Šv. Kryžiaus išaukštinimo Šventė

Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė imta švęsti Jeruzalėje tuoj po kryžiaus atradimo. Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, jau būdama apie 80 metų amžiaus, 326 m., kaip maldininkė išvyko į Šventąją žemę ieškoti tikrojo kryžiaus, ant kurio mirė Jėzus Kristus. Ji sužinojo, kad žydai turėjo paprotį greta nužudytojo atskiroje duobėje palaidoti visus įrankius, kuriais jis buvo žudomas. Elenai pavyko surasti Jėzaus kapo vietą. Ten stovėjo stabmeldžių pastatyta Jupiterio statula. Ją nuvertus ir ėmus kasinėti tą vietą, buvo rastas Kristaus kapas ir kryžius su vinimis, kuriomis buvo prikaltas Jėzus.
Šv. Kryžius buvo laikoma Jeruzalėje. Musulmonams užėmus tą kraštą, kryžius buvo pagrobtas. Tik 627 m. imperatorius Heraklijus nugalėjo persų karalių Chosrojų ir iš jo atgavo prieš 14 metų į Persiją išvežtą šv. Kryžiaus dalį. Ji buvo atgabenta į Konstantinopolį ir iškilmingai nunešta į bažnyčią. Netrukus buvo pradėta švęsti Kryžiaus atradimo šventė Rytuose. Nuo 650 m. ji įvesta ir Vakaruose, šv. Kryžiaus atradimą minint gegužės 3 d., o Išaukštinimą – rugsėjo 14-ąją.
Šv. Kryžiaus relikvijų dabar turi daugelis bažnyčių. Rohault de Fleury (1870 m.) apskaičiavo, kad iki mūsų dienų yra išlikusi viena keturiasdešimtoji tikrojo kryžiaus dalis. Kitos dalys žuvo bažnyčių gaisruose.
Mes garbiname ir laiminame šv. Kryžių dėl to, kad ant jo įvyko didžiausias Dievo meilės veiksmas: Jėzus Kristus ant jo paaukojo Dangaus Tėvui savo gyvybę ir išvadavo žmones iš nuodėmės vergijos.

„Šventųjų gyvenimai“; Bernardinai.lt, 2006