KĄ MES ŠVENČIAME?

Žydų šeimose per Paschos vakarienę sūnus turi paklausti tėvo: „Ką mes švenčiame?“ O tėvas atsako: „Naktį, kai mes išėjome iš Egipto“. Įvardis „mes“ reiškia, kad Paschos vakarienės dalyviai sieja save su prieš kelis tūkstančius metų buvusiu įvykiu. Kad ir kur jie būtų, Niujorke ar Jeruzalėje, bet valgydami Paschą žydai turi beveik tiesioginį sąlytį su savo protėviais, vieną naktį pasitraukusiais iš Egipto ir davusiais pradžią nomadams tapti tauta.
Ne veltui pamąstymų apie Vasario 16-ąją pradžiai pasirinkau žydų tautos liturginę–šeimyninę–tautinę apeigą. Gal todėl, kad vertinu šią tautą, amžiams į savo ypatingus bendradarbius pasirinkusio Aukščiausiojo skonį, gal, kad pavydžiu žydams jų tautinės vienybės ir tapatybės jausmo, kuris privertė jų priešus sukurti „žydų sąmokslo“ teoriją, gal kad nerandu analogų troškimo būti gyvastinga tauta.
Ar daug tėvų, išėję šios dienos popietę su šeima pasivaikščioti, sugebės rišliai atsakyti savo smalsiems vaikams, kodėl visur kabo vėliavos? Ar dažna šeima surengs šventines vaišes? Ar jausime, kad šalis švenčia, o ne nuobodžiauja? Gali būti simbolių, istorija, ceremonijų, mitų, tačiau tik nuo jų interpretacijos priklauso, kad visi šie sandai atgytų arba būtų primiršti. Pamenu, prieš dvidešimt kelerius metus, nubudęs vieną saulėtą birželio rytą ir pro langą išvydęs namus, padabintus vėliavomis, paklausiau savo tėčio, kodėl jos kabo. „Prieš keturiasdešimt metų atėjo rusai ir mus išvadavo nuo gero gyvenimo“, - karčiai atsakė jis. Baimė, nežinia, nepatiklumas suspaudė mano paauglišką sielą, tik ryto vėjo plaikstomos raudonos vėliavos su kūjais ir pjautuvais atrodė negyvos ir grėsmingos.
Tad kokią interpretaciją pateiksime apie Vasario 16-ąją sau ir savo vaikams? Laisvadienis baigiantis žiemai? Nuobodybė po Užgavėnių blynų ir valentiniško siautulio? Neturime tyrimų, kaip tautines šventes, datas interpretuojame savo šeimose. Vis vien kažkaip nepavyksta kaip tiems žydams susitapatinti su protėviais, jų garbingais poelgiais. Tuo labiau, kad lietuviai nemėgsta praplikusių, akiniuotų, išsilavinusių, blaivių, kultūringų veikėjų. O anie, pasirašę Vasario 16-osios aktą, būtent tokie ir buvo. Valdžioje vien vagys ir plėšikai, tad su ja nesinori turėti visai jokių sąsajų. Su tauta tapatintis nelengva, kadangi nesiseka kažko konkretaus apčiuopti. Juk ne veltui amerikiečių sociologas B. Andersonas tautą vadina įsivaizduojama bendruomene. Kaip įsivaizduojame save, taip ir vertiname. O apklausos liudija, kad nesame linkę didžiuotis tuo, kad vadinamės lietuviais.
Tačiau kanadiečių teoretikas W. W. Isajiwas paguodžiamai dar įvardija ir maištaujančią tautinę tapatybę, kuri yra susijusi su neigiamu savo tautinės grupės įvaizdžiu bei etninių protėvių suvokimu. Šis pesimizmas kyla iš idealių vaizdinių apie tautą, jos istoriją, papročius. Neigiami vertintojai, niurzgliai, amžini kritikai pasirodo yra rezervas, kuris bet kada gali suaktyvėti, nes kritiškas, maištingas požiūris liudija tam tikrą sąmoningumo lygį. 
Kad ir kaip ten būtų, bet kai mūsų protėviai pasirašė Nepriklausomybės Aktą, su jų parašais slėpiningai susiję esame ir mes. Jeigu ne anas tų šviesuolių sprendimas, o paskui ir mūsų kaimo bernų ryžtas su šautuvais ir durtuvais jį apginti, dabar nebūtume tuo, kuo esame. Didelio pasirinkimo nėra: arba Rusijos gubernija, arba Lenkijos provincija. Ir jei tik įsivaizduojame esą lietuviai, niekaip nesuprantu ko tie vyžoti kaimo bernai kariavo po Pirmojo pasaulinio karo, ko miškuose žūdavo po Antrojo, ko po tankais gulėme 1991-ųjų sausį. Tauta per valstybingumą įgauna savo konkretumą. Žinome, kad pasaulyje egzistuoja daugiau tautų, nei susikuria valstybių. Tačiau ar mes galime kalbėti apie jas kaip tautas tikrąja šio žodžio prasme? Štai E. Gellneris yra pasakęs, kad kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės, kurią galėtų pavadinti sava, yra labai prislėgta. Todėl ir nebūkime liūdni bei paniurę. Todėl ir švęskime. Juk esame valstybė.

Tomas Viluckas; Bernardinai.lt, sutrumpinta