Aleksandras
Žarskus
KALĖDINIS
virsmas
ADVENTAS. KŪČIOS. KALĖDOS
Atlikusi savo didžiąją paskirtį - davusi naują gyvybę,
gamtos būtis palinksta į marõs pusę. Ilgės, Vėlinės yra
vartai į marõs pasaulį, amžinąją rimtį. Pradeda veikti
virsmo dėsnis mirti-rimti. Po rudeninio spalvų gaisro jau
lapkrityje pajunti ore tvyrant mirtį. Tamsa vis tirštėja,
pasaulis smenga pragarmėn, kol Rėdos Ratas pasiekia
žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nuovargio
metas, maros pergalės valanda. Bet gamtos mirtis nėra baisi
- ji greičiau panaši į užsimiršimą, į rimtį, viską
užklojantį baltą sniegą. Būtent šitoje būklėje pasaulį išvydo kūdikėlis Jėzus
- jo žemiausiame taške, duobėje.
Tačiau Kalėdos - ir vilties pradžia. Kalėdų naktį įvyksta
didysis lūžis - aukštyn, į šviesą, į viltį.
Rėda kalėdiniame virsme
Kalėdinis virsmas yra priešprieša vasarvidžio virsmui. Jeigu
Rasos šventė švenčiama augalijai pasiekus aukščiausią
suvešėjimo tašką - kupą (tada augalija subręsta tiek, kad
gali pradėti naują gyvybę), tai Kūčios, Kalėdos švenčiamos
didžiojo augalijos nuovargio, nusikalėjimo, panirimo į maros
sritį metu. Jeigu aukščiausias augalijos kupos taškas yra
kartu ir slenkstis iš gyvėjimo į mirimą (nokti-nykti), per
kurį persiritus gyvybingumo kreivė palinksta žemyn, tai
žemiausias augalijos mirimo, nusikalėjimo taškas yra
slenkstis iš mirimo į gyvenimą, atkutimą (kūsti-kusti).
Taigi minėtos šventės yra ne tik priešingos savo prasme, bet
ir panašios: jos švenčiamos augalijos vegetacinio ciklo
esminio lūžio (linkio) taškuose. Rasos bei Kūčių, Kalėdų
švenčių priešingumas, bet kartu ir jų panašumas padeda
įminti kalėdinių papročių prasmes.
Mūsų platumose metiniame augalijos vegetacijos cikle regime
dar du svarbius gamtos pasaulio įvykius. Tai rudens virsmas,
kai augalija, subrandinusi vaisius, pereina iš gajõs į marõs
pusę (mirti-rimti) ir pavasario virsmas, kai augalija, Kūčių
naktyje praėjusi žemiausią tašką, vėl atkunta ir pereina iš maros į gyvybės sritį (gimti-migti). Šiems įvykiams pažymėti
buvo švenčiamos Ilgių, Vėlinių bei Užgavėnių šventės (žr. brėž.). Rudens ir pavasario virsmai yra formos virsmai,
kurių metu irsta, keičiasi buvę būties pavidalai ir iš
vienos egzistencijos plotmės pereinama į kitą. Rudenį gamta
miršta, o pavasarį gimsta. Svarbiausi žmogaus gyvenimo
įvykiai - gimimas, vestuvės ir mirtis - taipogi yra virsmai,
tapatūs augalijos virsmams. Mums jau sunkiau suvokti, kad
gimdamas, vestuviniame laikotarpyje ir mirdamas žmogus
patenka į virsmą, t. y. į tapačią padėtį ta prasme, kad iš
esmės keičiasi asmens gyvenimas.
Virsmo metu žmogus patenka į pavojingą nepastovią būseną,
neapibrėžtą laikotarpį - virsmo sritį. Virsmai (gimties,
vestuvių ir mirties) vientisą, nenutrūkstamą žmogaus būtį
tarsi padalina į atskirus laikotarpius. Tokiu būdu žmogaus
gyvenimą sudaro atskiri, palyginti pastovūs gyvenimo
tarpsniai, kuriuos vieną nuo kito skiria nepastovios virsmo
sritys. Reikia pabrėžti, kad po bet kurio virsmo sekantis
pastovus žmogaus gyvenimo laikotarpis nėra vien tik prieš
virsmą buvusio gyvenimo tąsa. Jis skiriasi savo kokybe iš
esmės ar netgi egzistencijos sąlygomis. Taigi virsmai yra
greito vystymosi laikotarpiai arba perėjimas iš vienos
būties kokybės į kitą. Ypač svarbu pabrėžti, kad nuo
sėkmingo virsmų įveikimo priklauso sekančio pastovaus
gyvenimo tarpo sėkmė ir prasmingumas. Todėl mūsų protėviai
šiems perėjimams skyrė ypatingą dėmesį.
Nesunku pastebėti, kad kalendorinio švenčių ciklo šventimas
buvo aptartų virsmų įveikimas dvasinėje plotmėje. Tokios
šventės pakelia virš kasdienės buities. Jas švenčiant į
pirmą vietą iškyla būties ir gyvenimo prasmės klausimai,
jose atstatoma kasdienių rūpesčių sujaukta vidinė žmogaus
darna. Mūsų protėvių šventės iš tikrųjų buvo šventos. Jose
vykdavo ne tik linksmybės ir vaišės, bet ir būties bei ryšio
su Aukščiausiuoju atnaujinimas.
Kalėdos yra apgaubtos paslapties. Jei Užgavėnes, Rasą ir
Ilges - šiuos tris virsmus - žmogiškoji būtis aprėpia, tai
Kalėdos tarsi iškrenta iš žmogaus pažinimo srities.
Kalėdinis virsmas neturi atitikmens žemiškajame žmogaus
gyvenime. Žmogiškosios būties kalėdinis virsmas vyksta už
laiko ir erdvės ribų.
Pavadinimų Kūčios ir Kalėdos prasmė
Kiekvienas pavadinimas slepia savyje vienokią ar kitokią
prasmę. Kokia prasmė slypi pavadinimuose kūčios, kūčia,
kūčių vakaras, kūčiõs vakaras (Mažojoje Lietuvoje), kūcia
arba kūca (Dzūkijoje), kūtys, kūčių, o senesnės kartos
tarimu - ir kūtų vakaras (pajūrio Žemaitijoje)? E. Šimkūnaitė yra rašiusi, kad kūčių pavadinimas kilęs nuo
žodžio kūtė tvartas, gurbas: Suvaryk karves į kūtę. Kai
kas piktinasi tokiu aiškinimu. Virsmo šviesoje E. Šimkūnaitės aiškinimas įgauna kitokią prasmę. Juk kūtė - tai
uždara patalpa, kurioje žiemoja gyvuliai (kūtoti - šiltai
rengti, tuloti, kūtėti - būti kūtėje: Bandą parvarė kūtėti. Vadinasi, gyvuliai, panašiai kaip augalai po
sniegu, žiemą praleidžia kūtėdami kūtėje. Plg. kūtėti
gautis, taisytis, stiprėti: Žmogus kūtas iš ligos, o
galvijai iš žiemos, kol atsikutės (atsigaus); iškutėti
išsilaikyti, išgyventi šiaip taip: Vargu šiandieną
ligonis beiškutės, vargu nemirs (LKŽ). Iškutėti žiemą
galima ir kūtėje. E. Šimkūnaitės aiškinimas tik praplečia
kalėdinio virsmo prasmę. Todėl žodis kūčios sietinos su
žodžiu kūtė. Bet ne tik su juo.
Sakralinės prasmės ieškokime jau minėtoje kalėdinio lūžio
formulėje kūsti-kusti, kurioje slypi gyvybės ir mirties
prieštara. Kūčių prasmę geriau išreiškia apeiginio Kūčių
valgio sudėtis ir jo pavadinimas kūčia. Svarbiausias
Kūčių valgis - kūčia. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių,
rugių, kviečių; Be kūčios nėra Kūčių, - sakydavo senesni
žmonės. Šitą patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių
pavadinimą sutinkame ir kitose indoeuropiečių tautose: kutja
(rus.), kucia (balt.), kucija (lenk.), kukkia (graik.).
Grūdai, t. y. sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių
valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą,
mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą
(kusti) naujam Rėdos ratui: daigas dygdamas daigoja grūdą.
