Adventas, ko gero,
turtingiausias liturginių metų laikas simboline prasme; juo
prasideda liturginiai metai. Neverta ginčytis, kad
krikščionių tikėjimo centras yra Jėzaus Kristaus įvykis:
gyvenimas mirtis prisikėlimas: tai švenčiame Velykų
laiku. Kristaus gimimo šventė atsirado daug vėliau tik
ketvirtajame šimtmetyje, ir nieko bendro neturi su Jėzaus
tikrąja gimimo diena. Jos tikslas buvo pakeisti pagonių
žiemos solisticijos Nenugalėtos Saulės šventę. Dėl to per
Adventą yra tiek daug šviesos simbolių: Kristų
simbolizuojama Tiesos saulė. Vėlgi saulės Kritaus simbolis
mums yra sunkiai suprantamas. Pirmiausia saulė lietuvių
kalboje moteriškos giminės daiktavardis, mums geroji
motinėlė, pažadinanti žemę. Tuo tarpu Biblijoje yra
galingas karys, taigi, vyriškos giminės, - panašiai rasime
ir kitose kalbose, kur saulė yra deginanti, pavojinga
gyvybei. Tačiau visoje planetoje yra vienodai aišku, kad
saulės keliui niekas negali sutrukdyti: žmogus mato, kad ji
kiekvieną dieną kyla ir rieda savo keliu iki vakaro. Taip ir
Dievas kaip saulė įvykdo savo sumanymą, taip kaip jo
gailestingumas ir ištikimoji meilė nusprendusi: Jo kelio
neįmanoma sutrukdyti. Dievas gimsta mūsų broliu, kad visi,
kurie jam atvers gyvenimo duris, patirtų Jo gerumą.
Taigi, Adventą sudaro keturi sekmadieniai prieš gruodžio 25
dieną. Šis laikas skirtas ne atgailavimui ir moraliniam
savęs ištyrimui, bet egzistencinės savimonės atnaujinimui
kas yra žmogus, iš kur jis ir kur link eina.
Jėzaus gimimo naktis tampa žmonijos situacija: Dėl
širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš
aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties
ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią (Lk
1,79). Naktis nuslinko, diena prisiartino (Rom 13,13).
Šviesa, taika, ramybė yra tas tikslas, į kurį veda gimęs
Išganytojas. Žmonija ilgisi ramybės ir taikos, tačiau
realybė tąkart atrodė labai tolima nuo amžinojo gėrio
pilnatvės. Ir čia Dievas įsiveržia į žmonijos istoriją. Gal
būtų labiau tikėtina, jei Dievas įsiveržtų, kaip galingas
karžygys tuoj pat viską sutvarkantis ir sustatantis žmonių
istoriją į vietą. Beje, toks Dievo laukimas irgi yra Advento
dalis. Advente gyvenama įtampa tarp dviejų Jėzaus atėjimų:
Jėzaus gimimo Betliejuje ir antrojo Jėzaus atėjimo
Paskutinio teismo, kai Viešpats ateis galybėje. Tačiau
visuomet šio laukimo išsipildymas yra Geroji Žinia,
džiaugsmas. Jėzaus atėjimo laukimas suprantamas tiek
žmonijos istorijos fone, tiek asmeninio gyvenimo. Mūsų
Advento kelyje susitikimo su Jėzumi Kristumi liturginiuose
skaitiniuose yra trys vedliai: pranašas Izaijas, Jonas
Krikštytojas ir Marija, kurie mus moko maldos, atsivertimo,
džiugesio, atvirumo Dievo veikimui ir svetingumo. /.../
Jėzaus antrasis atėjimas laikų pabaigoje buvo laukiamas nuo
pat Jėzaus laikų. Iš pradžių pirmoji krikščionių bendruomenė
manė, kad jis ateis bematant. Jų manymu, buvo duotas trumpas
laikas paskelbti Jėzaus Evangeliją visame pasaulyje, tuomet
sutapusiu su Artimaisiais Rytais ir dalimi Europos. Per šį
trumpą laiką žmonės turėjo apsispręsti už Jėzų Kristų ir
pasikrikštyti. Šis laukimas po 70 metų Jeruzalės šventyklos
sugriovimo buvo nukeltas į nežinomą ateitį. Tačiau visuomet
buvo džiugus. Jei atsiversime paskutinį Šventojo Rašto
puslapį (Apr 22,10-18.20), rasime: Ir Dvasia, ir sužadėtinė
kviečia: Ateik! Ir kas girdi
teatsiliepia: Ateik! Ateik, Viešpatie Jėzau.... Viešpaties
teismas taip pat suvokiamas džiugiai: pagaliau bus atkurtas
Dievo teisingumas pasaulyje, ir visi jo žmonės bus išvaduoti
iš persekiojimų, ligų ir mirties.
