mano VIEŠPATIES Širdis

Šiandienėj Evangelijoj Jėzus nieko mums nebesakys. Tačiau labiau nei žodžiai mus palies Jo gyvenimas. Jo netektis savęs dėl mūsų. Jėzaus Širdies šventės proga – Jo kruvinų rankų ir kojų kalba... Pervertas šonas prieš mano akis - daug labiau paliečianti ir supurtanti Jėzaus biografijos žinia už iškalbingiausius žodžius, už įrodinėjimus ir paaiškinimus... 
„Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“... Šie žodžiai bus išsipildę ne tik Jėzaus kankintojų gyvenimuos. Jie tiks visų laikų krikščionims. Žiūriu į tą kurį perdūriau. Į tą, kuris leidosi perduriamas dėl manęs. Galvoju apie savo Viešpaties Širdį tada ir dabar. Į Širdį To, kuris  ateina pas mane Komunijoje. Į Viešpaties Širdį, kurioje įsminga kiekviena mano diena. Mano pastangos ir apsileidimai. Žiūriu į Viešpaties Širdį kaip į savo išgelbėjimo viltį. Žiūriu į Viešpaties širdį kaip į motiniškos ir tėviškos meilės apstybę. Į tai, pro ką negaliu praeiti, išsisukti maldų formulėm, atsipirkti gerais darbais, - žiūriu į Viešpaties Širdį, kuri, atrodo, nori iš manęs vis daugiau ir daugiau.
Juk turim užduotį pamažu panašėti į Gailestingiausią, tyriausią ir labiausiai mylinčią romią ir nuolankią Dievo Širdį. Kaip Evangelijos puslapiuos parašyta: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“. Ir mes galim savo buvimu parodyti Jėzų. Tapti Viešpaties Širdies atšvaitais. Žmonėmis, kurie netenka savęs dėl kitų, tokių, kaip Motina Teresė, taip pat ir mūsų tautiečiai,- Juozas Zdebskis, sausio 13-osios aukos ir daugelis kitų. Tapti Viešpaties Širdies atšvaitu tiems, prie kurių gyvenimų mums leista prisiliesti.
Ir net jei nusigręžiu, Viešpaties mintis vejasi mane. Kaip šv. Augustinas sakė: „Jis stovi prie mano vartelių“. Ir visgi man toli iki Dievo širdies šviesumo. Tačiau bedugnę, kuri skiria Jos šventumą nuo mano sielos vargo jungia trauka. Jo meilės trauka, ir ši trauka padeda mums panašėti į Jį. Savo buvimu parodyti Jėzų, kurio širdis yra kaip tėvo ir motinos. Antai psalmėje skaitome: „Kaip tėvas gailisi vaiko, taip gailisi Viešpats ištikimųjų“.(Ps 102) gailisi iki mirties ant kryžiaus. Tad ir mums, Dievo meilės lemtiems belieka  visa širdim, visu protu, visomis jėgomis atsakyti. Kažkas yra pasakęs,- „viskas įmanoma, tik reikia labai norėti“. Drauge ir trokšti perlipt per save vardan to, kad nežeistume ir neskaudintume Viešpaties Širdies.
Perdurta širdis lyg vynmedis, paruoštas skiepijimui, kad įrėžus žievę būtų įstatytos naujos šakelės. Naujų krikščionių gyvenimai... Beje, kaip skiepijant, šakelė nupjaunama nuo senojo medžio, taip ir mums teks savo senąjį „aš“ palikti dėl gyvenimo Viešpatyje apstybės. Dėl gyvojo vandens, kuris atitekės į mus iš Viešpaties perdurto šono. Mums, įskiepytiems į Viešpaties Širdį.

Renata Vanagaitė SSC, „Mažoji studija“, Bernardinai.lt, 2006