Kalėdiniame virsme Kūčių naktį įveikiamas žemiausias Rėdos
rato taškas. Einant nuo Ilgių šventės žemyn kūstama, t. y.
liesėjama iki nulinio taško, o jį įveikus atkuntama, t. y.
stiprėjama, augama. Kūčių pavadinime slypi kūsti-kusti
prieštara, kurią įveikiant Kūčių naktyje įvyksta lūžis į
naują Rėdos rato ciklą. Tokiu būdu kalėdinis virsmas yra
gimimas naujo ir kartu nulinis rato taškas, naujo rėdos
ciklo pradžia.
Kalėdų pavadinimu dar 1823 m. susidomėjo D. Poška. Jis, kaip
ir šimtmečiu vėliau K. Būga, Kalėdas kildino iš lotyniško
žodžio calendae, kuris reiškė kiekvieno mėnesio pirmą dieną,
kuomet būdavo mokami nuošimčiai už skolas. Iš čia yra kilęs
kalendoriaus pavadinimas. Slavai Kalėdų (Koliada) kilmę
aiškina savaip. N. Kostomarovas jį išveda iš žodžio kolo ratas, kurį sieja su soliarine (saulės) mitologija. S.
Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo ratas ir
Lada,
kurią jis laiko pavasario deive. P. Besonovas žodį koliada
sieja su koloda kaladė bei papročiu ją vežioti iš kiemo
į kiemą ir galop sudeginti.
Žodis kalėda, kaip žinome, yra adventinių - kalėdinių dainų
priedainis, garsažodis. Garsažodžiai yra verti dėmesio.
Matyt jie turėjo ne vien garsinę, bet ir sakralinę, jau
užmirštą paskirtį. Pavadinimą Kalėda, mūsų manymu, galima
kildinti iš daugiaprasmio veiksmažodžio kalti, kaltis, kurio
pagrindinės prasmės išreiškia naikinimo, nykimo ir
atsiradimo priešpriešą. Naikinimo prasmę išreiškia
veiksmažodžio reikšmės mušti, tvoti, nustelbti,
nuvargti: Kalsiu tau į nosį ir gatavas būsi; Medis savo
paunksniu kaldamas nukali žoles (t. y. nustelbia); Šiandien
labai nusikaliau. Šiam prasminiam laukui priklauso ir
veiksmažodis kalėti, reiškiantis smelkti, stelbti,
nykti. O štai to paties veiksmažodžio prasmės dygti,
sprogti, luptis, ristis išreiškia naujo atsiradimą:
Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės; Pagaliau
kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito.
Matome, kad veiksmažodis kalti, kaltis, iš kurio kilęs
šventės pavadinimas Kalėdos, apjungia seno sunykimą
ir naujo gimimą. Iš tiesų, kad gimtų, prasikaltų Nauji
metai, senieji turi mirti. S. Daukantas rašė: Kalėdos
senoje lietuvių kalboje rodo susitikimą senojo laiko su
naujuoju, beje: senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino
pradėdami naujus metus ir baigdami senuosius. Vadino
Kalėdomis nuo žodžio kalti, nes praėjusių metų atminimui
kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą. Akivaizdu,
kad kalama vinis arba ragas žymėjo ir senųjų metų pabaigą,
ir naujųjų pradžią. Matome, kad Kalėdų ir Kūčių
pavadinimuose slypi ta pati silpimo, liesėjimo ir
atsigavimo, atsiradimo priešprieša, tačiau pagrįsta
kitokiais veiksmažodžiais - kalti, kaltis ir kūsti-kusti.
Kūčios ir Kalėdos yra virsmas, kai miršta sena ir gimsta
nauja. Tai naujo Rėdos rato pradžios šventė, kurios metu
įgyjamos savybės, lemtingos naujiems, ateinantiems metams.
Studijoje Senovės baltų pasaulėžiūra N. Vėlius rašo:
Aiškiai matyti, kad Kūčios yra tipiškiausia šventė,
atitinkanti kairiąsias priešpriešas žiema-vasara,
naktis-diena, uždara patalpa-laukas, senas-jaunas polius.
Vėlius kalba apie tą patį, tik bėda, kad atmeta dešniąsias
prieštarų puses ir praranda galimybę eiti į gylį. Gelmė ir
švenčių sakrali prasmė atsiveria sprendžiant šias
nesutaikomas prieštaras, nes jų sprendimas reikalauja naujos
kokybės. N. Vėlius įžvelgė uždaros patalpos - lauko
priešpriešą. Kūčios valgomos uždaroje patalpoje, o Kalėdų
priešprieša - Rasos šventė, švenčiama atviroje gamtoje.
Uždara patalpa paryškina kalėdinio virsmo pradžios akimirką,
kuri ir prasideda apibrėžtoje erdvėje. (Plg. antrą žodžio
kūtė prasmę - sena, prasta trobelė; pirkelė: Užeik pas mus
į kūtę pasišildyti (LKŽ); kutnik (rus.) - grytelninkas,
trobelninkas).
Kūčių šventė yra uždara šeimos šventė, į kurią gali būti
pakviesti tik vieniši asmenys. Kūčių vakarą visi turi būti
namuose (ir kelionės, ir metų pabaiga). M. Katkus rašo:
Kūčių naktis. Dangus žvaigždėtas, mėnesiena, šąla. Keliai
tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti
neparvažiavęs Kūčių laiku? Net vagis, nakties mėgėjas, tą
naktį esti namie - ir jį apsiaučia Kūčių ramumas. Netgi
tais metais mirusieji simboliškai turi būti kartu prie Kūčių
stalo.
Įvedimas į virsmą: susitaikymas, atleidimas
Tai pasiruošimo laikotarpis. Kalėdinio virsmo paruošiamasis
laikotarpis prasideda adventu. Sunku
pasakyti, ar prieš krikščionybės įvedimą kalėdinio virsmo
laikotarpis irgi prasidėdavo tuo metu. Tai ne taip svarbu.
Svarbu, kad advento prasmė sutapo su paruošiamojo
laikotarpio dvasia, būtent - su laukimu ir pasiruošimu
kalėdiniam virsmui.
Ypač svarbu, kad randame papročius skirtus dvasiniam,
vidiniam žmogaus pasiruošimui. J. Šliūpas rašė: Žmonės
susitaikydavo, jei būdavo susipykę su kaimynais, dovanodavo
skriaudas savo priešams. M. Dovydaitienė rašė: Atsimenu,
kaip tėtis Kūčių dieną mane nusiuntė pas kaimyną, su kuriuo
jie nebendravo. Mūsų irgi neleisdavo eiti pas juos. Labai
bijojau eiti, bet tėvų žodis buvo šventas ir privalėjau
klausyti. Tėtis susuko į popieriuką Dievo pyragą (plotkelę),
mama dar kažką įdėjo. Kaimynas padėkojo, man davė obuolių ir
pakvietė ateiti per Kalėdas. Grįžau labai patenkinta. Mama
paaiškino, jog tėtis norėjo susitaikyti su kaimynu, todėl
siuntė Dievo pyragą. Su kuo pasidalini Dievo pyragu,
nebegalima nesugyventi. Tauragnų apyl. žmonės kalbėdami net
vengdavo sakyti žodį aš, sakydavo mes, mūsų ir
panašiai, nes Kūčių dieną nedera būti vienam, todėl bijojo,
sakydami aš, išprašyti vienišumą kitiems metams.
Susitaikymas, vidinė rimtis - etinė virsmo sąlyga, kurios
neišpildžius bet koks virsmas neįmanomas, nes lieki
surištas, susaistytas. Taipogi prieš Kalėdas reikia grąžinti
visas skolas. Jei negrąžinsi, visus metus liksi skolingas.
Ta pati ir papročio virsmo kulminacijoje, t. y.
per Kūčias, nieko neskolinti prasmė. Virsme, t. y. perėjime į naują
kokybę, žmogus turi būti visiškai laisvas, nesusisaistęs, -
o daiktų skolinimas žmones saisto.
