LAISVĖS KAINA

Šiandien, kai prisimename tą brangią kainą, kurią mūsų tautiečiai 1991 metų sausio 13-ąją sumokėjo už laisvę, verta pamąstyti apie visą tikrąją laisvės kainą. Ji nepasveriama tiktai tos dienos aukomis. Maža to, ji neapskaičiuojama prisiminus sudėjusius aukas per daugelį kitų mūsų tautos istorijos dienų – mūšių laukuose ir miškuose, kalėjimuose ir konclageriuose. Aukas tų, kurie guldė galvas, kentėjo ir rizikavo savo gyvybėmis siekdami ginti mūsų krašto nepriklausomybę. Kiekvienas pilietis, norėdamas gyventi laisvėje, norėdamas būti tikrai laisvu, turi sumokėti laisvės kainą. Tą kainą turime būti pasirengę sumokėti šiandien ir kasdien, jeigu norime gyventi tikroje laisvėje ir ją išsaugoti sau ir ateities kartoms. Laisvės kaina panaši į tą kainą, kurią kiekvienas tikintysis turi sumokėti norėdamas sekti Kristų.
Ditrichas Bonhoveris (Dietriech Bonhoeffer), Vokietijos liuteronų pastorius, kuris Antrojo Pasaulinio karo metu dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacizmą ir žuvo dėl tos veiklos, savo 1937 metais išleistą knygą Kristaus Sekimo kaina pradeda šiais žodžiais: „Pigi malonė yra mūsų Bažnyčios mirtinas priešas. Mūsų šiandienė kova yra dėl brangios malonės“. 
Pigia malone jis vadina meilę Dievui, rodomą tada, kai mums viskas gerai sekasi ir mūsų tikėjimui neiškyla pasipriešinimo ar sunkumų. Priešingai, brangi malonė patiriama tada, kai reikia su drąsa nešti savo kryžių, išpažinti ir įgyvendinti savo tikėjimą nepopuliarumo ir priešiškumo akivaizdoje. Šiandien, kaip ir anomis dienomis, didžiausias pavojus Bažnyčiai iškyla tuomet, kai jos nariai yra pasirengę išpažinti savo tikėjimą tik jiems patogiu būdu. Pavyzdžiui, švenčių metu dalyvauti tradicinėse pamaldose. Pavojus Bažnyčiai, kai tikintieji nėra pasiruošę savo kasdieninių gyvenimo sprendimų priimti, savo gyvenimo būdo pakeisti taip, idant jų tikėjimas būtų įgyvendintas. Kai dėl tikėjimo nekylama priešintis savo asmeniniams patogumams ar visuomenėje vyraujančiomis nuomonėmis. Tokie žmonės taip ir netampa tais Kristaus sekėjais, kuriais būti jie yra pašaukti, dar blogiau, gali padaryti daug žalos Bažnyčiai bei jos nariams.
Čia matome laisvės sampratos ir mūsų pasirengimo gyventi laisvėje analogiją. Tikra laisvė, kaip ir tikra meilė, kaip ir tikras krikščioniškas gyvenimas, brangiai kainuoja. O mūsų žmogiškasis polinkis – ieškoti pigios malonės, pigios meilės ir pigios laisvės.  Apgaulingiausia tai, kad siekdamas pigaus varianto žmogus galvoja, esą jam bus lengviau. Tačiau tik pasirinkus aukos kelią, pasiryžus gyventi ne tik sau, sumokėjus brangesnę kainą pasiekiamas vienintelis kelias į tikrąjį džiaugsmą, tikrąją meilę ir tikrąją laisvę.
Kai kalbame apie „laisvę“ šiandien, šalia valstybinės nepriklausomybės dažniausiai norime minėti asmeninių interesų tenkinimą ir apsaugą. Dauguma žmonių skiria ypatingą dėmesį vardijimui savo teisių, kurias laisvė jiems suteikia ir gina, užuot pastebėję dažnai panašaus ilgio sąrašą įsipareigojimų, kuriuos atneša ta pati laisvė.
Laisvė nėra susitelkusi tiktai apie mane, apie mano norus ir pageidavimus. Ji nėra pageidavimų koncertas, kuriame tiktai aš renkuosi, kokia muzika gros, ar loterija, kurioje tik mano numeriai visada iškrenta. Atsakomybė gerbti kitų orumą ir apriboti savo laisvę kitų žmonių teisių atžvilgiu yra laisvės kainos dalis.
Laisvei ir demokratijai, idant ji būti stipri, būtinas moralinis pamatas, pripažinimas, kad mano teisės kitam suteikia pareigas, ir kito teisės ir man užkrauna pareigų. Pareiga gerbti kitą žmogų, pareiga dirbti siekiant išsaugoti jo orumą. Tai nurodo, kad laisvė nėra ir negali būti laisve be ribų.
