Švelnus Dievo dvelkimas

Pranašas Elijas, nuvargintas kovos su stabmeldystės apraiškomis, gelbėdamasis nuo tykančių jo gyvybės persekiotojų, pabėgo į Sinajaus dykumą. Nusivylęs jis net prašė, kad Dievas atimtų jam gyvybę. Tačiau Viešpats turėjo kitus planus. Jis atveda Eliją prie Horebo, arba Sinajaus, kalno, kur Dievas per Mozę prieš keturis šimtmečius sudarė Sandorą su išrinktąja tauta. Ant kalno Elijas išgyvena simbolinius Biblijoje aprašomus Dievo apsireiškimo ženklus: galingą vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Tačiau tikrasis Viešpaties pasirodymas įvyksta ne per anuos įspūdingus gamtos reiškinius, bet per „švelnios tylos balsą”. Visa Dievo apsireiškimo scena turi padrąsinti pranašą. Nuostabiausios yra ne didingos iš anksto paskelbto Dievo apsireiškimo aplinkybės, bet pranašo, sugebėjusio įžvelgti Dievo buvimą švelnioje tyloje, tikėjimas. Net ateistą gali sukrėsti kokios nors ypatingos patirties paliudijimas. Tačiau tik gilaus tikėjimo žmogus gali įžvelgti Dievo veikimą mažuose ir paprastuose kasdienos dalykuose. Ši patirtis sutvirtino Elijo jau turėtą tikėjimą. Sustiprintas jis grįžo į savo šalį toliau tęsti Dievo patikėtą misiją.
Mistikus geriausiai apibūdina tos pačios dvasios žmonės. Šventasis Kryžiaus Jonas rašė, jog išgyvenęs „kalnus, ūksmingus slėnius, nuostabias salas, triukšmingas upes”, jis pajuto Mylimojo prisilietimą tik švelniame „meilę nešančio vėjo dvelksme”. Savo ruožtu šventoji Teresėlė rašė apie savo vienuolinių įžadų dieną: „Mano sąjunga su Jėzumi įvyko ne dundant griaustiniams ar žaibuojant, tai yra lydint ypatingoms malonėms, bet dvelkiant švelniam vėjeliui, panašiam į tą, kurį ant kalno suvokė mūsų tėvas Elijas”. Dar priimdama Sutvirtinimo sakramentą ji jau įžvelgė Viešpaties žingsnius: „Aš nejutau galingo vėjo Šventosios Dvasios nužengimo metu, veikiau jutau švelnų vėjelį, kurio šlamėjimą pranašas Elijas išgirdo ant Horebo kalno“. Ar mokame išlaikyti vidinę tylą, kurioje atpažintume tyla apsigaubusį Dievą? /.../

Bažnyčios žinios, 2002