Sekminių šventės
tradiciškai yra siejamos su Apaštalų darbų knygoje aprašytu
įvykiu, kai ant Jėzaus mokinių būrelio, kuriame buvo ir Jėzaus
motina Marija, nusileido Šventoji Dvasia. Tačiau Bažnyčios
patirtyje buvo ne tik šitos Sekminės. Evangelija pasakoja ir
apie tyliąsias Sekmines, kai Jėzus kambaryje kvepia į
apaštalus Šventąją Dvasią ir siunčia juos misijai. Taigi
Sekminės yra susijusios su pažadu atsiųsti Šventąją Dvasią.
Tuo pačiu metu, kai buvo švenčiamos pirmosios Sekminės, anot
Apaštalų darbų knygos, vyko ir Senajame Testamente aprašoma
derliaus šventė. Šventoji Dvasia visada yra siejama ir su
vaisingumu, su tuo, kad Bažnyčiai ji suteikia galią misijai, o
misija yra ir tai, kad Dievo meilės žinia plinta pasaulyje.
Nepaliaujamas Bažnyčios augimas yra Šventosios Dvasios
derlius.
Tačiau Šventoji
Dvasia labai dažnai šiandien paprasto pamaldumo yra
užmirštama. Betgi ji yra tas Trejybės asmuo, kuris mus veda.
Mes juk neturime Jėzaus regimu būdu, ir Tėvo nepažintume be
Šventosios Dvasios. Šventoji Dvasia yra tai, kas mums šiandien
atskleidžia Dievo meilę. Nuo pirmosios Sekminių dienos iki
šiandien. Jos atsiuntimas ir priėmimas yra vienas didžiausių
pažadų išsipildymų to Globėjo, to Vedlio, apie kurį kalbėjo
Jėzus.
Kaip
konkrečiai pasireiškia Šventosios Dvasios veikimas mūsų
gyvenime, kaip jis atpažįstamas?
Apaštalų tikėjimo
išpažinime yra tokios eilutės: Tikiu į Šventąją Dvasią,
Šventąją Visuotinę Bažnyčią. Šie du dalykai yra susieti
visiškai neatsitiktinai Bažnyčios visuotinumas ir Šventoji
Dvasia. Manau, Šventosios Dvasios veikimas pirmiausia
atpažįstamas per krikščionių bendrystę. Per ją gimsta
bendruomeniškumo ir meilės žinia visam pasauliui. Šventoji
Dvasia yra vienybės, atvirumo, komunikavimo, bendrystės
Dvasia. Ten, kur ji yra, yra ir šviesa. Šventajame Rašte mums
žadama: nevaikščiosite tamsoje, turėsite gyvenimo šviesą. Tai
yra šviesa, kuri leidžia mums bendrauti vienam su kitu, būti
vienam šalia kito, dalytis tuo, ką dovanoja Dievas. Dalytis
tiek, kiek mes jį pažįstam, kiek galime jį priimti. Tos
dalybos, man atrodo, yra vienas pagrindinių Šventosios Dvasios
veikimo rezultatų. Bažnyčios augimas, plėtimasis, gyvenimas
per visas krizes, išbandymus, nepaisant visų skilimų.
Ekumeninis judėjimas, pavyzdžiui, tikrai yra Šventosios
Dvasios darbas.
Kitas dalykas,
minimas Šventajame Rašte, yra Šventosios Dvasios dovanos,
vadinamos charizmos. Jos dovanojamos bendruomenėje apaštalas
Paulius visą laiką tai pabrėžia. Ir dovanojamos ne tam, kad
patirtume kažką ypatinga, bet kad dalytumėmės jomis vieni su
kitais. Paulius sako vienas turi vieną dovaną, kitas kitą,
o mes visi turime vieną dovaną būti su Dievu, būti su
Kristumi.
Šventosios Dvasios patirtis pirmiesiems
krikščionims buvo labai konkreti, galima sakyti apčiuopiama:
nusileido ugnies liežuviai, visi ėmė kalbėti kalbomis, tapo
kupini Šventosios Dvasios... Ar turėtume suprasti šiuos
žodžius tiesiogiai?