Virsmo meto ypatingumas atsispindi ir papročiuose,
draudžiančiuose dirbti tam tikros rūšies darbus. Dažniausiai
tai darbai, kurie kažką suriša, susuka, o tai prieštarauja
nepastoviai, sužadintai būsenai. Tokių draudimų (verpti,
vyti pančius) buvo ypač paisoma tarpušventyje - nuo Kalėdų
iki Trijų Karalių. Dėl tos pačios nesusisaistymo priežasties
visus pradėtus tarpušventyje darbus reikia baigti tą pačią
dieną. Kita vertus, draudžiama skaldyti, malti, kirsti
medžius. Vienu žodžiu - atlikti darbus, susijusius su
vientisumo pažeidimu. Draudžiamų darbų pobūdis apibūdina
žmogaus vidinę būseną virsmo metu. Žmogus turi būti ramus, atsipalaidavęs, t. y. vidujai laisvas ir kartu vientisas bei
dvasiškai susitelkęs.
Virsmo grasa ir apsauga nuo blogųjų jėgų
Kiekvienas virsmas yra nepastovi netikrumo būsena. Tai gėrio
ir blogio sankirta, kurioje sužadinamos (aktyvėja) visos
galios, padedančios arba galinčios sutrukdyti žmogaus
virsmą, sulaikyti jį chaose ir neapibrėžtume. Ypač tai
būdinga kalėdiniam virsmui, kuris kartu yra ir pradžios
taškas, turintis įtakos visam Rėdos rato ciklui, visiems
metams. Advento laikas buvo kupinas paslaptingumo,
netikrumo, baimės. Žmonių tikėjimu, visur slankiojančios
įvairios dvasios (P. Dundulienė). Bet visos galios ypač
sustiprėdavusios aukščiausiame virsmo taške (kulminacijoje)
- Kūčių naktį.
Buvo pasakojama, kad Kūčių naktį, kaip ir Rasos šventės
naktį, raganos iš visų kaminų sujodavę ant šluotų į vieną
vietą ir keldavę puotas, linksmindavęsi, prie ekečių
vanodavęsi arba ant tuščių avilių jodavę į žirnių šalį.
Žemaičiai XIX a. viduryje sakydavo, kad Kūčių vakare,
sutemus, piktųjų dvasių esąs pilnas oras, tada raganos ir
raganiai ypač galingi. Raganos, kaip ir vasarvidžio naktį,
stengdavęsi pakenkti karvėms, apkerėdavę jas, kad atimtų
pieną, todėl gaspadoriai su bernais saugodavo gyvulius,
budėdavo, o rakto skylutes, kad pro jas neįlįstų ragana,
peržegnodavo. Rokiškėnai, saugodami namus ir turtą nuo
pavojų, Kūčių vakare durų slenksčiuose ir duryse geležimi
įdegindavo kryžius. Linkavo apyl., saugodamas, kad raganos
neslogintų galvijų ir iš karvių neatimtų pieno, šeimininkas
po Kūčių vakarienės nueidavo į tvartus ir su ąžuoline lazda
perbraukdavo galvijams per nugaras, o lazdą palikdavo
tvarte. Rokiškėnai darydavo tam tikrą apsauginį kalėdinį
gėrimą šermukšnyną. Sakydavo, kad kur nors einant, reikia
turėti šventintą žvakę. Bielionių apyl. su žvake vaikščiojo
po kambarius, tvartą ir kluoną, kad piktoji dvasia per metus
nieko blogo nepadarytų. Po stogo šelmeniu pakišdavo
kalėdaitį piktosioms dvasioms nubaidyti, o nakčiai ant stalo
palikdavo naują lininį rankšluostį ir kryželį. Dar šio
šimtmečio pradžioje Kūčių naktį, kad raganos nesukeistų
kūdikių, jų lopšius apsupdavo paklodėmis.
Panašūs papročiai buvo ir kituose kraštuose. Pavyzdžiui,
Graikijoje gatvėse būdavo kūrenami apsauginiai laužai, o
daugelyje kaimų nuo Kalėdų iki Trijų karalių naktį į lauką
eidavo tik su žvake ar deglu.
Kaip ir ieškant paparčio žiedo, taip ir Kūčių naktį,
apsaugai nuo blogųjų jėgų brėžiamas ratas apie save arba
stojamasi į ilgo rožančiaus vidurį. Ratas - tai atskyrimas,
vienuma, teigianti, kad žmogus virsmą praeiti privalo
asmeniškai, vienas. Paparčio žiedo ieškotojas dar gaubdavosi
paklode, kuri paryškindavo atsiribojimo įspūdį. Nuotaka,
numirėlis ir gimęs kūdikis (minėtų svarbiausiųjų žmogaus
gyvenimo virsmų pagrindiniai veikėjai) taipogi būdavo
gaubiami paklode.
Naudotoje etnografinėje medžiagoje gaubimą paklode
kalėdiniame virsme radome tik Serbijoje, kur paklode būdavo
apgaubiamas pirmasis lankytojas.
Budėjimas
Pati virsmo kulminacija, Kūčių naktis praleidžiama budint:
po vakarienės laiką leisdavo melsdamiesi ir rengdamiesi
Bernelių mišioms. Budėjimo, o kartu ir apsauginę paskirtį
atlikdavo visą laiką deganti šventinė ugnis. Toji ugnis
degdavo krosnyje, arba visą Kūčių naktį degdavo šventinis
žiburys. Išlikęs paprotys per tarpušventį - nuo Kalėdų iki
Trijų Karalių - negesinti nuodėgulių rodo, jog anksčiau
šventinė ugnis būdavo kūrenama visą tarpušventį.
Graikijoje ir pietinių slavų kraštuose šventinę ugnį per
tarpušventį degindavo iki XX a. vidurio. Latvijoje Kalėdų
vakare į ugniakurus dedamos didelės, storos trinkos, o kas
iš jų lieka, saugojama ir užkuriama audros metu, esą taip
nuvarant šalin perkūniją. Bulgarijoje šventinė ugnis degdavo
visą tarpušventį - nuo gruodžio 20 d. iki sausio 6 d. Kūčios
kai kuriose buvusios Jugoslavijos vietovėse buvo vadinamos
Badnj dan, t. y. budėjimo diena (nuo apeiginės šventinės
ugnies įkūrimui naudojamos pliauskos badnjak pavadinimo).
Slovėnijoje Kūčių naktį budėdavo šeimos galva. Matome, jog
šventinės ugnies deginimo paprotys buvo plačiai
indoeuropiečių tautose paplitęs paprotys, kuris ilgiausiai
išliko pietinės Europos kraštuose. Tuose kraštuose šventinės
ugnies įkūrimas ir deginimas - tai ištisas sudėtingas
ritualas.
Apeiginės šventinės ugnies deginimas - tai esminės sąsajos
su praeitimi arba būties nenutrūkstamumo simbolis. Vėliau
ugnies deginimo paprotį išstūmė Vokietijoje atsiradęs
eglutės puošimo paprotys. Tai ryšku pietinių slavų
kraštuose, kur po II Pasaulinio karo chorvatai nustojo
deginę šventinę ugnį ir vietoj to ėmė puošti eglutę, o šalia
gyvenantys serbai dar tebedegindavo ugnį.
Šventinė eglutė su degančiomis žvakelėmis, pakeisdama
šventinę ugnį perėmė ir jos paskirtį, todėl kalėdinė eglutė
laikytina iki Trijų Karalių šventės.
Nulinis taškas: vyda ir kalėdiniai linkėjimai
Rasos šventės metu ieškoma paparčio žiedo, o jį radusieji
įgyja visažinojimą - vydą. Kūčių nakties 12 val., t. y. kai
pasiekiamas nulinis virsmo taškas, vanduo šuliniuose virsta
vynu, žmogus supranta, ką kalba gyvuliai, o atsigėręs Kūčių
naktį saldaus vandens, viską sužino, net gyvulių kalbą
supranta.
