VILNIAUS POPIERĖLIS

1918 metų vasario 16-ąją ir mus šiandien du dalykai tikrai susieja – tai žiema ir Vilnius. Prisiminęs aną lemtingąjį vasario šeštadienį, Aleksandras Stulginskis, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, vėliau rašė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis“.
Man visada bus gražu ir net reikšminga, kad mūsų laisvės pavasaris aušo vidury žiemos, šiek tiek nenormaliai, netaisyklingai, ne pagal grafiką. Tarsi pranašas aplenkdamas kalendorių ir nebijodamas sužlugti ir apsijuokti. Sniegui lipdant akis, o ne saulutei glamonėjant. Galbūt taip palikęs mums užuominą, kad didingi istoriniai užmojai nebūtinai turi sulaukti tinkamiausio, patogiausio, visiems priimtino momento. Vasario 16-oji išsišoko visais atžvilgiais, ne vien netradiciniu laisvės žygiui metų laiku. Signatarams pasirašius po žodžiais „laisvė“ ir „nepriklausomybė“, nei Vilniuje, nei kur kitur Lietuvoje neįvyko jokio stebuklo. Jam karštai plojo tik tie dvidešimt jį pasirašiusių vyrų šiltai prikūrentame bute. Už lango, Pilies gatvėje, drėbė tas pats šlapias sniegas. Okupacinis „feldpostas“ toliau tebesiuntė į Vokietiją savo kareivėlių atvirlaiškius su vokiško Vilniaus vaizdais. Kitą dieną karinė cenzūra konfiskavo „Lietuvos aido“ numerį, įsidėjusį Nepriklausomybės akto tekstą. Paskelbtos valstybės nebuvo. Absoliuti tyla. Niekas nepasikeitė iki pat metų galo.
Dar vienas ano dokumento signataras, profesorius Mykolas Biržiška be jokių sentimentų apibūdino Lietuvos Tarybos veiksmus, kuriuos mes vadinsime istoriniais: „Vasario 16-oji pagaliau tai tik Vilniaus popierėlis, kuklus rašto lapelis, pasirašytas asmenų, kurių daugumas prieš tai nei plačiau savo visuomenei, nei juo labiau niekur svetur nebuvo žinomi“.
Kritiškas, blaivaus proto profesorius abejojo, ar iš tiesų ta data nusipelnė vėlesnių fanfarų bei vėliavų. O jeigu dar prisiminsime, kad pats Akto originalas iki šiol dingęs kaip į vandenį, pasidarys visai nejauku. Vaidenasi Apvaizdos ranka, pamišėlių laisvės šauklių lapelį pavertusi „tautos evangelija“, kaip paskui sakys A. Stulginskis. Kad jis tikrai buvo laisvės evangelija Lietuvai, liudija penki okupacijos dešimtmečiai. Magiški žodžiai, vienus vertę drebėti iš pykčio ir siautėti, o kitiems nešę viltį ir didvyrių drąsą.
Viskas – iš to menkučio Vilniaus popierėlio. Per jį ir su juo. Neįmanoma nenustėrti iš nuostabos. Neįmanoma nenusilenkti šiam miestui, kurį nušiurusį, okupantų nualintą, šąlantį ir alkstantį Viešpats pasirinko tautos prisikėlimo vieta. Ir vėl galėtum teirautis, ar tai buvo kunigaikščių sostinėje jų dvasios pažadintas žygdarbis, ar dangaus dovana mažumui ir silpnumui. Maironis, žvelgdamas į Vilnių prieš aušrą, nematė čia buvusios galybės spindulių ir nesitikėjo, kad greitai išauštų rytas. Taigi viskas panašiau į evangelinę logiką, kai pasirenkama tai, kas silpna, menka ar ko išvis nėra. Šiame mieste, sniegui lipdant akis ir feldpostui nešiojant laiškus, buvo tik laisvės sapnas, tik svajonė, pati nerealiausia ir juokingiausia. Pasirodo, tokie dalykai užbėga įvykiams  į priekį ir pralenkia natūralius istorijos dėsnius. Jiems nereikia laukti aušros, kad galėtum sugiedoti rytmečio giesmę. Jų pakanka, kad užsisuktų aukštybėse procesai, niekais paverčiantys neįveikiamas žemės galybes ir logišką įvykių tvarką.
Vilniui ir toliau kažkaip labiau tiks visa, kas primintų aną kuklų rašto lapelį. Dvidešimties mažai kam žinomų vyrų vidury žiemos sudėliotą pasaką apie laisvės šalį. Pilys ir rūmai virsta griuvėsiais, neapgynę laisvės, nepažadinę tautos atgimimo. Silpnutė svajonė ištveria. Nesiskubindama čia pat tapti spindinčiais kariuomenės pulkais. Kur dvi ar trys širdys patiki laisve ir pasiryžta garsiai ištarti jos vardą, paskui jau veltui bet kokie kumščiai. Gali išeiti į okupuoto miesto gatvę ir drebiant sniegui šypsotis atėjusiam pavasariui.
Ačiū Dievui, toks yra šis Vilniaus popierėlis, besiplaikstantis kažkur virš mūsų galvų. O gal pakastas dar giliau nei mindauginės Katedros pamatai. Savo nuostabia prigimtimi skelbiantis, kad istorija mėgsta krėsti juokus mažųjų naudai. Ir kas pamilo šį miestą, jau niekaip neišvengs minties, kad po jo dangumi laiminamas drąsus ir nesavanaudiškas susitarimas tarnauti laisvam gyvenimui.