Šventoji Dvasia
nėra neapčiuopiama, nėra abstrakcija. Jei kas nors pažodžiui
supranta tai, kas parašyta, nieko blogo nematau palaiminti
tie, kurie priima tokią žinią. Bet už kiekvieno įvykio
aprašymo slypi ir simbolis, gilesnė tikrovė, kurią norima
apreikšti. Pirmųjų Sekminių pasakojime svarbiausias dalykas,
kurį panoro apreikšti mums Dievas per Šventąjį Luką, yra tai,
kad po tų įvykių, griausmų ir ugnies liežuvių jie meldėsi, ir
tos maldos buvo suprantamos visiems, atvykusiems į Senojo
Testamento šventę Jeruzalėje. Taip tarsi atstatoma tai, kas
buvo sugriauta Babilono bokšto statybos metu. Atstatoma arba
pažadama per šį Dievo veikimą žmonijos vienybė.
Tačiau krikščionys
turi vengti siekti įvairių patirčių bet kuria kaina. Mes
turime prašyti dovanų, laukti jų, priimti jas, tačiau tai nėra
savitikslis dalykas. Apaštalas Paulius pabrėžia, kad ne
visiems duotos kalbų ar stebuklų darymo, pranašavimo dovanos,
bet tam tikra dovana duota kiekvienam. Pavyzdžiui, jis kalba
apie vadovavimo dovaną, kas mums atrodo labai įprasta ir
kasdieniška. Iš tikrųjų tai nėra kasdieniška. Tai irgi dovana,
ir priimti ją yra viso mūsų gyvenimo mokykla.
Gal
daugiausia klausimų ir neaiškumų sukelia maldos kalbomis
dovana. Pakomentuokite tai plačiau.
Dažnai kalbant
apie charizmas minima būtent ši maldos kalbomis - dovana,
nes būtent su ja siejamas gausus charizmatinis sąjūdis,
prasidėjęs XX a. Tai malda nesuprantamais žodžiais, malda,
kurią, sakoma, Dievas girdi kaip širdies kalbą. Dažnai
charizmatų teologai ją lygina su kontempliatyviąja malda,
kurioje jau nebėra jokių žodžių, tiktai Šventosios Dvasios
įkvėpti atsidūsėjimai Dievo akivaizdoje. Ši dovana buvo
pasirinkta paties Dievo - kaip ženklas, kurį paskui
charizmatinis sąjūdis galbūt pernelyg sureikšmino. Bet jei
peržvelgtume visą XX a. šimtmetį ir bandytume įsigilinti į šio
judėjimo misiją, tai toji misija tiesiog perduoti kitiems
gyvą Dievo žinią. Ši dovana buvo duota ne tam, kad kažkas
įgytų galią, bet kad krikščionys įgytų meilės jėgos, kuri veda
į mažumą ir nuolankumą. Charizmų turėjimas veda į tai, kad jos
pagaliau tampa dovana visai Bažnyčiai, su ja susilieja, tie
žmonės tampa tarsi atgimimo šaukliais, ir tas atgimimas vėl
leidžia pajusti vienybės ir meilės ryšį Bažnyčioje.
O
pranašystės dovana?
