ŠVENTASIS SILVESTRAS
Bažnyčios istorijoje yra du šventieji Silvestro vardu
popiežius Silvestras I, miręs 335 m., ir vienuolyno
abatas Silvestras, gyvenęs maždaug 1177-1267 m. Pirmojo
liturginė diena yra lapkričio (XI 26), o antrojo
gruodžio mėnesį, Naujųjų metų išvakarėse (XII 31). Iš
turimos liaudies tikėjimų medžiagos sunku spręsti,
kuriose šalies vietose kuris šių šventųjų labiau
gerbtas. Šiaip ar taip, jie abu buvo tapę Lietuvos
merginų tekybos vilčių išpildytojais: tų dienų liaudies
tikėjimai, kiek mums šiandien žinoma, siejasi su
vedybinės laimės būrimais. Daugiausia šių tikėjimų yra
užrašyta Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje, mažiau Rytų
Lietuvoje.
Švenčioniškės merginos šv. Silvestro dienos išvakarėse,
išbėgusios kieman, apkabindavo kiek pajėgia daugiau
tvoros statinių ir skaičiuodavo pora ar liekas. Jei
pora, greitai ištekės, jei vienas atliko, teks dar
bent metus piršlių palūkėti. Suvalkietės šv. Silvestro
dienos vakare į vandens sklidiną dubenį įmesdavusios
porą angliukų, pirštu juos pasukinėdavusios, žiūrėdavo,
ar jie suplauks draugėn. Jei suplaukė, gal Dievas duos
dar šią žiemą ištekėti.
Kai kurie žemaičių būrimai reikalavo didesnės rizikos,
net nugalėti baimę. Pavyzdžiui, šv. Silvestro dienos
vidurnaktį reikėjo vienai nuėjus į jaują (kaip žinome,
jaujos visada stovi atokiau nuo kitų trobesių, jos
žmonių laikomos velnių ir kitokių dvasių buveine),
pasilypėti ant duobos (šildomoji patalpa jaujoje),
užžiebti žvakę ir įdėmiai žiūrėti į tamsą. Tada pamatysi
savo likimą: gal tai bus jaunikis, o gal ir karstas.
Galima savo likimą pamatyti ir vienam užsidarius
kambaryje, taip pat užsidegus žvakę žiūrint į veidrodį.
Pasakojama, kad daugelis, taip mėginusių savo ateitį
išsipranašauti, iš baimės susirgę ir numirę. Dar sakyta,
kad pačiame vidurnaktyje reikia išbėgus kieman purtyti
tvorą ir sakyti: Tvora, tvora, tave purtau, šunys,
lokite! Sakykit, iš kurios pusės ateis mano
sužadėtinis! Kurioje pusėje pasigirs šuns lojimas, iš
ten galima laukti piršlių. Dar tą naktį merginos per
medinį rėtį pildavo į dubenį ištirpdytą šviną ir
žiūrėjo, kokios figūros susiformuoja vandenyje. Pagal
tai spėdavo savo ateitį. Naujesnės kilmės būrimas yra su
degtukais, atsimenant, kad degtukus tik XIX a. kaime
imta naudoti: anksčiau ugnis buvo įskeliama skiltuvu į
titnagą ir įpučiama į sausą kempinę ar drobinį skudurą.
Reikia šv. Silvestro vidurnaktį įbrėžti degtuką, galvute
jį prilipdyti prie stalo ir stebėti, kurion pusėn
degtukas nusvirs iš ten lauktini piršliai.
Nekyla abejonių, kad šv. abato Silvestro diena savo
būrimais siejasi į bendrą visumą su po keleto dienų
švenčiama šv. Andriejaus švente (XI 30). Tie būrimai
savo esme yra bemaž tapatūs Kalėdų, t. y. žiemos meto
burtams.
day.lt