Jeigu surasti paparčio žiedą ypač sunku, o suradus reikia
dar jį ir išsaugoti - tik tada turėsi visažinystę visam
laikui, - tai Kūčių naktį patirti visažinystę gali dažnas,
tereikia sulaukti vidurnakčio. Tačiau tai tęsiasi labai
trumpai, o tyčinis gyvulių kalbos klausymasis ar vandens,
virtusio vynu, gėrimas baigiasi mirtimi. Pagal sakmių
nurodymus, tyčia laukti negalima: Kartą vienas vaikinas
sėdėjo paprūdyje ir kas valandą vandenį ragavo: tik vieną
sykį pasisėmęs atsigėrė: Vynas! - ištarė ir tuojau mirė. O
jei netyčia atsitiktų tokią valandą pasemti ir atsigerti,
tai nemirs. Sakė, vieną kartą pakeleivis pasėmė vandens iš
upės arklius girdyti. Arkliai prunkščia ir negeria, žmogus
žiūri ir mato - vanduo raudonas, ragauna - tikras vynas. Tas
žmogus nenumirė dėl to, kad netyčiomis. Gyvuliai šią naktį
matą ateitį, žiną paslaptis. Netyčiomis išgirdus, kai jie
kalbasi (panašiai kaip per Jonines radus paparčio žiedą)
galima sužinoti, kur slypi pinigai ar kiti turtai. Ariogalos
apyl. užrašyta, kad 12 val. vanduo virsta vynu, galima
suprasti gyvulių šneką, bet tik tas galįs pasisemti to vyno,
kuris bus radęs paparčio žiedą. Mosėdiškiai sakydavo:
Laumės saugodavo vandenį. Norėdamos dvyliktą val. žmones
nuvilioti nuo vandens, pasiversdavo baidyklėmis, gražiais
žvėreliais, žibančiais žaislais, ugnimi ir kt. (plg.
baidykles, ieškant paparčio žiedo).
Vasarvidžio naktį įgytoji vyda yra paties žmogaus dvasinių
pastangų vaisius, o Kūčių naktyje, kaip visa pradžios, naujo
ciklo gimimo taške, akimirkai tampa visiems prieinamas
visažinojimas arba, kaip buvo sakoma, trumpam atsiveria
dangūs. Tokiu būdu yra išreiškiama sena tiesa, kad
pradžioje yra viskas. Pavyzdžiui, metų pradžioje yra visi metai,
pasaulio pradžioje yra visas pasaulis, koks jis bus,
panašiai kaip sėkloje yra visas augalas. Visažinystė
dvasiškai nesubrendusiam žmogui kenkia. Žmogaus, kuris
tyčiomis klausėsi gyvulių kalbos, mirtis sietina su įgytu
visažinystės panaudojimu blogam, kas visada žmogui atneša
nelaimes.
Kalėdų šventės, kaip naujojo Rėdos rato pradžios taško
ypatingumui suvokti labai reikšmingi yra ir kalėdojimo
papročiai.
Lenkijoje kalėdojimas - vaikščiojimas po namus dainuojant
kalėdines giesmes - vykdavo nuo pirmo Kalėdų vakaro ar šv.
Stepono dienos. Aprašyti yra tik palyginti neseni kalėdojimo
papročiai, kuriuose jau daug kas buvo prarasta. Kai kurie
tyrinėtojai pastebi, kad šiame paprotyje palaipsniui nyko
labai svarbi pirmapradė jo prasmė ir pamažu jis išvirto į
linksmą užsiėmimą, būdą vaikams gauti dovanų, netgi savos
rūšies išmaldą (neretai kaimuose kalėdodavo tik neturtingųjų
vaikai). Tačiau senovėje kalėdojimo paskirtis buvo
apsauginė. Rytinėje Mazovijoje (Lenkija) kaimuose būdavo
stebima, kad kalėdotojai būtinai ateitų ir apeitų visus
namus, nieko neaplenkdami; tada į tokį kaimą netrenksiąs
žaibas.
Lietuvoje ir kituose kraštuose kalėdotojai ne tik giedodavo
kalėdines giesmes, bet svarbiausia - linkėdavo, laimindavo.
Turint omenyje, kad kalėdinis virsmas yra naujų metų pradžia
- prasikalimas, gimimas, - kalėdiniai linkėjimai įgyja
ypatingą svarbą. Kokiais linkėjimais, t. y. kokia vidine
nuostata pradėsi naują ciklą, tokie bus ir visi metai. Naujo
ciklo ar naujų metų pradžioje linkėjimai, visi žodžiai įgyja
ypatingą galią: jie tampa kūnu (plg. Jn 1, 13). Apsauginė
kalėdojimo paskirtis yra jau antrinė kalėdinių linkėjimų
prasmė. Linkėjimai buvo dvasinės dovanos, kurias į namus
atnešdavo kalėdotojai. Suprantama, kalėdotojai buvo
vaišinami ir apdovanojami.
Senovėje kalėdodavo senieji mūsų protėvių kunigai bei diedai
- ubagai, iš kitų žmonių išsiskirią, lyg ir šventi
žmonės. [Kalėdninkai tik kunigai ir ubagai - LKŽ. Po
krikščionybės įvedimo kalėdojimo paprotį perėmė naujieji
kunigai.] Ir šitie šventi žmonės kalėdodami atnešdavo kalėdą (kalėda
Kalėdų dovana) dvasinių, kuo geriausių kalėdinių linkėjimų
ir palaiminimų pavidalu.
Kalėda (kalėdiniai laiminimai ir linkėjimai, - taip juos
toliau ir vadinsime) - tai tarsi raugas, turintis įraugti,
t. y. duoti pradžią bei nusiteikimą visiems ateinantiems
metams. Savo tobuliausioje išraiškoje kalėda yra tai, kuo
Dievas apdovanoja kiekvieną sielą prieš leisdamas ją į
erdvės ir laiko pasaulį. Ir mūsų kalėda, kurią dovanojame
kitiems per Kalėdas, turėtų būti panaši į Dievo teikiamą
kalėdą. Suprantama, kad kalėdos kaip raugo, įraugiančio
visus metus, įtaka labai daug priklauso nuo kalėdą
gaunančiojo nusiteikimo.
Kalėdotojai buvo vadinami Kalėdų seniu, Kalėda, diedeliu,
daduliu. Kalėda, - rašoma Lietuvių enciklopedijoje, - tai
svečias iš tolimo krašto, namams laimės nešėjas. Jis
sveikindavo, barstydavo grūdus, laimindavo.
Nykstant šventų žmonių luomui - diedams kalėdojimo paprotį
palaipsniui perėmė į tikrus pavargėlius išvirtę ubagai,
vaikai ir persirengėliai. Kalėdojime į pirmą vietą pradėjo
iškilti daiktinė, medžiaginė dovana, taipogi vadinama kalėda.
Šiandienines Kalėdų senio dovanas reikia laikyti senųjų
kalėdinių linkėjimų - dvasinių kalėdinių dovanų pakaitalu.
Nors dvasines kalėdines dovanas pakeitė materialios, tačiau
buvusi jų prasmė išliko lotyniškame kalėdinės (naujametinės)
dovanos pavadinime: strena, strenae, kuris kartu reiškia
ir žymę, pradžią (kažko būsimo). Paslėptą kalėdinės dovanos
prasmę regime ir prancūziškame pavadinime etrenne,
kilusiame iš lotyniškojo strena, strenae ir išlaikiusiame
abi minėtas lotyniškojo žodžio prasmes.
Pirmieji linkėjimai išsakomi Kūčių vakarą. /.../
Prieš Kūčių vakarienę einama apie namus ir
laiminama linkint visiems viso labo Rokiškio ir Kupiškio
apylinkėse. Tik Aukštaitijoje apie namus neša plotkeles, o kupiškėnas apsirėdo tam tikrais apeiginiais rūbais, kaip
koks senovės vaidila, o prie stalo irgi kalba tam tikrą
palaiminimą, linkėdamas gerų metų. Po šių linkėjimų,
išsakytų šeimos ratelyje per Kūčias, su kalėdiniais
linkėjimais ir palaiminimais atvykdavo kalėdotojai su savo
laiminimais ir linkėjimais. Kalėdotojus apdovanodavo, kad
jie nepalinkėtų ko nors blogo.
Naujo pradžia: ateities spėjimai ir burtai
Per visas keturias didžiąsias metų šventes buriama ir
spėjama ateitis, tačiau daugiausia - per kalėdinį virsmą,
nes jis kartu yra ir naujo Rėdos rato, Naujų metų pradžia.
Ateitis buriama ir orai spėjami per visą tarpušventį, o ypač
Kūčių ir Naujųjų metų naktį. Spėjama žmogaus gyvenimo
trukmė, ateitis, visų metų oras ir derlius, mergelės buria
ar ištekės, nori susapnuoti, pamatyti savo būsimąjį ar
sužinoti jo vardą. Kalėdinis virsmas, kuris iš tiesų yra ir
naujų metų pradžia, - tai palankiausias laikas burtams ir
ateities spėjimams, nes pradžioje tarsi užprogramuota visa
tai, kas per ateinančius metus įvyks. Tereikia sugebėti
teisingai perskaityti tai, kas užkoduota virsmo pradžioje.
