Pirmoji šeima

Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad dar nė viena šeima Žemėje nebuvo susilaukusi tiek dėmesio iš pačių įvairiausių sričių menininkų, įvairiausio plauko tyrinėtojų, rašytojų, kaip Adomo ir Ievos – pirmųjų Žemės žmonių šeima. Ievos ir Adomo vardus žino ir tikintys Biblija, ir ja netikintys. Na, o mūsų mažoje Lietuvoje nemaža moterų ir vyrų nešioja šiuos vardus. Tačiau nedaugelis galėtų tiksliai papasakoti, kas gi iš tiesų įvyko Edeno sode, liaudyje vadinamąjame Rojuje. Galima išgirsti pačių įvairiausių, neįtikinamiausių istorijų. Nieko nuostabaus, nes būtent šios šeimos pasirinkimas nulėmė visos Žemės istoriją, kuri anaiptol nėra tas trokštamas variantas. Iškeisti tobulą ramybę, meilę, sveikatą į chaosą, neapykantą, išdavystes, ligas ir galop - mirtį. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus sutiks, kad tai buvo beprotybė. Moterys kaltina vyrus - „nuo Adomo viskas prasidėjo“, na, o vyrai kaltina moteris - „tai ji nuskynė tą nelemtą vaisių ir suvalgė mūsų namus“. Tas konfliktas, pakeitęs tarpusavio meilę, prasidėjo iškart po „praregėjimo“, ir dabar tebesitęsia, įgydamas vis naujas formas ir išraiškas, tokias, kaip vis didėjantis skyrybų skaičius, feminisčių judėjimas, lesbijizmas ir t. t. Manau, kad tokių reiškinių plitimas pakankamai svari priežastis dar kartą pažvelgti į šią istoriją - kur gi yra nuodėmės šaknys.
Žmogus - Dievo kūrybos vainikas. Skamba didingai. Gal pasirodys keista, tačiau visatos sukūrimas, Žemės pavertimas gyvenama planeta net neprilygsta žmogaus sukūrimui. O juk tai Visata buvo sukurta žmogui, o ne atvirkščiai. Kodėl? Manau todėl, kad ir kokie gražūs kalnai ar jūros bebūtų, Dievo Sūnus Jėzus neatėjo kentėti, mirti ir prisikelti dėl jų. Dievas nevadina savo sūnumis ir dukterimis žvėrių (būtų juokinga). Todėl gal kiek proziškai (bet tai, kas paprasta, yra genialu) - iš molio ar paprasčiau iš žemės purvo Kūrėjas sukuria Žmogų pagal Savo atvaizdą ir panašumą. Mokslininkai įrodė, kad žmogaus cheminė sudėtis nesiskiria nuo paprasto molio, tik bėda, kad iš molio pagaminti gyvą žmogų neišeina patiems.
Kūrėjas įkvepia gyvybės kvapą į murzinas šnerves - ir štai prieš jus gyva siela - tobuliausias kūrinys - Žmogus-Adomas (Pr 2, 7). Kiek neįprastai nuskambės teiginys, kad pirmasis žmogus-Adomas pradžioje nebuvo vien tik vyras. Iš karto noriu užbėgti už akių minčiai, kad tai buvo hermafroditas. Tai paprasčiausiai buvo tobulas kūrinys, kuriame tilpo ir vyriška ir moteriška pusės. Tiesa, tada dar nebuvo įmanoma taip įvardinti, nes moteris dar nebuvo atskirta, bet viskas tegul eina iš eilės. Kodėl Dievas iš karto nenulipdė dviejų skirtingų būtybių? Nežinau, bet manau, kad dėl tos paprastos priežasties, kad žmogus pats suvoktų, kad jam reikalingas bendravimas su lygiu.
Dar viena prielaida: Dievas ruošė žmogų gyvenimui šeimoje. Į šeimos instituciją Dievas žiūri kaip į vieną asmenį (Pr 1, 27). Dar aiškiau Dievo požiūrį šiuo klausimu išreiškia Jėzus evangelijoje pagal Matą (Mt 19, 3-9).
