Prapjovos

Javus pjauti lietuviai pradėdavo pilnatyje, tikėdamiesi, kad tada bus pilni kluonai ir aruodai. Pirmoji pjūties diena vadinama Prapjovomis.
Šią dieną apeigomis apeinami rugiai, palaiminama rugiapjūtės pradžia. Tą dieną nevalia dirbti, kitaip vėjas nukilos klojimų stogus, išguldys rugius. Varnoms paberdavo grūdų – kad nekarksėtų ir stogų nepešiotų. Tądien parugėse apkasama Žemynai apeigų duonos, o likusia vaišinami pjovėjai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą saują rugių ir parnešęs padėdavo ant stalo. Paskui visi vaišindavosi. Kitądien į prapjovų lauką būtinai atsinešdavo paviržo. Visi nupjovę po pėdą vėl lauždavosi duonos sakydami: „Duona su duona susieina“, lenkdavosi Žemynai. Paskui vaišinosi, giedojo pjūties pradžios giesmes. Šeimininkas, sudėjęs pirmąją gubą keletą sykių nusilenkdavo Saulei – tik paskui visi pradėdavo iš peties pjauti. Pirmas rugių pėdas, vadintas „šeimininku“, „diedu“, buvo labai svarbus – saugojo nuo bėdos, teikė skalsą, juo kitąmet pradėdavo sėją. Kai kur kelias varpas iš jo sudegindavo ant aukuro, aukodami Laimai ir derliaus dievams. Grįžusius iš prapjovų pjovėjus, nešančius pirmąjį pėdą (kaip svetį - javo ir protėvių dvasią), sutikdavo su duona ir druska, sakydami: „Sena duona naują pasitinka!“ arba „Šviežia duona parėjo!“. Gubas laukuose suremdavo iš 9 pėdų.
Rugiapjūtę baigdavo irgi su apeigomis: iš paskutiniųjų lauko varpų pindavo „ievarą“. Tai lyg kokia kasa, paliekama lauke.