Su tuo susijusi ir pirmojo lankytojo, kuriam ypač daug
dėmesio skiriama slavų kraštuose, reikšmė. Iš pirmojo
lankytojo taipogi daug spėjama. Visuose būrimuose yra realus
grūdas, kurį atskirti nuo irimo bei destrukcijos, o ypač nuo
juodosios magijos ne taip paprasta. Apskritai ateities
spėjimas ar būrimas rodo nepasitikėjimą gyvenimu. Dvasiškai
iškilūs žmonės ateities niekada nespėja, neburia - jie ją
kuria kasdieniniu savo gyvenimu. Kad ir kaip iš pirmo
žvilgsnio būtų keista, tačiau ateities būrimas yra
dairymasis į praeitį ir tūpčiojimas vietoje dvasine prasme,
nes ateitį apsprendžia žmogaus nugyventas gyvenimas.
Tarp įvairiausių burtų yra gana prasmingų ateities spėjimų:
Per Naujus metus nesibara, nesikolioja, nesimuša, kortomis
nelošia, nes bijo, kad visus metus nereikėtų taip daryti.
Šio spėjimo prasmė labai aiški: su kokiu nusiteikimu pradėsi
dieną ar metus, tokia bus visa diena ar metai. Ir iš tikrųjų
pirmoji Naujų metų diena ypatinga. Tai tarsi rūbas, į kurį
bus įvilktas rytojaus likimas, ateinantieji metai. Toli
pavyzdžių ieškoti nereikia. Nykstant mūsų švenčių sakraliai
prasmei ir vis labiau iškylant orgialinės šventės bruožams
(tai ypač būdinga Naujų metų pokyliui), mūsų sielos,
nepatirdamos atsinaujinimo, prisilietimo prie būties gelmių,
skursta ir kasdieniniame gyvenime vis labiau bujoja tamsusis
žmogaus pradas ir vienadieniškos nuotaikos.
Pažvelkime ir į vieną vedybinių burtų rūšį. Norintys
susapnuoti būsimąjį vyrą ar žmoną, nakčiai po lova ar
pagalve pakiša tiltą: Su kuo sapne per tiltą važiuosi, tas
ir bus tavo vyras (žmona). Šis spėjimas iš tiesų turi
pagrindą, nes jis paremtas tilto, kurį reikia pereiti
kiekviename virsme, tame tarpe ir vestuviniame, įvaizdžiu.
Gyvybės vanduo ir tyla
Viena iš labiausiai primirštų kalėdinių apeigų yra apeiginis
prausimasis ir šlakstymasis vandeniu.
Būtina pasiruošimo Kūčioms dalis - prausimasis. Popiečiu
kurdavo pirtį. Vakarėjant pirtys jau būdavo paruoštos
maudytis. Suvalkijos dzūkai bei suvalkiečiai ir kitų
Lietuvos vietų, kur nebuvo pirčių, gyventojai maudydavosi
skalbimo kubiluose. Dauguma aukštaičių turėjo nuosavas
sodybines pirtis, o neturintys eidavo maudytis pas kaimynus
arba į bendras kaimo pirtis. Mažus vaikus dažniausiai
maudydavo namuose, geldose arba kubiluose. Kubiluose
maudydavosi paeiliui - pradedant kūdikiais, mažesniaisiais
vaikais ir baigdavo didžiausiu. Mažus vaikus, kad muilui
ėdant akis neverktų, maldydavo: Kūčiose reikia praustis,
kol vanduo liks saldus arba Maudysimės, kol vanduo liks
saldus.
Būtinybę praustis prieš Kalėdas aiškindavo įvairiai:
Nuplauna nuodėmes šių metų ir švarus laukia kitų, naujų;
Švarus kūnas - švari siela; jeigu nesimaudysi - ėriukai
bus margi, vilna negraži.
Šio amžiaus pradžioje Kūčių dieną parėję iš pirties vyrai
persirengdavo baltais drobiniais marškiniais, moterys -
išeiginiais rūbais ir sakydavo: Visus metus būsim švarūs.
Apeiginis prausimasis ar šlakstymasis vandeniu, kurį
sutinkame didesnėse šventėse ir kituose virsmuose -
gimstant, vestuvėse bei laidotuvėse, - yra šlakstymas
gyvybės vandeniu, simbolizuojantis, šiuo atveju kalėdiniame
virsme įvykstantį dvasinį prisikėlimą naujam Rėdos rato
ciklui. Gyvybės vanduo, kuriuo būdavo prausiamasi ar
šlakstomasi, turėjo būti ne paprastas, o pagerintos kokybės.
Ir iš tikrųjų, nors turimoje negausioje etnografinėje
medžiagoje apie lietuvių vandens kokybės pagerinimo
papročius radome tik vieną nuorodą, kad Šalčininkų raj. 12
val. į šulinį mesdavo kalėdaičių, tačiau tokių papročių
gausu pas kaimynus Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje,
Rusijoje. Pavyzdžiui, lenkų šeimose, šeimininkas Kūčių arba Kalėdų
ryte pripildavo didelį indą ar kibirą vandens, įmesdavo ten
truputį šieno nuo stalo, plotkeles ir duonos gabalėlius,
sidabrinius pinigus. Tuo vandeniu prausdavosi veidą.
Pinigai, duonos ir plotkelės gabalėliai, grūdai ir česnakas
Čekijoje ir Slovakijoje ir dabar metami tiesiog į šulinį.
Baltarusijos ir vakarinių Rusijos sričių gyventojai pirmą
Kalėdų dieną, atsinešę į trobą vandens, mesdavo į jį
sidabrinį pinigą. Po to tuo vandeniu prausdavosi visi šeimos
nariai, tikėdami, jog nuo to laiko veidas visus metus bus
gražus. Slovėnai ritualinį prausimąsi atlikdavo per Naujus
metus - į vandenį mesdavo pinigus ir obuolius.
Graikų kalėdiniuose papročiuose randame ypatingas apeigas
vadinamas vandens atgimimu. Naujųjų metų dieną visi
vandens indai ištuštinami ir pripildomi šviežio, vadinamo šv.
Bazilijaus, vandens. Etolijos provincijoje naujo vandens
parnešti siunčiami vaikai, kurie eidavo visiškoje tyloje, o
priėję prie kaimo šaltinio, berdavo į vandenį saują grūdų.
Parneštasis vanduo vadinamas tyliuoju. Visa šeima jį geria
ir prausiasi juo. Tylųjį vandenį Lietuvoje nešdavo Velykų
rytmetį. Pietiniam Velse 3-4 val. Naujųjų metų ryte grupė
berniukų vaikščiodavo po savo kaimo gatves ir namus
nešdamiesi indą šaltinio vandens. Tuo vandeniu jie
šlakstydavo kiekvieno sutiktojo veidą ir rankas, kiekvieną
namų, į kuriuos užeidavo, kambarį bei visus juose
esančiuosius, linkėdami jiems laimingų metų. Už tai jiems
būdavo atlyginama.
Apeiginė tyla vienokia ar kitokia išraiška būna visose
didžiose šventėse ir virsmuose. Neseniai Lietuvoje dar
gyvavo paprotys, kai iš pirmųjų kalėdinių, vadinamųjų
Bernelių, mišių grįždavo tylėdami. Tylėdami uždegdavo
žvakutę ant kalėdinės eglutės ir tik po to garsiai
sveikindavosi ir sakydavo kalėdinius linkėjimus.
Jau minėtas kalėdinis tikėjimas vandens virtimu vynu taipogi
yra atsinaujinimo arba visa ko atnaujintojo gyvybės vandens
išraiška.
