Šventasis Laurynas

Rugpjūčio 10 d. minime šv. Lauryną, III a. Romos Bažnyčios diakoną, kurį nukankino imperatorius Valerianas. Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu Šv. Laurynas popiežiaus Siksto II buvo paskirtas vienu iš septynių Romos diakonų ir buvo atsakingas už pagalbą neturtingiems ir vargstantiems. Kilus žiauriam krikščionybės persekiojimui, popiežius Sikstas II buvo nuteistas mirčiai. Vedamas į egzekucijos vietą, jis išpranašavo Laurynui, kad jiedu susitiks po 3 dienų. Tuomet Laurynas visus jo turėtus bažnyčios turtus išdalino sergantiems ir skurstantiems. Imperatoriaus Valeriano valdininkui pareikalavus atiduoti Bažnyčios turtus, Laurynas atėjo pas jį su didžiuliu krikščionių remiamų vargšų sąrašu ir tarė: „Štai čia Bažnyčios lobis“. Įsiutęs prefektas Lauryną pririšo prie virš laužo pakabintų grotelių, taip pasmerkdamas jį lėtai ir kankinančiai mirčiai. Tačiau Dievas suteikė Laurynui tiek meilės ir stiprybės, kad jis beveik nejautė liepsnos teikiamo skausmo. Jis net juokavo, liepdamas teisėjams apversti jį, kad geriau iškeptų, o prieš pat mirtį jis tarė: „Dabar jau esu pakankamai iškepęs“. Kankinamas jis meldėsi, kad katalikiškas tikėjimas išplistų visame pasaulyje. Po mirties Laurynas buvo paskelbtas šventuoju, o rugpjūčio 10 d. yra skelbiami šv. Lauryno atlaidai.
Šv. Laurynas buvo ne tik diakonas, bet ir bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl jis yra bibliotekų globėjas. O dėl savo neįprastos mirties jis skelbiamas šventuoju virėjų globėju. Taip pat teigiama, kad šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro.
Lietuvių liaudies skulptūroje šv. Laurynas vaizduojamas stovintis, apsirengęs diakono rūbais, vienoje rankoje laikantis palmės šakelę arba kryželį, kitoje - groteles (savo kankinimų simbolį).

Kitos rugpjūčio šventės

Į puslapį VYDIJA