VALENTINO DIENA... IR GIESMIŲ GIESMĖ

Kas bendra tarp Valentino dienos, įsimylėjėlių šventės, ir Giesmių giesmės, gražiausio iš gražiausių kūrinių apie meilę? Deja, o gi visiškai nieko. Užtat šitas kontrastas dosniai išryškina vienos pseudo šventės tuštybę ir kitos šventės tikrumą (skaityti šį kūrinį visada šventė). O Valentino diena nėra triukšmingai švęstina ne tik todėl, kad vasario 14-oji kartais išpuola per gavėnią.
Valentino diena, kaip ją švenčia pasaulis, iš tiesų yra vertas paniekos farsas, spekuliuojantis švenčiausiais dalykais, apverčiantis aukštyn kojom ir sutrypiantis tai, kas švelnu bei auga širdies tyloje, ir vietoj to bandantis įsiūlyti prastą pakaitalą. O šis tik pasijuokia iš tikrosios meilės, kurios ieškoma Giesmių giesmėj:
Pasakyk tad man,
mano tikroji meile,
kur ganai savo kaimenę,
kur guldai ją vidudienį poilsio? (Gg 1, 7)
Turbūt nė vienas amžius nebuvo taip smarkiai sudarkęs moters paveikslo, kaip tas, kuriame mes gyvename. Ir kas liūdniausia – su pačios moters sutikimu. Kita vertus, niekas niekada nėra su tokia pagarbia meile rašęs apie moterį, kaip išgiedota Giesmių giesmėje prieš šitiek šimtmečių:
Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,
graži kaip mėnulis,
šviesi tartum saulė,
pagarbią baimę kelianti
lyg pulkas su vėliavomis? (Gg 5, 10)
Pasaulis su visa savo vienadienės meilės banalybe bei nuogybe ir Giesmių giesmėje apdainuojamame kūno grožyje įžvelgtų tai, ką sėja aplink save, jeigu ši giesmė nebūtų viena iš Šventojo Rašto knygų ir čia nebūtų kalbama apie tai, kas amžina, neatšaukiama, rimta, esminio ir apie tai, kad aistra veda į pražūtį:
Dėk mane kaip antspaudą ant
savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas. (Gg 6, 6)
Giesmių giesmė – tai gyvas liudijimas, kaip svarbu sulaukti prabundant meilės, iš čia turėtų semtis išminties lytinio švietimo propaguotojai, į kairę ir į dešinę dalijantys prezervatyvus ir taip absurdiškai bandantys spręsti paauglių nėštumo ir abortų klausimus:
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros,
gazelėmis ar laukų stirnomis:
nebudinkite, nežadinkite meilės,
kol ji pati neprabus! (Gg 4, 8)
Valentino dienai rūpi tik išorė, forma, pasirodymas prieš kitus, kūno ir akių pasotinimas. Giesmių giesmė kalba apie seserystę, apie tai, kas iš tikrųjų gražu ir paliečia sielos gelmes:
Tu sužavėjai mano širdį,
mano sesuo sužadėtine!
Sužavėjai mano širdį
vienu savo akių žvilgsniu,
vienu savo karolių brangakmeniu. (Gg 4,9)
Pasaulis su stirtomis kičinių širdelių ir kvailais radijo laidų vedėjų šūkčiojimais kasmet mus dusina ir spraudžia į kampą. Kas nenori išgirsti esąs mylimas – į vasario 14-osios vakarą jau pradedi pasigailėtinai galvoti, kad apsidžiaugtum išgirdęs bent nenuoširdų sveikinimą iš „Maksimos“ pardavėjos... Kas drebančiom rankom nespaudo mobilaus telefono mygtukų, nors dar anais metais spjaudydamasis buvo prisiekęs NIEKADA jai nebeskambinti? Kas nekaišioja dešimt kartų perrašytų ir iškvėpintų laiškelių mylimiesiems į paltų kišenes?...
Sudužusių širdžių dienos damos, Jeruzalės dukros, šiemet nepirkit pyragaičio su šokoladiniu kremu kaip kompensacijos už gausias ašaras. Geriau šviesia širdim prisišveiskit mamos keptų širdinių blynų ir sėskit skaityti. Kol žemiškieji mylimieji dar klajoja ant Betero kalnų, bus gera gera gauti asmeniškai jums adresuotą laišką iš Mylinčiojo, kurio meilė niekada nesibaigia:
Ak, kokia tu graži,
mano mylimoji,
ak, kokia graži esi,
tavo akys kaip balandžių! (Gg 1, 15)

Dalia Zaleskienė; skrynia.lt