Vandens atsinaujinimo paslaptis aiškėja palyginus kalėdinį
virsmą su Rasos šventės apeigomis. Vasarvidžio naktį
gesinama ir sakraliu būdu įžiebiama nauja ugnis, iš kurios
įkuriami visi židiniai namuose. Ypač jaunavedžiai
stengdavosi įkurti savo židinį atnaujinta ugnimi. Kaip
ugnies atsinaujinimas simbolizuoja žmogiškosios prigimties
atnaujinimą, nuskaistinimą, taip ir vandens atgimimas yra
žmogaus atsinaujinimo iš esmės, t.y. dvasinio atsinaujinimo
išraiška įžengiant į naują Rėdos rato ciklą. Todėl
prasminga, kad Atikos provincijoje (Graikija) asmuo,
atnešantis tylųjį vandenį, nulaužia keletą alyvos ir
laukinės lelijos šakelių ir ta puokšte, linkėdamas laimingų
Naujųjų metų, paliečia kiekvieno namiškio galvą. Vandens,
kaip viską įraugiančios dvasios, paskirtis aiškiai matyti ir
graikų paprotyje: iš Kalėdų dieną pasemto vandens užmaišo
raugą, kurį vartoja visus metus ir išsaugo iki sekančių
Kalėdų.
Senos formos naikinimas
Apeigos su šiaudais
Kūčių vakarienės metu ant stalo po staltiese patiesiama
šieno, o po stalu dedamas šiaudų kūlys. Senesniu reikia
laikyti šiaudų patiesimo paprotį, nes vienokios ar kitokios
apeigos su šiaudais, kurie simbolizuoja jau praeitą gyvenimo
tarpsnį, t. y. kas atgyventa ir kas virsmo metu
naikintina, sutinkamos visuose virsmuose. XIX a. pabaigoje
Kūčių vakare lietuviai nešdavo į trobą ir šiaudų kūlį.
Viekšnių apyl. jį statė prie durų. Panevėžio ir Šiaulių
apyl. šiaudų kūlį pakišdavo po stalu, Tauragnų apyl.
patiesdavo lauke prie namų slenksčio. XX a. pradžioje šis
paprotys išnyko. Jugoslavijoje ir dabar barstomi ir klojami
tik šiaudai. Kūčių dieną, dar prieš įnešant apeiginę
pliauską, kuria bus įkuriama šventinė ugnis, kambarį
išklodavo šiaudais. Serbai, chorvatai, slovėnai net Kūčių
vakarienę valgydavo ant išklotų šiaudais grindų. Vienos
švedų rašytojos S. Lagerlof legendos herojai, Kūčių dieną
keliaudami per kaimą mato, kaip valstiečiai glėbiais neša
šiaudus į savo trobas. Įdomus su vestuviniu virsmu susijęs
lenkų kalėdinis paprotys eiti pas mergelę šiaudais
nubarstytu taku (plg. jaunųjų vedimą po sugultuvių iš
klėties šiaudais nubarstytu taku). Atėjęs vaikinas apsimeta,
kad bando padegti, t. y. sunaikinti šiaudus. Tuo jis
išreiškia savo prielankumą mergelei. Čia paaiškėja
priežodžio likti ant rugienų šiaudų kilmė ir prasmė, -
t. y. likti senmerge. Šiaudų naikinimas yra simbolis to, kas
atsitinka subrendus javams. Šiaudai, subrandinę grūdą, tampa
ne tik nereikalingi, bet ir kliūtimi. Ir todėl tai, kas
praeita, atgyventa, yra naikinama. Toks virsmo dėsnis. Likti
ant šiaudų reiškia likti sename, nesunaikintame gyvenimo
tarpsnyje (t. y. netekėjus). Todėl Kūčių valgymas ant
patiestų šiaudų išreiškia būtiną virsmo dėsnį - simbolišką
senos formos, praeito tarpsnio naikinimą. Senos gyvenimo
formos laužymu aiškintinas ir prietaras: Jei Kalėdų metu
važiuodamas išvirsi - bus gerai, geri metai. Taipogi geras
ženklas, jeigu per vestuves vežimas su kraičiu įsirėžia į
žemę. Griuvimas, lūžimas yra naikinimo išraiška, todėl šiuo
atveju - geras ženklas, nes nauja atsiranda tik sunaikinus
sena.
Sutikdami Naujuosius metus anksčiau kaimo vaikinai degindavo
ant karties iškeltą šiaudų kūlį. Kitur, pavyzdžiui, Graikijoje
sudegindavo iš šiaudų padarytą iškamšą. Dabar niekas taip
nebedaro, nes yra kitokių, patogesnių naikinimo priemonių.
Naujieji metai dabar sutinkami šaudant iš pabūklų,
sprogdinant įvairius sprogmenis. Matome, kaip senas paprotys
- gimstant naujiems, naikinti senuosius metus - išlieka, bet
keičia savo išraišką. Papročio esmė lieka ta pati -
naikinimas to, kas praėjo, atgyveno, tačiau naikinimo būdas
keičiasi, priklausomai nuo turimų priemonių ir gyvenimo
sąlygų.
Blukio vilkimas
Kalėdinio virsmo samprata atskleidžia ir apeigos, vadinamos
blukio vilkimas, prasmę. Blukio vilkimą yra aprašęs S.
Daukantas, tačiau Žemaitijoje šis paprotys dar buvo gyvas
iki pirmojo pasaulinio karo. B. Buračas aprašė, kaip ši
apeiga buvo atliekama Šiaulėnų apylinkėse: Kaimo berniukai
nusitveria iš kokio pašalio storą medinę kaladę, užsineria
virves ir velka per visą kaimą, dainuodami. /.../ Gale kaimo
sukuria ugnį ir čia ją iškilmingai sudegina. Tuo norima
parodyti, jog blogų senųjų metų jau nebėra. Dabar galima
laukti Naujųjų metų. Mergaitės nepastebimai iš skepetos
padaro kūdikio pavidalo lėlę, kuri reiškia ką tik gimusius
metus. Mergaitės, visiems parodžiusios lėlę, vėl ją
paslepia, kad niekas negalėtų jos surasti. Jos ieško
kiekvienas, nes tiki, kad tą, kuris atras paslėptus
Naujuosius metus, šiais metais lydės laimė ir geras
pasisekimas.
Latvijoje blukio vilkimas labiau paplitęs ir vykdavo Kūčių
vakare, todėl tas vakaras buvo vadinamas bluka vakars.
Blukio vėlinės būdavo švenčiamos gruody, pačiame metų gale.
Tada žmonės, laukų ir jaujos darbus baigę, eidavo iš namų į
namus, didelę trinką už karnų vilkdami. Į kuriuos namus su
šia trinka nueidavo, ten būdavo sutinkami labai
džiaugsmingai, su valgiais ir gėrimais, paskui tempdavo ją
toliau į kitus namus ir vėl darydavo tą patį. Paskutiniuose
namuose trinką sudegindavo kaip ženklą, kad senųjų metų
vargas baigtas ir prasideda nauji metai (Latviesu Avizes,
1865, Nr. 7).
Bostone leistoje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad žodis
blukis kilęs iš vokiško block trinka, kaladė. Kam
ieškoti pas kitus to, ką turime savo kalboje? Mūsų nuomone,
blukis yra kilęs iš veiksmažodžio blukti, kuris reiškia 1.
šertis, šusti (apie spalvą); 2. tirpti, nykti: Sniegas
bluko, vėputiniai bebuvo pusplikiai (LKŽ). Veiksmažodžio
blukti prasmės tirpti, nykti patvirtina, kad blukio
vilkimo ir sudeginimo apeiga iš tiesų reiškia senųjų metų
sunaikinimą, kaip aiškina B. Buračas bei senoji latvių
spauda. Atidžiau patyrinėję žodyną pastebime dar vieną labai
panašų veiksmažodį blungti, kuris reiškia atsigavimą,
gerėjimą: Kaimynas vakar sunkiai sirgo, šiandien truputį
nublungo, gal pasveiks. Taigi žodyje blukis, kaip ir
šventės pavadinime Kalėdos, užkoduota priešprieša, kurią
išreiškia ir blukio deginimas bei merginų parėdytoji lėlė,
vaizduojanti naujo pradžią.
Matome, kad blukio vilkimo apeiga ir pats žodis blukis
vaizdžiai parodo kalėdinį virsmą - sunaikinimą seno ir naujo
gimimą. Žinomas ir priežodis: Išvilko metus, kaip arklys
ratus.
