TĖVAS

/.../ Žodis tėvas ir jo buitiškesnis pakaitalas tėtė ne vienoje kalboje dar yra išlaikęs giminišką šaknį: latvių tēvs, mirusioje prūsų tāvs, lotynų tata, lenkų tata, rusų тата, anglų dad ir kt. Kai kurie kalbotyrininkai mano, kad šis žodis yra kilęs iš vaikų kalbos, t. y. vaikai, besimokydami kalbėti, pirmiausia bando tarti nesudėtingus pasikartojančių priebalsių su balsiais derinius: *tata, *atta (plg rus. отец), *ptata (plg. lot. pater). Taigi žodis tėtė, įvardijantis „gimdytoją” galėjo atsirasti ir prigyti iš vaikų lūpų.
Atkuriamas indoeuropiečių kalbos žodis *pαtēr pirmiausia reiškė ne tėvą kaip gimdytoją, o tėvą kaip šeimos galvą. Iš tokios žodžio reikšmės nusakomos tėvo pareigos – tėvas turi rūpintis šeima, ją išlaikyti. Nuo seno įprasta, kad vyrai išeina parnešti maisto, o moterys lieka namie prižiūrėti vaikų. Šis darbas tarsi yra moteriškas.
Iš tiesų psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę reikšmę. Pastebėta, kad moteriai dar tik nešiojant kūdikį, svarbu, kad tėvas užmegztų su juo kontaktą – kalbintų ne tik žmoną, bet ir dar negimusį kūdikį. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus. Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos pačios lyties žmogus. Taigi moteris, mananti, kad vaiką išauklės taip, kad jis neperimtų tėvo ydų, yra gana naivi. Neveltui sakoma, kad moteris turi tekėti už to vyro, į kurį panašių vaikų nori turėti. /.../

day.lt