Advento laikas tirpsta kaip žvakė. Regis, ką tik degėme pirmąją Advento vainiko žvakę, o jau pusiaukelė. Jau puošiamos eglutės, pasidabino vitrinos, o parduotuvių savininkai trina rankas, žvelgdami į ilgėjančias eiles ir naujas pirkimo bumo aukštumas.
Viskas ne kartą matyta ir nuspėjama. Tarsi kasmet būtų rodoma ta pati kiek susidėvėjusi kino juosta. Vėl skaičiuosime pinigus, svarstydami, kokiomis dovanomis artimuosius pradžiuginti. Grumdysimės eilėse, stebėdami, kaip tirpsta laikas ir kantrybė, nejučia pasiduodami pseudonuolaidų niekniekiams hipnozei.
Reklamos kartos, jog Kalėdos gimsta prekybos centruose. Ironizuosime, bet elgsimės taip, tarsi tai būtų tiesa. Kuris nors psichologas, pakviestas į reklamų prifarširuotą laidą, moralizuos apie vartotojišką priklausomybę. Televizijos rodys tuos pačius filmus, kuriuose supermenai Kalėdų Seneliai išpildo visus norus. Žurnalistai karštligiškai ieškos pašnekovų be galo seklioms, bet, jų manymu, dvasingoms laidoms. Kas nors būtinai paklaus, ar stačiatikiai turi Kalėdas, o bičiulis kunigas vėl guosis, jog šiemet nejaučia Kalėdų dvasios. Po labdaros kaukėmis žvangės įvairiausių akcijų cimbolai. Politikų dosnumas primins apie artėjančius savivaldos rinkimus, o jų pažadai pavasarį ištirpstantį sniegą.
Dienos kvepės mandarinais. Žvalgysimės sniego patalo, apklojančio pavargusią žemę. Veikiausiai vėl kažkodėl ilgėsiuosi to visai nedvasingo džiaugsmo, kuris anuomet apimdavo, kai nuspėdavai, kurioje parduotuvėje prieš Kūčias bus prekiaujama deficitine silke, kai pavykdavo nupirkti mielių kūčiukams.
Spėju ir vėl šiemet Prakartėlė tebus nedidelis mozaikos fragmentas, užgožtas tuštybės mugės. Tradicinis kokakolos karnavalas spindės ryškiau nei Betliejaus žvaigždė. Ką gi, Laplandija ar Maxima arčiau nei Betliejus. Kalėdų Senelis išnešioja dovanas, o ką mums gali duoti kūdikėlis, gimstantis toli nuo ten, iš kur pagalbos žvalgosi mūsų akys? Jis nesumažins šildymo kainų, nepakels atlyginimų, nepagerins švietimo ar sveikatos apsaugos sistemų, net lygiau nepaskirstys pasaulio turto, nepasakys, kas teisus – Seimas ar Saugumo departamentas, nepatars, už ką balsuoti per rinkimus. Apskritai, ką gali pakeisti trapus kūdikėlis pasaulyje, kuriame vaikai atidžiai planuojami, suvokiami kaip naujų rūpesčių dozė ar socialinė pareiga?
Taigi, ar nebūtų sąžiningiau visiems laikams pabaigti šį kaukių balių, nupūsti blizgučius ir, kaip tvirtina kai kurie mokyti vyrai, paskelbti, jog pasaulis jau išaugo iš vystyklų, kad Prakartėlė tėra vaikystę praskaidrinęs mitas?
Tačiau žinau ir tai - kai nebelieka argumentų ginti Kalėdas, kai jau atrodo, kad laukimas įvairavo akligatvin, kūdikėlis Jėzus apglėbia savo trapumu pasaulį, verkia ir juokiasi, ir vėl viskas pasikeičia, vėl telieka Viešpačiui dėkoti, jog pranoko visus lūkesčius, apgailėti abejones. Tai, kas atrodė nusidėvėjusia kino juosta, kūdikėlio rankose švyti nauju trapumo ir vilties stebuklu. Paslapčia vylėmės daugiau galios ir sotesnio stalo, o vietoj to kūdikis mums padovanoja savo Karalystę.
Tačiau jei kūdikėlis sugeba išsklaidyti net sielos tingulį ir rutiną, tai greičiau veržkimės prie jo – kam dar visas tas laukimas? Pasaulyje, kur prasmę prarado atstumai, kuriame yra lėktuvai, elektroninis paštas ir mobilus telefonas, labai sunku ko nors laukti. Laukimas čia suvokiamas kaip stoka, kaip tarpeklis, per kurį turime kuo skubiau nutiesti tiltą. Advento paradoksas – primygtinis siūlymas ne bėgti strimgalviais, bet sulėtinti tempą ir brandinti kiekvieną žingsnį, puošti širdį, rengiant ją susitikimui su Įsikūnijimo slėpiniu.
Kam viso to reikia? Todėl, kad paprastai Dievo stebuklai nepastebimi ne todėl, jog jie vyksta kažkur anapus mūsų gyvenimo, bet dėl to, kad jie per arti, skleidžiasi mūsų gyvenime kaip pavasarį pumpurai. Mūsų žvilgsnis nukreiptas į tolį, mus kamuoja toliaregystė. Būtina nutilti, kad išgirstume savo širdyje gimstančio kūdikio verksmą, būtina sustoti ir sutramdyti pagundą, kuriai neatsispyrė net trys išminčiai – ieškoti Išganytojo rūmuose. Širdis turi pasiruošti stebuklui, nes didžiausias Kalėdų netikėtumas, jog pati širdis paverčiama stebuklu.
Adventas įsibėgėja. Tai reiškia turime vis labiau lėtinti gyvenimo tempą, atidžiau dairytis, įdėmiau klausytis. Net ir tai, kad viskas, kas vyksta aplinkui, tarsi matyta ir nuspėjama, yra didelė malonė – galimybė įprastame gyvenimo peizaže atrasti detalę, kurią buvome pražiopsoję ir tai tebūnie svarbiausia Kalėdų dovana, kuria priimkime ne iš barzdoto senelio, bet iš trapaus kūdikio rankų.