Grūdų barstymas
Kūčių ir Kalėdų papročiuose dažnai sutinkama grūdų barstymo
apeiga. Kupiškietė O. Glemžienė pasakojo: seniau kaime
Kūčiose vaikščiojo vadinamas Kūčių Senelis. Jis apeina
aplankydamas visus kaimo kiemus ir neša barstydamas visokių
grūdų po truputėlį. Pasvalio apylinkėse Kūčių vakarą motina
beria kviečius ant vaikų: kuriam daugiau teks, tas
išmintingesnis. Apie Rokiškį, Kūčių vakare tėvas sustatydavo
ratu vaikus ir, kiekvienam įdavęs po maišelį, sėdavo
žirnius. Kurio maišelin įkrinta daugiau žirnių, pavasarį
sėjant jam skiria didesnę dalį, nes tikisi, kad tam geriau
derės. Radviliškio raj. Kalėdų vakarą po vakarienės
šeimininkas atnešdavo iš klėties indą sumaišytų įvairių
javų, o visa šeimyna sustodavo vienas šalia kito ir
šeimininkas į juos berdavo grūdus. Kokio javo grūdų daugiau
sugaudavo, tų ateinančiais metais tikėjosi geresnio
derliaus. Grūdų barstymas paplitęs visose indoeuropietiškose
tautose ir ypač slavuose. Lenkijoje Kalėdų rytą vaikščiodavo
vaikai ir visus apipildavo avižomis. Kai kuriuose Lenkijos
rajonuose grūdus šventindavo bažnyčioje ir jais barstydavo
kunigą ir visus įeinančius į bažnyčią.
Grūdų barstymo prasmė, kurią sutinkame visuose virsmuose,
simbolizuoja senos formos (metų) naikinimą ir naujo gimimą.
Išdygęs daigas daigoja senąjį grūdą. Tokia pat yra ir jau
minėto pagrindinio Kūčių valgio - kūčios prasmė. Grūdų
barstymą galima gretinti su šlakstymosi vandeniu apeiga.
Nors grūdų barstymas reiškia seno naikinimą, bet kartu ši
apeiga, kaip ir šlakstymas gyvybės vandeniu, reiškia
atsinaujinimą, t. y. želmenį, slypintį kiekviename grūde.
Šios apeigos yra bendraprasmės ir sukeičiamos. Ten, kur
barstoma grūdais, nėra šlakstymosi vandeniu ir atvirkščiai.
Tačiau abi šios apeigos gali būti vartojamos tame pačiame
krašte.
Žadinimas
Po aukščiausio virsmo taško (kulminacijos) bundama naujam
gyvenimo tarpsniui. Visuose virsmuose yra ypatingos žadinimo
apeigos. Žadinama ir kalėdiniame virsme. Be žadinimo sąvokos
neįmintume kai kurių kalėdinių papročių. Kad vasarą užderėtų
obuoliai, sodininkas Kūčių vakarą eina į sodą ir kiekvieną
obelį apkabina arba papurto, arba apriša šiaudais,
gulėjusiais po Kūčių stalu. Ir bitininkas panašiai elgiasi
su bitėmis: Kūčių vakarą reikia tris kartus pakiloti bites,
tai daugiau spiečių leis. Arba suduoda į avilį ir klausosi:
jei bitės atsiliepia, tai kitais metais bus darbščios. Ką
tai reiškia? Yra užrašytas toks paaiškinimas: Per Kalėdas
žadina (išryškinta mūsų) bites, kad jos daug medaus neštų.
Kaip tai būdavo daroma, aprašė Marcinkonių apyl. gyventojas
P. Zalanskas: Va dėl ko Kūčios vidurdienį virdavo grūdus,
kokių gaspadorius turi - rugius, miežius, avižas, grikius,
žirnius. Supila visus vienam puode ir virina tuos grūdus. O
šeimininkas atsineša šiaudų kūlį ir suka ryšiukus. Tiek
susuka ryšelių, kiek turi vaismedžių. Tuos ryšelius deda
niekotaitėn ir tą puodą su visokiais grūdais nusunkia ant tų
ryšelių. Prieš pat vakarienę šeimininkas bėga sodan,
kiekvieną medelį apriša tais ryšiukais, kad visi šitais
metais žydėtų ir vaisių būtų. Rodūnės apyl. šeimininkas
obelis rišdavo Kalėdų rytą, kol dar su niekuo nekalbėjęs.
Šiame paprotyje vėl sutinkama ir jau minėta tyla. Kad kitais
metais obelys derėtų ir vaisiai būtų sveiki, Kūčių vakare
Punsko apyl. moterys, įsipylusios į ąsotį žirnių ir pupų
nuoviro, juo aptaškydavo jau anksčiau šiaudais aprištų obelų
kamienus.
Panašiai naujam Rėdos rato ciklui buvo žadinami gyvuliai -
beldžiant į tvarto duris ir laukai - juos aplankant.
Panevėžio krašte po Kūčių šeimininkas turėdavęs apeiti visus
laukus, iš visų pusių juos peržegnoti ir kalbėti tam tikras
maldas. Tada Dievas sergės ir laimins laukus. O visus laukus
apėjus reikėdavę visiems gyvuliams duoti šieno ir juos
peržegnoti.
Lenkijoje ir Bulgarijoje ypatingai buvo žadinami blogai
vedantys medžiai. Šeimininkas imdavo kirvį ir kartu su kitu
asmeniu eidavo į sodą. Prie nederančio medžio užsimojęs
kirviu klausdavo: Ar vesi vaisius?; lydintis šeimininką
atsakydavo: Derės!; Jeigu nederėsi, - sakydavo
šeimininkas, - aš tave iškirsiu. Vaismedžius slavų
kraštuose žadindavo ir tokiais žodžiais: Kriaušės, obelys
(ar kiti medžiai), pasisukite į mane, aš jus žadinu.
Panašus nederančių vaismedžių žadinimo paprotys užrašytas ir
Prienų raj.: Kūčių vakare reikia apsisupti paklode, basom
nueiti į sodą ir primušti tas obelis, kurios neveda obuolių,
tada jos derėsiančios.
Slovakijoje antrąją Kalėdų dieną yra paprotys žadinti
mergeles. Vaikinai, ateidami pas mergelę, atsineša beržinę
rykštę po skvernu. Kalbėdamasis su mergele netikėtai
ištraukia rykštę ir drožia per jos kojas. Tai šibačka (išjudinimas
iš vietos). Už tai vaikinas vaišinamas, o kartais gauna ir
pinigų.
Pabusti naujam metiniam ciklui privalo visi. Minėti Kūčių
vakaro, kalėdiniai, bei naujametiniai linkėjimai atlieka ir
žadinimo paskirtį. Slovėnijoje kalėdotojai nešiodavosi
apeiginę rykštelę, kuria lengvai suduodavo visiems šeimos
nariams. Suduodami netekėjusiai merginai sakydavo ištekėk,
ištekėk!, o nevedusiam vaikinui vesk, vesk!.
Gyvulių, bičių, paukščių kūčios
Nemaža papročių kalba apie gyvulių ir paukščių kūčias: Kai
Kalėdų rytą nuneša gyvuliams nuo stalo nuimtą šieną, tai
esti gyvulių kūčios. Kitur Kalėdų rytą bitėms duoda virintų
kviečių ir aplotkų. Tai bičių kūčios. Pasakojama, kad bitės
švenčia ypatingai: prieš Kūčias jos pasigamina iš vaško
stalą ant kurio valgo vakarienę. Bitininkas, peržegnojęs
avilį, atsargiai jį atidaro ir ant iš anksto pačių bičių
paruošto stalo padeda joms šeimininkės paruoštus saldumynus
vakarienei. Švenčionių raj. nešdavo bitėms graudulinės
žvakės su medumi ir kalėdaičio gabalėliu, o Griškabūdžio
apyl. medaus ir aguonpienio.
Gyvuliams sušerdavo šieną, kuris buvo padėtas ant Kūčių
stalo ir dalindavosi su jais Kūčių valgiais. Šieną nuo stalo
išdalindavo po kuokštelį ir sumaišydavo su kitu šienu.
Radviliškio, Pandėlio, Ramygalos apyl. po vakarienės, o
dažniausiai rytą gyvuliams nunešdavo vaisių nuo Kūčių stalo
- tai gyvulių kūčios arba gyvulių plotkos.
Neužmiršdavo ir paukščių. Pavalgius Kūčių vakarienę, o
kartais Kalėdų rytą vištos buvo lesinamos nuo Kūčių stalo
likusiais grūdais - žirniais, kviečiais, pupomis, gruce,
trupiniais, šieno pabiromis nuo stalo, o Šventežerio apyl. -
ir kūčiukų trupiniais. Kai kur, pvz., Anykščių ir Kupiškio
raj. tokį lesinimą vadindavo paukščių kūčiomis.
