PERKŪNO DIENA, GRABNYČIA

Tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (Perkūno) žvakės. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, mirties metines. Kaimo  žmonės tikėdavę, kad graudulinė žvakė atginanti ir perkūnijos grėsmę, todėl ją užžiebdavo ir statydavo ant lango arba krosnies prieždos, užslinkus audros debesims. Pradedant statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus - „kad velnias spiečiaus neišvestų“. Suvalkiečiai grauduline net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, - belieka lininę skepetą užmesti. Burtai su grauduline pasako, kas žmogaus laukia tais metais. Tris kartus apnešus uždegtą aplink stalą, reikia kryžmai - ties viršugalviu, kakta ir paausiais - truputį pasvilinti plaukų ir, užpūtus žvakę, stebėti kurlink nusidriekia dūmelis. Jei į stalo pusę ar aukštyn - sėkmė neaplenks, jei į durų pusę - teks išeiti iš namų ar net mirti. Būsimuosius metus, jų orus bei derlių atspėdavo ir pagal šios dienos orą. Jei diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Tik vaikams šiukštu varveklius daužyti - antraip linai suguls. Grabnyčia - antrasis po Pusiaužiemio laiptelis pavasario link. Kaimo žmonių pasakymu: ir „gaidys po lašais nuo stogo jau gali atsigerti“, ir „gryčių nebereikia šildyti“, ir „duona po rėčiu nesušąla“...

 etno.lt