Viešumoje mirgančios reklamos bei programos mums bando įteigti pigių malonumų troškimą. Tuo jos dažnai sabotuoja brandžių asmenybių susiformavimą. Visos kartos paveikiamos šių įtakų, tačiau labiausiai - jaunimas. Išauklėtas pigia malone, jis po pirmojo santuokos išbandymo, pirmojo sunkumo taikosi gauti pigesnių malonių, ieško lengviausio kelio ir meta šeimą. Toks auklėjimas skatina norą atrasti pigaus pasitenkinimo alkoholyje ar narkotikuose, o kartais net visai pabėgti nuo problemų pasitraukiant iš šio pasaulio.
Žiniasklaidos laisvė nėra galimybė rašyti ar transliuoti bet ką, nepaisyti jokių populiarumo ar pelningumo padarinių. Pareiga gerbti tiesą, gerbti kitų žmonių orumą ir jų religinius įsitikinimus lieka prievolė, sulydyta su saviraiškos ir informavimo laisve.
Politikų nemažiau tyko pigumo pavojus. Kai sprendimai daromi vien siekiant laimėti balsų, o ne bendrojo visuomenės gėrio, tai yra grėsminga. Kai asmeniniai ar partiniai interesai lemia tėvynės ekonominį ir politinį saugumą, kai teisinėmis ir finansinėmis machinacijomis užsitikrinamas pelnas sau ar savo draugams, tai irgi einama pigiuoju keliu.
Minint Sausio 13-ąją verta prisiminti, kad žmonės neatsitiktinai rinkosi prie Televizijos bokšto, Spaudos rūmų bei Seimo siekdami apginti laisvę. Laisva žiniasklaida ir demokratinė valdžia yra laisvės garantai, bet drauge jie gali būti naudojami kaip laisvės pažabojimo instrumentai. Tokiais jie tampa ne tik tada, kai priešas juos užima, bet ir tada, kai jie veikia pagal „pigios laisvės“ principą.
Tomis lemtingomis dienomis valdžia viena nebūtų buvusi pajėgi apginti laisvės įrankių.  Visiems laisvę mylintiems žmonėms tada reikėjo stoti petys į petį.  Reikia tai daryti ir dabar – idant apgintumėme tikrąją laisvę. Nei spauda, nei Seimas, nei kitos valdžios institucijos, paliktos pačios sau neatlaikys spaudimo. Per daug ir per didelės pagundos jų tyko ir kėsinasi žlugdyti tikrosios laisvės realizavimą. Mūsų tauta, visi mūsų žmonės turi būti – ir yra – tikrasis laisvės garantas.
Lietuvos žmonės turi būti pasiruošę sumokėti laisvės kainą, suprasti kad „Lietuva brangi“ yra ne tas pats, kas „Lietuva miela“. Kai spaudoje pasirodo žmogaus orumą įžeidžiantys straipsniai, reakcija turi būti iš visur – aiški ir garsi. Kai su darbuotojais neteisingai elgiamasi, profsąjungos ir žmonės turi kelti balsą. Šeimos tegul buriasi ir gina „šeimų interesus“, kol mažesnės interesų grupės neuzurpavo jų vietos visuomenėje. Tėvai tegu aktyviai reiškia savo nuomonę apie tai, ko ir kaip mokoma mokyklose. Mokesčių mokėtojai tegu netyli, kai mato, kad jų pinigai yra švaistomi ar grobstomi.
Bijoma, kad vienišas balsas nebus išgirstas? Taip sakė tie, kurie tą naktį nėjo prie Seimo ar Televizijos bokšto – esą, ką gali neginkluotas žmogus padaryti prieš tankus ir automatus?  Tačiau galėjo. Todėl, kad nesuabejojo brangios laisvės verte. Ir todėl mes šiandien gyvename Nepriklausomoje šalyje ir galime džiaugtis laisve. Bet tikrai galėsime džiaugtis tik jeigu ir mes įvertinsime laisvės tikrąją vertę. Nebijokime reikalauti moralumo valdžioje, spaudoje, plačioje visuomenėje; nebijokime tiesos. Jau daug kam nusviro rankos siekiant paragauti tikrosios laisvės. Dar vieni rinkimai artėja, ir atrodo, kad net balsavimas daug kam atrodo per daug brangi laisvės kaina. Tačiau paburnoti apie valdžią namuose ar su draugais, paaimanuoti – pigi laisvė, kuri turi savo žiaurius padarinius. Pirmasis pigios laisvės padarinys – prie slenksčio artėjanti, įsismelkianti vergystė.
Bažnyčios varpai skamba kviesdami mus garbinti Dievą, dėkoti Jam už visas suteiktas dovanas, ypač mūsų gyvybės ir laisvės dovanas. Jie taip pat skelbė šventes ir būdavo pagrindinis pavojaus signalas. Laisvės varpas mums skamba kviesdamas džiaugtis ir dėkoti už laisvę, kurią turime. Bet kiekvienas jo dūžis yra ir perspėjimo, pavojaus signalas, primenantis tai, kas ant jo parašyta – „tas laisvės nevertas, kas negina jos“.