Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
Pilotas tarė: „Ar aš žydas? Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.
Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“
Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.

Paminėjus Kristų Karalių, ausyse ima suktis Vatikano radijo šaukiniai. Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat. Jis nugali, valdo, viešpatauja. Gal tai pagal ankstesnį Julijaus Cezario analogą: veni, vidi, vici? Bet šis trejetas kerta lyg rimbu ar kalaviju, o vatikaniškasis švelniai, svajingai liejasi, beveik kaip lopšinė. Ir kaip visos lopšinės baigia išdilti iš atminties. Vatikanas, tiesa, tebešneka lietuviškai, tik jau nebesulyginsi su anomis penkiolika minučių, gūdžiuoju sovietmečiu, kaip dabar sakoma. Tada nuo to balso virė antitarybinis kraujas. Meilė Bažnyčiai nebeišsitekdavo širdy. Sibiro naktys virsdavo aušra. Ir vis palydint tai lopšinei apie valdantį ir viešpataujantį Kristų.
O jis štai aiškina Pilotui, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio. Pilotas gal ir patikėjo, nes ne per daug stengėsi pasiųsti vienišą maištininką ant kryžiaus. Vis dvejodamas. Bet kai jo mokiniai vėliau ėmė plėstis ir kelti galvas, senasis imperijos vietininkas būtų galėjęs tik atsidusti dėl savo lengvatikystės. Ne šio pasaulio karalius netrukus suvalgys ir pačią Romą su visu imperatoriaus dvaru. Jam patinka didelės teritorijos, nes ten yra kur parodyti savo galybę ir pasišaipyti iš tų, kurie mėgina jam nepasiduoti. "Aš patiesiu tavo priešus tarsi suolelį po tavo kojom”, – čia jam taip Visagalio pažadėta ir taip daroma. Sibiro naktyse skambėjęs jo pergalės himnas guldė jo priešus, nespėjus tiems nė prasimerkti.
Lieka, žinoma, klausimas, kodėl jis pats tada nekalbėjo ir nesielgė kaip tikras karalius. Leidosi spjaudomas, mušamas, teisiamas. Vietoj apgalvotos ir argumentuotos gynybos – nerišlios pamokslininko frazės. Tokia taktika? Apsimesti silpnu ir vienišu, kad užmigdytum priešininkų budrumą? Ar tai dangaus scenaristo sumanymas? Privesti visą šią istoriją iki absoliutaus kracho, o paskui kaip pirmąją kūrimo dieną iš tamsos ir nieko švystelėti naujo pasaulio kontūrais? Ne mums tuos dalykus suprasti. Tik aišku, kad tariamas šio karaliaus nekarališkumas bus per amžius didysis jo ginklas ir jo priešininkų didysis suklupimas.
Popiežius Pijus XI, prieš aštuonis dešimtmečius įvedęs katalikams Kristaus Karaliaus šventę, skelbė šitaip ketinąs stabdyti besiplečiantį sekuliarizmą ir ateizmą. Ir čia sužaistas keistas žaidimas. Griūvančių monarchijų fone pasirodęs Kristaus valdovo titulas turėjo būti daugelio priimtas kaip paranojiškos Bažnyčios pastangos sulaikyti visuomenės progresą. Praėjusių laikų ilgesys, kvailas ir juokingas. Rusijoje kaip tik tuo metu bolševikai smaginosi susprogdintų katedrų griuvėsiuose ir kišo savo vyskupus po ledu. Jokio sekuliarizmo ar ateizmo Kristus Karalius nesustabdė, tik dar labiau dilo jo paties galia ir autoritetas. Beveik žodis žodin buvo kartojamas evangelinis pasakojimas. Ironijos kupinas žvilgsnis į tariamą žydų karalių, ir kaip pasiteisinimas – „Mano karalystė ne iš šio pasaulio”. Kur čia beįtarsi, kad jis sugebėtų valdyti pasaulį. Visiems po senovei ramu ir saugu. Aną pasaulį jam atiduodame, tegul sau ima, kad nori. Dar sykį be galo juokinga.
Sunerimusi Bažnyčia karštligiškai mėgins ir tebemėgina apginkluoti jį šio pasaulio ginklais, užsodinti ant žirgo, pakurstyti jame kovos dvasią. Viskas perniek anksčiau ar vėliau. Ant balto žirgo jis pasirodys žemei tik laikų pabaigoje. Dabar jo kovos visada tik naktį, prisidengus neperregima tamsa. Žaibiškos, nes priešinga pusė nuo Piloto laikų jame mato nevykėlį, tinkamą tik anam pasauliui. Tada juokiasi jis. Anas pasaulis jam reikalingas, tai ne metafora. Ten jis kuria savo strateginius planus ir treniruoja angelus. Ten jo ginklų arsenalai. Ten jo tiesa įgyja triuškinamą galią ir niekais paverčia imperijas. Taigi jau šį pasaulį.
Aišku, su šypsena lauktume įrodymų. Kaip Pilotas. Šiandien Kristaus pergalės dar mažiau įžiūrimos negu 1925-aisiais, kada popiežius Pijus jam pavedė valdyti visatą. Europa jau pavadinta aptemusios vilties ir netikėjimo žemynu. Spindinčiomis akutėmis sucypsėkime, jog bažnytiniai uab’ai bankrutuoja. Plojimai, nauji plojimai. Juo tolyn, juo mažiau Bažnyčia turės argumentų, kad ji yra pasaulio šviesa. Spindinčių akučių daugės. Bažnyčiai tai tiesiausias kelias link savo Karaliaus. Kiekvienąsyk teisiama ji tampa kaip jis. Reikia nerišlių frazių, kalbėjimo ne į temą. Ištikimybės jo absurdo teatrui. Duoti kartotis ir kartotis evangeliniam scenarijui. Kita pusė neišvengiamai užkimba. Žiūrėk, ir Pilotas jau spąstuose, pasipjovęs savo išmintimi ir logika. Ir jau atidavęs jo tiesai savąją Romą.
Kristus ir toliau savo viešpatavimą lengvai leis priskirti nusenusių kunigų fantazijoms. Ar svajonių sričiai, glostomai Vatikano radijo lopšinių. Po to, kai vieną rytą viskas šioje istorijoje buvo sudėliota į vietas, jis nuolat dangstys savo tikruosius bruožus. Anokia čia būtų jam meilė ir atsidavimas, jeigu jis būtų nešiojamas gatvėmis karaliaus neštuvuose ir kiekvienas žinotų, kad nenusilenkęs jam bematant kris negyvas. Anoks ir karaliavimas, kada tik tiek tesugebi.
Bet čia jau ne Piloto logika. Jo neapgausi, kokie turi būti šio pasaulio karaliai. Paniekai išstatytam tariamam žydų karaliui jis mes savo garsiąją repliką: „Štai žmogus“. Frazė bus tiksli, bet jau po laiko. Minia cyps iš pasitenkinimo. Įamžinti judesiai. Kaip ir to žmogaus stovėjimas nuleidus rankas. Liūdnas ir pailgas jo veidas, paskui patraukęs poetą ir išdavęs Karalių, ten tereiškė jo kapituliaciją.
Kam viso to reikėjo, dabar svajingai tebeniūniuoja anas radijas.

-js-, Bernardinai.lt, 2006