BET JUOS MATĖ
TIK TIE, KAS MYLĖJO
arba
Pasaka apie Duodančias Rankas
Vieną kartą mažame namelyje gyveno
vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo
paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir
viską darė paprastai nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami,
kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis
labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas
kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl
visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik
nežinojo, iš kur jį gauti... sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir
suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...
Po metų jiems gimė duktė graži graži, rimta ir protinga. O jos
didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame
namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau:
dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės gražios gražios,
šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė
tik tie, kas mylėjo...
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių
trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie
matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė šviesi
šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti
tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti.
Ypač pagalvoti kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas,
burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems
pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas
bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad
užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet,
laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo
kupini ramybės tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį
paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė
linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės
zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą
savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams.
Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad
tai yra gera.
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites
(nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės
zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė
labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi
Ramios Ateities piliulių spalvotų ir skanių. O kas tai yra rami
ateitis? paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. Na, tai
užtikrinta, garantuota ateitis, - atsakė moteris (ji niekada negyveno
šiandiena). Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų,
suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai. Kažkur tai
jau girdėjau, - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų jų
kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė
į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos,
tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių
beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo
užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę
dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji
išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su
labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio gražaus gražaus, su angelo
sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...
Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks
paprastas jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų:
šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų,
kojyčių trepsėjimo ir labai retai tylos, kuri mamytei skambėjo
gražiausiai :)
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną
dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji
duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną
kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę kad jų
mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė saulės zuikučius, kad neužmirštų
viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus kad galėtų
skristi, kai nebepaeis.
Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo...
Eglė Venslovaitė Šiliūnienė
skiriu Mortai, Monikai, Elenytei,
Bernadetai ir Motiejui savo tikriesiems turtams
|