas
ir tikėjimas pumpuro jėga.

Pasaulis Tavyje,
į kurį be baimės žengiu,
turi savo skausmą ir liūdesį,
bet lyg Tėvo namuose
man ten gera ir tikra.
Ten ir akmenys minkšti
mano pavargusiam kūnui,
ir kelio dulkėse randa ramybę
saulės ieškanti dvasia.
pasaulis Tavyje toks didelis,
kad ir toli būdama,
pasijuntu jame esanti
ir jo gaiviu oru kvėpuojanti.
Žinau, kad du balti paukščiai,
praskrendantys ties mano langu,
yra iš to krašto,
ir visada tai yra ženklas

Šiandien vaikščiojau po žalias samanas.
Nežinau, kodėl taip džiaugėsi mano siela.
Dar mačiau rudus sudžiūvusius lapus
ir vos prasiskleidusius medžių pumpurėlius.
Varnų pulkai klegėdami
gainiojo vieni kitus, ir mažas
mano vaikas gulėjo ant žolės,
žiūrėdamas į linguojančias liepų šakas
ir iš džiaugsmo daužydamas kojomis.
Aš nežinau, kodėl visa tai taip gražiai skamba,
      taip skamba,
gal todėl, kad TAI NETURI VARDO...
ir aš nenoriu nenoriu nenoriu
      jo žinoti.

VIS klausausi Meilės kalbėjimo,
kuris niekada nenutyla
Einu paskui jį
ir jau žinau, kad
Meilės kelias - tiesa,
ir jau žinau
kad ne aš renkuosi,
o ji,
ir ne aš einu,
bet ji veda mane.
Ir jau žinau,
kad niekada niekuo
nepasipriešinsiu jai,
nes nėra man didesnės dovanos šio pasaulio,
kad ji pažino mane,
o aš pažinau ją.

Rūgštynės žiede palei mano kojas,
jau aš tau nieko nebenoriu pasakyti,
aš tik žiūrėsiu į tave, žiūrėsiu
ir pavydėsiu vėjo tau glamonių.

Po to, kai paliečiau aš tavo plaukus,
jau nebenori pirštai mano liest žolės
ir nebemato akys medžių, debesies, vandens,
Vien tik TAVE.
Su kūdikio miegu
norėčiau iškeliauti,
baltais debesimis išlyt save,
kad liktų vien tik Meilė
      Vien tik Meilė.
Ne kūnas, ne dvasia,
      Tik Meilė.

TIK tu, upe, pažinai
mano liūdnas
ir be vilties mintis.
Tu, naktie,
glaudei mane prie savęs,
kai stovėjau pakrantėje,
lietuje,
jūs, medžiai,
man priminėt mane,
jūs čia stovit įaugę šaknimis
ir niekada neprisiglausit
prie mylimo draugo.
Jūs laposit, žaliuosit, žydėsit,
bet vistiek liksit vieniši.
Išmokykit mane susitaikymo.

STOVI gyvenimas
tau už nugaros,
Tik atsigręžk!
Ar nejauti, kaip jis kvėpuoja
tau į viršugalvį,
kaip laiko savo glėbį
tau atvėręs
ir kantriai laukia...
Atsigręžk!
Juk tiek ženklų tau skelbia jo buvimą:
Ar nėra virš tavo galvos dangaus?
Ar tavo kojos neliečia žolės?
Ar tavo akys nesutinka medžių?
O juk ir tavo ausys neišvengiamai
turėjo išgirsti paukštį...
Juk tu negalėjai užmiršti,
Ką visa tai reiškia...
Ir argi tu nesi amžinai sujungtas
Su mano gyvenimo dangaus
Giedančiais medžiais?
Ir argi tai nėra ir tavo dangus,
kuriame nėra “buvo” ar “bus”,
o yra amžinybė.
Negi tu užmiršai savo tikruosius namus?
Ir tas kvailas juokdarys
prikaustė tavo žvilgsnį taip stipriai,
Kad tu negali atsigręžti?
Bet įsižiūrėk gerai į jį:
Jis toks mažas ir menkas,
Tik balsas gerklingas,
stengiasi perrėkti viską aplinkui,
bet niekas iš jo nesijuokia.
O tu nusijuok!
Sugrius voratinklių sienos.
Paimk gyvenimą už rankos
Ir perženk griuvėsius...
Grįžk namo.