Taigi, Adventas pirmiausia yra džiugus liturginių metų
laikas. Štai Dievas prisiartina prie žmogaus. Tačiau jau
seniai žmones, gal dėl jų žemiškos patirties, ėmė gąsdinti
Viešpaties teismas. Nes rūpinamasi ne dėl bendro teisingumo,
o dėl savo kailio. O čia paaiškėja, kad teisaus nėra nė
vieno. Tuomet mestasi į atgailavimą ir griežtus pasninkus.
Autentiškas Advento kvietimas yra atsiversti ir budėti. Bet
tai vilties ir skaidraus džiaugsmo kvietimas laukti Jėzaus
jau ne kaip grėsmingo Dievo, bet kaip brolio, kaip mokytojo,
kaip kasdienybėje laukiame mylimo asmens, su kuriuo
susirašinėjame, kurio meile mums neabejojame, ir kurio
atėjimas turėtų pastatyti daug dalykų į savas vietas.
O šiandien kaip išgyventi Adventą? Šiandien Adventas gali
būti atrastas per tylą ir laukimą. Reikėtų leisti sau
susirgti ir atsisakyti geros dalies užsiėmimų.
Pirmiausia svarbu suvokti Advento pradžią ir pabaigą, ir į
savo namus neįsileisti komercinio blizgesio anksčiau nei
ateis Kūčios. Sustoti tyloje. Tyloje, tai reiškia pirmiausia
išjungti namuose visus kalbančius ir dainuojančius
aparatus. Girdėti tylą, na, o vėliau toje tyloje gimsta
paprasta malda: stebėjimasis, kad aš gyvenu ir kiti gyvena,
ir gyvenimas gali būti daug paprastesnis, ir santykiai daug
paprastesni, ir atleidimas daug greitesnis, ir viltis daug
guvesnė kaip tas bejėgis Dievas Betliejaus Kūdikis.
Žinome, kad bažnyčiose sekmadieniais yra giedamos rarotos.
Tai labai graži malda Marija yra pagerbiama, kaip žmonijos
dukra, kuri tapo Dievo motina (davėja). Nepaprastai gražūs
yra Advento skaitiniai. Atida Dievo Žodžiui tam pačiam,
kurį Marija klausydama pasijuto nėščia... suteikia mūsų
dienoms naujos šviesos.
Sustoti tai taip pat reiškia, tiesiog sėdėti ir nieko
nedaryti. Panašiai kaip laukiama vėluojančio namiškio,
autobuso lygiai bet 15 min. per dieną laukti sugrįžtančio
Jėzaus Kristaus. Na, jei sunku, taip galima rasti kur nors
vykstančias adoracijas. Tačiau nereikėtų skirti laukimo
laiką maldų sukalbėjimui.
Atidumas vargšams - tai pramoga ar namų valymo akcija. Mums
keista, kad mūsų Dievas tapo mūsų broliu, kad tapo duona,
tačiau dar sunkiau yra priimti tai, jog jis tapo vargšu.
Priimti vargšą, tai reiškia duoti dalį savęs, atsiverti
autentiškam pokalbiui, domėjimuisi kitu žmogumi, pagelbėjant
taip ir ten, kur tokiam žmogui reikia.
Uždarytų durų motyvas, kad Dievo gimimas broliu lieka
nepriimtas, nėra istorinė nelaimė ar klaida. Čia galime
matyti iki beprotybės Dievo gerbiamą žmogaus laisvę priimti
Dievą ar ne, atsiverti ar ne. Dievas gimsta tarp
vargingiausių benamių. Piemenys judėjų religijoje dėl savo
profesijos vadinami liturgiškai nešvarūs (t. y.
nusidėjėliai), tampa pirmieji, kurie patiria Dievo gimimo
slėpinį: taigi nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuriam būtų
kokia nors kliūtis priimti Dievą, išskyrus jo laisvę ir
atsivertimą. Tai žmogus atveria savo namų ir gyvenimo duris
Kristui.
Te švenčių laukimas iš tiesų nutyrina jūsų būtį.
Rasa Fausta Palaimaitė SF.;