Pasirūpindavo ir laukiniais paukščiais. Sidabrave
šeimininkas prieš Kūčias, pasisėmęs saują virtų kviečių,
paberdavo kieme ir kviesdavo: Žvirbliai, žvirbliai, prašom
kūčių!. Tauragnų apyl. prie tvoros pririšdavo avižų pėdą -
tai kūčios paukšteliams. Šiaulių apyl. žvėreliams
pakabindavo runkelių, morkų, bulvių, padėdavo šieno - tai
žvėrelių eglutė. Gyvuliai, bitės ir apskritai visa gamta kūčiose kaip ir žmogus pergyvena kalėdinį virsmą (kūsti-kusti).
Visai suprantama, kad tamprioje sąsajoje su gamta gyvenę
lietuviai dalindavosi Kūčių vakariene ir su gyvuliais
(prisiminkime minėtą kūtės, kurioje žiemoja gyvuliai, sasają
su kūčiomis) ir bitėmis, ir paukščiais.
Mirusiųjų prisiminimas
Kūčių ir kalėdiniuose papročiuose yra daug užuominų apie
mirusiuosius ir vėles. Kai kurie tyrinėtojai į kalėdinius
mirusiųjų pagerbimo papročius žiūri kaip į Vėlinių tęsinį.
Tačiau atidesni papročių tyrimai rodo, jog anksčiau
lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, mirusiuosius
prisimindavo keturis kartus per metus. Štai dar 1938 m.
laikraštis rašė: Senieji Pasarčių kaimo žmonės prisimena,
kad seniau buvusios dūšių velykėlės ir dūšių kūčelės,
bet kas jos tokios buvo, šiandien nebeatsekama. Slavai šį
paprotį išlaikė ilgiau. Kai kuriose vietovėse jie ir dabar
mirusiuosius mini keturis kartus per metus.
Visur Lietuvoje buvo paprotys ant stalo, toje vietoje, prie
kurios sėdėdavo tais metais miręs šeimos narys, pastatyti ir
uždegti grabnyčią, kartais - pastatyti dar ir kryželį. Jau
mūsų amžiuje neretai greta dar padėdavo eglės šakelę,
šventojo paveiksliuką arba nuotrauką. Šio amžiaus pradžioje
atsirado paprotys ant stalo, mirusiojo vietoje, dėti
lėkštutę. Kartais ant lėkštutės sukryžiuodavo valgymo
įrankius ar patiesdavo juodą kaspiną. Kapčiamiesčio apyl.
toje vietoje, kur sėdėdavo miręs senelis, dėdavo dvi
sukryžiuotas šakeles arba gėlytę: tai skatino vaikus
įsivaizduoti, kad senelis greta jų, tik nematomas; jie
turėdavo papasakoti, ką atmena apie senelį.
Kai kurie XX a. pradžioje gimę žmonės dar atmena, kad Kūčių
valgių buvo atidedama mirusiesiems. Pavyzdžiui, P. Česnuliavičius
(g. 1908 m.) iš Valkininkų apyl. pasakojo, kad prieš Kūčias
dūšelėms į atskirą indą po truputį įdėdavo įvairių valgių.
Valgių mirusiesiems dėdavo ne tik ant Kūčių stalo. Po stalu
dėdavo duonos ir druskos, krosnies priekaktyje garsvytniko.
Valkininkų apyl. per petį į kertę prie lango nuliedavo
aguonpienio. Kitur lėkštę su valgiais statydavo ant
palangės. Vilkijos apyl. dar iki 1934 m. (tai vėliausiai
užregistruota data) įvairių patiekalų dūšioms dėdavo
prieangyje, už durų, ant kėdės.
Po vakarienės dauguma Lietuvos gyventojų stalo
nenukraustydavo. Priežastis aiškindavo įvairiai, dažniausiai
- kad paliekama mirusiųjų vėlėms, kiti - kad ateis Dievulis
valgyti, kad nakčia atėjęs kūdikėlis Jėzus turėtų ko
pavalgyti ir šienelio atsigulti, Kristus su angelais ir
pan.
Tačiau jau šio šimtmečio antrame dešimtmetyje kai kuriose
šeimose valgių likučius po vakarienės nuimdavo, ant stalo
palikdavo tik neuždengtą staltiese šieną. Kiti palikdavo dar
kryželį ir kalėdaitį dvasioms maitintis.
Paliktas nakčiai nenukraustytas Kūčių stalas, kaip ir
pasakojimai apie Velykę bobutę, jaudrino vaikų vaizduotę.
Antai Kapčiamiesčio apyl. po vakarienės vaikams tėvai
sakydavo: Šiąnakt ateis kūčiukas. Vaikai su nerimu
klausinėjo, į ką jis panašus, tas mažas berniukas Jėzulis.
Merkinės apyl. vaikai aslą palei stalą pabarstydavo smėliu,
kad matytųsi, kaip naktį ateina valgyti piemenėliai. Liubavo
apyl. atsikėlę vaikai bėgdavo žiūrėti, iš kurio dubenėlio
nuvalgyta. Jei būdavo mažiau, sakydavo, kad būta angeliukų.
Literatūra:
1. Balys J. Kalėdų papročiai ir burtai. Mūsų tautosaka. I
t., K., 1930.
2. Balys J. Naujieji metai kaime. Lietuvos aidas. 1939, Nr.
805.
3. Basanavičius J., Iš gyvenimo vėlių ir velnių. K., 1928.
4. Buračas B. Kaip pas mus švenčiamos Kalėdos. Mūsų
laikraštis. 1938, Nr. 51.
5. Buračas B. Kalėdų papročiai Dzūkijoje. Jaunasis
ūkininkas. 1938, Nr. 40.
6. Buračas B. Kupiškėnų kūčios. Ūkininko patarėjas. 1936,
Nr. 52.
7. Buračas B. Naujųjų metų sutiktuvės Šiaulėnų apylinkėse.
Jaunasis ūkininkas. 1939, Nr. 1.
8. Čilvinaitė M. Sarginimo, marinimo ir laidotuvių
papročiai. Gimtasai kraštas. 1943, Šiauliai.
9. Dundulienė P. Lietuvių saulės sugrįžimo švenčių apeigos.
Istorija XI t. V., 1970.
10. Dundulienė P. Lietuvių etnografija. V., 1982.
11. Dundulienė P. Namų židinio kultas Lietuvoje. Istorija.
VI. V., 1964.
12. Dzūkų melodijos. V., 1981.
13. Ethos. Baltų kultūra ir lietuviška savimonė. K., 1984
savilaida.
14. Greimas A.J. Velnias ir Kalevelis.
15. Juška A. Lietuviškos svotbinės dainos II t. V., 1955.
16. Katkus M. Raštai. V., 1965.
17. Kalėdų papročiai. Jaunoji Lietuva. 1936, Nr. 12.
18. Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. V., 1993.
19. Lietuvninkai. V., 1970.
20. Lietuvių enciklopedija. T. XIII, Boston. 1958.
21. Lietuvių enciklopedija. T. X, Boston. 1957.
22. Lietuvos Aidas. 1930. Nr. 297, p. 6.
23. Ruzgytė J. Nuo Advento iki Trijų Karalių, Gimtasai
Kraštas. 1942, V knyga, 30 sąsv.
24. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. V., 1987.
25. Šliupas J.,Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų
prosenių mythologija. Šiauliai, 1932. Cit. pagal Dundulienė
P. Lietuvių saulės sugrįžimo švenčių apeigos. Istorija, XI,
V., 1970.
26. Tautosakos darbai. IV t., Kaunas.
27. Ulčinskas V. Kūčių ir Kalėdų papročiai Dzūkijoje.
Lietuvos ūkininkas. 1937, Nr. 51.
28. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983.
29. Žiemys A. Kalėdiniai papročiai Didžiojoje Lietuvoje.
Vakarai. 1937, Nr. 298.
30. Kalendarnyje obyčaji i obriady v stranach zarubežnoj
Evropy. XIX v. načalo XX v. Zimnije prazdniki, M. 1973.
31. Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ).
Sutrumpinta
iš Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė,
IV dalis - Kalėdinis
virsmas. Adventas. Kūčios. Kalėdos (1999 m.)