martyno diena, OŽIO DIENA
Tai paskutinė rudens šventė,
senovėje kartais švęsta ir lapkričio 10 d., kitur - 12 d. Tai įspūdingos
rudens palydos, padėka derliaus dievams. Tada
atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūnininku,
išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai
laukdavo sniego - ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad
nebereikėtų tęsti ganiavos: surengdavo Balto ožio aukojimą
arba Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje jie išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią; apie
jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ne
raguotą ožį; ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų
pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį
užsodindavo raitą. Paskui šokdavo Oželį, Ožkelę,
kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai
erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėm, kaduginėm
lazdom, dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens,
kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas. Ant laužo
kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių - piemenėlių
gardumyną. Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo
barzdą, jam uždėdavo žalią miško pataisų karūną. |
Kitos lapkričio šventės
Į
puslapį VYDIJA