- Fariziejai taip pat atėjo pas Jį (Jėzų) ir, mėgindami Jį klausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?“
- Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė juos, vyrą ir moterį“,
- Ir pasakė: „Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
- Taigi jie jau nebėra du, o vienas. Todėl ką Dievas sujungė (t. y. vyrą ir žmoną), žmogus teneperskiria.“
Šv. Apaštalas Paulius kiekvieną lytinį aktą vadina susijungimu į vieną kūną (1 Kor 6, 16): „Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su paleistuve, tampa vienu kūnu su ja? Nes „du taps, - sako Raštas, - vienu kūnu““.
Bendravimas su Kūrėju, atliekamas darbas nepasotino Adomo sielos. Kai kas įsivaizduoja, kad Adomas Sode nieko neveikė, tik maudėsi ir valgė vaisius. Anaiptol, - pavadinti visus gyvūnus vardais - tai, kad tigras yra tigras, o ne višta, - ne taip lengva sugalvoti; prižiūrėti tokius plotus (Pr 2, 7-20), tai ne aštuonias valandas atsėdėti šiltame kabinete. Nežinia, kiek gyvūnų porų praėjo pro Adomą, kol šis suvokė, kad kiekvienas gyvis turi sau lygų. Taip ir liks paslaptyje - ar Adomas tarp visos tos daugybės neieškojo ir sau ko nors tinkamo. Galbūt su kiekviena nutolstančia, jau pavadinta gyvūnų pora, augo Adomo liūdesys. Galop Viešpats tarė: „Negerai žmogui būti vienam“ ( Pr 2, 18, 21).
Taigi, pirmoji Žemėje narkozė - Adomas užmiega giliu miegu. Kūrėjas steriliai, be skalpelio ir kitų medicininių įrankių, išima iš šio tobulo žmogaus šonkaulį ir iš jo suformuoja Moterį. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Dievas Moters lipdymui panaudoja būtent šį kaulą. Šonkaulis nėra labai stiprus kaulas, sakyčiau, kaip tik - gana trapus. Tai ne galūnės kaulas ar stuburas. Viena iš šonkaulio paskirčių yra apsaugoti gyvybiškai svarbius organus – plaučius ir širdį. Kvėpavimas ir širdies pulsas - pirmieji ir svarbiausi gyvenimo ar mirties rodikliai. Tai kalba apie moters prigimtį - trapi, tačiau labai svarbi.
Kitas pastebėjimas, kad šios operacijos metu iš Adomo buvo pašalintas ne tik šonkaulis, bet ir tam tikros būdo ypatybės - tai, kas daro moterį moterimi. Tai yra tam tikra prasme paaiškinimas, - kodėl vyrai ir moterys nesupranta vieni kitų. Mes esam skirtingai sukurti. Skirtingi, bet tai nereiškia, kad vienas yra geriau už kitą. Skirtingi ne tam, kad varžytumės, įrodinėdami savo stiprybes, bet - kad papildytume, kartu sudarydami harmoningą asmenybę. Taigi, moterys, mums nereikia tapti vyriškomis, kad būtume lygios vyrams. Mes jau esame tarpusavyje lygūs, t. y. vienodos vertės. Ir dažną kartą ateina griuvimas, kai moteris stengiasi tapti vyru, o vyras moterimi.
Adomas, pirmą kartą išvydęs Moterį, atpažįsta ją (Pr 2, 23).
Dievas nesukūrė Adomui Stepano ar dviejų Ievų. Dievas nuo pradžios sumanė: vienam vyrui viena moteris, o ne haremas. Taip pat ir moteriai Jis nesukūrė šalia Adomo „šeimos draugo“, su kuriuo ji galėtų leisti laiką, kai Adomas užsiėmęs.
Grįžtant prie šeimos, kaip ją mato Dievas? Paskutinės antro Pradžios knygos skyriaus eilutės tiksliausiai tai apibrėžia: „Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.“
Toliau Dievas palaimina šeimą ir jai nubrėžia tikslą (Pr 1, 28): „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“