Linamynis, skerstuvės

Gruodį saulė pasirodo retai, žemę slepia sniegas ir kausto šaltis. Iš didžiųjų darbų valstiečiams belikęs linamynis. Linamyniui, kaip ir kitiems sunkiems darbams - pavasarį mėšlavežiui, vasarą šienapjūtei, rugiapjūtėi - buvo kviečiamos talkos. Betgi linamynis ypatingas tuo, kad buvo dirbama naktimis: dieną jaujos pirtyje linų stiebeliai buvo karštyje džiovinami, naktį rankiniais mintuvais vyrų laužomi „minami“, merginų - čia pat išlaužtos iš stambių spalių linų saujos braukiamos lengvesniais mintuvais ar brukamos bruktuve.
Jauja būdavo apšviesta besikūrenančių šakalių (juos kurstyti buvo paauglių ir karšinčių senelių darbas) ar prie sienos pakabinto žibinto. Puiki proga vaikinams, apsitaisius šmėklomis, pagąsdinti merginas. Ateidavo „giltinė“ su mediniu dalgiu, „ožys“, „meška“, „arklys“ ir  „gervė“. Atėję „žydeliai“ „pirkdavo“ merginas. Baigus linus doroti, atsilikę kaimynai būdavo pašiepiami ir paraginami, atnešant jiems „kuršį“ - didelę šiaudinę lėlę. Galimas dalykas, taip prisimenamas jaujos dievaitis - Gabjaujis. Ilgais žiemos vakarais moterys verpdavo, ausdavo, plunksnas plėšydavo, o vyrai malkomis rūpindavosi, drožinėjo, virves vijo, žvakes liejo, tinklus pynė. Mažieji klausydavosi pasakų, kurias sekė suaugusieji, dirbdami visus tuos darbus.
Talkos metu šeimininkės stengdavosi paruošti kuo skanesnį ir sotesnį maistą. Suvalkijoje, Pietų Žemaitijoje ypač populiarus linamynio talkų patiekalas buvo riebus kugelis, Vakarų Žemaitijoje - kruopų, žirnių, bulvių ir šviežios kiaulienos šutinys, vadinamas šiupiniu, įvairūs virtiniai su lašiniais ar varške vidurio Lietuvoje, Dzūkijoje - ant kopūstlapių duonkepyje iškeptos bulvinės bandos su grietinės ir spirgučių dažiniu. Apie Trakus sakyta: „Jei per linamynį nėra bandų, tai ne talka“. Jei talka vykdavo pasninko dienomis, žemaičiams spirgius atstodavo kanapės, o dzūkai skanindavo valgius saldžiu trintų aguonų miešimu. Talkininkai paprastai buvo vaišinami ten pat, jaujoje, net keletą kartų per naktį. Darbo talkos, anot žymiojo suomių etnologo Kumsta Vilkuma, senovės žmogui buvo viena didžiausių švenčių. Jų metu kiekvienas turėjo puikią progą parodyti savo sugebėjimus, išprusimą, mokėjimą bendrauti, krėsti pokštus. Čia ne tik užsimegzdavo pažintys, bet neretai būdavo pasirenkamas partneris vedyboms.
Neilgomis poilsio - „pypkiarūkio“ valandėlėmis senesnieji sekė pasakas, minė mįsles, jaunimas krėtė išdaigas, vaikinai, demonstruodami jėgą, vikrumą, sumanumą, prasimanydavo įvairiausių vyriškų žaidimų.
Gruodis - taip pat tradicinis skerstuvių metas. Geriausias laikas meitėlį ant šono versti - per Mėnulio pilnatį arba priešpilnyje. Tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani. Iš kiaulės kasos spėjama, kokia bus žiema. Jei jos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus šalta. Gruodžio 21 d. - per Elnio devyniaragio šventę skersti kiaulę vengta, tikint, kad ji ilgai nenusibaigsianti, o svilinama gali atgyti, pagriebti degančių šiaudų gniūžtę ir padegti kluoną. Šiaip jau skerstuvėms laikas renkamas pagal Mėnulio fazę. Nelaiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei tas darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir „kirmėlėms pasninkas“. Vasaros darbymečiui lengviausia išsaugoti delčiagaly skerstos kiaulės lašinius. 

etno.lt