Ši dovana visų
pirma skirta visai Bažnyčiai. Visa Bažnyčia yra pranašiška
tauta, nes skelbia Dievo karalystę, kurią reikia atpažinti ir
priimti čia, žmonių bendruomenėje. Pranašystė tai pasakyti
žmonėms apie jų situaciją, atskleisti ją ir pasiūlyti išeitį,
įvardyti Dievo artumo ženklus. Pranašai taip elgėsi visais
laikais ir Senojo, ir Naujojo Testamento. Žiūrėjo į Dievo
tautos būklę ir kalbėjo apie tai ne dėl to, kad pažemintų ar
kažkaip sutryptų. Tiesiog kalbėjo, įspėjo, žadino, sakydami,
kad toji būklė šaukiasi Dievo. Tai yra pagrindinė pranašo
funkcija. Pranašas kalba apie tai, kas turi įvykti tavo
gyvenime, kad jis pasikeistų iš esmės. Tai labai skiriasi nuo
visokių dalinių pranašysčių, kuriomis paprastai užsiiminėja
žmonės, norintys patirti įvairiausias paslaptis atspėti
būsimus savo gyvenimo įvykius ar valdyti kitų gyvenimus. Nors
Biblijoje nėra visiškai atsisakoma pranašystės, kaip ateities
įvykių spėjimo, tačiau tai niekada nėra esminis dalykas jis
visada susiejamas su esminiu Dievo ir žmogaus, Dievo ir
tautos, Dievo ir Bažnyčios santykiu. Prisiminkime Pauliaus
pranašystę, kai jis kalba, jog Šventoji Dvasia jam sakanti,
kad jis tuojau turės pasitraukti, išeiti. Paulius atsisveikina
su bendruomenėm, grįžta į Jeruzalę, nes Šventoji Dvasia kalba
jam apie skaudžius įvykius, kurie bus jo gyvenime. Paulius
nežino, kas jo laukia tiksliai, bet jaučia. Ir tai yra Dvasios
pranašystė. Jam tiesiog duodama proga kalbėti žmonėms ir
galbūt atnaujinti su jais santykį, pagilinti jį toje
perspektyvoje, kuri jo laukia.
Kaip
neapsigauti, kad dovanos, kurias minite, nekyla iš paties
žmogaus, o yra Dievo Dvasios duotos?
Sunku pasakyti
taisyklę, kaip čia neapsigauti. Katalikų teologai, kalbėdami
apie charizmas, sako, kad jos atpažįstamos pagal vaisius. Ne
per apraiškas ir ne per jausmus. Žinome, kiek daug žmonių
šiandien ir balsus girdi, ir regėjimus mato, ir labai
emocingai išgyvena maldą, tapdami savotiškais emocijų
narkomanais. Ką reiškia pažinti per vaisius? Žmogus gali
matyti savo gyvenimo kaitą ir vertinti, ar tas gyvenimas yra
tik ėjimas per gilias duobes nuo emocijos prie emocijos, ar
jis turi nuoseklią kryptį. Ar jis yra integralus, ar nėra
suskaldytas į atskiras realybes gyvenimo ir maldos. Ar jis
turi kryptį, kurioje vis labiau ryškėja Jėzaus veidas? Jo
meilės šaukimas?
Padėti mums visa
tai atpažinti gali dvasios vadovai. Kiekvieno iš mūsų kelias
vyksta ir vienumoje, ir slaptoje su Dievu, bet ganytojas,
kunigas ar dvasios vadovas, arba tikėjimo broliai ir seserys,
kurie meldžiasi kartu, gali padėti mums atpažinti, kas čia
tikra, ir kas ne.
Kaip
su Šventosios Dvasios nužengimu yra susijęs Sutvirtinimo
sakramentas, kuris paprastai bendruomenės nariams suteikiamas
per Sekminių šventę?
Susijęs
tiesiogiai, nes Sutvirtinimo sakramentas ir laikomas
Šventosios Dvasios suteikimu, pripildymu Šventąja
Dvasia.
Suteikiant šį
sakramentą, uždedamos rankos ir patepama šventąja krizma du
šie gestai žymi Šventosios Dvasios atėjimo ir misijos
vienybę.
Kodėl neužtenka
Krikšto, o reikia dar ir Sutvirtinimo sakramento? Sutvirtinimo
sakramentas Vakarų Bažnyčioje yra suprantamas kaip sąmoningas
žmogaus atsakas į Dievo kvietimą. Kai žmogus krikštijamas jau
suaugęs, Sutvirtinimo sakramentas teikiamas tuojau po Krikšto,
kai krikštijami kūdikiai, Sutvirtinimas teikiamas atskirai.
Tada mes kviečiami jau sąmoningai apsispręsti ir priimti Dievą
į savo gyvenimus. Per Sutvirtinimo sakramentą mes ne tik
priimame vienybę su Dievu, bet vienybę su Bažnyčia. Mes
sutvirtinami ir siunčiami į misiją. Ir tai yra Sutvirtinimo
sakramento esmė.
Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Bernardinai.lt, 2005-05-15