Jėzaus Širdis

Pasibaigus Velykų laikui švenčiame keletą iškilmių – Švenčiausiosios Trejybės, Kristaus Kūno ir Kraujo bei Švenčiausios Jėzaus Širdies. Pastaroji iškilmė praeina turbūt kukliausiai ne tik todėl, kad ji būna ne sekmadienį, o vidury savaitės, bet ir todėl, kad pats Jėzaus Širdies pamaldumas šiandien tikrai neišgyvena pakilimo. Jo pradžia – septynioliktas amžius. 1672 metais apsireiškęs Šventajai Margaritai Marijai Lakok, vizitiečių vienuolei Prancūzijoje, Jėzus paskatino neužmiršti Dievo meilės, parodytos per paties Jėzaus gyvenimą, taip pat plėsti specialų Jo širdies garbinimą. Regėtoja drauge su savo dvasios tėvu jėzuitu, dabar taip pat šventuoju, Klaudijumi Kulumpieru ėmė skleisti mintį apie Jėzaus Širdies šventę ir Jėzaus Širdies penktadienius. Tačiau praėjo ištisas šimtmetis, kol ši šventė buvo įvesta Bažnyčioje.
Ši šventė suteikė visiškai naują dvasią. Anuo metu vyravo vadinamasis senzenizmas, dvasinė srovė, skatinusi galvoti apie nepalenkiamą Dievo teisingumą, Jo griežtumą ir visišką žmogaus nevertumą prieš Dievą. Pavyzdžiui, Komuniją tikintieji su baime ir drebėjimu priimdavo tik kartą per metus. Ir štai pasigirsta balsas, kad Dievas myli pasaulį, kad Jo meilė ir gailestingumas niekur nedingo, o šios meilės regimu simboliu yra Jėzaus širdis. Šis pamaldumas, skatinęs dažną Komunijos praktiką, žadinęs jautrų žmogaus atsiliepimą Dievo meilei, pakeitė Bažnyčią. Labiausiai ši šventė suklestėjo XIX a. ir XX amžiaus pradžioje. Devynių pirmųjų mėnesio penktadienių praktika, pasiaukojimas Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai, birželio pamaldos, kurių metu giedama Jėzaus Širdies litanija, labai paplitę Jėzaus Širdies paveikslai rodo, koks populiarus buvo tapęs šis pamaldumas.
Tačiau jau kurį laiką jis nebėra toks gyvas. Gal saldūs paveikslėliai, gal su šiuo pamaldumu susijęs sentimentalizmas tapo nepriimtini XX amžiaus pabaigos žmogui. Tik su vandeniu neišpilkime kūdikėlio. Išorinės formos keičiasi, bet esmė išlieka. Jėzaus Širdis mums ir toliau kalba apie Jo šiltą, jautrią meilę, kuri neatstumia susitepusio žmogaus, o priešingai, eina ieškoti kiekvieno, toli nuklydusio. Tai meilė, kuri nepasmerkia, bet dovanoja atleidimą. Meilė, kurios ir mes ilgimės, taip dažnai patirdami susvetimėjimą, atsiribojimą, vienišumą, neteisingumą.
Šventajame Rašte meilė reiškia ne tik jausminę meilę, bet ir patį žmogaus asmens branduolį, jo gelmes, iš kurių kyla visi siekiai ir sprendimai. Juk ir iš Jėzaus Širdies plaukianti paguoda, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, tai noras dalytis su žmogumi jo kančia, nuraminti jo nerimą, sušvelninti liūdesį. Tai konkretus Jo draugystės įrodymas ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tad meilė, kurią primena ir kurios moko Jėzaus Širdies šventė, nėra vien jausmai ir emocijos. Mylime visu savo gyvenimu, apsisprendimais ir darbais. Mylėti Jėzų, vadinasi, būti panašiam į ištikimą tarną, kuris budi ir laukia, tai reiškia uoliai ieškoti Jėzaus ir visomis jėgomis, visa savo esybe įsikibti į Jį ir patikėti, kad mes Jam tikrai rūpime. O mylėti vienas kitą – tai priimti kito dalią, įsitraukti į jo likimą, atverti jam savo širdį taip, kaip mokė Jėzus.
Šito mus moko romus ir nuolankios Širdies Jėzus, užtikrinantis, kad pas Jį rasime savo sieloms atgaivą.

Kun. Lionginas Virbalas SJ, „Mažoji studija“, 2005